- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-22
- Bylos Nr.
- 2A-81-544/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-37-3-00499-2010-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutės Valiulienė (pirm.), Ramunė Čeknienė (pran.), Birutė Jonaitienė
- Ieškovas
- S. M.
- Atsakovas
- B.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinei Žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Advokatai
- Deividas Poška
- Kategorijos
- 22.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-81-544/2011
NUTARTI S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. vasario 22 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjo kolegijos pirmininkės Birutės Valiulienės, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Birutės Jonaitienės, sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei, vertėjai N. V., dalyvaujant ieškovei S. M., atsakovo atstovui advokatui Deividui Poškui, trečiojo asmens atstovei Neringai Jucevičienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. M. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-639-233/2010 pagal ieškovės S. M. ieškinį atsakovui B. M., trečiajam asmeniui Nacionalinei Žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Šalies argumentai
Ieškovė prašė išreikalauti iš atsakovo neteisėto valdymo 13,83 ha žemės sklypą, esantį Šapelių k., Obelių sen., Rokiškio rajone. Nurodė, kad ji yra Pavel (Povilo) M., gim. 1915-02-15, mirusio 1975-05-12, turto paveldėtoja. 1993 m. kovo mėnesį kreipėsi į Rokiškio žemėtvarkos skyrių dėl 1940 m. nacionalizuotos Pavel (Povilo) M. ir jo mamos E. M., mirusios 1963-12-13, žemės sklypo grąžinimo, ką patvirtina 2009-09-22 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimo duomenys. Iki šiol jos vyrui P. M. ir jo motinai E. M. priklausiusi žemės sklypo dalis negrąžinta, nes visas M. šeimai priklausęs 33,98 ha žemės sklypas grąžintas D. M. sūnui B. M.. Atsakovo senelis J. M. mirė 1922-01-10, todėl jis negalėjo būti 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas. J. M. sutuoktinė E. M. po savo vyro mirties priėmė palikimą, tapo šios turto dalies savininke, toliau su vaikais ūkyje gyveno, jį tvarkė iki žemės nacionalizavimo. Žemės savininkais 1940 m. jos nacionalizacijos metu buvo jos vyras Pavel (Povilas) M., valdęs 11,50 ha, jo brolis D. M. (atsakovo tėvas), valdęs 8,62 ha, ir jų motina E. M., valdžiusi 12,88 ha, iš kurių žemės sklypai ir buvo nacionalizuota. Po E. M. mirties 1963-12-13 palikimą lygiomis dalimis po 6,92 ha žemės sklypo perėmė jos sūnūs Pavel (Povilas) ir D. M..
Žemesnės instancijos teismas
Rokiškio rajono apylinkės teismas 2010-10-19 sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad ieškovė, teikdama reikalavimą dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos, kaip turto savininkės, nuosavybės teisę į turtą, kurį prašo išreikalauti iš neteisėto atsakovo B. M. valdymo. Teismas iš pateiktų 3-čiojo asmens bylose esančių duomenų nustatė, kad B. M. Rokiškio rajono valdyba 1995 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. 27-3856 atkūrė nuosavybės teises į 25,38 ha žemės, esančios Rokiškio rajone, Šapelių kaime, grąžinant ją natūra bei Panevėžio apskrities valdytojas 1995 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 27-5153 atkūrė nuosavybės teises į 8,60 ha žemės, esančios Rokiškio rajone buv. Zelionkos vienkiemyje (kompensacija mišku). Atsakovo B. M. nuosavybės teisės įgijimo pagrindai nėra nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė sąžiningai klysta dėl savo, kaip buvusio turto savininko Pavel (Povilo) M. turto paveldėtojos nuosavybės teisių į turtą, kurį prašo išreikalauti iš svetimo neteisėto atsakovo valdymo ir nepagrįstai tapatina tai su jos turėta teise įstatymų nustatyta tvarka ir terminais kreiptis į valstybės įgaliotas institucijas dėl buvusio turto savininko nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas konstatavo, jog pagal 1991-06-18 įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" bei vėliau jį keitusį 1997-07-01 Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, atkuriant nuosavybės teises, pretendentams tenkanti nekilnojamojo turto dalis nustatoma atsižvelgiant ne į visus įstatyme išvardytus buvusio savininko teisių perėmėjus (asmenis, turinčius teisę į nuosavybės teisių atkūrimą), o tik į tuos, kurie įstatyme nustatyta tvarka ir terminais pareiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. kurie įgyvendino savo subjektines teises. Iš Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007-05-03 sprendimo ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2008-02-08 nutarties matyti, kad ieškovė aukščiau minėtų įstatymų pagrindu ir juose nustatytais terminais nesikreipė į valstybės įgaliotas institucijas dėl nuosavybės teisių į jos nurodomą žemę atkūrimo (atstatymo), o minėtu teismo sprendimu jai nebuvo atnaujintas terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei giminystės ryšį ir nuosavybės teises su buvusiu žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti. Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįgijo teisės į nuosavybės atkūrimą (2 t., b. l. 56-61).
