Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu 8 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš R. S. priteista: 7092,82 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos gydymo išlaidoms apmokėti ir 4113 Lt G. J.

G. J. pripažinta teisė į ieškinio dėl paminklo pastatymo patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis).

G. J. ir S. K. ieškiniai dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

R. S. nuteistas už tai, kad tarpusavio konflikto metu nužudė A. K., gimusį (duomenys neskelbtini) metais, o būtent: jis, 2007 m. spalio 20 d., apie 19 val., (duomenys neskelbtini) kaime, lauke, prie UAB (duomenys neskelbtini) priklausančios lentpjūvės, kilusio asmeninio konflikto metu su A. K., sudavė pastarajam tiksliai nenustatytą kiekį smūgių, mažiausiai nuo vieno iš kurių, suduotų į galvą, A. K. griuvo, galva atsitrenkė į kietą žemės paviršių. A. K. nuo galvos sumušimo, pasireiškusio poodine kraujosruva, kairiame žande, kraujosruva kairio žando pakaušio minkštuosiuose audiniuose, odos nubrozdinimu dešinėje ausyje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu (kliniškai 2,5 cm storio išlaja po kietuoju dangalu virš kairiojo pusrutulio); galvos smegenų sumušimu abiejuose kaktinėse ir kairėje smilkininėje skiltyse, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu, abiejų plaučių uždegimu, progresuojančiu kvėpavimo ir širdies veiklos nepakankamumu, 2007 m. spalio 27 d., 5.00 val., ligoninėje mirė. Sužalojimai, konstatuoti A. K. lavone, padaryti mažiausiai 8 trauminiais poveikiais, iš jų 3 galvoje. Taip veikdamas R. S. netiesiogine tyčia nužudė A. K.

Apelianto manymu, apygardos teismas neteisingai kvalifikavo jo veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Mano, kad teismas neatsižvelgė į padarytos veikos objektyviųjų požymių visumą ir subjektyvinį jų supratimą, netinkamai jas įvertino ir padarė klaidingą išvadą dėl tyčios turinio.

Apelianto manymu, teismas išsamiai netyrė ir priežastinio ryšio tarp jo veikos ir atsiradusių pasekmių - A. K. mirties, ir dėl to motyvuotai nepasisakė. Skundžiamajame nuosprendyje teismas tik lakoniškai ir nepagrįstai nurodė, jog įvykio eiga, t. y. tai, kad nuo apelianto nusikalstamo veiksmo - suduoto smūgio į veidą, nukentėjusysis griuvo ir galva atsitrenkė į žemę, o toks atsitrenkimas sukėlė mirtiną A. K. sužalojimą, buvo ne atsitiktinumas, bet dėsninga pasekmė. Teismas, padarydamas tokią išvadą, nevertino eksperto D. F. paaiškinimų. Byloje vienareikšmiškai nustatyta, kad mirtinus sužalojimus A. K. sukėlė ne jo panaudota jėga - atstūmimas, o griuvimo metu patirti sužalojimai. Ekspertas taip pat kategoriškai nurodė, jog išgeriančio asmens kraujagyslių sienelės pasidaro labiau trapios ir pažeidžiamos nei negeriančio žmogaus. Byloje neginčytinai nustatyta, kad A. K. buvo asmuo nuolat vartojantis alkoholinius gėrimus. Todėl neatmetama galimybė, jog tai buvo faktorius, iššaukęs A. K. mirtiną sužalojimą. Jis gi nesuvokė ir negalėjo suvokti, jog A. K. kraujagyslių pažeidžiamumas yra kritinės ribos ir gali sukelti kritines pasekmes. Be to, po to, kai A. K. nukrito, jis iškart pasikėlė, laisvai judėjo, buvo sąmoningas ir agresyvus, pradėjo grasinti susidorojimu, ir neatrodė, kad jam yra reikalinga kokia nors pagalba, kad jis patyrė sunkius sužalojimus. Šios aplinkybės, apelianto nuomone, leidžia pagrįstai teigti, kad tarp atsiradusių pasekmių - A. K. mirties, ir jo veiksmų yra atsitiktinis priežastinis ryšys.

