- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-04-11
- Bylos Nr.
- II-104-932/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-00185-2018-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Julita Dabulskytė-Raizgienė
- Pažeidėjas
- A. M.
- Advokatai
- Tomas Vagnorius
viešuose teismo posėdžiuose išnagrinėjusi A. M. a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 1 policijos komisariato 1 veiklos skyriaus2017 m. gruodžio 14 d. nutarimo Nr. 12ANN-135060092-17, kuriuo A. M. už Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 518 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą paskirta 100 Eur bauda bei UAB „I.“ naudai iš A. M. priteista 127,05 eurų turtinės žalos atlyginimo, pakeitimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 1 policijos komisariato 1 veiklos skyriaus vyr. tyrėjas I. L. 2017 m. lapkričio 20 d. surašė A. M. administracinio nusižengimo protokolą Nr. 12ANP-129944608-17 dėl ANK 518 straipsnyje numatyto nusižengimo, t. y. dėl to, jog A. M. 2017 m. spalio 9 d., 11.00 val., nesilaikydamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 4.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos savininko teisės savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teise priklausantį objektą ir juo disponuoti, savavališkai vykdė tariamą savo teisę, o būtent: neįleido į UAB „I.“ nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), UAB „I.“ įgaliotų asmenų. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 1 policijos komisariato 1 veiklos skyriaus tyrėjas L. P. 2017 m. gruodžio 14 d. nutarimu pripažino A. M. kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 518 straipsnyje, ir paskyrė 100 eurų baudą bei iš A. M. priteisė UAB „I.“ naudai 127,05 eurų turtinės žalos atlyginimo.
Šalies argumentai
Skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo A. M. prašo panaikinti skundžiamą nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Skunde nurodoma, jog 2017-10-09, apie 11 val., prie (duomenys neskelbtini) (toliau – Bendrija) teritorijos buvo pastebėti pašaliniai asmenys, kurie ketino patekti į Bendrijos teritoriją. Tik dalis teritorijos priklauso UAB „I.“, kita dalis žemės sklypo priklauso valstybei. Visa teritorija aptverta, judėjimas į teritoriją yra ribojamas apjuosta tvora, yra nuolat esantis Bendrijos budėtojas. Asmenys, neturintys leidimo, į teritoriją neturi teisės patekti. Bet kokie veiksmai, darbai ar judėjimas teritorijoje turi būti suderinti su Bendrija. A. M., eidamas Bendrijos pirmininko pareigas, yra atsakingas už Bendrijos teritorijoje esančią tvarką, nuosavybės saugumą. Bendrijos įstatų 1.1. puntas skelbia, jog „Bendrija, įgyvendina garažų savininkų teises, susijusias su žemės sklypo valdymu bei naudojimu, priežiūra ir tvarkymu“; 2.3.2 punkte numatyta – „organizuoti garažų ir jiems priskirtų bendrojo naudojimo objektų bei žemės sklypų valdymą, priežiūrą ir tvarkymą“. Bendrijos pirmininkas turi ne tik teisę, bet ir pareigą stebėti Bendrijos teritorijoje vykstančią veiklą, reikalauti nutraukti neteisėtus veiksmus. Bendrijos teritorijos apsaugą papildomai pagal sudarytą sutartį užtikrina UAB „E.“. Visus nurodymus tretiesiems asmenims (dėl patekimo į teritoriją) pateikė minėtos Bendrovės apsaugos darbuotojai, neviršydami teisės aktuose nurodytų įgaliojimų. A. M. aptariamu atveju asmeniškai nesiėmė jokių veiksmų dėl administracinio nusižengimo protokole numatytų aplinkybių ar nurodomo ANK straipsnio turinio. Visi asmenys, turintys leidimus patekti į teritoriją, yra įleidžiami nustatyta tvarka, pateikiant leidimus. Skunde pažymima, kad dėl žemės naudojimo teisėtumo bei daiktinių teisių Bendrijos teritorijos ribose teisme yra nagrinėjamos dvi civilinės bylos (sprendimai neįsiteisėję), todėl bet kokie UAB „I.“ ar kitų asmenų veiksmai Bendrijos teritorijoje (įskaitant patekimą į ją) nėra teisėti. