Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos S. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. M. skundą dėl Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro atsisakymo ginti viešąjį interesą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja S. M. 2009-02-05 kreipėsi į Vilniaus m. 1-ąjį apylinkės teismą su skundu dėl prokuroro atsisakymo kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, kurį patikslinusi (b.l.1-5, 91-92), prašė panaikinti 2008-12-11 sprendimą dėl skundo nagrinėjimo rezultatų Nr. 16.2-1366 ir įpareigoti prokuratūrą kreiptis į teismą ginti viešąjį interesą – apginti šiurkščiai pažeistas pareiškėjos teises ir teisėtus interesus dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros pareigūnai atsisakė tirti jos giminių iki 1940 metų turėtos žemės nuosavybės atkūrimo aplinkybes ir tuo pažeidė LR Konstitucijos, LR Prokuratūros įstatymo nuostatas. Generalinės prokuratūros pareigūnai neatsižvelgė į tai, kad jos vyro brolio sūnui B. M. turėjo būti grąžinta 9,5 ha žemės sklypo dalis, tačiau neteisėtai grąžintas visas 33,98 ha žemės sklypas. Žemės grąžinimas B. M. vyko pagal jo senelio tariamai iki 1940 m. valdytą nuosavybę, tačiau pareiškėja nurodo, kad B. M. senelis J. M. mirė 1922 m, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo skaičiuoti B. M. grąžintino sklypo plotą remiantis J. M. valdytos nuosavybės dydžiu. B. M. turėjo būti grąžinta tik jo tėvo D. M. sklypo dalis. Taip pat nesutiko su LR Generalinės prokuratūros 2008-12-11 raštu Nr.16.2-1366 dėl jos ankstesnio skundo nagrinėjimo rezultatų. Teismo posėdyje pareiškėja paaiškino, kad po jos skundo tyrimo prokuratūros išvadoje neteisingai paskaičiuotas grąžintinų sklypų dydis. Nepagrįstai nurodyta, kad B. M. galėtų teisėtai pretenduoti į 24,546 ha sklypą. Jos sutuoktinio P. M. paveldėtojams turėjo būti grąžinta 18,42 ha žemės, o D. M. paveldėtojams – 15,56 ha. Toks paskaičiavimas būtų teisingas, nes 1963-12-13 mirus E. M. jos valdyta žemė (13,84 ha) turėjo lygiomis dalimis tekti P. M. ir D. M..

Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2010-03-05 nutartimi (b.l. 169-171) pareiškėjos S. M. pareiškimo netenkino. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, pareiškėjos S. M. bei suinteresuoto asmens LR Generalinės prokuratūros argumentus bei juos pagrindžiančius motyvus, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog prokuroras, atsisakydamas kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą ir reikalaujant dalyje naikinti administracinius aktus, susijusius su nuosavybės teisės į šią žemę atkūrimu, CPK 49 str. nuostatų nepažeidė. Teismas pripažino, kad 1991-1996 metais pareiškėja nebuvo teisių į ginčo sklypą atkūrimo pretendente, todėl tuo laikotarpiu priimtas sprendimas atkurti nuosavybę D. M. viešajam interesui ar įstatymo reikalavimams neprieštaravo. Atsižvelgęs į tai, kad terminas kreiptis dėl nuosavybės atkūrimo pareiškėjai neatstatytas, teismas konstatavo, kad nuosavybės paėmimas ir perdavimas tiek pagal LR Konstitucijos 118 str., tiek pagal LR Prokuratūros įstatymo 9 str. prokuroro sprendimu negalimas. Tuo pagrindu teismas sprendė, jog pareiškėjos reikalavimas teismui įpareigoti prokurorą iš naujo nagrinėti jos skundą, t.y. iš naujo svarstyti dėl B. M. įpareigojimo perduoti dalį sklypo pareiškėjai, nesietinas su viešo intereso gynimu CPK 49 str. prasme. Teismas nurodė, kad prokuratūra nėra institucija, vykdanti nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, o pareiškėjos reikalavimai yra privataus pobūdžio. Be to, prokuratūros atliktas S. M. pareiškimų, prašymų ir skundų tyrimas laikytinas pakankama asmens teisių ir viešojo intereso apsaugos teisingos pusiausvyros užtikrinimo priemone, todėl prokuroro sprendimą paliko galioti kaip neprieštaraujantį protingumo ir ekonomiškumo principams.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 str.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai viešojo intereso aspektu įvertino šioje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias viešojo intereso gynimą nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą grąžinimo bylose, priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią panaikinti atskirojo skundo argumentai ir juos apgrindžiantys motyvai prielaidų nesudaro (CPK 337 str. 1 p.).

