Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Jarackaitės, Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės ir kreditorės R. Č. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutarties, kuria sumažintas trečios eilės kreditoriaus akcinės bendrovės DNB lizingo kreditorinis reikalavimas uždarosios akcinės bendrovės „Taurų spalvos“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

UAB „Taurų spalvos“ administratorius pateikė prašymą patikslinti kreditorių sąrašą – patvirtinti patikslintą trečios eilės kreditoriaus AB DNB lizingo 146 569,83 Lt kreditorinį reikalavimą. UAB „Taurų spalvos“ administratorius nurodė, kad 20 000 Lt AB DNB lizingui yra sumokėta 2010 m. gruodžio 7 d., pardavus individualiai įmonei (toliau – ir IĮ) „Autoežeruona“ lizingo sutarčių objektais buvusias transporto priemones.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

AB DNB lizingas mažina kreditorinį reikalavimą 20 000 Lt, praėjus 3,5 metų po to, kai neaiškiomis aplinkybėmis, neinformavęs lizingo turėtojų, pardavė lizingo priemones (autovežius su priekabomis), esant didesnei daliai išmokėtai. UAB „Taurų spalvos“ bankroto administratorius atsisakė perimti visą UAB „Taurų spalvos“ apskaitoje buvusį turtą, motyvuodamas, kad transporto priemonės yra AB DNB lizingo turtas. AB DNB lizingas transporto priemones pardavė už simbolinę kainą, net mažesnę nei būtų gauta pardavus metalo laužą. Bankroto administratorius nesirūpina bankroto reikalais, negina teisėtų kreditorių ir bendrovės interesų.Niekas neperdavė AB DNB lizingui transporto priemonių, nėra jokio perdavimo–priėmimo akto. Buvęs UAB „Taurų spalvos“ direktorius R. A. patvirtino, kad vienas autovežis buvo itin tvarkingas, su atlikta technine apžiūra, draudimo polisais, o kitas autovežis buvo paruoštas techninei apžiūrai, tačiau dėl AB DNB lizingo veiksmų nespėta baigti sutvarkyti dokumentų. Trečias autovežis buvo nevažiuojantis po eismo įvykio, dėl kurio bendrovė nebuvo kalta, ir gavus išmokas, pinigai pervesti AB DNB lizingui. Apeliantės nuomone, net ir pardavus transporto priemones kaip metalo laužą, turėjo būti gauta 50 000 Lt. AB DNB lizingas buvo nesąžiningas, o administratoriui tai buvo žinoma.