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017-11-13 priėmė nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, šia nutartimi UAB „I.“ buvo įpareigotas nekliudyti atsakovams naudotis ginčo žemės sklype esančiais garažais, Bendrijos turtu (įskaitant privažiavimą iki garažų), bendro naudojimo statiniais, inžineriniais tinklais, tvora iki teismo sprendimo byloje priėmimo. Teismas konstatavo, jog ieškovas (UAB „I.“) anksčiau yra nugriovęs dalį tvoros, atlieka garažų ardymo veiksmus, jo įrenginiai kelia grėsmę kitam teritorijoje esančiam turtui, žmonių saugumui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 1 PK 1 veiklos skyrius prašo teismo A. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti skundžiamą nutarimą nepakeistą. Pažymi, kad žemės sklypas, kuriame buvo įvykdytas nusižengimas, nuosavybės teise priklauso UAB „I.“. A. M. neabejotinai žino, kad jo vadovaujama Bendrija naudojasi ne jai priklausančiu žemės sklypu, jokių objektyvių įrodymų, kad ji tokią teisę turi, tyrimo metu nepateikė, todėl, vadovaudamasis jokio teisinio privalomumo tretiesiems asmenims neturinčiais (duomenys neskelbtini) įstatais, vykdė tariamą savo teisę ir apribojo savininko patekimą į jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą. Nepagrįstas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens bandymas atsakomybę už savavališkus veiksmus perkelti UAB „E.“ darbuotojams, kadangi iš bylos medžiagos matyti, jog sprendimą neįleisti žemės sklypo savininko atstovų priėmė A. M.. UAB „E.“ apsaugininkai buvo iškviesti tik kilus konfliktinei situacijai, kurie įvykio vietoje jokių aktyvių veiksmų neatliko, o tik iškvietė policijos pareigūnus. Teisme nagrinėjamos dvi civilinės bylos, kuriose teismai vienareikšmiškai yra pripažinę UAB „I.“ teisę disponuoti nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu ir, priešingai nei teigia A. M., konstatavę, kad (duomenys neskelbtini) bei metalinių garažų savininkai neteisėtai naudojasi UAB „I.“ nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu. Vilniaus apygardos teismas 2017-01-16 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-570-275/2017 nutarė įpareigoti atsakovus, t. y., konkretų sąrašą fizinių asmenų, per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis išsikelti jiems priklausančius metalinius garažus, esančius (duomenys neskelbtini), išardyti po jais esančius rūsius, apžvalgos duobes ir sutvarkyti po jais esančią ieškovui UAB „I.“ priklausančią teritoriją. Teismas taip pat įpareigojo atsakovą, t. y. (duomenys neskelbtini) per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iškelti bendram naudojimui skirtus statinius (tvorą ir kitus bendro naudojimo statinius), priklausančius nenustatytiems asmenims metalinius garažus, esančius ieškovo UAB „I.“ žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), išardyti po jais esančius rūsius, apžvalgos duobes ir sutvarkyti po jais esančią ieškovui UAB „I.“ priklausančią teritoriją. Atsakovams per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neįvykdžius teismo sprendimo, ieškovui (UAB „I.“) suteikta teisė pačiam atlikti veiksmus, t. y. iškelti iš ieškovui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo metalinius garažus ir po jais esančius rūsius, apžvalgos duobes, bendram naudojimui skirtus statinius (tvorą ir kitus bendro naudojimo statinius) ir sutvarkyti po jais esančią teritoriją, visas turėtas išlaidas dėl šių darbų atlikimo išieškant proporcingai atliktiems darbams iš atsakovų. Taigi, Institucijos įsitikinimu, tyrimo metu buvo nustatyti visi būtini administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje, požymiai, t. y. įrodyta, kad A. M. savo tyčiniais neteisėtais veiksmais UAB „I.“ padarė nedidelę turtinę žalą, todėl pastarasis pagrįstai buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn.