Apelianto manymu, kadangi jis nesuvokė daromos veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei, nenumatė padarinių, susijusių su gyvybės atėmimu, atsiradę padariniai negali būti jam inkriminuojami kaip padaryti esant tyčinei kaltės formai, todėl jo veika turėtų būti perkvalifikuota į BK 132 straipsnio 1 dalį.

Taip pat apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir paskyrė jam netinkamą bausmę.

Teismas pripažino, jog A. K. įvykio metu buvo neblaivus, ir kad būtent jis buvo konflikto iniciatoriumi, o apelianto panaudota jėga prieš A. K. buvo tik atsakas į pastarojo nevienkartinius neteisėtus veiksmus. Apelianto manymu, teismui konstatavus, jog konflikto iniciatoriumi buvo A.K. ir būtent jo provokuojantys veiksmai iššaukė jo atsaką, ši aplinkybė turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Tačiau teismas nuosprendyje šios aplinkybės neaptarė ir nenurodė, kodėl jos nelaiko jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Taip pat apeliantas pažymi, kad jis niekada neneigė, jog įvykusio konflikto tarp jo ir A. K. metu, jis panaudojo fizinę jėgą. Visos jo apklausos, parodymų patikrinimas vietoje, nuoširdus prisipažinimas, liudytojo J. Š. parodymai liudija, jog jis nuo pirmų ikiteisminio tyrimo dienų prisipažino naudojęs fizinę jėgą prieš A. K., nurodė visas jam žinomas aplinkybes ir detales, nieko neslėpė ir nenutylėjo, nevengė duoti parodymų. Apelianto manymu, jo teisingi parodymai ir geranoriški veiksmai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams operatyviau nustatyti tiesą. Jis vos po kelių dienų po A. K. mirties papasakojo apie visus savo veiksmus įvykio dienos vakarą ir jo nurodytos aplinkybės visiškai pasitvirtino. Jis abejojo ir abejoja tik tuo, ar tikrai jo veiksmai buvo pagrindine A. K. mirties priežastimi. Tačiau šios jo abejonės negali būti pagrindu teigti, jog jo parodymai ar atgaila nėra nuoširdūs. Mano, kad jo nuoširdus prisipažinimas ir nuoseklūs parodymai apklausų metu padėjo nustatyti tiesą ir greičiau išsiaiškinti padarytą veiką. Todėl šios aplinkybės, apelianto manymu, turėtų būti pripažintos jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, numatytomis BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis R. S. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokurorė prašė - nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. S. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliantas, skųsdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nesutinka su jo nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis ginčija priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir nukentėjusiojo mirties buvimą bei pirmosios instancijos teismo konstatuotą tyčinės kaltės formą. Apelianto manymu, tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių yra atsitiktinis priežastinis ryšys, A. K. gyvybė buvo atimta dėl neatsargumo. Apeliantas prašo jo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. Toks apelianto prašymas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas, pripažindamas R. S. kaltu tyčia nužudžius A.K., rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis ir padarė išvadas atitinkančias faktines bylos aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. S. kaltu dėl A. K. nužudymo, konstatavo, jog R. S. veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis – A. K. mirtimi, ir kad R. S. nužudė žmogų veikdamas netiesiogine tyčia.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismo išvados tiek dėl priežastinio ryšio pobūdžio, tiek dėl nuteistojo kaltės formos yra teisingos ir pagrįstos.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį kyla tuo atveju, kai tarp kaltininko veiksmų ir padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys. Teismų praktikoje pripažįstamas tik būtinasis priežastinis ryšys, kuris nustatomas atsižvelgiant į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga pasekmei kilti (be jos ši nekiltų), ar kilusi pasekmė buvo dėsningas veikos rezultatas. Atsitiktinis priežastinis ryšis reiškia, kad padarinius lėmė ne kaltininko veika, bet kita priežastis (pvz., asmuo miršta ne nuo kaltininko jam padaryto sužalojimo, bet nuo traumos, kilusios jį gabenant į ligoninę, ir pan.). Toks priežastinis ryšis baudžiamojoje teisėje nepripažįstamas juridiškai reikšmingu ir nesudaro pagrindo inkriminuoti asmeniui atsitiktinai kilusių padarinių.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs šioje byloje surinktus įrodymus ir įvertinęs jų visetą, nustatė, jog R. S. asmeninio konflikto su A. K. metu sudavė pastarajam tiksliai nenustatytą kiekį smūgių, mažiausiai nuo vieno iš kurių, suduotų į galvą, A. K. griuvo ir galva atsitrenkė į kietą žemės paviršių. Specialisto išvada Nr. M 2781/07 (01) bei papildomomis specialisto išvadomis Nr. 25/08(01) – 2781/07 (01) bei Nr. M 39/08 (01) – 2781/07(01) nustatyta, kad A. K. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio poodine kraujosruva kairiame žande; kraujosruva kairio žando ir pakaušio minkštuosiuose audiniuose; odos nubrozdinimu dešinėje ausyje; kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu (kliniškai, 2,5 cm storio kraujo išlaja po kietuoju dangalu virš kairiojo pusrutulio); galvos smegenų sumušimu abiejuose kaktinės ir kairėje smilkininėje skiltyse. Tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu, abiejų plaučių uždegimu, progresuojančiu kvėpavimo ir širdies veiklos nepakankamumu (t. 1, b. l. 16-21; 26-28; 31-37). Pirmosios instancijos teismas, remiantis byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, konstatavo, kad A. K. griuvimas ir atsitrenkimas pakaušiu į kietą paviršių bei dėl to patirta galvos trauma, nuo kurios jis mirė, yra apelianto veiksmų pasekmė, todėl tarp nuteistojo veiksmų ir pasekmių - nukentėjusiojo mirties yra būtinasis priežastinis ryšys.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra teisinga ir pagrįsta.

Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad tarp nuteistojo R. S. ir nukentėjusiojo A.K. kilo konfliktas, kurio metu nuteistasis panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, bei kad būtent po nuteistojo panaudotos fizinės jėgos nukentėjusysis griuvo ir galva trenkėsi į kietą paviršių – žemę. Šių aplinkybių apeliantas neneigia, tačiau jis ginčija panaudoto prieš nukentėjusįjį smurto pobūdį bei priežastinio ryšio buvimą tarp jo veiksmų ir kilusių pasekmių. Apeliantas neneigdamas, kad jis naudojo prieš nukentėjusįjį fizinę jėga, teigia, kad jo panaudota fizinė jėga nebuvo smūgio sudavimas, o buvo tik nukentėjusiojo atstūmimas delnu. Tačiau apelianto parodymai apie jo panaudoto fizinio smurto prieš nukentėjusįjį pobūdį yra prieštaringi, be to, jie prieštarauja objektyviai bylos medžiagai - specialisto išvadoms.

Nuteistasis R. S. ikiteisminio tyrimo metu savo nuoširdžiame prisipažinime nurodė, jog jis supykęs nukentėjusiajam iš dešinės rankos sudavė į veidą 2-3 smūgius, po to nukentėjusysis nugriuvo ant žemės prie automobilio (t. 1, b. l. 156). Vėliau, apklaustas kaip įtariamasis, nuteistasis parodė, kad A. K. paėmė jį už pakarpos priekio krūtinės srityje, ir kažką krapštėsi kelnių kišenėje, jis pagalvojęs, kad šis gali išsitraukti peilį, ir gindamasis, jam sudavė vieną kartą dešinės rankos delnu į veido kairės pusės sritį, nukentėjusysis susvyravo, suklupo, po to atsikėlė ir nubėgo į lentpjūvę šaukdamas ir visaip jį gąsdindamas (t. 1, b. l. 162-163; 170-171). Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, R. S. parodė, kad paklausus A. K. kada bus pinigai, jis puolė jį tampyti, kažką krapštė kišenėje. Tada jis gindamasis sudavė jam delnu į kaklą ar veido sritį gal 1 kartą. Po to smūgio A. K. susvyravo ir nugriuvo ant dešinio šono (t. 1, b. l. 166-167). Įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje R. S. parodė, kad jis su A. K. stovėjo vienas priešais kitą, kai R. K. pagriebė jį už striukės priekinės dalies apykaklės dešine ranka, o kaire ranka kažko ieškojo savo kišenėje. Jis išsigandęs trenkė A. K. dešine ranka į kairės pusės smakro ar žando sritį ir A. K. pargriuvo ant žemės veidu (t. 1, b. l. 172-173). Apklaustas pirmosios instancijos teisme nuteistasis jau pradėjo teigti, kad jis A. K. smūgio į veidą nesudavė, o tik jį atstūmė, po ko nukentėjusysis suklupo ant žemės (t. 2, b. l. 80-83). Pirmosios instancijos teismas nuteistojo R. S. teisme duotus parodymus įvertino kaip stengimąsi sušvelninti savo padėtį pasirenkant tokią gynybos poziciją.

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad tokia teismo išvada yra pagrįsta.