Tarp AB DNB lizingo ir UAB „Taurų spalvos“ 2007–2008 metais buvo sudarytos 3 lizingo sutartys dėl 3 autovežių su 3 priekabomis. Lizingo gavėjui tinkamai nevykdant pagal lizingo sutartis prisiimtų įsipareigojimų, sutartys 2010 m. liepos 8 d. buvo nutrauktos. Nutraukus sutartis, lizingo gavėjas privalėjo grąžinti AB DNB lizingui lizingo objektus, sumokėti skolas, kurių mokėjimo terminas suėjo iki sutarties nutraukimo dienos bei sumokėti 30 procentų neapmokėtos lizingo objekto vertės dydžio baudą. Teismui iškėlus UAB „Taurų spalvos“ bankroto bylą, AB DNB lizingas pareiškė 166 569,83 Lt kreditorinį reikalavimą. Jokio pranešimo ar duomenų apie tai, kad bankrutuojantis lizingo gavėjas kokiu nors būdu ketintų vykdyti savo veiklą ar planuotų mažinti skolą, naudodamas lizingo objektus, lizingo davėjas negavo. 2010 m. spalio mėnesį atgautus lizingo objektus kreditorius pardavė IĮ „Autoežeruona“ už 20 000 Lt ir šia suma sumažintas kreditorinis reikalavimas bankroto byloje.Apeliantė su atskiruoju skundu nepateikė jokių jos teiginius pagrindžiančių įrodymų. Aplinkybės dėl lizingo sutarčių nutraukimo, lizingo objektų vertinimo ir jų pardavimo apeliantei buvo (turėjo būti) žinomos dar 2011 metais.Teismų praktikoje lizingo davėjo nuostoliais laikomos ir tos išlaidos, kurias jis patiria dėl lizingo sutarties dalyko susigrąžinimo ir realizavimo. Lizingo davėjas kiekvienu konkrečiu atveju privalo atsižvelgti į patiriamas ir galimas patirti sąnaudas bei įvertinti, ar vienu būdu realizuojant lizingo objektą už nustatytą kainą nebus patirtas didesnis nuostolis negu lizingo objektą realizavus už mažesnę kainą, tačiau mažesnėmis papildomomis piniginėmis sąnaudomis. Susigrąžinęs lizingo objektus kreditorius užsakė nepriklausomą jų vertinimą, pagal kurį lizingo objektų vertė buvo 53 000 Lt. Vertintojo išvadose taip pat nurodyta, kad 5 iš 6 objektų techninė apžiūra pasibaigusi ir negalioja. Turto vertintojui sumokėta 1 200 Lt suma plius PVM. Negabaritinių krovinių gabenimu užsiimanti UAB „Baltijos mylia“ nurodė kreditoriui, kad vieno lizingo objekto pakrovimas, gabenimas ir iškrovimas iš Tauragės (kur buvo perimti lizingo objektai) į Vilnių preliminariai kainuotų apie 2 500 Lt plius PVM. Atsižvelgiant į dideles objektų gabenimo sąnaudas, taip pat į tai, kad, kol objektai būtų parduoti kreditoriui, reikėtų mokėti už objektų saugojimą aikštelėje bei komisinį mokestį pardavimo tarpininkams, o objektų pardavimo perspektyvos dėl objektų specifikos ir rinkos stagnacijos buvo neaiškios, buvo priimtas sprendimas lizingo objektus netransportuoti ir parduoti didžiausią kainą pasiūliusiems pirkėjams.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Iš R. Č. (apeliantės) atskirojo skundo turinio matyti, kad apeliantė, nors ir skųsdama Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartį, kuria sumažintas AB DNB lizingo kreditorinis reikalavimas, iš tikrųjų nesutinka ne su kreditorinio reikalavimo mažinimu, kaip tokiu, bet apskritai su AB DNB lizingo patvirtino kreditorinio reikalavimo dydžiu, kadangi, apeliantės nuomone, AB DNB lizingas yra nesąžiningas, savavališkai perėmė lizingo sutarčių (sudarytų tarp IĮ „Taurų spalvos“ ir AB DNB lizingo) objektu buvusias transporto priemones ir pardavė jas už aiškiai per mažą kainą, todėl jam (AB DNB lizingui), teisme išsiaiškinus visas su ginčo transporto priemonių pardavimu susijusias aplinkybes, turėjo būti patvirtintas mažesnis kreditorinis reikalavimas, arba 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartimi kreditorinis reikalavimas turėjo būti sumažintas didesne suma. Taigi šiuo atveju yra aktualios kreditorinių reikalavimų tvirtinimo bei tikslinimo tvarką nustatančios, o taip pat kreditorių bankroto byloje galimybę ginčyti patvirtintą kito kreditoriaus reikalavimą įtvirtinančios, nuostatos.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Specialusis įstatymas bankroto byloms nagrinėti yra Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ir ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 1 ir 3 dalys).

Kreditorių reikalavimai, kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, kol teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis). Kreditorių susirinkimui administratorius pateikia teismo nutartį patvirtinti kiekvieno kreditoriaus reikalavimus (ĮBĮ 22 straipsnio 5 dalis). Pagal ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalį nutartis dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti atskiruoju skundu gali skųsti tik administratorius ir kreditoriai, kuriems jos priimtos; kiti kreditoriai šias nutartis gali skųsti tik tuo atveju, jei jomis patvirtintų kreditorių reikalavimų suma viršija du šimtus penkiasdešimt litų ir skundą paduodančio kreditoriaus patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija du šimtus penkiasdešimt litų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ĮBĮ bei CPK normas dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo, yra konstatavęs, kad kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti taip pat lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet turi įtakos ir patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Dėl to reikalavimo patikrinimo stadija, einanti prieš jo patvirtinimą, yra reikšminga ne tik kreditoriaus reikalavimą reiškiančiajam, bet ir kitiems kreditoriams, ir yra būtina kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo sąlyga. Pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankrutuojančios įmonės administratorius pagal kreditoriaus bei įmonės pateiktus apskaitos dokumentus, ir reikalavimus arba teikia tvirtinti teismui, arba juos ginčija teisme. Nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorių reikalavimų, juos dar kartą tikrina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad jei kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas dar nenustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, bankroto byloje pareikštas kreditoriaus reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jei skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų reiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje. Tokio kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialųjį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011).