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti 2010-10-19 Rokiškio rajono apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti - išreikalauti iš atsakovo neteisėto valdymo 13,83 ha žemės sklypą, esančio Šapelių k., Obelių sen., Rokiškio rajone. Apeliaciniam skundui pagrįsti nurodo, jog pateikė dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisę į turtą, kurį prašo išreikalauti iš atsakovo. Kitokių įrodymų teismas nereikalavo. Nesutinka su teismo išvada, kad atsakovo nuosavybės teisių įgijimo į žemės sklypus pagrindas turi būti ginčijamas įstatymų nustatyta tvarka, nes nėra įstatymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nenacionalizuotą turtą, todėl B. M. atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą nebuvo teisinio pagrindo. J. M. valdytas žemės sklypas nebuvo nacionalizuotas, nes jis mirė 1922 m. Panevėžio AVA neturėjo teisės priimti neteisingai užpildyto ir neturinčio juridinio pagrindo D. M. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki nacionalizacijos J. M. valdytą žemės sklypą. 1993 m. kreipėsi į teismą dėl sutuoktiniui priklausiusios žemės sklypo dalies grąžinimo, todėl D. M. neturėjo teisės į šį turtą pretenduoti. Nesutinka, kad prarado teisę į atkurti nuosavybės teises į J. M. valdytą žemės sklypą dėl to, kad nustatyta tvarka ir terminais nesikreipė su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir dėl to, kad teismai yra atsisakę jai atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės atkūrimo ir reikalingiems dokumentams pateikti. Panevėžio AVA 2006-08-16 laišku Nr. 20-1935-(1.38)-60 ją suklaidino, nes nurodė, kad E. M. žemės nėra, o jos 1993 m. kovo mėn. išsiųstas prašymas dėl nuosavybės teisės grąžinimo dingo. Teismo procese dėl terminio atnaujinimo, kuris tęsėsi nuo 2006 m. iki 2008 m., B. M. ir Panevėžio AVA atstovė tvirtino, kad J. M. yra žemių savininkas ir jo žemė buvo nacionalizuota, o jos teiktų dokumentų, patvirtinančių, kad Elžbieta ir P. M. buvo žemės savininkai iki nacionalizacijos, teismas nepriėmė. Atsakovas ir Panevėžio AVA nepateikė teismui dokumentų, kad J. M. žemė nacionalizuota ir kad ji atsakovui grąžinta teisėtai. Pagal dokumentus, nors žemės perkainavimo komisija 1937-04-02 (eil. Nr. 632) žemės sklypo savininku įrašė J. M., bet jis juo negalėjo būti nes buvo miręs 1922 metais. 1934-11-21 Rokiškio rajono apylinkės teismas iš sklypo, kuris priklausė J. M., priteisė E. M. ir jos vaikų nuosavybei 8,60 ha žemės Zielionkos vienkiemyje pagal sklypo planą Nr. 7. Todėl J. M. nebuvo Zielionkos vienkiemio savininku. Nors teismas konstatavo, kad atsakovas B. M. 2008-09-25 prašyme Panevėžio AVA patvirtino, kad jis neteisėtai gavo dėdės P. M. (tėvo brolio) žemę, tačiau teismas ieškinį vis tiek atmetė. Iš 1930-12-02 dokumento Nr. 632 matyti, kad komisija nepatvirtino J. M. nuosavybės teisės. Tikrieji žemės savininkai nacionalizacijos metu buvo E. M. – 12,88 ha, ieškovės vyras P. M. – 11,50 ha, atsakovo tėvas D. M. – 8,62 ha. E. M. mirė 1963-12-13, todėl jai priklausiusį žemės sklypą lygiomis dalimis – po 6,92 ha – paveldėjo du jos sūnūs. Todėl jai, kaip vyro turto paveldėtojai, priklauso