Šioje byloje, objektyvia bylos medžiaga - specialisto išvada, nustatyta, kad nukentėjusiojo A. K. mirties priežastimi buvo galvos sumušimas ir mirtis įvyko nuo galvos sužalojimo. A. K. lavone nustatyti sužalojimai (poodinė kraujosruva kairiame žande; kraujosruva kairio žando ir pakaušio minkštuosiuose audiniuose; odos nubrozdinimas dešinėje ausyje; kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu (kliniškai, 2,5 cm storio kraujo išlaja po kietuoju dangalu virš kairiojo pusrutulio); galvos smegenų sumušimu abiejuose kaktinės ir kairėje smilkininėje skiltyse; poodinės kraujosruvos dešiniame žaste, krūtinės kairėje, kairiame dilbyje, dešinėje šlaunyje) padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais ir/ar plokštuma, prieš 6-10 parų iki mirties. Sužalojimai visumoje dėl kraujo išsiliejimo virš kietojo galvos smegenų dangalo, suspaudusio galvos smegenis, dėl galvos smegenų sumušimo kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 16-21). Nukentėjusiojo A. K. kūne konstatuoti sužalojimai padaryti mažiausiai 8 trauminiais poveikiais, iš jų galvoje – mažiausiai 3 trauminiais poveikiais. Specialistas D. F. teisme paaiškino, kad galvos sužalojimas, sukėlęs nukentėjusiojo mirtį, galėjo būti padarytas ir vienu trauminiu poveikiu, būtent kuris ir sukėlė mirtį, konkrečiai galvos smegenų sumušimas, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu. Specialistas teisme taip pat nurodė, kad tam, kad išsivystytų kraujosruva minkštuosiuose audiniuose žando srityje reikia pakankamos jėgos smūgio, kuris galėtų sąlygoti tą visą sužalojimą. Kraujosruva veido kairėje su jos projekcijoje esančia kraujosruva minkštuosiuose audiniuose vertinant galvos sužalojimą visumoje negalėjo būti padaryta griuvimo metu. Šitie sužalojimai veide, šiuo konkrečiu atveju, būdingi smūgio sudavimui (t. 2, b. l. 86-88). Todėl akivaizdu, kad nustatytus nukentėjusiajam sužalojimus padarė apeliantas. Specialistas papildomoje savo išvadoje nurodė, kad galvos sumušimas, konstatuotas A. K., galėjo būti padarytas R. S. 2007-10-31 nurodytomis įvykio aplinkybėmis, t. y. suduodant nukentėjusiajam smūgį į veido kairę pusę, po to nukentėjusiajam griūnant ir galva kontaktuojant su kietais bukais daiktais ar/ir plokštuma (t. 1, b. l. 31-37). Teismų praktikoje yra suformuota nuostata, jog tais atvejais, kai tarp kaltininko suduoto smūgio į galvą ir nukentėjusiojo mirties nėra įsiterpęs joks kitas veiksnys, turintis lemiamos įtakos mirčiai, laikytina, kad tarp kaltininko veiksmų ir nukentėjusiojo mirties priežastinis ryšis egzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2009 m. spalio 20 d. kasacinė nutartis Nr. 2K-P-247/2009). Nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiojo atsitrenkimas galva į žemę ir galvos traumos gavimas yra tarpinė, bet dėsninga grandis tarp smūgio į galvą ir nukentėjusiojo mirties. Tai reiškia, kad nuteistojo veiksmai – smūgio sudavimas ranka nukentėjusiajam į gyvybiškai pavojingą kūno vietą – galvą (veidą) – ir atsiradę padariniai – nukentėjusiojo mirtis yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje. Nagrinėjamos bylos aplinkybės neleidžia daryti išvados apie nukentėjusiojo mirties atsitiktinumą, taip pat apie tai, kad sunkus sveikatos sutrikdymas ir gyvybės atėmimas būtų padaryti skirtingais veiksmais ir skirtinga kaltės forma.