Bankroto byloje patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai gali būti tikslinami, tačiau turi būti laikomasi ĮBĮ bei CPK nustatytos tvarkos. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo nutartis, kuria išspręstas kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimas, yra teismo procesinis dokumentas bankroto byloje, todėl gali būti kvestionuojamas tik CPK ir ĮBĮ nustatyta tvarka toje byloje, kurioje yra priimtas. Nei CPK, nei ĮBĮ nenumatyta galimybės bankroto byloje priimtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą revizuoti atskiroje byloje. ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus reikalavimo tikslinimo galimybė, kuri išlieka iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos, todėl nutartis, kuria patvirtinti kreditorių reikalavimai, negali būti prilyginama teismo sprendimui, priimamam išnagrinėjus bylą iš esmės. Tokiu atveju, kai priimamas teismo sprendimas, kuriuo pripažįstamas negaliojančiu sandoris, buvęs kreditoriaus reikalavimo pagrindu, toks teismo sprendimas sudaro pagrindą spręsti patvirtinto reikalavimo tikslinimo klausimą, taip pat kreditoriaus pašalinimo iš kreditorių sąrašų klausimą, kurį bankroto bylą nagrinėjantis teismas turi teisę spręsti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3280/2014). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas turėtų siekti, jog kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas ir dydis būtų nustatyti jo tvirtinimo stadijoje, o reikalavimų tikslinimo institutas taikomas tais atvejais, kai šioje stadijoje tam tikrų aplinkybių nustatyti protingomis pastangomis neįmanoma ar kai jos pasikeičia po reikalavimo patvirtinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).

Nagrinėjamu atveju Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. spalio 8 d. nutartimi patvirtino R. Č. 2 798,13 Lt pirmos eilės kreditorinį reikalavimą, o taip pat ir AB DNB lizingo 166 569,83 Lt kreditorinį trečios eilės reikalavimą, atsiradusį dėl lizingo sutarčių, sudarytų tarp IĮ „Taurų spalvos“ (po pertvarkymo – UAB „Taurų spalvos“) ir AB DNB lizingo, nutraukimo. Vėlesnėmis Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 10 d., 2011 m. rugpjūčio 1 d., 2011 m. gruodžio 6 d., 2012 m. gegužės 10 d., 2012 m. spalio 11 d. bei 2013 m. gegužės 29 d. nutartimis AB DNB lizingo kreditorinis reikalavimas nebuvo sumažintas, o R. Č. kreditorinis reikalavimas sumažintas iki 486,08 Lt. Be to, Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartimi R. Č. įtraukta į bylą kaip atsakovė, atsižvelgiant į tai, kad ji yra IĮ „Taurų spalvos“ (2009 metais pertvarkytos į UAB „Taurų spalvos“) savininko Š. Č. (taip pat atsakovo šioje byloje) sutuoktinė, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.104 straipsnio 2 punkto nuostatas, pertvarkomo juridinio asmens dalyviai trejus metus subsidiariai atsakingi pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo juridinių asmenų registre.

Iš bylos medžiagos, pateiktos apeliacinės instancijos teismui, matyti, kad Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. spalio 8 d. nutartis, kuria patvirtintas AB DNB lizingo 166 569,83 Lt kreditorinis trečios eilės reikalavimas, atsiradęs dėl lizingo sutarčių, sudarytų tarp IĮ „Taurų spalvos“ (po pertvarkymo – UAB „Taurų spalvos“) ir AB DNB lizingo, nutraukimo, nėra nuginčyta bei nebuvo apskųsta atskiruoju skundu ir yra įsiteisėjusi. Pažymėtina, kad atsakovė ir kreditorė R. Č. turėjo teisę skųsti šią nutartį ir ginčyti patvirtinto kreditorinio reikalavimo dydį bei atsiradimo pagrindą (ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalis).