Teismo posėdyje administracinėn atsakomybėn patrauktas A. M. palaikė paduotą skundą, prašė vadovautis jame išdėstytais motyvais ir skundą tenkinti. Atsakydamas į teismo klausimus, A. M. nurodė, kad apie tai, jog į teritoriją kažkas bando patekti, sužinojo iš budėtojo. Pastarasis jam paskambino ir pasakė, kad kažkas bando prasiveržti pro vartus, stovi sunkvežimis, niekas neteikia jokių leidimų. Jis liepė budėtojui kviesti apsaugos darbuotojus, po pusvalandžio atvyko ir pats. Pamatė, kad jau yra atvykę apsaugos darbuotojai, kurie buvo užblokavę vartus. Stovėjo du asmenys, vieną iš jų, t. y. D. V., jis žinojo iš matymo (buvo girdėjęs, kad pastarasis siūlydavo žmonėms garažų išvežimo paslaugas, lyg supirkinėjo garažus), kito asmens visai nepažinojo. A. M. nurodė stovėjęs nuošalyje, esmė buvo ta, kad atvykę asmenys neprisistatė, kas jie tokie yra, nebuvo pateikti jokie dokumentai, kokiu tikslu siekiama patekti į teritoriją. Atrodo, apsaugos darbuotojai vėliau iškvietė policijos pareigūnus. Kai pastarieji atvyko, buvo toliau aiškinamasi. Atsimena, kad kažkuriuo momentu buvo tokia kalba, jog tie atvykę asmenys norėjo išsivežti garažą (tačiau ne garažą Nr. 18, kadangi šis buvo išmontuotas ir išvežtas dar 2017 m. rugpjūčio mėn.). Apie jokį įsiskolinimą kalbos nebuvo. Neneigia, kad tai jo (A. M.) veiksmai nulėmė, jog asmenys nebuvo įleisti į Bendrijos teritoriją, tačiau jis taip pasielgė dėl to, kad asmenys neprisistatė ir nepateikė absoliučiai jokių dokumentų. Jeigu nori patekti Bendrijos narys, tai reikalinga gauti jo, kaip Bendrijos pirmininko, sutikimą. Jeigu į teritoriją nori patekti ne Bendrijos narys, reikia vėlgi rašyti prašymą jam ir jis duoda leidimą. Šiuo atveju nebuvo nurodoma, kokiu tikslu norima patekti, kokį garažą ar garažus norima išvežti, nepateiktos jokios sutartys, asmenys neprisistatė, kas jie tokie apskritai yra. Jeigu jam būtų nurodyta visa reikalinga informacija ir pateikti dokumentai, jis, be abejo, būtų davęs leidimą įvažiuoti asmenims į teritoriją ir išsivežti garažą. Šiuo atveju jokia informacija jam nebuvo pateikta, jis negalėjo nuspręsti, ar reikalavimas patekti į teritoriją yra teisėtas ar ne. Atvykęs sunkvežimis buvo be jokių skiriamųjų ženklų, nebuvo užrašytas joks įmonės pavadinimas ir pan. Bendrijoje tuo metu buvo apie 460 garažų, todėl negali žinoti, kas ką nori išsivežti. UAB „I.“ sklypas užima tik 2/3 teritorijos, likusi dalis žemės priklauso valstybei. Jam pareigūnai nepateikė jokio nurodymo įleisti asmenis į teritoriją (b. l. 76-79).
Teismo posėdžiuose, be skundą padavusio A. M., tiesiogiai buvo apklausti liudytojai D. V., M. G., K. P., A. A. ir V. K.. Pastarieji parodė šias su nagrinėjamu įvykiu susijusias esmines aplinkybes (pilnas parodymų turinys yra užfiksuotas teismo posėdžio protokoluose):
teisme apklausiamas liudytojas D. V. pažymėjo, kad pagal žodinį susitarimą UAB „I.“ buvo jam pavedusi prižiūrėti garažų išvežimą, atlaisvinti teritoriją (iš viso reikėjo išvežti apie 275 garažus). Su A. M., kuris prisistatinėjo Garažų bendrijos pirmininku (anot liudytojo, neteisėtai), ne kartą yra bendravę, vienas kitą žinojo, su pastaruoju nuolat kildavo konfliktai, jei tik reikdavo patekti į teritoriją. Atrodė, kad jis nuolat laukdavo ir visada būdavo pasiruošęs neįsileisti. Konfliktinių įvykių buvo ne vienas, dėl ko liudytojas pabrėžė, kad sunku atsiminti, konkrečiai, kas vyko 2017-11-09. Apklausiamas D. V. nurodė, kad minėtą dieną į teritoriją pakliuvo be jokių trukdžių, viskas vyko sklandžiai. Visgi vėliau liudytojas patikslino, kad sumaišė įvykius, kurių, kaip minėjo, yra buvęs ne vienas, ir parodė, kad 2017-10-09 buvo kilęs konfliktas su A. M., kuris neleido įvažiuoti pro vartus. Tą dieną D. V. organizavo Š. R. garažo išvežimą. Atsimena, kad Š. R. buvo paprašęs, kad UAB „I.“ išvežtų garažą iš teritorijos. Anot liudytojo, kiek jis atsimena, Š. R. buvo pateikęs raštišką įgaliojimą, kuriuo leido UAB „I.“ išvežti garažą. Liudytojas D. V. pabrėžė, kad A. M. ir taip buvo gerai žinoma visa situacija dėl sklypo, taip pat to, kad savininkai turi atlaisvinti teritoriją, išsivežti garažus. Pastarasis buvo matęs visus dokumentus. Tų dokumentų kopijas D. V. nurodė turėjęs ir įvykio dieną, tačiau A. M. nesileido į kalbas ir aiškino, jog neleis įvažiuoti į teritoriją, prašė pateikti leidimą išvežti garažą. Liudytojo teigimu, jis jokio leidimo pateikti neturėjo, kadangi buvo visi dokumentai, rodantys, kad UAB „I.“ turi teisę išvežti garažą. A. M. nesiklausė, aiškino, kad Bendrijos pirmininkas turi duoti leidimą dėl garažo išvežimo iš teritorijos, nors, kaip pabrėžė liudytojas, garažo Nr. 18 savininkas net nepriklausė Bendrijai. Negalėdamas išspęsti situacijos, susisiekė su M. G., kuris buvo UAB „I.“ teisininkas ir būtent kuris jį (D. V.) kuravo visais kausimais. Netrukus į vietą atvyko pats M. G., kuris atvežė dokumentų originalus, tačiau A. M. pozicija nesikeitė. Jis reikalavo pateikti leidimą, be kurio neleido įvažiuoti į teritoriją. Į įvykio vietą iškviesti policijos pareigūnai (atrodo, juos iškvietė apsaugos darbuotojai), kurie susipažinę su situacija, nurodė A. M., kad šis turi atidaryti vartus ir leisti įvažiuoti, tačiau pastarasis ir jų nesiklausė, po ko pareigūnai pasiūlė parašyti pareiškimą (b. l. 90-98).