Kolegija taip pat pažymi, kad teismų praktikoje nagrinėjant gyvybės atėmimo bylas yra suformuota nuostata, kad kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti (kasacinės nutartys Nr. 2K-481/2006, 2K-675/2006, 2K–469/2007, 2K-621/2007, 2K-281/2008, 2K-27/2009, 2K-342/2009 ir kt.). Be nuteistojo smurtinių veiksmų, jokių kitų aplinkybių (gydytojų klaidos, vėliau patirtų traumų ir pan.), galėjusių sukelti nukentėjusiojo mirtį, byloje nenustatyta. Apeliantas savo skunde teigia, kad byloje yra duomenų, jog nukentėjusysis buvo asmuo dažnai vartojantis alkoholį, o ekspertas kategoriškai nurodė, jog išgeriančio asmens kraujagyslių sienelės pasidaro labiau trapios ir pažeidžiamos nei nevartojančio alkoholio žmogaus, todėl šis faktorius galėjo iššaukti A. K. mirtiną sužalojimą. Tokie apelianto teiginiai yra tik prielaida, nepaneigianti teismo nustatyto priežastinio ryšio tarp nuteistojo veiksmų ir atsiradusiu pasekmių buvimo. Kaip jau buvo minėta, šioje byloje objektyviais įrodymais (aptartomis specialisto išvadomis) nustatyta, kad nukentėjusiojo mirties priežastimi buvo galvos sumušimas, o ne kraujagyslių patologija. Be to, priešingai nei savo apeliaciniame skunde teigia apeliantas, specialistas teisme parodė, kad negali atsakyti, ar nukentėjusiajam buvo ištirtas kraujagyslių sienelių trapumas, nes lavono skrodimo metu nerasta požymių, 100 proc. nurodančių, kad šio žmogaus kraujagyslės yra pažeistos. Specialistas taip pat paaiškino, kad neįmanoma techniškai nustatyti ar žmonių, kurie nuolat vartoja alkoholį, kraujagyslės yra trapesnės, tai yra tik teorinės žinios (t. 2, b. l. 86—88). Todėl, nesant objektyvių duomenų apie nukentėjusiojo kraujagyslių patologija, teigti, kad tai galėjo būti jo mirties priežastimi nėra pagrindo.

Dėl to, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje teisingai nustatė priežastinio ryšio pobūdį ir pagrįstai konstatavo, kad byloje nustatytomis aplinkybėmis R. S. veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis – A. K. mirtimi.

Teismas, nuteisdamas R. S. dėl tyčinio nužudymo, konstatavo jog jis veikė netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 5 punktas).