Pro­ku­ra­tū­ros įsta­ty­mo 19 str. 2 d. 1 p. nu­ma­to pro­ku­ro­ro tei­sę gi­nant vie­šą­jį in­te­re­są kreip­tis į teis­mą su ieš­ki­niu, pa­reiš­ki­mu, pra­šy­mu, kai pro­ku­ro­ras tu­ri pa­grin­dą ma­ny­ti, kad pa­žeis­ti tei­sės ak­tų rei­ka­la­vi­mai. Taigi Prokuratūros įstatymo prasme viešojo intereso gynimas yra teisės aktų pažeidimų pašalinimas pagal įstatymo leidėjo valia prokuratūrai suteiktus įgaliojimus kreiptis į teismą. Šia įstatymo nustatyta teise prokuroras, vadovaudamasis prokuroro nepriklausomumo principu (Prokuratūros įstatymo 3 str. 2 d.), kuris reiškia, jog niekas negali įtakoti prokuroro priimamo procesinio sprendimo, naudojasi savarankiškai ir vienvaldiškai spręsdamas dėl pagrindo kreiptis į teismą ginti viešąjį interesą egzistavimo, šiuo konkrečiu atveju vertinti, ar yra viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą (CPK 49 str. 1 d.). Vadinasi, kreiptis į teismą gindamas viešąjį interesą prokuroras gali visais atvejais nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kuris, prokuroro nuomone, turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamo materialinio teisinio reikalavimo patenkinimui.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja S. M. kreipėsi į teismą su reikalavimu įpareigoti prokuratūrą kreiptis į teismą su pareiškimu dėl viešojo intereso gynimo, kartu nurodydama Generalinei prokuratūrai šiurkščiai pažeistų jos teisių ir teisėtų interesų dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gynimo būdą – įpareigoti B. M. perduoti dalį jam grąžintinos žemės tiesiogiai pareiškėjai.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas jau 2003-03-10 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2003, pripažino, jog Žemės reformos įstatymo normose yra išreikštas viešasis interesas, kuris reikalauja, kad žemės reforma būtų vykdoma pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus, būtų derinami visų suinteresuotų asmenų interesai. Tie patys reikalavimai keliami ir nuosavybės teisių grąžinimo procesui, kuris yra neatskiriama žemės reformos dalis ir be jokios abejonės teisės aktų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, pažeidimo atveju įpareigoja prokurorą inicijuoti civilinę bylą, tačiau tik tuomet, jeigu prokuroras, atlikęs išsamų tyrimą, nusprendžia, jog toks teisinis pagrindas kreiptis į teismą ginti viešąjį interesą egzistuoja. Šioje vietoje būtina pabrėžti tai, kad nuosavybės teisės atkūrimas yra prioritetinis viešasis interesas tik tiems asmenims, kurie jas turėjo ir įstatymų nustatyta tvarka įrodė turį tokias teises. Priešingu atveju valstybės institucijos taptų ne teisėtai nuosavybės teises atkuriančiomis, bet nepagrįstai jas suteikiančiomis institucijomis.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja savo prašymą panaikinti 2008-12-11 Generalinės prokuratūros sprendimą dėl skundo nagrinėjimo rezultatų Nr. 16.2-1366 ir įpareigoti prokuratūrą kreiptis į teismą ginti viešąjį interesą grindžia tuo, kad J. M. mirė 1922 m., todėl negalėjo būti laikomas po 1940 m. nacionalizuoto turto – 25,39 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bei 8,60 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), – savininku. Minėto turto savininkais po 1940 m. birželio 15 d. nacionalizacijos buvo J. M. žmona E. M. ir sūnūs – D. M. ir P. M., o E. M. mirus, minėti žemės sklypai priklausė mirusiojo J. M. sūnums, atitinkamai P. M. – 18,42 ha, D. M. – 15,56 ha. Todėl D. M. sūnui B. M. grąžinus jo seneliui J. M., kuris, kaip minėta, mirė dar 1922-01-10, nuosavybės teise priklausiusią žemę, buvo pažeistos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą reglamentuojančios teisės normos, kadangi J. M. priklausiusi žemė nebuvo nacionalizuota. Kitaip tariat, pareiškėja teigia, kad B. M. neteisėtai buvo grąžinta nenacionalizuota žemė ir tai yra pagrindas prokurorui kreiptis į teismą su pareiškimu dėl viešojo intereso gynimo – apginti jos pažeistą teisę atkurti nuosavybę į jos vyro P. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę bei vyro motinos E. M. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytos žemės dalį ir įpareigoti B. M. perduoti dalį jam grąžintinos žemės tiesiogiai pareiškėjai (b.l. 55-58).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme įtvirtintas nuosavybės teisės perėmėjo institutas nėra tapatus Civiliniame kodekse įtvirtintam įpėdinių institutui. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 4 p. nuostatą nuosavybės teisės atkuriamos turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį, tačiau tik tiems buvusio savininko Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. išvardintiems įstatyminiams įpėdiniams, kurie nustatytais terminais ir tinkama forma išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad asmens, kaip pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, statusas priklauso nuo to, ar jis apskritai gali pretenduoti į tokį atkūrimą, t.y.: 1) ar jis yra priskiriamas prie atitinkamų subjektų rato, 2) ar jis tinkamai ir laiku atliko būtinus veiksmus, siekdamas realizuoti jam pagal šį įstatymą suteikiamas teises. Tokios teisės įgyvendinimas prasideda nuo pareiškimo atkurti nuosavybės teises bei reikiamų tam dokumentų padavimo bei jų priėmimo atitinkamoje viešojo administravimo institucijoje.