Teismo posėdyje apklausiamas liudytojas M. G. parodė, jog UAB „I.“ buvo įgaliojusi jį atstovauti minėtai įmonei. Kaip atstovas organizavo garažo Nr. 18 išvežimą, tą garažą UAB „I.“ buvo įsigijusi iš pirminio savininko ir vėliau pardavė Š. R.. Liudytojas pažymėjo, kad dar pirminis garažų savininkas buvo nurodęs, kad už garažą nėra jokių įsiskolinimų, visi mokesčiai yra sumokėti. Š. R. paprašė, kad UAB „I.“ išvežtų garažą iš teritorijos, kiek atsimena, toks prašymas buvo žodžiu, raštu jokio dokumento nepasirašė. Kartu su D. V. organizavo garažo išvežimą, buvo pasirūpinta specialiuoju transportu. Įvykio dieną jis (M. G.) iš pradžių visoje situacijoje nedalyvavo, tačiau apie vidurdienį sulaukė iš D. V. skambučio, kuris pasakė, kad niekas neįsileidžia į teritoriją. Atvažiavęs į vietą, pamatė užrakintus vartus, jau buvo atvykę pareigūnai, buvo apsaugos darbuotojai, pasamdyto specialaus transporto vairuotojas, D. V. ir A. M.. Liudytojas nurodė dar papildomai atvežęs dokumentus (pirkimo-pardavimo sutartis, perleidimo sutartis, Registrų centro išrašus), iš kurių buvo aiškiai matyti, kad jie gali įvažiuoti į teritoriją ir išvežti garažą. Nepaisant visko, A. M. pasakė, kad vartų neatidarys ir įvažiuoti į teritoriją neleis, kadangi už norimą išvežti garažą yra susidariusi kažkokia skola. Net ir pareigūnai liepė A. M. įleisti įvažiuoti, bet jis vis tiek nesutiko, po ko policijos pareigūnai tik paskėsčiojo rankomis, pasakė, kad nieko negali padaryti ir pasiūlė atvykti į komisariatą parašyti pareiškimą arba pareiškimą pateikti internetu, ką liudytojas ir padarė. Per epolicija.lt sistemą pateikė rašytinį pareiškimą dėl įvykio, kurio metu, jo įsitikinimu, UAB „I.“ atstovai nepagrįstai buvo neįleisti įvažiuoti į teritoriją ir negalėjo išvežti garažo, aplinkybių. Šis garažas buvo išvežtas kitą dieną ar tai po kelių dienų (b. l. 90-98).