Apeliantas skunde teigia, kad jis negalėjo numatyti, kad nukentėjusysis po jo panaudotos fizinės jėgos suklups, nukris ir mirtinai susižalos. Tačiau byloje neginčijamai nustatyta, kad apeliantas nukentėjusiajam sudavė smūgį į galvos sritį - veidą. R. S. veiksmai, smūgio sudavimas nukentėjusiajam į veido sritį, buvo valiniai ir sąmoningi. Tokie veiksmai yra nusikalstami, uždrausti įstatymo. Tai, kad apeliantas sudavė nukentėjusiajam pakankamai stiprų smūgį į veidą, patvirtina aplinkybė, kad tuoj pat po suduoto smūgio nukentėjusysis nukrito ant kietai sutryptos žemės prie lentpjūvės vartų ir jam veide iškilo guzas.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis ir normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti. Nuteistasis būdamas suaugęs (įvykio metu jam buvo beveik 30 metų), pakaltinamas ir turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, suduodamas kitam asmeniui į gyvybei svarbią ir labiausiai pažeidžiamą kūno dalį – galvą (veidą), matydamas, kad nukentėjusysis yra neblaivus, todėl akivaizdžiai suvokdamas, kad nuo smūgio jis gali kristi, negalėjo nesuprasti, kad toks smūgis kelia pavojų nukentėjusiojo gyvybei ir kad nuo jo nukentėjusysis gali mirti.

Taigi, aptartos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog R. S., suduodamas smūgį A. K. į veidą suvokė savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl to gali atsirasti sunkių padarinių, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. gyvybę kitam žmogui atėmė veikiant netiesiogine tyčia. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas sudavęs smūgį nukentėjusiajam į veidą ir šiam nugriuvus, sėdo į savo automobilį ir išvažiavo. Jokios pagalbos nukentėjusiajam nesuteikė ir jo likimu buvo abejingas. Nors apeliantas savo skunde teigia, kad A. K. atsikėlė nuo žemės ir neatrodė sužalotas, tačiau šie apelianto teiginiai yra paneigti liudytojos V. K. parodymais bei objektyvia bylos medžiaga. Liudytoja V. K. parodė, kad A. K. po pokalbio su atvykusiu vaikinu įėjo, atsisėdo, ji pamatė kairėje veido pusėje iššokusį ,,guzą“, o ant rankos ir ant lūpų buvo šiek tiek kraujo. Jis atsisėdo ant lovos ir ant jos nugriuvo. Ji iškvietė greitąją pagalbą (t. 2, b. l. 84-86). Analogiškus parodymus liudytoja V. K. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 60-61). Iš bylos duomenų matyti, kad A. K. į Molėtų ligoninės priėmimo skyrių buvo pristatytas be sąmonės su galvos trauma ir sąmonės iki mirties neatgavo. Taigi, šie bylos duomenys paneigia apelianto teiginius, kad nukentėjusysis po jo panaudotos fizinės jėgos sužalotas nebuvo.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl R. S. kaltės formos ir rūšies yra teisinga, teismas pagrįstai R. S. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas pagrindo nuteistojo R. S. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, kaip neatsargų gyvybės atėmimą, nenustatė. Todėl apelianto prašymas – jo nusikalstamą veiką kvalifikuoti kaip neatsargų gyvybės atėmimą - atmetamas.

Be to, apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir paskyrė jam netinkamą, per griežtą, bausmę. Prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose, ir sušvelninti paskirtą bausmę. Toks apelianto prašymas tenkintinas iš dalies.

Apelianto manymu, jo nuoširdus prisipažinimas apie fizinės jėgos vartojimą ir nuoseklūs bei teisingi parodymai apie įvykio aplinkybes padėjo byloje nustatyti tiesą ir išsiaiškinti padarytą veiką, todėl šios aplinkybės turėtų būti pripažintos jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, numatytomis BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą, padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išsiaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Teismų praktikoje laikoma, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių, objektyvių, turinčių juridinę reikšmę asmens padarytos veikos kvalifikavimui bylos aplinkybių pripažinimas, duodant ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismui teisingus parodymus. Be to, parodymai turi būti duodami savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė objektyviai įvertinama pagal bylos duomenų visumą (pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą, žalos nukentėjusiajam atlyginimą ir pan.).

