- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-11-26
- Bylos Nr.
- Iv-1634-554/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00974-2013-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Algis Markevičius
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Pareiškėjas
- AB ,,Lietuvos draudimas“
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo AB ,,Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl turtinės žalos atlyginimo, palūkanų priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti AB ,,Lietuvos draudimas“ naudai iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės:
- 259,80 Lt turtinės žalos atlyginimui;
- 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2011-02-03 transporto priemonė Volvo S80 v/n (duomenys neskelbtini) Tunelio gatvėje, ties pastatu nr. 20, Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią duobę, kuri nebuvo pažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Transporto priemonė pareiškėjo buvo apdrausta Transporto priemonių draudimu. Tai patvirtina 2011-02-04 prašymas išmokėti draudimo išmoką ir Transporto priemonių draudimo liudijimas. Į eismo įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai apžiūrėjo įvykio vietą, nubraižė eismo įvykio schemą, surašė tarybinį pranešimą. Policijos pareigūnai automobilio vairuotojo veiksmuose KET pažeidimų ir kaltės nenustatė bei konstatavo, kad transporto priemonės vairuotojas neturėjo galimybės pastebėti duobės, kuri buvo pilna vandens, ir ją apvažiuoti. Transporto priemonės apžiūros metu buvo nustatyta, kad eismo įvykio metu transporto priemonei buvo padaryti sekantys sugadinimai: remontuojamos dalys – priekinis ir galinis dešinės pusės ratų lieti diskai, keičiamos dalys – priekinė ir galinė dešinės pusės padangos, taip pat būtinas ratų geometrijos patikrinimas. Pabrėžė, jog Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 (2010-03-31 redakcija, galiojanti nuo 2010-04-19) I dalies „Draudimo sąlygos“ 9.1. p. numato, kad nuostolių dydį nustato draudikas, vadovaudamasis draudimo sutarties sąlygomis ir surinktais dokumentais, pagrindžiančiais nuostolį ir jo dydį. Apskaičiuojant nuostolio dydį atsižvelgiama tik į įvykio metu tiesiogiai padarytus matomus sugadinimus, atsiradusius dėl tiesioginio ryšio su įvykio priežastimi. Pagal Taisyklių I dalies „Draudimo sąlygos“ 9.5. p. nuostatas transporto priemonės sugadinimo atveju nuostolio dydis nustatomas pagal remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą transporto priemonę ar jos detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki draudžiamojo įvykio. Draudėjas pateikė pareiškėjui sąskaitą-faktūrą, prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitą. Įvertinęs pateiktus duomenis draudikas 2011-02-04 sudarė Žalos sąmatą nustatė, kad remonto išlaidos sudaro 519,60 Lt ir jas kompensavo draudėjui. Taisyklių I dalies „Draudimo sąlygos“ 9.11.3 p. ir 9.11.3.2 p. numato galimybę neišskaičiuoti besąlyginės išskaitos, nes įvykio kaltininkas buvo žinomas. Išmokant draudimo išmoką buvo išskaičiuotas detalių nusidėvėjimas, nes tokia sąlyga buvo numatyta drausimo sutartyje (Taisyklių I dalies 3.6.3 p.). Akcentavo, kad CK 6.1015 str. 1 d. numato teisę draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. Kelių įstatymo 4 str. 3 d., 11 str. 7 d. 1 – 3 p., Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 32 p., Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 str. 8 d. 4 p., LRV 2004-02-11 nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 12.1 p. nuostatos duoda pagrindą išvadai, kad Josvainių gatvė nuosavybės teise priklauso atsakovui, todėl prižiūrėti, taisyti, tiesti ir organizuoti saugų eismą jam nuosavybės teise priklausančioje gatvėje privalo savininkas - atsakovas. CK 6.266 str. 1 d. nurodyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas). Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 str.. Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsakovas privalėjo užtikrinti, kad jam priklausanti Josvainių gatvė būtų tinkamos būklės. Atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus ir kitus teisės aktus privalėjo veikti, todėl keliui esant netinkamos būklės, atsirado turtinė žala. Atsakovo neveikimas buvo tiesioginė pasekmės (žalos atsiradimo) priežastis. Atsakovo neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir žalos atsiradimą sieja priežastinis ryšys. Iš to seka išvada, kad yra visos būtinos sąlygos atsakovui taikyti civilinę atsakomybę. Atsakovas geranoriškai atlygino ½ dalį draudiko patirtų nuostolių – 259,80 Lt. Pareiškėjas 2011-03-06 pretenzija ragino atsakovą atlyginti likusius nuostolius, tačiau atsakovas jų iki šiol neatlygino.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad CK 6.37 str. 2 d. numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 str. 1 d. nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Todėl, vadovaujantis CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d., iš atsakovo pareiškėjui priteistinos 5 % dydžio metinės palūkanos už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsiliepimas
Atsakovas ir jo atstovė teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, taip pat atsakovo atstovė paaiškino teismo posėdžio metu, kad pareiškėjas neįrodė atsiradusios žalos priežastinio ryšio su atsakovo veiksmais (neveikimu). Pareiškėjo reikalavimas visiškai nepagrįstai grindžiamas tik jo paties sudarytais paskaičiavimais apie patirtus nuostolius, kurie prieštarauja Kauno apskrities VPK pareigūnų surinktiems duomenims (įvykio vietoje buvo pareigūnai pažymėjo 1 rato sugadinimą, pareiškėjas išmoką sumokėjo už 2 ratų remontą) ir nepateikta turto vertinimo ataskaita, kuri yra būtina. Be to, nei viename iš pateiktų dokumentų nėra jokios išvados, kad būtent ginčo duobė, kurios net nėra aiški tiksli buvimo vieta, galėjo sukelti ir tik ji sukėlė nurodytus automobilio sugadinimus, jog tik to pasėkoje buvo kilo reikalaujama atlyginti turtinė žala. Kauno apskrities VPK KPV nutarimas, kuriuo nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, taip pat nepatvirtina pareiškėjo argumentų. Iš pareiškėjo pateiktų įrodymų nėra aiški nei eismo įvykio data (laikas), nei eismo įvykio vieta. Atsakovas ir jo atstovė taip pat nurodė, kad dėl eismo įvykio yra atsakingas pats vairuotojas, kuris visiškai neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidus ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, nestabdė transporto priemonės, ar neapvažiavo kliūties. Iš to seka, kad esminės reikšmės eismo įvykiui turėjo paties vairuotojo veiksmai, o ne duobės buvimas. Objektyvių įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, byloje nėra. Pareiškėjas, nenustatęs visų reikšmingų aplinkybių, reikalingų atsakomybei už žalą pagrįsti, nesudaręs turto vertinimo ataskaitos, savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui žalos atlyginimą ir dabar nepagrįstai siekia šios sumos priteisimo regreso tvarka iš atsakovo. Atsakovas pareiškėjui geranoriškai atlygino nuostolius tik už vieno automobilio rato remontą, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad automobilis buvo remontuotas. Be to, nepagrįstai įskaičiuotas PVM. Kadangi automobilis nebuvo remontuotas Atsakovas ir jo atstovė taip pat nesutiko su pareiškėjo reikalavimu priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas, kadangi, atsakovo nuomone, CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d. nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju neturėtų būti taikomos, kadangi šiuo atveju žala yra kildinama iš viešosios teisės normos.
Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.
Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės pareigos atlyginti turtinę žalą. Pareiškėjas subrogacijos pagrindu, vadovaudamasis CK 6.1015 str. nuostatomis (jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens), reikalauja, kad atsakovas atlygintų padarytą turtinę žalą – 259,80 Lt (draudėjui sumokėtą draudimo išmoką, išskaičiavus detalių nusidėvėjimą bei neišskaičiavus PVM).
Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad 2010-10-16 pareiškėjas (draudikas) su R.A. (draudėju) sudarė Transporto priemonių draudimo sutartį (Draudimo liudijimas Nr. TIA 119577233). Šia sutartimi buvo apdraustas automobilis Volvo S80 v/n (duomenys neskelbtini). Draudimo sutartis buvo sudaryta laikotarpiui nuo 2010-110-16 iki 2011-10-15. 2011-02-03 apie 18 val. Tunelio gatvėje, ties pastatu Nr. 20 (eismo įvykio schemos duomenys), Kauno mieste, įvyko eismo įvykis, kurio pasėkoje paminėtas automobilis įvažiavo į duobę, užpiltą vandeniu ir esančią kelio važiuojamoje dalyje, kuri buvo nepažymėta jokiais skiriamaisiais ženklais. Eismo įvykio pasėkoje automobilis buvo apgadintas (policijos pareigūnai pirminės apžiūros metu konstatavo priekinio rato apgadinimus ir nurodė transporto priemonės vairuotojui kreiptis į atsakovą dėl žalos atlyginimo). Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdyba nustatė, kad transporto priemonės vairuotojas Kelių eismo taisyklių nepažeidė (2011-02-03 nutarimo nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną duomenys). Šis procesinis sprendimas (nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną pagal ATPK 250 str. 1 p.) objektyviai turi būti žinomas atsakovui ir yra įsiteisėjęs. Dėl šių priežasčių teismas neturi jokio pagrindo atmesti šiame nutarime konstatuotas faktines aplinkybes. Automobilis įvykio metu buvo apdraustas AB ,,Lietuvos draudimas“ savanoriškuoju automobilių draudimu, todėl transporto priemonės draudėjas pateikė prašymą draudikui atlyginti patirtą žalą dėl priekinio dešinės pusės rato apgadinimo. Pareiškėjas, paskaičiavęs remonto darbus (papildomai buvo nustatyti galinio dešinės pusės ratlankio bei padangos defektai, įvertinęs 2 nenaujų padangų (kiekvienos kaina tik 100 Lt) įsigijimo, ratlankių remonto išlaidas, ratų geometrijos patikros išlaidas nustatė, jog transporto priemonės savininkui dėl šio eismo įvykio metu apgadinto automobilio padaryti nuostoliai sudarė 519,60 Lt (su PVM, tačiau išskaičiavus detalių nusidėvėjimą). Pareiškėjas 2013-08-26 išmokėjo transporto priemonės draudėjui paminėtą sumą nuostoliams dėl automobilio apgadinimo atlyginti.
ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia ir bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str.). Valstybės (šiuo atveju savivaldybės) pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų (savivaldybės) neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės (savivaldybės) atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 1 d. yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų (savivaldybės) neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė (savivaldybė) iš valstybės (savivaldybės) biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi, viešoji) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės ir, tuo pačiu, savivaldybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir, tuo pačiu, priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (ABTĮ 57 str.). Teismas taip pat pabrėžia, kad Vietos savivaldos įstatymo (toliau – VSĮ) 6 str. yra numatytos savarankiškosios (Konstitucijos ir įstatymų nustatytos (priskirtos)) savivaldybių funkcijos. VSĮ 6 str. 32 p., kaip viena iš savivaldybių priskirtųjų savarankiškųjų funkcijų, yra numatytas vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas bei saugaus eismo užtikrinimas. Savivaldybių funkcijos – tai Konstitucijos nustatytos, šio ir kitų įstatymų savivaldybėms priskirtos vietos valdžios, viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo funkcijos (VSĮ 3 str. 8 d.). Ši savivaldybės funkcija įtvirtinta ir specialiame įstatyme - Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 str. 8 d. 4 p., kuriame konstatuota, kad užtikrindamas eismo saugumą, savivaldybės administracijos direktorius rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu bei organizuoja medicinos pagalbos teikimą eismo įvykiuose nukentėjusiems asmenims. 