Teismo posėdyje apklausiama liudytoja K. P. (1 policijos komisariato tyrėja) parodė, jog darbo metu gavo iškvietimą dėl vykstančio konflikto (tiksliau buvo gauti 2 iškvietimai į (duomenys neskelbtini), vėliau paaiškėjo, kad abu pranešimai buvo dėl to pačios situacijos). Atvykus rado uždarytus vartus, stovėjo du apsaugos tarnybos ekipažai. Vyko konfliktas, kad įmonės atstovai yra neįleidžiami į teritoriją, dėl ko negali išsivežti garažo, nors turi tokią teisę, rodė dokumentus. Bendrijos atstovas A. M. nurodė, kad neįleidžia įvažiuoti, kadangi yra nesumokėtas įsiskolinimas už garažą. Kol skola nebus apmokėta, tol, jo teigimu, jis ir neįleis. Liudytoja pažymėjo, kad A. M. buvo paaiškinta, kad jis turi įleisti asmenis, o skolą jis galės išsiieškoti civilinio proceso tvarka. Atsimena, kad įmonės atstovai turėjo kažkokius dokumentus (ar teismo nutartį, ar kažkokį antstolio dokumentą), iš kurių sprendė, kad atstovai turi teisę patekti į teritoriją ir išsivežti garažą. Be to, įmonės atstovas kiek vėliau atvežė dar papildomus dokumentus, pagal juos matė, kad A. M. turi įsileisti (tuos dokumentus apžiūrėjo visi, ar tą darė ir A. M., neatsimena, tačiau jam bet kokiu atveju niekas nekliudė susipažinti su dokumentų turiniu). Pastarasis tuo tarpu laikėsi tos pačios nuomonės, kad yra skola, ją reikia apmokėti ir viskas. To, kad Bendrijos atstovas būtų nurodęs dar kažkokias aplinkybes, dėl kurių neįsileidžia, neatsimena. Kadangi A. M. savo pozicijos nekeitė ir kategoriškai atsisakė atidaryti vartus bei leisti įvažiuoti į teritoriją (matė, kad stovėjo sunkiasvoris transportas), o jie pastarojo priversti įsileisti negalėjo, pasiūlė abiem šalims rašyti pareiškimus policijos įstaigai (b. l. 90-98).
Teismo posėdyje apklausiamas liudytojas E. A. parodė, jog 2017-11-09 kartu su kolege K. P. pagal iškvietimą vyko į (duomenys neskelbtini). Paaiškėjo, kad statybų įmonės atstovas nori išsivežti priklausantį garažą iš Bendrijos teritorijos. Kilo konfliktas, kadangi Bendrijos atstovas to padaryti neleido. Liudytojo teigimu, visas ginčas vyko dėl to, kad Bendrijos atstovas nurodė, kad už norimą išsivežti garažą yra susidariusi skola, dėl ko A. M. atsakė, kad tol, kol nebus padengta skola, neleis išsivežti garažo. To, kad atstovai turėjo teisę įvažiuoti į teritoriją ir išsivežti garažą, jokio ginčo nebuvo, to neneigė ir pats A. M., visa esmė buvo dėl skolos. A. M. dar ėjo ieškoti kažkokių dokumentų, įrodančių skolą, tačiau nerado. Jis su kolege pastarajam paaiškino, kad A. M. galimai savavaldžiauja, jis privalo atstovus įleisti įvažiuoti, o skolą galės išsiieškoti civilinio proceso tvarka, tačiau A. M. nesutiko. Pastarasis aiškino, kad leidus išsivežti garažą jam bus sudėtinga atgauti skolą, kadangi nebesuras savininko, garažas yra perparduotas ir pan. Liudytojo teigimu, įmonės atstovas turėjo kažkokius nuosavybės dokumentus, be to, dar dokumentų atvežė ir vėliau atvykęs kitas atstovas, pagal kuriuos matė, kad asmenys turi teisę įvažiuoti į teritoriją ir išsivežti garažą, nors dėl to, kaip minėjo, ginčo ir nebuvo. Kadangi A. M. nekeitė savo pozicijos ir kartojo esminę sąlygą, kuriai esant įleistų įvažiuoti į teritoriją, jie, nesant galimybės išspręsti ginčą, pasiūlė abiem pusėms atvykti į komisariatą ir parašyti pareiškimus, kadangi prievarta negalėjo užtikrinti patekimo (b. l. 90-98).
Iškviesta į teismo posėdį kaip liudytoja M. P. bylai reikšmingų aplinkybių parodyti negalėjo. Pažymėjo dirbanti įmonėje „E.“, tačiau jos darbo vieta yra prie pulto. Jos pačios įvykio vietoje nebuvo, ji iš kolegų gavo pranešimą, kad vyksta konfliktas. Susisiekusi su BPC, nurodė tokias aplinkybes, kokias jai pasakė įvykio vietoje buvęs kolega (kas tuo metu dirbo, liudytoja neatsiminė) (b. l. 90-98). Taip pat jokių bylai reikšmingų aplinkybių nurodyti negalėjo ir kaip liudyti iškviestas S. T. (b. l. 108-109).
Teismo posėdyje apklausiamas liudytojas V. K. (UAB „E.“ apsaugos darbuotojas) parodė, jog 2017-10-09, apie 11 val., pagal operatoriaus pranešimą atvykęs į įvykio vietą rado konfliktuojančius A. M., kuris prisistatė esantis Metalinių garažų bendrijos pirmininkas, bei statybų įmonės atstovą. Konfliktas vyko dėl to, kad A. M. neleido atstovui įvažiuoti į teritoriją ir išvežti iš jos garažo. Pastarasis nurodė, kad atstovas bando pateikti neteisėtai, neturi jokios teisės išvežti garažą, neteikia dokumentų. Pirmininkas paprašė, kad jis (apsaugos darbuotojas) neįleistų atstovo į teritoriją. Atstovas tuo tarpu nieko neaiškino, juokėsi, sakė, kad nieko nerodys. Liudytojo teigimu, jokių dokumentų atstovas Pirmininkui neteikė. Visi bandė aiškintis situaciją ir visi bendrai nusprendė kviesti policijos pareigūnus. Kai pareigūnai atvyko, liudytojas nurodė pasitraukęs į šoną ir aiškinimosi aplinkybių nebegirdėjo. Be policijos pareigūnų daugiau jokių asmenų atvykusių nebuvo. Atvažiavo tik specialus transportas (kranas) (b. l. 117-119).
