Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Dovilė Sadauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo J. M. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškimas tenkintinas

9. Pareiškėjas, neturėdamas kitos galimybės įrodyti Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyto Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pagrindo buvimą, kreipėsi į teismą ypatingosios tvarkos tvarka, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo senelis S. L. H. (anksčiau žinomas kaip S. M.‘as (Š. M.)), gimęs (duomenys neskelbtini) metais (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.

Dėl išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos

10. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.

11. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (t. y. Migracijos departamentas) konstatuoja, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.

13. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nurodė, kad pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjo senelis Š. M. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką ir 1924 m. spalio 10 d. išvyko iš Lietuvos, tačiau pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina, kad Š. M. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Migracijos departamentas taip pat nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ar 5 dalyse, kurie patvirtintų, kad Š. M. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., o Lietuvos valstybės archyvuose dokumentų, patvirtinančių, kad Š. M. gyveno Lietuvoje, dokumentų apie jam išduotus vidaus arba užsienio pasus bei dokumentų, patvirtinančių, kad jis iki 1940 m. birželio 15 d. neteko (nustojo) Lietuvos Respublikos pilietybės, archyve saugomuose fonduose nerasta. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas konstatavo, kad duomenų apie pareiškėjo senelio Š. M. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę nėra, todėl pareiškėjas negali būti laikomas palikuoniu asmens pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis), dėl to neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

14. Teismo vertinimu, vien tai, kad nurodytas aplinkybes Migracijos departamentas konstatavo ne Migracijos departamento direktoriaus sprendimu, kuriuo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimo procedūra yra nutraukiama, o teikimu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrei, kuriuo buvo siūloma netenkinti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, neteikia pagrindo spręsti, kad pareiškėjas nesilaikė išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos ir todėl neįgijo teisės kreiptis į teismą ypatingosios tvarkos tvarka, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.

15. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamento teikimas savo turiniu iš esmės atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nurodytą sąlygą kreipimuisi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, todėl, teismo vertinimu, yra pakankamas patvirtinti, kad pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka, gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kadangi jokių papildomų įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo senelio iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, pareiškėjas neturi, darytina išvada, kad pareiškėjas gijo teisę ir pagrįstai kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teismo tvarka.

16. Aplinkybė, kad pareiškėjas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo į teismą kreipėsi prieš tai administracine tvarka neapskundęs Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrės 2021 m. balandžio 8 d. įsakymo, kuriuo buvo nuspręsta netenkinti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, neteikia pagrindo kitaip vertinti susiklosčiusią situaciją ar pripažinti, kad pareiškėjas piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis. Pažymėtina, kad asmeniui, neturinčiam tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, ši aplinkybė nustatinėtina būtent bendrosios kompetencijos teisme Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka nustatant juridinę reikšmę turintį faktą.

Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

17. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 10 dalį Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas Pilietybės įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka. Teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatyme nustatyta tvarka (Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 17 dalis). Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalis).

18. Remiantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Vadovaujantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalimi, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.

19. Nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatymo, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176–185 straipsniai) bei suformuotos kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-323/2012). Pagal CPK 185 straipsnio nuostatas visapusiškai vertinant pareiškėjo paaiškinimus reikia vadovautis tuo, kad pareiškėjas turi suinteresuotumą bylos baigtimi, tačiau vien ši aplinkybė nenulemia, kad jos paaiškinimus reikia vertinti kaip nepatikimus. Kartu įvertinama, kad asmuo kreipiasi su pareiškimu dėl šio juridinio fakto nustatymo, nes kitokia tvarka jis negali gauti reikiamo dokumento. Jeigu pareiškėjo pareiškimo nagrinėjimo metu nepateikiami priešingi įrodymai, nekyla ginčas dėl fakto, tai detalūs, logiški ir nuoseklūs pareiškėjo parodymai gali būti vertinami kaip patikimi. Ši aplinkybė svarbi vertinant, ar pareiškėjo paaiškinimai kartu su kitais byloje esančiais įrodymais yra pakankami konkrečiai faktinei aplinkybei nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018).

20. Iš byloje pateikto Pietų Afrikos Respublikos vidaus reikalų departamento išduoto pareiškėjo J. M. B. gimimo liudijimo Nr. H1003043 matyti, kad pareiškėjas yra R. B., (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, ir P. D. H., (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, sūnus. Iš Pietų Afrikos Respublikos vidaus reikalų departamento išduoto pareiškėjo motinos P. D. H. gimimo liudijimo Nr. H1003042 matyti, kad jos tėvai yra S. L. H., (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, gimęs (duomenys neskelbtini), ir R. R., (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, gimusi (duomenys neskelbtini). Taigi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas J. M. B. yra S. L. H. (anksčiau žinomo kaip Š. M.) vaikaitis.

