Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų G. K. ir G. K. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutarties, kuria išspręstas klausimas dėl sprendimo vykdymo išdėstymo, civilinėje byloje Nr. 2-80-194/2011 pagal ieškovo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos ieškinį atsakovams G. K., G. K., S. Ū., akcinei bendrovei „Šiaulių bankas“, tretiesiems asmenims: Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Valstybės įmonės „Registrų centras“ Šiaulių filialui, dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę dydžio nustatymo, daiktinių teisių, nustatytų į paimamas visuomenės poreikiams žemės sklypo dalis, panaikinimo ir atsiskaitymo su žemės savininkais, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl teisingos kompensacijos savininkams apskaičiavimo už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą. Vykdant magistralinio kelio A9 Panevėžys - Šiauliai 59,70-75,63 km (su Kairių aplinkkeliu) ruožo rekonstrukciją, Šiaulių apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. V-6389 visuomenės poreikiams iš G. K. nuosavybės teise valdomo 7,0921 ha ploto žemės sklypo buvo paimta 1,5171 ha sklypo dalis ir 0,0078 ha sklypo dalis, už jas kompensuojant pinigais, taip pat atlyginant G. K. vykdomo poilsio - pirčių komplekso verslo ir kitus nuostolius.

Šiaulių apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 17 d. priėmė dalinį sprendimą, kuriuo patvirtino, jog Šiaulių apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 13 d. įsakymas Nr. V-6389, kuriuo iš žemės savininkės G. K. paimta dalis, iš bendro 7,0921 ha žemės sklypo dalies, žemės sklypo visuomenės poreikiams – magistralinio kelio A9 Panevėžys- Šiauliai 59,70—75,63 km. ruožui su Kairių aplinkkeliui rekonstruoti, yra teisėtas bei pagrįstas. Iki ginčo dėl atlyginimo dydžio išsprendimo teisme, buvo leista Lietuvos automobilių kelių direkcijai pradėti vykdyti kelio rekonstrukcijos darbus šiame kelio ruože ir šias žemės sklypo dalis, paimamas iš G. K., įregistruoti nekilnojamo turto registre valstybės vardu.

Teismas taip pat įpareigojo Lietuvos automobilių kelių direkciją prie Susisiekimo ministerijos sumokėti atsakovei G. K. 518 768 Lt kompensacijos dydį, nustatytą Šiaulių Apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. V-6636.

Kadangi pagal dalinį teismo sprendimą atsakovei išmokėta 518 768 Lt piniginė kompensacija, iš ieškovo teismas priteisė G. K. likusią piniginės kompensacijos dalį – 142 643 Lt bei nustatė, kad su G. K. turi būti atsiskaitoma per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Teismas taip pat pripažino tarp atsakovų 2005 m. spalio 28 d. sudarytą žemės nuomos sutartį pasibaigusia nuo 2008 m. lapkričio 13 d. ir nurodė išregistruoti šios žemės nuomos sutarties įregistravimą Nekilnojamo turto registre; pripažino įregistruotą nekilnojamo turto hipoteką tarp kreditoriaus AB „Šiaulių bankas“ ir G. K. pagal hipotekos lakštus Nr. 05,1,20050004935 ir Nr. 5,1,20050002915 užbaigta; priteisė iš ieškovo 71 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei; priteisė iš G. K. 5 969 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui ir 107 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei.

Bylą pagal ieškovo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos ir atsakovų G. K. ir G. K. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimo išnagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas:

1. Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimą pakeitė:

1.1. sumažino verslo sodyboje „(duomenys neskelbtini)“ nustatytą piniginės kompensacijos dydį už patirtus verslo nuostolius nuo 391 171 Lt iki 136 752 Lt dydžio;

1.2. sumažino nustatytą bendrą kompensacijos dydį nuo 661 411 Lt iki 406 992 Lt.

2. Panaikino sprendimo dalį, pagal kurią daliniu teismo sprendimu išmokėjus 518 768 Lt piniginės kompensacijos, iš ieškovo Lietuvos Automobilių Kelių Direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos priteista G. K. – 142 643 Lt.