Motyvuojamoji dalis
Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. M. skundas atmestinas
Pagal ANK 617 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareigūnas, nagrinėdamas administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka, privalo nustatyti: ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar šis asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar nėra šio kodekso 591 straipsnyje nurodytų aplinkybių, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padaryta turtinė žala, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. ANK 641 straipsnyje nustatyta, jog teismas, nagrinėdamas skundą dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Kaip matyti iš skundo turinio, A. M. nutarimą ginčija iš esmės šiais aspektais: jis teigia, jog į (duomenys neskelbtini) prižiūrimą teritoriją atvykę pašaliniai asmenys nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių jų teisę įvažiuoti į teritoriją, būtent dėl ko ir buvo neįleisti, o visus nurodymus tretiesiems asmenims (dėl patekimo į teritoriją) pateikė bendrovės apsaugos darbuotojai, tuo tarpu jis pats (A. M.) asmeniškai nesiėmė jokių veiksmų. Tiesa, teisminio nagrinėjimo metu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo pripažino, kad visgi jo sprendimu UAB „I.“ nebuvo įleisti į teritoriją, tačiau akcentavo, kad tokį jo elgesį nulėmė pačių nurodytos įmonės atstovų elgesys, kurie jam neaiškino, kokiu pagrindu nori patekti į teritoriją, neteikė jokių dokumentų. Teismas tokius A. M. tiek skunde išdėstytus argumentus, tiek teisme duotus parodymus vertina kritiškai, kaip siekį pateisinti savo veiksmus, bandant išvengti administracinės atsakomybės. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens parodymus paneigia bylos nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų parodymai.
Prieš analizuojant A. M. kaltę pagrindžiančius įrodymus, paminėtina, ANK 518 straipsnyje yra įtvirtinta atsakomybė už savavaldžiavimą – savavališką tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymą nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadariusį esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. Veikos kvalifikavimui pagal ANK 518 straipsnį yra reikšminga nustatyti veikos teisėtumą, t. y. ar asmuo savo tariamą ar tikrąją teisę įgyvendino įstatymo nustatyta tvarka ar savavališkai. Taip pat, atsižvelgiant į minėto ANK straipsnio dispoziciją ir prasmę, atsakomybėn pagal šį straipsnį asmuo gali būti traukiamas tik tuo atveju, jeigu jis veikė tyčia, t. y. suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti.
Grįžtant prie A. M. pozicijos, dar kartą pažymėtina, kad jog nors skunde A. M. teigė nesiėmęs jokių veiksmų, susijusių su asmenų neįleidimu į Bendrijos prižiūrimą teritoriją, tačiau teismo posėdžio metu pripažino, jog visgi būtent jo sprendimas nulėmė tai, kad asmenys nebuvo įleisti į Bendrijos teritoriją. Šią aplinkybę patvirtina ir liudytojo V. K. (UAB „E.“ apsaugos darbuotojo) parodymai, kuriuose užfiksuota, jog atvykęs į įvykio vietą apsaugos darbuotojas jau rado bekonfliktuojančius A. M. bei statybų įmonės atstovą ir būtent A. M., kuris prisistatė esantis Bendrijos pirmininkas, paprašė, kad apsaugos darbuotojas neįleistų statybų įmonės atstovo į teritoriją. Galiausiai taikiai nepavykus išspręsti situacijos, buvo iškviesti policijos pareigūnai. Į teismą atvykę ir tiesiogiai apklausti policijos pareigūnai K. P. ir A. A. taip pat patvirtino, jog dėl asmenų įleidimo į teritoriją buvo kalbamasi ne su apsaugos darbuotojais, o su pačiu A. M., kuris kategoriškai atsisakė įleisti atvykus asmenis.