Pirmosios instancijos teismas šioje byloje svarstė galimybę nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi. Teismas, apsvarstęs tokią galimybę, konstatavo, kad negalima pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nes kaltinamasis keitė savo parodymus, o tai rodo, jog kaltinamasis teismui nėra nuoširdus ir nepadėjo išaiškinti padarytos veikos aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo R. S. parodymai iš tiesų nėra visiškai vienodi ir nekintantys. Apeliantas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme skirtingai aiškino fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį A. K. aplinkybes. Kaip jau buvo minėta, ikiteisminio tyrimo metu, savo rašytame nuoširdžiame prisipažinime R. S. nurodė, jog jis nukentėjusiajam į galvą sudavė 2-3 kartus (t. 1, b. l. 156), vėliau, apklaustas kaip įtariamasis bei pas ikiteisminio tyrimo teisėją, jis jau teigė nukentėjusiajam į veidą sudavęs tik vieną kartą delnu (t. 1, b. l. 162-163; 166-167; 170-171), o apklaustas pirmosios instancijos teisme teigė tik delnu atstūmęs nukentėjusįjį (t. 2, b. l. 80-83). Toks nuteistojo parodymų nenuoseklumas rodo, kad jis nėra visiškai nuoširdus ir keisdamas parodymus bando susiaurinti savo veiksmų apimtį. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas savo nuoširdų prisipažinimą parašė po to, kai pagal mobilaus ryšio telefono naudotoją buvo nustatytas asmuo galėjęs įvykdyti nusikaltimą (t. 1, b. l. 110, 111). Taigi, aptarti įrodymai rodo, jog apeliantas nebuvo visiškai nuoširdus, keitė savo parodymus, apie nusikaltimo padarymą savanoriškai teisėsaugos institucijoms nepranešė. Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad apeliantas savo elgesį vertintų kritiškai. Nuteistasis sudavęs nukentėjusiajam smūgį į veidą, po kurio pastarasis nugriuvo, iš įvykio vietos pasišalino, nukentėjusiojo sveikatos būkle nesidomėjo, t. y. buvo abejingas jo likimui, neatlygino padarytos turtinės žalos. Toks apelianto elgesys negali būti laikomas baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apygardos teismas pagrįstai šios aplinkybės nepripažino nuteistojo atsakomybe lengvinančia aplinkybe.

Apeliantas taip pat mano, kad teismas be pagrindo jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe nepripažino aplinkybės, kad A. K. provokuojantis elgesys turėjo įtakos jo veiksmams (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Prašo šią aplinkybę pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Šis apelianto prašymas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertinęs nukentėjusiojo A. K. provokuojantį elgesį prieš pat R. S. padarytą nužudymą ir konstatavęs, kad konflikto iniciatoriumi buvo nukentėjusysis A. K., be pagrindo šios aplinkybės nepripažino R. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte) ir tai turėjo įtakos, nuteistajam paskiriant bausmę ir nustatant jos dydį. Todėl skundžiamas nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 2 punkto pagrindu.