3. Ieškovo Lietuvos Automobilių Kelių Direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos naudai iš G. K. priteista 111 776 Lt;

4. Panaikino sprendimo dalį, kuria nustatyta, jog su G. K. atsiskaitoma per vieną mėnesį nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos.

5. Panaikino sprendimo dalį, kuria iš ieškovo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos priteista 71 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei.

6. Padidino iš G. K. ieškovui Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos priteistą 5 969 Lt bylinėjimosi išlaidų sumą iki 9 747 Lt.

7. Padidino iš G. K. valstybei priteistą 107 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei sumą iki 173 Lt.

Kitos Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimo dalys paliktos nepakeistos.

2013 m. spalio 23 d. pirmosios instancijos teisme buvo gautas atsakovų G. K. ir G. K. prašymas išdėstyti 2013 m. spalio 2 d. Lietuvos apeliacinio teismo pakeistą Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimo vykdymą dalyje, kurioje Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos naudai iš G. K. priteista 111 776 Lt, ir dalyje, kurioje iš G. K. ieškovui Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos priteista 9 747 Lt bylinėjimosi išlaidų, 24 mėnesiams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2013 m. spalio 2 d.), nustatant, kad laikotarpyje nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2014 m. spalio 2 d. iki kiekvieno mėnesio paskutinės dienos G. K. privalo sumokėti Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos kas mėnesį po 2 000 Lt, o nuo 2014 m. spalio 2 d. iki 2015 m. spalio 2 d. iki kiekvieno mėnesio paskutinės dienos G. K. privalo sumokėti Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos kas mėnesį po 3 000 Lt ir 2015 m. spalio 2 d. atsakovė G. K. ieškovui privalo sumokėti 61 523 Lt. Atsakovė teigė, jog ji šiuo metu neturi galimybių sumokėti viso dydžio priteistos sumos, tačiau išdėsčius teismo sprendimo vykdymą, atsakovė grąžintų paskolą bankui ir galėtų gauti naują – teismo sprendimu priteistai sumai atlyginti.

Atsakovas AB „Šiaulių bankas“ atsakovų prašymui neprieštaravo, o tretieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyrius bei VĮ Registrų centro Šiaulių filialas, prašė sprendimą atsakovų pateiktu prašymu priimti teismo nuožiūra.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1. Pirmosios instancijos teismas vertindamas atsakovų prašymą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo visapusiškai neįvertino atsakovų turtinės padėties ir jos santykio su ieškovui priteista suma, kuri fiziniams asmenims yra reikšminga.

2. Sprendimo vykdymas pirmosios instancijos teismo nustatyta tvarka sąlygos atsakovų šeimos verslo žlugimą. Atsakovė ketindama vykdyti sprendimą nustatytą tvarka siekia parduoti dalį savo valdomo turto, tačiau turto pardavimas skubos tvarka gali sąlygoti jo pardavimo vertės sumažėjimą,

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą atskirajame skunde išdėstytų argumentų ribose, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 str., 338 str.).

Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro Šiaulių apygardos teismo nutarties, kuria atsakovų prašymas išdėstyti teismo sprendimo vykdymą 24 mėnesių laikotarpiui tenkintas iš dalies, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

CPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtina nuostatą, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti įvykdytas per trumpiausią laiką ir kuo ekonomiškiau. Teismo sprendimų vykdymas yra baigiamoji civilinio proceso stadija, kurios metu realizuojamas teismo priimtas sprendimas. Pagal CPK 284 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti, išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Sprendžiant teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą yra aktualūs lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principai. Jų taikymas reikalauja atsižvelgti ne tik į skolininko (atsakovo), bet ir į išieškotojo (ieškovo) interesus. Nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą taip pat atsižvelgtina į tai, ar išdėsčius teismo sprendimo vykdymą skolininko (atsakovo) nurodytu būdu, bus užtikrintas tinkamas teismo sprendimo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas ir ar nebus pažeisti išieškotojo (ieškovo) lūkesčiai. Jeigu dėl tam tikros sumos priteisimo yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kreditoriaus teisėti lūkesčiai siejami su teismo sprendimo privalomumu, kuris reiškia, kad įsiteisėję teismo sprendimai turi būti vykdomi įstatymų nustatyta tvarka (CPK 18 str.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti. Tačiau vien turtinė padėtis negali lemti sprendimo įvykdymo būtino išdėstymo. Teismas taip pat turi nustatyti, ar išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą tam tikram laikotarpiui bus užtikrintas tinkamas sprendimo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas, ar nebus pažeisti teisėti išieškotojo interesai (Lietuvos aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2004; 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006; ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs bylos medžiagą bei apeliantų atskirojo skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, o Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartimi ieškovui iš atsakovės priteistos 111 776 Lt dydžio sumos bei 9 747 Lt bylinėjimosi išlaidų mokėjimo išdėstymas dalimis iki 2014 m. rugsėjo 30 d. atitinka ieškovo interesus bei atsakovų galimybes įvykdyti teismo sprendimą.