vyro nuosavybės teise valdyta sklypo dalis (11,50 ha) ir pusė E. M. nuosavybės teise valdyto sklypo dalis, viso - 18,42 ha žemės sklypas. Teismas netinkamai įvertino LR Generalinės prokuratūros 2008-10-06 išvadas Nr. 13.12-87 dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo B. M. teisėtumo, o jų 4 psl. 2 pastraipoje konstatuota, kad J. M. mirė 1922-01-10, taigi jis negalėjo būti po 1940-06-15 pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas. Todėl žemės sklypų grąžinimo dokumentai fiktyvūs, o atsakovas B. M. yra fiktyvus sklypų savininkas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovės reikalavimas dėl 13,83 ha žemės sklypo išreikalavimo ir jos paskaičiavimai nepagrįsti dokumentais. Pagal Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymus nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos tik tiems asmenims, kurie yra pateikę prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo nustatytais terminais. Ieškovės tvirtinimą, kad ji 1993 m. kreipėsi į Rokiškio žemėtvarkos skyrių dėl 1940 m. nacionalizuotos P. M. ir jo mamos E. M. ½ žemės dalies grąžinimo, paneigia 2009-09-22 Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismas 2009-09-22 sprendimo turinys, kuriame tik cituoti ieškovės liudytojų parodymai apie tariamai padėtą surašyti prašymą, tačiau joks juridinę reikšmę turintis faktas nenustatytas. Ieškovė ieškinyje nuslėpė, kad ji 2006 m. kreipėsi į teismus su prašymu atnaujinti praleistą įstatymu nustatytą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą pateikti, bet teismai sprendimais konstatavo, kad ji nepateikė jokių įrodymų, jog prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo išsiuntė 1993 m. paštu. Ieškovei laiku nepateikus prašymo ir dokumentų, o teismui neatnaujinus termino prašymui pateikti, ji netapo įstatymo numatyta pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą. D. M. į Rokiškio rajono Obelių ART su prašymu grąžinti buvusio savininko J. M. žemę kreipėsi 1991-12-19 ir pagal tuo metu galiojusi su įstatymus buvo vienintelis asmuo, turintis teises į nuosavybės teisės atkūrimą. Prašyme nurodė ir valstybės institucijų neklaidino, kad J. M. mirė 1922-01-10. Asmeniui padavus prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tą pačią žemę, t. y. tėvo, motinos ar jo paties, nėra esminis klausimas kieno vardu žemė buvo įvardinta, nes pagal LR įstatymo dėl nuosavybės teisių atstatymo 2 str. 1 p., 2 p., nuosavybės teisės buvo atkuriamos buvusiam turto savininkui, savininko nesant mirusio buvusio turto savininko vaikams - į mirusiajam tenkančią išlikusią nekilnojamojo turto dalį. Nuosavybės teisės atkurtos Rokiškio rajono valdybos 1995-02-21 sprendimu Nr. 27-3856, ir šis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas nėra nuginčytas. Ieškovės teiginiai, kad jis įgyvendino klastingus ir neteisėtus veiksmus, nepagrįsti. Nepagrįstais vertintini ir ieškovės teiginiai dėl LR Generalinės prokuratūros išvados, nes ji mini kai kuriuos šios išvados teiginius, tačiau nutyli, kad prokuratūra šia išvada atsisakė ginti viešąjį interesą ir teismine tvarka ginčyti nurodytus administracinius teisės aktus.