2004-02-11 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 p. numatyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių priežiūros darbų užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Šios Tvarkos aprašo 12 p. numato, jog kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo: taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją dalį, kelkraščius, skiriamąją juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, želdynus, esančius kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas; prižiūrėti, kad kelias, jo statiniai (iš jų ir techninės eismo reguliavimo priemonės) būtų techniškai tvarkingi, estetiški, atitiktų Lietuvos standartus ir normas; prižiūrėti kelio juostoje augančius medžius ir kitus želdinius, pašalinti išdžiūvusius medžius, keliančius pavojų saugiam eismui, bloginančius kelio, šalikelės ir ženklų matomumą. Neleisti, kad pakelėje būtų sodinami želdiniai, keliantys grėsmę saugiam eismui, o medžiai ir krūmai turi būti šalinami Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka. Už kelių priežiūrą atsakingi asmenys ir pareigūnai, pažeidę šios Tvarkos aprašo reikalavimus arba nesiėmę reikiamų priemonių, kad laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas kelių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui, atsako įstatymų nustatyta tvarka (Tvarkos aprašo 42 p.). Šiame LRV nutarime taip pat konstatuota, kad kelio priežiūra – tai nuolatiniai kelio darbai, kuriais siekiama užtikrinti saugų eismą ir numatytą kelio bei jo statinių tarnavimo laiką. Kelių įstatymo 4 str. 3 d. nurodo, kad vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. CK 6.266 str. apibrėžta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 str. 1 d. įtvirtintos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas. Teismas konstatuoja, kad sistemiškai vertinant visas aukščiau paminėtas teisės aktų nuostatas, atsiranda pakankamas pagrindas išvadai, jog prašoma atlyginti turtinė žala kilo (yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje) iš atsakovo veiklos (neveikimo) viešojo administravimo srityje (ABTĮ 57 str.). Dėl paminėto teisinio reglamentavimo teismas taip pat daro išvadą, kad nėra nei juridinio, nei faktinio pagrindo į administracinį procesą įtraukti (atsakovo manymu – taip pat atsakovu) Lietuvos automobilių kelių direkciją prie Susisiekimo ministerijos. Teismas atsižvelgia ir į tai, jog nurodyti atsakovą yra pareiškėjo teisė bei pareiga, tačiau pareiškėjas jokių pretenzijų Lietuvos automobilių kelių direkcijai neturi. CK 6.1015 str. 1 d., reglamentuojančioje draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal CK 6.1015 str. 2 d. reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis Taisyklių (šiuo konkrečiu atveju – Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021) nuostatų, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2011-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A492–3550/2011 ir kt.). Šioje administracinėje byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas), būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas taip pat nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Taigi, turi būti vertintini aukščiau išvardintų teisės aktų reikalavimai, kuriais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas sprendimus, taip pat ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, pabrėžia, kad administracinėje byloje nėra pakankamo pagrindo objektyvių duomenų išvadai, jog ir transporto priemonės vairuotojas, įvykio metu vairavęs transporto priemonę, pažeidė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo, Kelių eismo taisyklų ar kitų teisės aktų nuostatas (ABTĮ 57 str.). Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos nutarime, kuriuo nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, automobilio vairuotojo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykis ir sudėtis nenustatyta. Šis nutarimas priimtas nepažeidžiant esminių ATPK nuostatų, yra motyvuotas ir, tuo pačiu, procesiškai įsiteisėjęs. Byloje taip pat nėra ginčo, kad konkreti duobė važiuojamojoje gatvės dalyje (arba kelio atkarpa, priklausanti atsakovui), esanti Tunelio gatvės važiuojamojoje dalyje ir kurioje buvo apgadintas automobilis, nebuvo paženklinta, buvo neaptverta ar kitaip pažymėta, be to, joje buvo vandens, kelio danga šlapia ir dėl to objektyviai buvo apsunkintas jos