Apeliantų teigimu, priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas nevertino visų atsakovų turtinę padėtį patvirtinančių įrodymų bei neatsižvelgė į vykdytinu teismo sprendimu iš atsakovų priteistos sumos dydį. Apeliacinės instancijos teismas nesutikdamas su išdėstytais argumentais pažymi, jog civiliniame procese vyrauja rungimosi principas. Juo grindžiama įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str., 178 str.). Atsakovai teigdami, jog jų turtinė padėtis sąlygoja prašymo, išdėstyti teismo sprendimo vykdymą dviejų metų laikotarpiui, tenkinimą, turėjo įrodyti tokio prašymo pagrįstumą, pateikdami teismui visus jų manymu būtinus, turtinę padėtį bei patiriamas išlaidas patvirtinančius įrodymus. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas įvertino atsakovų pateiktus įrodymus apie jų valdomą nekilnojamąjį turtą, gaunamas pajamas bei esamus įsipareigojimus, todėl nėra pagrindo teigti, jog teismas priėmė sprendimą neatsižvelgęs į šiuo duomenis. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, jog remiantis VĮ Registrų centras teikiama informacija, atsakovų valdomo nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė viršija 1 000 000 Lt, todėl teigti, jog atsakovų turtinė padėtis yra sudėtinga, nėra pagrindo. Nepaisant valdomo turto vertės, pirmosios instancijos teismas įvertino atsakovų gaunamą darbo užmokestį bei esamus įsipareigojimus finansų įstaigoms ir suteikė atsakovams pakankamą terminą nepatiriant nuostolių parduoti dalį turto, siekiant įvykdyti teismo sprendimą. Atskiruoju skundu taip pat teigiama, jog teismas tenkindamas atsakovų prašymą neatsižvelgė į jų patiriamas kasdienes išlaidas maistui, komunaliniams mokesčiams ir k. t., tačiau teismas atkreipia atsakovų dėmesį, jog apeliantai šių jų patiriamų išlaidų dydžio neįvardijo, nepagrindė įrodymais, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jų aptarti ir vertinant sprendžiant klausimo pagrįstumą.

Apeliantų teigimu, netenkinus prašymo išdėstyti sprendimo vykdymą, jų finansinė padėtis neadekvačiai pablogės, o atsakovų verslas žlugs. Tačiau pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo būtina atsižvelgti ne tik į skolininkų (atsakovų), bet ir į išieškotojo (ieškovo) interesus, todėl tik abstraktūs teiginiai dėl verslo žlugimo ar finansinės padėties suprastėjimo, neįrodant jų pagrįstumo ir realumo, savaime nesudaro pagrindo sprendimo vykdymui išdėstyti. Be to, atsakovai teigia, jog deda visas pastangas, jog parduotų dalį savo valdomo turto ir padengtų įsiskolinimą ieškovui, tačiau šių teiginių realumą patvirtinančių įrodymų nepateikta. Nepateikta ir įrodymų, kad atsakovai patvirtindami savo ketinimus kuo operatyviau įvykdyti sprendimą, jau yra sumokėjęs nors dalį priteistos sumų, t. y. būtų įvykdęs bent dalį teismo sprendimo. Tokios aplinkybės leidžia teigti, kad atsakovai nesiima maksimalių pastangų įvykdyti teismo sprendimą, kuriuo iš jų priteistos atitinkamos sumos, o tokia situacija neabejotinai pažeidžia ieškovo (išieškotojo) teises.

Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde išsakytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atskirojo skundo netenkinti.

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.