Atsiliepime į apeliacinį skundą tretysis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad B. M. įgijo teisę į žemės valdymą Rokiškio rajono valdybos 1995-02-21 sprendimu Nr. 27-3856 ir Panevėžio apskrities valdytojo 1995-08-30 sprendimu, kurie yra teisėti, nepanaikinti ir ieškovė jų naikinti neprašo. Pirminį prašymą dėl žemės grąžinimo D. M. pateikė 1991-12-19 save nurodydamas vieninteliu pretendentu. Pagal tuo metu galiojusius įstatymus, jis neprivalėjo nurodyti kitų pretendentų. Nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys įstatymai nustatė tvarką, kurios laikydamiesi asmenys privalėjo aktyviai veikti ir tinkamai išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Ieškovė prašymo atkurti nuosavybės teises laiku nepateikė bei nepateikė įrodymų, kad ji 1993 m. raštu išsiuntė prašymą į Rokiškio rajono žemėtvarkos skyrių. Prašymai turėjo būti pateikti atvykus į atitinkamą agrarinės reformos tarnybą bei sumokama 100 rublių įmoka už paslaugas. Teismai įsiteisėjusiais sprendimais atmetė ieškovės prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo. Jei vienas iš pretendentų atsisako savo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą arba per įstatymo nustatytą terminą nepaduoda prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kitam pretendentui, laiku padavusiam prašymą, nuosavybės teisės atkuriamos į visą buvusio savininko turtą. B. M. nuosavybės teisės į J. M. žemę atkurtos pagal nuosavybės teisę įrodančius Vyriausybės nutarimuose numatytus dokumentus or tuomet galiojusių įstatymų reikalavimus.
Apeliacinis skundas atmestinas, o Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 19 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, išvadomis, argumentais ir motyvais, dėl kurių buvo nutarta ieškinį atmesti, todėl visų jų išsamiai nekartoja.
Apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija vertina nepagrįstais dėl šių motyvų.
Byloje nustatyta, kad 1991-12-19 D. M. kreipėsi į Rokiškio rajono Obelių ART su prašymu grąžinti buvusio savininko savo tėvo J. M. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą (1 t., b. l. 7, 41-42). 1994-05-17 ir 1995-09-07 sutartimis D. M. perleido savo sūnui B. M. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą į jo tėvo M. J. 25,38 ha ir 8,6 ha nuosavybės teise valdytus žemės sklypus Rokiškio rajone, Obelių apylinkėje, Šapelių kaime ir Svobiškio kaime (1 t., b. l. 8, 9, 43-45). 2007-05-03 Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-02-08 nutartimi civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. M. pareiškimą dėl praleisto įstatymu nustatyto termino atnaujinimo nuspręsta neatnaujinti pareiškėjai terminų pateikti prašymui dėl nuosavybės atkūrimo į buvusio savininko J. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytus 25,39 ha ir 8,60 ha žemės sklypus, esančius Šapelių k. ir Zelionkos vienkiemyje Obelių sen., Rokiškio rajone bei giminystės ryšį ir nuosavybės teises su buvusiu žemės savininku patvirtinantiems dokumentams (1 t., b. l. 95-99). LR Generalinės prokuratūros 2008-10-06 išvadoje nurodyta, kad, nors patikrinimo metu nustatyta, kad B. M. nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkurtos pažeidžiant teisės normas ir jam suteikta 9,43 ha žemės ploto daugiau nei priklausė pagal įstatymus, tačiau 2008-09-25 B. M. pateikė raštišką prašymą, kuriame vadovaudamasis Žemės reformos įstatymo 18 str. sutiko, kad sprendimas atkurti nuosavybės teises būtų patikslintas 9,5 ha sklypo plotą paimant iš jo į valstybės fondą (2 t., b. l. 42-45). Nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atsakovui B. M. atkurtos Rokiškio rajono valdybos 1995-02-21 sprendimu Nr. 27-3856 dėl nuosavybės teisių atstatymo į 25,38 ha žemės sklypą Rokiškio rajone, Šapelių kaime grąžinant jį natūra bei Panevėžio apskrities valdytojo 1995-08-30 sprendimu Nr. 27-5153 į 8,60 ha žemės sklypą Rokiškio rajone Zelionkos vienkiemyje suteikiant kompensaciją mišku, kuri suteikta Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996-06-20 įsakymu Nr. 689-41 skiriant 7,90 ha miško sklypą Šeškučių kaime, Bezdonių sen., Vilniaus rajone (1 t., b. l. 23-24. Valstybinės žemės instituto dokumentacijos bylų duomenys).
Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (LR CPK 178 str.).
Ieškinio juridiniu pagrindu nurodytas CK 4.95 str. numato, kad savininkas turi teisę išreikalauti savo turtą iš svetimo neteisėto valdymo (1 t., b. l. 4-5). Kaip jau virš minėta, nuosavybės teisės atsakovui yra atkurtos Rokiškio rajono valdybos 1995-02-21 sprendimu Nr. 27-3856 dėl nuosavybės teisių atstatymo į 25,38 ha žemės sklypą Rokiškio rajone, Šapelių kaime grąžinant jį natūra. Šis sprendimas yra galiojantis, nenuginčytas įstatymo nustatyta tvarka. Jo pagrindu nuosavybės teisės į minėtą žemės sklypą atsakovui B. M. įregistruotos nekilnojamojo turto registre (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 str.). Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. CK 4.262 straipsnyje nustatyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka. Registro įstatymo 4 str. taip pat nustatyta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymuose nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos esmę tai reiškia, kad duomenys, kurių pagrindu buvo įregistruota atsakovo daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą, gali būti vertinami kitaip negu registratoriaus buvo įvertinti padarant atitinkamą įrašą nekilnojamojo turto registre, tik juos nuginčijus įstatymuose nustatyta tvarka. Kadangi nekilnojamojo turto registro duomenys šiuo atveju į nekilnojamojo turto registrą įrašyti Rokiškio rajono valdybos 1995-02-21 sprendimo Nr. 27-3856 dėl nuosavybės teisių atstatymo į 25,38 ha žemės sklypą Rokiškio rajone, Šapelių kaime pagrindu, tai ieškovė, siekdama nuginčyti šių duomenų teisingumą, turi įrodyti, jog dokumentai, kurių pagrindu tokie duomenys įrašyti, yra neteisėti. Ieškovė tokių duomenų nenuginčijo ir nepateikė jokių įrodymų, kad ji yra 13,83 ha žemės sklypo Šapelių km Obelių sen., Rokiškio rajone, kurį prašo išreikalauti iš atsakovo B. M. neteisėto valdymo ir į kurį nuosavybės teisės įregistruotos atsakovui, savininkė (1 t., b. l. 4-5). Nebūdama turto savininke, ieškovė neturi reikalavimo teisės išreikalauti turtą iš atsakovo, kurio valdymo neteisėtumas neįrodytas.
Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 4 p., nuosavybės teisės atkuriamos turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį, tačiau jos atkuriamos tik tiems buvusio savininko minėto įstatymo 2 str. 1 d. išvardintiems įstatyminiams įpėdiniams, kurie nustatytais terminais ir tinkama forma išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Todėl asmuo, norintis tapti pretendentu atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, turi būti priskirtas prie įstatyme numatytų subjektų rato, jis turi tinkamai ir laiku atlikti būtinus veiksmus, siekdamas realizuoti jam pagal minėtą įstatymą suteiktą teisę. Tokios teisės įgyvendinimas prasideda nuo pareiškimo atkurti nuosavybės teises bei reikiamų tam dokumentų padavimo bei jų priėmimo atitinkamoje viešojo administravimo institucijoje. Šių teisinę reikšmę turinčių veiksmų apeliantė nėra atlikusi, todėl, nesant kitų įstatyme numatytų pretendentų, ieškovės ginčijamos nuosavybės teisės ir buvo atkurtos vieninteliam įstatymo kriterijus atitikusiam įpėdiniui D. M., kuris teisę atkurti nuosavybės teises sūnui B. M..