Vertinant tokį A. M. elgesį, neabejotinai svarbu išsiaiškinti, kokiu gi pagrindu skundą padavęs asmuo neįleido į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), UAB „I.“ įgaliotų asmenų ir, ar pastarasis turėjo teisę taip pasielgti. A. M. nurodė, jog jis, kaip Bendrijos pirmininkas, turėjo pareigą rūpintis Bendrijos teritorija ir patikino, kad išimtinai tik dokumentų nepateikimas nulėmė jo sprendimą atvykusius asmenis neįleisti į teritoriją. Tenka pastebėti, jog A. M., aiškindamas aplinkybes, nebuvo pilnai nuoseklus. Antai, apklausiamas teisme jis tikino, kad jam nebuvo nurodyta, kokiu tikslu norima įvažiuoti į teritoriją, jam niekas neminėjo, jog norima išvežti kažkokį tai garažą ar garažus ir pan. Kita vertus, vėliau A. M. ir jo atstovas teisme akcentavo, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo negalėjo įsitikinti, jog UAB „I.“ atstovai turi teisę išvežti Š. R. garažą, kadangi nebuvo pateiktas joks pastarojo įgaliojimas. Visgi teisme apklausta eilė liudytojų nurodė priešingas aplinkybes. Antai, liudytojas D. V. (vienas iš UAB „I.“ įgaliotų asmenų) laikėsi nuomonės, kad įvykio dieną jokio leidimo pateikti neprivalėjo, nes turėjo visus dokumentus, rodančius, kad UAB „I.“ turi teisę išvežti garažą, kurį prieš tai pardavė Š. R. D. V. nurodė turėjęs dokumentų kopijas, tačiau A. M. nesileido į kalbas (b. l. 90-98). Liudytojas M. G. nurodė dar papildomai atvežęs dokumentus (pirkimo-pardavimo sutartis, perleidimo sutartis, Registrų centro išrašus), iš kurių buvo aiškiai matyti, kad atvykę asmenys gali įvažiuoti į teritoriją ir išvežti garažą, tačiau A. M. jų vis tiek neįleido (b. l. 90-98). Aplinkybę, kad UAB „I.“ atstovai su savimi turėjo su garažo nuosavybe susijusius dokumentus, apklausti patvirtino ir policijos pareigūnai K. P. bei E. A., kurie paaiškino, jog įvykio vietoje buvęs asmuo turėjo nuosavybės dokumentus, be to, dar dokumentų atvežė ir vėliau atvykęs kitas atstovas. Iš tų dokumentų buvo matyti, kad asmenys turi teisę įvažiuoti į teritoriją ir išsivežti garažą, o A. M. turėjo visas galimybes su šiais dokumentais susipažinti (b. l. 90-98).
Teismas atkreipia dėmesį, kad skundo nagrinėjimo teisme metu apklausti policijos pareigūnai K. P. ir E. A. nurodė, kad jiems atvykus į įvykio vietą ginčo dėl to, jog UAB „I.“ atstovai turi teisę įvažiuoti į teritoriją ir išsivežti garažą, apskritai nebuvo, o A. M. atvykusių asmenų neįleido išimtinai tik dėl už garažą susidariusios skolos (b. l. 90-98). Analogiškos aplinkybės yra užfiksuotos ir iš karto po įvykio rašytame vyr. tyrėjos K. P. 2017-10-09 tarnybiniame pranešime, kuriame nurodyta, jog A. M. atsisakė įleisti D. V., kol šis nesumokės įsiskolinimo už garažą (b. l. 14). Liudytojas M. G., apklaustas teismo posėdžio metu, taip pat akcentavo, jog net ir pateikus A. M. dokumentus, jie vis tiek buvo neįleisti, motyvuojant tuo, jog už garažą esą yra susidariusi skola (b. l. 90-98).