Šių teisinę reikšmę turinčių veiksmų apeliantė nėra atlikusi. Iš bylos medžiagos duomenų matyti, jog D. M. teisė į motinos E. M. iki 1940 m. valdytą žemės sklypą, kurį jis įstatymo nustatyta tvarka perleido sūnui B. M., atkurta remiantis tuo, kad nuosavybės atkūrimo momentu kitų pretendentų į E. M. nuosavybę nebuvo, ką patvirtina ir prejudicinę reikšmę šioje byloje turintys Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007-05-03 sprendimas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-02-08 nutartis, kuriais buvo atmestas pareiškėjos prašymas atnaujinti jai praleistą terminą dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą paduoti (CPK 182 str. 2 p.).

Apeliantės skundo nuoroda apie tai, kieno vardu yra įvardijama žemė, į kurią atkurtos nuosavybės teisės B. M. – paties senelio J. M. ar jo tėvo D. M. ir senelės E. M., minėtą žemę paveldėjusių po senelio J. M. mirties, nėra esminė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-07 nutartis c.b. 3K-3-216/2008) ir pati savaime neįtakoja pretendento teisės paveldėti pagal įstatymą.

Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja (apeliantė) nėra pretendente Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme, t.y. susiklosčiusioje faktinėje situacijoje ji negali realizuoti teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, taigi tuo pačiu neturi ir teisinių prielaidų kreiptis į prokuratūrą dėl nuosavybės teisės jai atkūrimo (perduodant jai dalį B. M., apeliantės vertinimu, nepagrįstai grąžinto žemės sklypo) kaip prioritetinio viešojo intereso gynimo. Be to, priešingai nei tvirtinama skunde, Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2009-09-22 sprendime nurodyta aplinkybė, jog dar 1993 m. kovo mėn. ji (pareiškėja) padavė prašymą Rokiškio žemėtvarkos skyriui dėl 1940 m. nacionalizuotos P. M. ir jo motinos E. M. ½ žemės dalies grąžinimo, yra ne minėtu teismo sprendimu konstatuotas faktas, o viso labo pačios pareiškėjos duotų teismo posėdyje paaiškinimų turinio atskleidimas teismo sprendime (b.l. 181). Šie jos paaiškinimai taip pat nėra pagrindas kvestionuoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-02-08 procesiniu sprendimu nustatytų aplinkybių, juo labiau, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 1 bei 4 dalyse įtvirtintų terminų atnaujinimas yra sudėtinė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso stadija, priskirtina būtent administracinio teismo kompetencijai (žr. pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2005-05-04 nutartis, priimta byloje E. J. v. Utenos apskrities viršininko administracija; 2008-04-25 nutartis byloje A. Č. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija).