Ieškovės tvirtinimas, kad ji 1993 metų kovo mėnesį kreipėsi į Rokiškio žemėtvarkos skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nacionalizuotą turtą, nepagrįstas įrodymais. Įsiteisėjusiu 2007-05-03 Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimu, kuris turi prejudicinę galią šioje byloje, dėl ieškovės praleisto įstatyme nustatyto termino atnaujinimo nuspręsta neatnaujinti ieškovei S. M. terminų pateikti prašymui dėl nuosavybės atkūrimo į buvusio savininko J. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytus 25,39 ha ir 8,60 ha žemės sklypus Šapelių k. ir Zelionkos vienkiemyje Obelių sen., Rokiškio rajone bei giminystės ryšį ir nuosavybės teises su buvusiu žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti (CPK 182 str. 2 p.). Todėl byloje nustačius, kad ieškovė įstatymo nustatytu terminu ir tvarka nepateikė prašymo įgaliotai valstybės institucijai grąžinti žemę ir reikalingų dokumentų, o įsiteisėjusiu teismo sprendimu neatnaujinus termino jiems pateikti, ieškovė netapo įstatyme numatyta pretendente atkurti nuosavybės teises pagal specialų nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą ir neįgijo jokių reikalavimo teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė sąžiningai klysta dėl savo, kaip buvusio turto savininko Pavel (Povilo) M. turto paveldėtojos, nuosavybės teisių į turtą ir nepagrįstai tai tapatina su turėta teise įstatymų nustatyta tvarka ir terminais kreiptis į valstybės įgaliotas institucijas dėl buvusio turto savininko nuosavybės teisių atkūrimo, yra pagrįsta ir atitinka byloje esančių įrodymų pagrindu nustatytas aplinkybes.
Apeliantė teigia, kad atsakovas yra neteisėtas sklypo valdytojas, nes nuosavybės teisės B. M. atkurtos į nenacionalizuotą, bet senelio J. M. iki jo mirties 1922 metais valdytą žemės sklypą (1 t., b. l. 11, 14-19). Tačiau, kaip jau minėta, atitinkamų institucijų sprendimai atkurti nuosavybės teises yra nenuginčyti ir neginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Šios aplinkybės buvo tirtos LR Generalinės prokuratūros, kuri 2008-12-11 pateikė išvadą apie nagrinėjimo rezultatus, nustatė įstatymų pažeidimus, kuriuos pripažino atsakovas B. M. ir kuris sutiko į valstybės fondą grąžinti jam nepagrįstai sugrąžintą sklypo dalį. Iš „Liteko“ duomenų matyti, kad prokuratūros išvados ieškovės buvo ginčijamos, tačiau įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra pripažintos teisėtomis ir pagrįstomis (Vilniaus miesto 1-oko apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-5220-501/2010, Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2S-999-464/2010).
Apeliaciniame skunde minimu Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2009-09-22 sprendimu nebuvo nustatytas faktas, kad ieškovė 1993 m. kovo mėnesį padavė prašymą Rokiškio žemėtvarkos skyriui dėl 1940 m. nacionalizuotos P. M. ir jo motinos E. M. ½ žemės dalies grąžinimo, nes sprendime yra aprašyta tik tai, ką liudytojai paaiškino teismo posėdyje (1 t., b. l. 20-21). Iš „Liteko“ sistemos duomenų matyti, kad ieškovė Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės teismui buvo pateikusi pareiškimus dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad 1993 m. kovo mėnesį išsiuntė prašymą atkurti jai nuosavybės teises į minėtus žemės sklypus, tačiau įsiteisėjusiomis teismų nutartimis pareiškimus buvo atsisakyta priimti CPK 137 str. 1 p. pagrindu ( Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-10300-294/2008, Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-367-56/2008).
Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, tai iš ieškovės valstybei priteisiamos išlaidos, susiję su procesinių dokumentų įteikimu (2 t., b. l. 83, CPK 88 str. 3 p., 96 str.), o atsakovui – išlaidos advokato teisinei pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti už atsiliepimo tinkamą surašymą ir atstovavimą teisme (1 t., b. l. 100-101, 2 t., b. l. 124, 124), nes dydis atitinka CPK 98 str. reikalavimus ir 2004-04-02 LR Teisingumo Ministro įsakymu Nr. IR-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintus dydžius (yra ženkliai mažesnės už maksimalius dydžius, CPK 96 str.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės S. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui B. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 968 (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, į valstybės pajamas – 9 (devynis) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.