Aukščiau nurodytos aplinkybės paneigia skundą padavusio asmens poziciją neva UAB „I.“ atstovai įvykio dieną neturėjo visiškai jokių dokumentų. Nors tiek A. V., tiek M. G. neturėjo (duomenys neskelbtini) vidaus tvarkos taisyklių 6 punkte numatyto nustatyto pavyzdžio leidimo patekti į Bendrijos garažų teritoriją, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog minėti asmenys nebuvo Bendrijos nariai, taip pat Bendrijos nariu nebuvo ir Š. R., kurio garažą įvykio dieną UAB „I.“ turėjo išvežti, teismas daro išvadą, jog A. M. neturėjo teisės ne Bendrijos narių reikalauti specialaus leidimo, juo labiau, kai jam buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys teisę išvežti garažą. Negalima nepastebėti to, kad atvykus policijos pareigūnams A. M. UAB „I.“ atstovų jokių dokumentų nebereikalavo, tačiau savo sprendimą neįleisti į teritoriją jau grindė už išvežamą garažą neva susidariusia skola (jokių įrodymų apie esamą skolą nepateikė, kita vertus, netgi jei tokia skola ir buvo, tai savaime nebūtų nesudarė A. M. pagrindo uždrausti asmenims įvažiuoti bei išvežti turtą). Šioje vietoje pažymėtina, kad A. M., turėdamas pagrindą manyti, kad dėl išvežamo garažo yra susidariusi skola, turėjo galimybę šią skolą išsiieškoti civilinio proceso tvarka, ką pastarajam kaip tik ir išaiškino į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai, tačiau sąmoningai, netgi įspėtas policijos pareigūnų, pasirinko elgtis neteisėtai – priėmė sprendimą UAB „I.“ įgaliotų asmenų neįleisti pro vartus, taip sukliudant šiems, o taip pat ir atvykusiam transportui patekti į teritoriją. Nors A. M. teisme kategoriškai paneigė įvykio dieną buvus pokalbį apie įsiskolinimą už išvežamą garažą, tačiau tokią skundą padavusio asmens poziciją paneigia tiek UAB „I.“ atstovų, tiek policijos pareigūnų parodymai, kurie iš esmės sutampa ir kuriais netikėti teismas neturi jokio pagrindo. Beje, pastebėtina, kad sakydamas baigiamąjį žodį A. M. visgi pats pažymėjo, kad jam buvo būtina įsitikinti, kad garažas tikrai priklauso tam asmeniui, kadangi, priešingu atveju, būtų neaišku, iš ko konkrečiai reikalauti skolos sumokėjimo (b. l. 117-119).
Nagrinėjamu atveju teismas, ištyręs bylai reikšmingas aplinkybes bei apklausęs aptariamame įvykyje dalyvavusius liudytojus, daro išvadą, jog A. M. veiksmai atitinka ANK 518 straipsnyje įtvirtinto savavaldžiavimo sudėtį – A. M., savavališkai neįleido UAB „I.“ įgaliotų asmenų į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), neturėdamas tam jokio pagrindo bei nesilaikydamas įstatymų, veikė tyčia, aiškiai suvokdamas savo veiksmų pobūdį, dėl savo veiksmų buvo įspėtas policijos pareigūnų, tačiau sąmoningai pasirinko neteisėtą veikimo būdą. Pastarojo apsisprendimui pasirinkti neteisėtą elgesį jokios įtakos neturėjo ta aplinkybė, kad UAB „I.“ atstovai nepateikė Š. R. įgaliojimo, kurio pagrindu UAB „I.“ turėjo teisę išvežti garažą. Byloje ištirtos aplinkybės rodo, jog ne šis dokumentas tapo aiškinimosi centru (apie tokį dokumentą pirminėje gynybinėje pozicijoje nė neužsimenama, pačiame skunde toks argumentas apskritai neišsakytas). Liudytojų parodymais aiškiai nustatyta, kad A. M. reikalavo skolos sumokėjimo ir būtent tuo pagrindu motyvavo savo priimtą sprendimą neįleisti UAB „I.“ į važiuoti į jai pačiai priklausantį žemės sklypą. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veiksmų vertinimui jokios įtakos neturi ir civilinio proceso tvarka vykstantis bylinėjimasis tarp UAB „I.“ bei Garažų bendrijos dėl žemės teisėtumo ir daiktinių teisių.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog Institucija, priimdama skundžiamą nutarimą, tinkamai įvertino visas įvykio aplinkybes, nustatė, jog buvo padarytas administracinis nusižengimas, o asmuo kaltas dėl jo padarymo, įvertino padaryto nusižengimo pavojingumą, atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, dėl ko A. M. buvo paskirtas ANK 518 straipsnio 1 dalyje numatytos piniginės baudos vidurkis. Taip pat pagrįstai priteista išiieškoti iš A. M. UAB „I.“ naudai turtinės žalos atlyginimą. Reikalavimas atlyginti žalą laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Nustatyta, kad įvykio dieną garažo transportavimui buvo nusamdytas specialusis transportas, transportavimo paslaugas pagrindžia PVM sąskaita-faktūra, prašomas atlyginti žalos dydis yra protingas, dėl ko pagrįstai patenkintas. Dėl nurodytų priežasčių A. M. skundas atmestinas, o Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 1 policijos komisariato 1 veiklos skyriaus 2017 m. gruodžio 14 d. nutarimas Nr. 12ANN-135060092-17, paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
A. M. (A. M.) skundą atmesti ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 1 policijos komisariato 1 veiklos skyriaus 2017 m. gruodžio 14 d. nutarimą Nr. 12ANN-135060092-17, kuriuo A. M. už Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 518 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą paskirta 100 Eur bauda bei UAB „I.“ naudai iš A. M. priteista 127,05 eurų turtinės žalos atlyginimo, palikti nepakeistą.
Nutartis per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jos paskelbimo gali būti skundžiama apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.