matomumas vairuotojui bei galimybė jos išvengti staigiai manevruojant. Tai duoda pakankamą pagrindą išvadai, jog transporto priemonės vairuotojo veiksmuose nebuvo jokių didelio neatsargumo ar nerūpestingumo požymių, taip pat nėra jokio pagrindo svarstymui apie nenugalimos jėgos egzistavimą ginčo situacijoje. Policijos pareigūnai įvykio vietoje betarpiškai apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę, taip pat eismo įvykio užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes – jo vietą, nepažymėtą gatvėje esančią duobę, kitus reikšmingus atstumus. Šių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina patį eismo įvykio faktą bei pagrindinius (esminius) automobilio apgadinimus (2 ratlankių ir 2 padangų), kurių dalis (1 rato) policijos pareigūnams buvo matomi įvykio vietoje akivaizdžiai, taip pat šių apgadinimų pobūdį, jų kilimo mechanizmą bei lokalizaciją. Akivaizdu, kad policijos pareigūnai objektyviai įvykio vietoje negalėjo nustatyti visų gedimų, nes jie transporto priemonę apžiūri tik iš išorės ir nenaudoja jokių specialių priemonių – keltuvų, nenuima ir neapžiūri ratų specialiuose stenduose ir t.t.. Bylos duomenys aptvirtina, kad eismo įvykis įvyko 2011-02-03 apie 18 val. Tunelio gatvėje, ties pastatu Nr. 20. Visus netikslumus dėl datos, įvykio vietos teismas laiko rašymo apsirikimais, kurie neturi lemiamos įtakos pareiškėjo skundo atmetimui. Teismas taip pat pabrėžia, kad proceso šalys privalo teikti įrodymus, pagrindžiančius reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str., 57 str.). Atsakovo ir jo atstovo argumentai, kad pats vairuotojas nebuvo atsargus, atidus ir pasirinkęs saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio bei dėl automobilio 2 ratų apgadinimo dėl įvažiavimo į duobę, kad automobilis galėjo būti apgadintas kitur, grindžiami vien tik prielaidomis, tačiau jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui nepateikta, todėl išvadai, jog pats vairuotojas nesilaikė KET reikalavimų, ar atliko kitus veiksmus, kurie bent iš dalies įtakojo žalos atsiradimą, nėra jokio pagrindo (ABTĮ 57 str.). Dar kartą pažymėtina, kad duobė, esanti važiuojamojoje dalyje, buvo nepažymėta jokiais įspėjamaisiais ženklais, pilna vandens, kelio danga buvo šlapia, todėl galimybė pastebėti kliūtį (duobę) kelyje buvo ypatingai apsunkinta (ABTĮ 57 str.). Be to, atsakovas ½ pareiškėjo patirtos žalos atlygino ir nekėlė jokių pretenzijų dėl įvykio laiko, vietos, padangų kainos, PVM ir t.t..
Motyvuojamoji dalis
Įvertinęs pareiškėjo pateiktų įrodymų visumą, teismas konstatuoja, kad turtinės žalos dydis visiškai įrodytas pateiktų dokumentų duomenimis, kurie patvirtina realias automobilio remonto išlaidas ateityje(teismui pateikti duomenys neduoda pagrindo teigti, jog automobilis buvo remontuojamas). Įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios bus būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, teismui taip pat nebuvo pateikta. Atsakovas ir jo atstovas tik deklaratyviai nurodė, jog remonto kaina per didelė, tačiau jokiais objektyviais duomenimis (įrodymais) savo teiginių nepagrindė. Transporto priemonės Techninės apžiūros akto, Žalos sąmatos, Akto prie žalos atlyginimo bylos, Nutarimo ATP byloje dokumentų duomenys neginčijamai patvirtina, kad yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp kliūties (duobės gatvės, kurios savininkas atsakovas, važiuojamojoje dalyje), eismo įvykio mechanizmo ir užfiksuotų automobilio apgadinimų (ABTĮ 57 str.). Pažymėtina ir tai, jog besąlyginė išskaita šiuo atveju pagrįstai neišskaičiuota, remiantis Taisyklių 9.11.3 p., 9.11.3.2 p., kadangi pareiškėjui buvo žinomas eismo įvykio kaltininkas (kelio, kuriame buvo duobė, važiuojamosios dalies savininkas - atsakovas). Teismui pateiktų įrodymų visetas duoda pagrindą išvadai, kad duotoje situacijoje nėra jokios draudėjo (transporto priemonės vairuotojo) kaltės dėl kilusių pasekmių (atsiradusių apgadinimų), o kaltininkas – kelio savininkas (atsakovas) yra žinomas. CK 6.251 str. 1 d. įtvirtintas vienas iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principas. Šio principo išimtį reglamentuoja CK 6.251 str. 2 d., suteikianti