21. Byloje pateiktas Pietų Afrikos Respublikos Vidaus reikalų departamento 1930 m. liepos 17 d. išduotas Natūralizacijos liudijimas Nr. 11859 (parengtas 1926 m. Britų pilietybės Sąjungoje natūralizacijos ir svetimšalių statuso akto pagrindu), kuriame nurodyta, kad S. L. H. (anksčiau – S. M.‘as) gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), Lietuvoje; pilietybė – Lietuvos; sutuoktinės vardas – R. R.. Byloje taip pat pateikta ištrauka iš 1931 m. sausio 30 d. Pietų Afrikos Vyriausybės leidinio Staatskoerant apie S. L. H. natūralizaciją, kuriame nurodyta, kad peraiškėjo senelio S. L. H. (anksčiau – S. M.‘as) pilietybė prieš suteikiant natūralizacijos pažymėjimą – Lietuos, gimimo vieta – Lietuva.

22. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl nurodytuose dokumentuose pavartoto žodžio „nationality“ (angl.) vertimo į lietuvių kalbą. Pareiškėjo pateiktame natūralizacijos liudijimo ir ištraukos iš Vyriausybės leidinio vertime žodis „nationality“ (angl.) yra išverstas kaip pilietybė, tuo tarpu Migracijos departamentas nurodo, kad teisingas šio žodžio vertimas yra tautybė.

23. Kembridžo žodyne yra pateikti keli žodžio „nationality“ (angl.) išaiškinimai, kurie turi skirtingas reikšmes nagrinėjamos bylos atžvilgiu. Vienu atveju nurodoma, kad žodžio „nationality“ (angl.) reikšmė yra priklausymas konkrečiai valstybei ar buvimas konkrečios valstybės piliečiu, angliškai „the state of belonging to a particular country or being a citizen to a particular nation“, kitu atveju žodžio „nationality“ (angl.) reikšmė yra grupė tos pačios rasės, religijos, tradicijos, t. t., angliškai „a group of people of the same race, religion, traditions, etc“ (https://dictionary.cambridge.org/dictionary/english/nationality, žiūrėta 2022 m. liepos 1 d.). Šie skirtingi vertimai leidžia daryti išvadą, kad priklausomai nuo konteksto, žodis „nationality“ (angl.) gali turėti skirtingą reikšmę, t. y. gali reikšti tiek tautybę, tiek ir pilietybę.

24. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo seneliui natūralizacijos liudijimas išduotas oficialios valstybinės Pietų Afrikos Respublikos institucijos – Vidaus Reikalų departamento, pareiškėjas, jo šeima save laiko žydų, o ne lietuvių tautybės asmenimis, tačiau Lietuvos piliečiais, todėl labiau tikėtina, kad natūralizacijos liudijime žodis „nationality“ (angl.) pavartotas būtent pilietybės prasme. Šią aplinkybę, be kita ko, patvirtina ir tai, kad natūralizacijos liudijimo preambulėje nurodytas 1926 m. Pietų Afrikos Sąjungos pilietybės akto pavadinimas angliškai: „British Nationality in the Union and Naturalization and Status of Aliens Act, 1926“, kurio pagrindu išduotas natūralizacijos liudijimas. Teismo vertinimu, aptariamu atveju nėra jokio pagrindo manyti, kad tas pats žodis „nationality“ (angl.) tame pačiame oficialiame dokumente būtų vartojamas dviem skirtingomis prasmėmis, t. y. nurodant teisės akto pavadinimą reikštų pilietybę, o nurodant asmens charakteristiką – tautybę. Išdėstytų motyvų pagrindu teismas sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju oficialiuose Pietų Afrikos Respublikos institucijų išduotuose dokumentuose žodis „nationality“ (angl.) reiškia būtent pilietybę. Tokios pozicijos laikomasi ir aktualiausioje teismų praktikoje (žr. pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-1195-861/2022 34–35 punktus)

25. Iš pareiškėjo pateikto Jungtinės Karalystės nacionaliniame archyve saugomo 1924 m. spalio 10 d. keleivių, vykusių laivu „Windsor Castle“ į Pietų Afriką iš Jungtinės Karalystės sąrašo matyti, kad pareiškėjo senelis S. M. plaukė minėtu laivu, o sąrašo aštuntoje skiltyje „valstybė, kurios pilietis ar subjektas“ nurodyta, jog keleivio pilietybė yra Lietuvos.

26. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad keleivių sąraše nurodytu laikotarpiu, be Lietuvos Respublikos piliečių pasų, buvo išduodami ir Lietuvos Respublikos užsieniečių pasai, kurie leido išvykti Lietuvoje gyvenantiems, bet Lietuvos Respublikos pilietybės neturintiems asmenims. Suinteresuoto asmens nuomone, šiuo atveju labiau tikėtina, kad pareiškėjo senelis iš Lietuvos galėjo išvykti būtent su Lietuvos Respublikos užsieniečio pasu, neturėdamas Lietuvos Respublikos pilietybės. Teismas neturi pagrindo pritarti nurodytiems suinteresuoto asmens argumentams.

27. Visų pirma, įrašo „Lietuvos“ skiltyje „valstybė, kurios pilietis ar subjektas“ buvimas parodo, kad išvykdamas asmuo kontrolės ir patikros metu pateikė oficialų šį įrašą patvirtinantį dokumentą, todėl ši aplinkybė pripažintina kaip netiesiogiai įrodanti pilietybės turėjimą. Suinteresuotas asmuo, teigdamas, kad tuo metu Lietuvoje gyvenantiems, bet Lietuvos Respublikos pilietybės neturintiems ir į užsienio valstybę siekiantiems išvyksti asmenims buvo išduodami Lietuvos Respublikos užsieniečių pasai, nepateikė jokių įrodymų šiai aplinkybei pagrįsti, taip pat nepagrindė šio teiginio ir tuo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu. Pažymėtina, kad pagal 1919 m. gruodžio 23 d. priimtų Pasų įstatų 2 straipsnį „kiekvienas Lietuvos pilietis ar pilietė per 17 metų amžiaus privalo turėti pasą“. Pasų įstatų 5 straipsnis nustatė, kad pasas negali būti išduotas ne Lietuvos piliečiui. Taigi, priešingai nei atsiliepime nurodo suinteresuotas asmuo, pagal pareiškėjo senelio išvykimo į Pietų Afriką metu galiojusį teisinį reguliavimą tiek vidaus, tiek užsienio pasai galėjo būti išduoti tik Lietuvos piliečiams, ir nebuvo galimybės išduoti pasą Lietuvoje gyvenantiems, bet Lietuvos Respublikos pilietybės neturintiems asmenims. Tokiu atveju labiau tikėtina, kad pareiškėjo senelis iki išvykimo iš Lietuvos turėjo Lietuvos pilietybę, nei kad neturėjo.

28. Byloje taip pat pateikti pareiškėjo gauti duomenys iš Lietuvos archyvų. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019 m. balandžio 9 d. rašte Nr. R4-905, nurodyta, kad dokumentų, patvirtinančių, jog Š. M., gimęs (duomenys neskelbtini) m., gyveno (duomenys neskelbtini) ir buvo Lietuvos Respublikos pilietis, bei dokumentų, patvirtinančių jo išvykimo iš Lietuvos į Pietų Afriką bei Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo faktus, archyve saugomuose fonduose nerasta.

29. Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2019 m. balandžio 29 d. pažymoje apie santuoką Nr. (P1-2342) P2-4584 nurodyta, kad Žydų bendruomenių archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) žydų bendruomenės santuokos metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) susituokė Š. M., Š. sūnus (gimęs (duomenys neskelbtini) metais) ir R. R., F. duktė (gimusi (duomenys neskelbtini) metais). Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2021 m. sausio 7 d. pateiktoje Š. M. ir R. R. santuokos įrašo kopijoje nurodyta, kad pareiškėjo senelio gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), užsiėmimas – pirklys.

30. Tarpukariu Lietuvoje pilietybės klausimai buvo reglamentuoti 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą; b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais, ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais.

31. Suinteresuoto asmens vertinimu, santuokos įrašas nepatvirtina, kad pareiškėjo senelis pirkliu dirbo Lietuvoje, be to, nurodytos profesijos (pirklys) specifika yra susijusi su keliavimu ir nesusieja asmens su konkrečia valstybe, todėl nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjo senelis atitiko nurodyto įstatymo nustatytas sąlygas Lietuvos pilietybei įgyti (turėti).

32. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-36-340/2009 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Jeigu asmuo turi tik netiesioginių įrodymų, kurių įrodomoji galia yra mažesnė negu tiesioginių, tai teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priimantis teismas sprendžia, ar tokio pobūdžio įrodymai yra pakankami. Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti šį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018, 29 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, turi būti, laikantis įrodinėjimo taisyklių, renkami ir vertinami ne tik prašomą nustatyti faktą patvirtinantys įrodymai, bet ir duomenys, tą faktą paneigiantys arba patvirtinantys kitokius faktus, kurie leistų daryti išvadą, kad prašomas nustatyti faktas neegzistavo, nes kiti faktai pašalina tokio fakto egzistavimo galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515/2007).

33. Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo senelis gimė (duomenys neskelbtini) metais, iki išvykimo į Pietų Afriką 1924 metais gyveno Lietuvoje ((duomenys neskelbtini)), dirbo pirkliu. Aplinkybė, kad pareiškėjo senelis ir jo tėvai priklausė (duomenys neskelbtini) žydų bendruomenei taip pat netiesiogiai patvirtina, kad pareiškėjo senelio nuolatinė gyvenamoji ir darbo vieta buvo Lietuvoje. Išskyrus bendro pobūdžio suinteresuoto asmens pasvarstymus, kad pirklių darbo specifikai būdingas keliavimas, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjo senelis profesinę pirklio veiklą ar didžiąją jos dalį būtų vykdęs už Lietuvos ribų. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pareiškėjo senelis atitiko 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 3 punkto b papunkčio kriterijus. Apie pareiškėjo senelio turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę tiesiogiai nurodyta ir pirmiau aptartuose dokumentuose: Pietų Afrikos Respublikos Vidaus reikalų departamento 1930 m. liepos 17 d. išduotame Natūralizacijos liudijime Nr. 11859, ištraukoje iš 1931 m. sausio 30 d. Pietų Afrikos Vyriausybės leidinio Staatskoerant, Jungtinės Karalystės Nacionaliniame archyve saugomame 1924 m. spalio 10 d. Keleivių, vykusių laivu „Windsor Castle“, sąraše. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymoje apie santuoką ir pareiškėjo senelių santuokos įraše nurodyta informacija apie pareiškėjo senelio vardą, gimimo datą, sutuoktinę, užsiėmimą (prekybininkas) sutampa tiek su natūralizacijos liudijime, tiek su keleivių sąraše nurodyta informacija. Teismo vertinimu, visuma pirmiau nurodytų netiesioginių duomenų turi vientisą nuoseklų ryšį ir teikia pagrindą daryti išvadą dėl didesnės tikimybės, kad pareiškėjo senelis, išvykdamas iš Lietuvos į Pietų Afrikos Respubliką, buvo Lietuvos pilietis. Jokių šį faktą galinčių paneigti duomenų byloje nepateikta.

36. Nagrinėjamos bylos atveju teisiškai reikšminga aplinkybe taip pat laikytina tai, kad po nurodytos kasacinio teismo nutarties priėmimo, įstatymų leidėjas 2022 m. sausio 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo Pilietybės įstatymo 2 straipsnį papildė 1¹ dalies nuostata (įsigaliojusia 2022 m. sausio 28 d.), kad asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, – asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę; ši sąvoka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.

37. Įstatymu apibrėžęs asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, sąvoką, įstatymo leidėjas siekė palengvinti asmenims, besikreipiantiems dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, įrodinėjamų aplinkybių, kad Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmens protėvis iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo jos netekęs, naštą (Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas. Pagrindinio komiteto išvada dėl Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-430(2), 2021 m. gruodžio 15 d. Nr. 102-P-36).

38. Taigi, pasikeitus įstatyminiam reglamentavimui, ginčo atveju aktualu, ar pareiškėjos senelis bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Ir ar jis nėra netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras bei priėmus Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytą sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.

39. Jau nurodyta, kad byloje esančių įrodymų visuma teikia pakankamą pagrindą išvadai, jog pareiškėjo senelis išvykimo į Pietų Afrikos Respubliką metu (1924 metais) turėjo Lietuvos pilietybę (žr. sprendimo 33 punktą). Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019 m. balandžio 9 d. rašte Nr. R4-905 nurodyta, kad dokumentų, patvirtinančių pareiškėjo senelio Š. M. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo faktus, archyve saugomuose fonduose nerasta. Taigi dėl pareiškėjo senelio nėra atliktos Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytos privalomos procedūros ir nėra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Suinteresuotas asmuo byloje priešingų aplinkybių, kad buvo atliktos Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytos privalomos procedūros ir priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl pareiškėjo senelio pilietybės atėmimo, neįrodinėjo. Nurodytos aplinkybės teikia pagrindą pripažinti pareiškėjo senelį asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę, kaip tai apibrėžia Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 1¹ dalis. Tokios pozicijos laikomasi ir aktualiausioje teismų praktikoje (žr. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1094-852/2022).

40. Išdėstytų motyvų pagrindu pareiškėjo pareiškimas tenkintinas – nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjo senelis S. L. H. (anksčiau žinomas kaip S. M.‘as (Š. M.)), gimęs (duomenys neskelbtini) metais (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.

41. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pagal Pilietybės įstatymą tikslu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270, 279 straipsniais, 444 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 445, 448 straipsniais,

nusprendžia:

patenkinti pareiškėjo J. M. B. pareiškimą.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo J. M. B. senelis S. L. H. (anksčiau žinomas kaip S. M.‘as (Š. M.)), gimęs (duomenys neskelbtini) metais (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą tikslu.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.