Apeliantas viso proceso metu nuosekliai aiškino, jog nukentėjusysis A. K. jam buvo skolingas 400 Lt už tai, kad apgaulės būdu pardavė sau nepriklausančią fermą ir būtent dėl šios priežasties jis buvo ne kartą, taip pat ir įvykio dieną, nuvykęs pas nukentėjusįjį. Aplinkybę, kad nukentėjusysis pardavė nuteistajam jam nepriklausančią fermą, patvirtina byloje esantis raštelis dėl fermos pardavimo (t.1, b. l. 90), bei liudytojo J. Š. parodymai (t.1, b. l. 83-84; t. 2, b. l. 88-89). Taip pat apeliantas nuosekliai teigė, kad pokalbio su nukentėjusiuoju metu, pastarasis buvo išgėręs ir agresyviai nusiteikęs. Nuteistajam eilinį kartą paklausus kada nukentėjusysis žada grąžinti pinigus, nes jau daug kartų važiavo pas jį, šis atsakė, kad kai turės, tada paskambins. Nuteistajam pareikalavus, kad nukentėjusysis tiksliai pasakytų, kada atiduos pinigus, šis griebė jam už atlapų, sakydamas, kad aiškiai pasakė, kada grąžins pinigus. Nuteistasis jį atstūmė, tačiau A. K. vėl jį puolė, kibo į atlapus, grasino, vartojo necenzūrinius žodžius. Tai, kad nuteistasis dažnai išgerdavo, o išgėręs būdavo priekabus patvirtino liudytoja V. K. (t. 2, b. l. 84-86). Iš bylos duomenų matyti, kad neteisėtas sandoris dėl fermos pirkimo tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo buvo sudarytas 2007-03-18, tą pačią dieną nukentėjusiajam buvo sumokėti rankpinigiai (400 Lt), tačiau iki įvykio dienos (2007-10-20) A. K. vis tik žadėdavo grąžinti pinigus R. S., tačiau šio pažado netesėdavo. Šią aplinkybę skundžiamame nuosprendyje konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, nurodydamas: ,,nukentėjusysis A. K. pardavė kaltinamajam jam nepriklausančią fermą, į daugkartinius prašymus grąžinti 400 Lt rankpinigių, kuriuos kaltinamasis davė nukentėjusiajam, nukentėjusysis tik atsikalbinėdavo, žadėdamas atiduoti, kai jų turės, o kada turės, jokios perspektyvos nesimatė, nes nukentėjusysis retai būdavo blaivus“. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad konflikto iniciatoriumi buvo būtent nukentėjusysis. Byloje nėra duomenų, paneigiančių nuteistojo tvirtinimą, kad smurtinį konfliktą pradėjo būtent nukentėjusysis. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuomone, nukentėjusiojo A. K. neteisėti veiksmai – nuolatinis žadėjimas ir tuo pat metu vengimas grąžinti nuteistajam neteisėtai ir apgaule iš jo gautus pinigus, nukentėjusiojo agresyvumas ir priekabiavimas, necenzūrinių žodžių vartojimas galėjo apeliantą išvesti iš pusiausvyros ir nulemti jo elgesį – smūgio sudavimą nukentėjusiajam į veidą, po kurio šis griuvo ant žemės ir patyrė galvos traumą.

Dėl to, kas išdėstyta, kolegija mano, kad yra pagrindas pripažinti apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jo nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys. Provokuojančiu elgesiu BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, prieš kurį buvo padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atliko veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką prieš nukentėjusįjį, t. y. formuojančius ar stiprinančius nusikalstamos veikos padarymo motyvą. Apeliacinės instancijos teismo kolegijos nuomone, šioje byloje nuteistojo elgesys - smūgio sudavimas nukentėjusiajam į veidą, po kurio nukentėjusysis pargriuvo, buvo sąlygotas netinkamo nukentėjusiojo elgesio.

Kriminalinė bausmė, skiriama už nužudymą, turi būti proporcinga (t. y. bausmės griežtumas turi atitikti padaryto konkretaus nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybę) ir teisinga. Kolegijos manymu, būtent tokią kriminalinę bausmę apeliantui atitiktų ir bausmės paskirtį šiuo atveju užtikrintų laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis yra artimas BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytam bausmės minimumui. Tokią teisėjų kolegijos nuomonę lemia byloje esantys duomenys apie nuteistojo asmenybę (apeliantas charakterizuojamas teigiamai, dirba, mokosi, kelia kvalifikaciją, neteistas ir administracinėmis nuobaudomis nebaustas, išlaiko du mažamečius vaikus), taip pat tai, kad byloje nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei naujai nustatyta lengvinanti jo atsakomybę aplinkybė - provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys, turėjęs įtakos padaryti nusikalstamą veiką (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Teismui nustačius naują atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nuteistajam skirtina nauja bausmė, kuri artimesnė BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytam bausmės minimumui. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantui nustatyta tokio dydžio bausmė atitiktų bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taisykles, numatytas BK 61 straipsnyje, ir bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nuosprendį pakeisti:

Pripažinti R. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

R. S. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę sumažinti iki 7 (septynerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.