teismui, atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir tarpusavio santykius, sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių padarinių. Tačiau nagrinėjamos administracinės bylos atveju tokių aplinkybių, įgalinančių šiuo aspektu sumažinti nuostolių dydį, nenustatyta. Pažymėtina ir tai, kad atlyginamų draudėjui nuostolių dydį, rūšis ir tvarką pagrinde apibrėžia draudimo sutartis ir civilinės atsakomybės draudimo taisyklės (Teismų įstatymo 33 str., LAT Teisėjų senato 2000-06-16 nutarimas Nr. 27, Transporto priemonių draudimo taisyklės Nr. 021). Kaip jau buvo paminėta, jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių nurodytas automobilio remonto darbų išlaidas, jog pagal automobilio sugadinimo pobūdį nurodyti darbai nebuvo techniškai būtini ir nebuvo susiję su patirtais automobilio sugadinimais, ar remonto darbai gali būti atlikti mažesne kaina, atsakovas teismui nepateikė. Pagal CK 6.249 str. 1 d. reglamentavimą, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas, įvertinęs abiejų šalių pateiktus įrodymus. Ši nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą visais atvejais savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinų nuostolių dydžiui nustatyti. Teismas, taikydamas CK 6.249 str. 1 d., turi paisyti visuotinai pripažinto šalių rungimosi procese principo užtikrinimo. Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga. Todėl, remiantis bylose dėl civilinės atsakomybės delikto pagrindu taikytinu rungtyniškumo principu, atsakovui nesutikus su pareiškėjo pateiktais duomenimis dėl draudimo išmokos dydžio, pats atsakovas privalėjo teikti įrodymus, paneigiančius pareiškėjo pateiktus duomenis. Ši teismo išvada liečia atsakovo ir jo atstovo argumentus dėl antro rato apgadinimo. Atsakovas ir jo atstovė neteikė teismui jokių įrodymų apie akivaizdžiai per aukštą padangos kainą, todėl aukščiau paminėtos aplinkybės negali būti pakankamu pagrindu pareiškėjo skundui atmesti. Turto vertinimo ataskaitos nebuvimas taip pat nesudaro pagrindo skundui atmesti, nes žalos dydis įrodytas kitais įrodymais (ABTĮ 57 str.). Taigi, patirtos žalos dydis įrodomas kitų dokumentų duomenimis, visi policijos pareigūnų surinkti įrodymai įvertinti nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, kuris yra įsiteisėjęs ir šioje byloje negali būti procesiškai revizuojamas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog skunde pareiškėjas turtinės žalos dydį nurodė išskaičiavęs detalių nusidėvėjimą, o atsakovas gera valia ½ dalį pareiškėjo patirto žalos atlygino.
Imama domėn ir tai, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 str., 27 str., 46 str., taip pat LVAT bei LAT suformuotos teismų praktikos (Teismų įstatymo 33 str.) analizė duoda pagrindą išvadai, jog pareiškėjo prašoma priteisti suma nemažintina PVM dalyje. Pagal PVM įstatymo 3 str. 1 d. PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą - t.y. veikdamas kaip toks. LAT 2006-06-07 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006, taip pat 2008-10-27 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2008 ir kt., vertindamas, ar į minimalias išlaidas transporto priemonei suremontuoti (t. y. draudimo išmoką) turi būti įtraukta PVM suma, yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai automobilis neremontuojamas, prievolė apskaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM neatsiranda, nes nėra apmokestinimo objekto, todėl tiek PVM mokėtojų, tiek ne PVM mokėtojų nuostoliu laikytina prekių ir paslaugų, reikalingų automobiliui suremontuoti, vertė be PVM. Ginčo atveju draudikas draudėjui PVM nepagrįstai išmokėjo, nes administracinės bylos duomenys neduoda pagrindo išvadai, jog transporto priemonė buvo realiai suremontuota. Teismui nebuvo pateiktos sąskaitos – faktūros, paslaugų pirkimo kvitai ir pan.. Iš esmės analogišką teismų praktiką formuoja ir LVAT (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2012-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1997/2012, 2012-12-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012 ir kt.). Dėl paminėtų aplinkybių pareiškėjo prašoma priteisti suma mažintina PVM dalyje (ABTĮ 57 str.).