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjos skundo argumentai bei juos pagrindžiantys įrodymai nesąlygoja pripažinimo, jog pareiškėja turi prioritetinę teisę į viešojo intereso gynimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Kitaip tariant, pareiškėja nėra subjektas reikalavimams dėl prokuroro procesinio sprendimo, susijusio su viešojo intereso gynimu, reikšti, todėl pareiškėjos reikalavimai yra privataus pobūdžio. Kita vertus, LR Generalinis prokuroras 2008-10-06 išvadoje Nr. 13.12-87 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo B. M. teisėtumo“ (b.l.140-146), atsižvelgęs į tai, kad nuo B. M. atkurtos nuosavybės teisės pažeidžiant teisės normas, t.y. suteikiant jam 9,43 ha daugiau žemės, priėmimo yra praėję daugiau kaip 13 metų, į tai, kad 2008-09-25 pats B. M. Panevėžio apskrities viršininko administracijai pateikė prašymą, kuriuo išreiškė sutikimą patikslinti sprendimą atkurti jam nuosavybes teises, sumažinant natūra grąžintą 9,5 ha žemės plotą, paimant šį plotą į valstybės fondą, pripažino, jog grąžinus valstybei nepagrįstai B. M. grąžintą nekilnojamojo turto dalį, viešasis interesas bus apgintas.

Taip pat teisėjų kolegija sutinka su suinteresuoto asmens atsiliepime nurodytais atsikirtimais į atskirąjį skundą, jog apeliantės reikalavimas panaikinti Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010-03-05 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - įpareigoti B. M. perduoti dalį jam grąžintinos žemės pareiškėjai, nėra priskirtinas prokuratūros kompetencijai (LR Konstitucijos 118 str., Prokuratūros įstatymo 9 str.). Prokuratūra nėra viešojo administravimo institucija, vykdanti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą.

Vilniaus apygardos teismui 2010-10-01 pateiktus pareiškėjos paaiškinimus į 2010-04-07 suinteresuoto asmens Generalinės prokuratūros atsiliepimą Nr. 17.2-6043 atsisakytina priimti. Šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu (CPK 42 str. 1 d.). Žodiniai ir rašytiniai paaiškinimai yra viena iš įrodinėjimo priemonių (CPK 177 str. 2 d.), t.y. paaiškinimai skirti išdėstyti faktines aplinkybes. Tuo tarpu pareiškėja rašytiniuose paaiškinimuose išsako savo nesutikimą su suinteresuoto asmens atsiliepimu į atskirąjį skundą. Darytina išvada, jog pareiškėja (apeliantė) iš esmės teikia atsiliepimą į suinteresuoto asmens pareikštą atsiliepimą (dubliką) (CPK 110 str., 227 str. 2 d.), pateiktą procesinį dokumentą įvardindama paaiškinimais (CPK 115 str. 4 d.). Atsižvelgiant į tai, kad tokio pasirengimo bylos nagrinėjimui apeliacine tvarka būdo įstatymo leidėjas nenumato (CPK 318 str.), rašytinius paaiškinimus atsisakytina priimti, grąžinant juos padavusiam asmeniui – pareiškėjai S. M..

Pripažinus atskirąjį skundą nepagrįstu, iš apeliantės valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidos – 5,80 Lt (b.l. 196) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš S. M. 5 (penkis) litus 80 centų pašto išlaidų valstybės naudai.