Kaip jau buvo paminėta, turtinę žalą pareiškėjas kildina iš atsakovo neveikimo - t. y. nevykdymo teisės aktuose aiškiai apibrėžtos imperatyvios pareigos užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą, tokiu būdu užtikrinant saugų eismą. Kauno miesto savivaldybė, aukščiau paminėtų teisės aktų pagrindais būdama atsakinga už gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą bei saugaus eismo užtikrinimą, privalėjo būti rūpestinga bei aktyvi - t.y. tinkamai ir efektyviai įgyvendindama teisės aktuose nustatytą pareigą dėl gatvių remonto, užtikrinti, kad vairuotojams, turtui nekeltų grėsmės. Taigi, teisės aktuose nustatytos minėtos pareigos atsakovas tinkamai neatliko, tuo pažeisdamas ir CK 6.246 str. 1 d. numatytą bendro pobūdžio pareigą - elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tai duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Atsakovo argumentai, jog riziką už automobilio sugadinimus turi prisiimti tik pats vairuotojas, sudarytų dar didesnes prielaidas atsakovui ir toliau elgtis neatsakingai, ignoruoti teisės aktuose numatytas pareigas dėl kelių priežiūros bei remonto, taip keliant grėsmę eismo saugumui, neprisiimti atsakomybės, nepagrįstai perkeliant ją patiems eismo dalyviams (ABTĮ 57 str.). Įvertinės aukščiau aptartų įrodymų visumą, bei atsižvelgdamas į teisės aktų normų analizę, teismas konstatuoja, kad atsakovas neužtikrino Tunelio gatvės atitinkamos važiuojamosios dalies tinkamos priežiūros (taip pat jos remonto ir, to pasėkoje, saugaus eismo), todėl dėl tokio neteisėto neveikimo ir buvo apgadinta draudėjui nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė. Pareiškėjas, remdamasis draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, pagrįstai kompensavo materialines išlaidas, kurios bus būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Pabrėžtina, kad sprendžiant iškilusį ginčą, teismui nekilo jokių abejonių dėl tiesioginio priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos bei atlygintos turtinės žalos. Taigi, esant visoms būtinosioms viešosios atsakomybės sąlygoms, pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstas ir patenkintinas visiškai (ABTĮ 57 str., 88 str. 5 p., CK 6.271 str.).
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Šis pareiškėjo prašymas patenkintinas. CK 6.37 str. 2 d. nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 2013-09-09 (nutarties dėl skundo priėmimo diena) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 1 d.). Palūkanų priteisimas kyla iš įstatymu nustatytos deliktinės prievolės, todėl atsakovo argumentai dėl palūkanų nepriteisimo yra nepagrįsti bei atmestini (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2010-12-02 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195-10, 2012-07-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1578/2012, 2013-08-05 nutartis administracinėje byloje nr. A444-1288/2013, 2013-08-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1393/2013 ir kt.). Teismas taip pat pabrėžia, kad privaloma vadovautis imperatyvia nuostata, jog Teismų įstatymo 33 str. 4 d. numato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006-03-28 nutarime nurodė, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat - t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT 2012-03-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1213/2012 ir kt.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo ir jo atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Pareiškėjas skunde taip pat pateikė prašymą dėl 200 Lt patirtų teismo išlaidų atlyginimo, kurias sudaro išlaidos, susijusios su skundo teismui parengimu. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad teismo sprendimą iš dalies priėmus pareiškėjo naudai, jis turi teisę gauti iš atsakovo patirtų išlaidų atlyginimą (taip pat ir proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai) (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT administracinė byla Nr. AS146-113/2012, Nr. AS10-272/2004, Nr. AS146-422/2008, Nr. AS525-106/2010 ir kt.). Teismas, atsižvelgdamas į minėtą LVAT praktiką bei ABTĮ reikalavimus ir įvertinęs administracinėje byloje esančius įrodymus, pažymi, kad pareiškėjo skundo reikalavimai buvo patenkinti visiškai, todėl jis įgijo teisę į turėtų ir įrodymais pagrįstų išlaidų atlyginimą. Prašomos priteisti išlaidos neviršija Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl užmokesčio dydžio maksimalių ribų, todėl pareiškėjo naudai iš atsakovo priteistina 200 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimui (ABTĮ 43 str., 45 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p., 5 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjo AB ,,Lietuvos draudimas“ skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo AB ,,Lietuvos draudimas“ naudai 205,24 Lt (du šimtus penkis litus 24 ct) turtinės žalos atlyginimui.
Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo AB ,,Lietuvos draudimas“ naudai 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme (2013-09-03) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo AB ,,Lietuvos draudimas“ naudai 200 Lt (du šimtus litų) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimui.
Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.