Pagal bylos duomenis Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. spalio 8 d. nutartimi buvo patvirtintas AB DNB lizingo 166 569,83 Lt kreditorinis reikalavimas, kurį sudarė: pagal lizingo sutartį Nr. 200711F-2025 – pradelsti lizingo mokėjimai ir delspinigiai 63 5009,06 Lt, pagal lizingo sutartį Nr. 200708F-585-2025 – pradelsti lizingo mokėjimai ir delspinigiai 27 331,20 Lt; pagal lizingo sutartį Nr. 200802F-2990-2025 – pradelsti lizingo mokėjimai ir delspinigiai 75 729,57 Lt. Lizingo gavėjui 2010 m. liepos 8 d. buvo išsiųstas pranešimas apie lizingo sutarčių nutraukimą, o pagal lizingo sutarčių nuostatas lizingo gavėjas privalėjo grąžinti lizingo objektus. AB DNB lizingas nurodo, kad lizingo objektus pavyko susigrąžinti 2010 m. spalio 7 d., o 2010 m. gruodžio mėnesį jie buvo parduoti IĮ „Autoežeruona“ už 20 000 Lt (b. l. 41). `

CK 6.574 straipsnis nustato lizingo sutarties nutraukimą. Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį (CK 6.574 straipsnis). Ši taisyklė reiškia, kad lizingo gavėjas turi atlyginti lizingo davėjo išlaidas, patirtas vykdant lizingo sutartį (t. y. susijusias su lizingo dalyko įgijimu, pristatymu ir pan.), kaip jos būtų atlygintos, jeigu sutartis būtų įvykdyta tinkamai, be to, sumokėti atlyginimą (palūkanas) lizingo davėjui už suteiktą finansavimą (teisę naudotis daiktu). Lizingo davėjo nuostoliai turi būti apskaičiuojami atsižvelgiant į tai, kad, nutraukus lizingo sutartį, jis savo nuosavybėje pasilieka lizingo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012). Skirtinga situacija yra tuo atveju, kai lizingo sutartyje buvo numatytas nuosavybės teisės perėjimas ir atitinkamai – lizingo gavėjas mokėjo įmokas ne tik už naudojimąsi daiktu, bet ir išpirkdamas daikto vertę. Esant tokiai lizingo sutarčiai, dvišalė restitucija galima dėl tos įmokų dalies, kuriomis buvo išperkama lizinguojamo daikto vertė. Tais atvejais, kai lizingo sutartyje šalys susitarė ne tik dėl daikto valdymo bei naudojimo, bet ir dėl jo nuosavybės teisės perėjimo, vienašalė restitucija, nutraukus tokią lizingo sutartį, gali būti netaikoma, o taikoma dvišalė restitucija vadovaujantis CK 6.222 straipsniu. Pagal CK 6.222 straipsnį, kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Dvišalė restitucija galima tuo atveju, jeigu lizingo sutartyje buvo numatyta lizingo gavėjo teisė įgyti daiktą nuosavybėn, ir tik dėl tos įmokų dalies, kurią sudarė daikto išpirkimo įmokos. Taigi CK 6.222 straipsnio norma suteikia teisę lizingo gavėjui, kuris mokėjo įmokas pagal lizingo sutartį išpirkdamas daiktą nuosavybėn, reikalauti iš lizingo davėjo grąžinti šias įmokas po to, kai jis grąžino lizingo davėjui lizingo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012).Tuo atveju, kai lizingo davėjas grąžintą turtą parduoda, jo patirtų nuostolių dydį sudaro ne turto vertė lizingo sutarties nutraukimo ir (ar) turto grąžinimo momentu, o skirtumas tarp sumažėjusios dėl dalinio lizingo sutartimi prisiimtų mokėjimų įsipareigojimų vykdymo turto vertės ir gautos turto pardavimo kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2013).

Nagrinėjamoje byloje nėra pateikti jokie įrodymai, kad pagal lizingo gavėjo ar jo kreditorių reikalavimus būtų užvesta byla dėl lizingo sutarčių nutraukimo teisinių padarinių, t. y. bylų, kuriose būtų nustatyta, kad lizingo davėjui, nutraukus lizingo sutartis, buvo atsiradę kitokie padariniai, nei kad buvo patvirtinti įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. spalio 8 d. nutartimi, todėl konstatuotina, jog nėra pagrindų, dėl kurių pirmosios instancijos teismas ex officio turėjo peržiūrėti patvirtintą reikalavimą.

Apeliantė atskirajame skunde, ginčydama pirmosios instancijos teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartį, iš esmės nurodo argumentus, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas turėtų peržiūrėti įsiteisėjusią 2010 m. spalio 8 d. nutartį, kuria nustatytas ir patvirtintas AB DNB lizingo 166 569,83 Lt kreditorinis reikalavimas, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju tokios teisės neturi. Kaip jau buvo nurodyta, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, taip pat neturėjo teisinio pagrindo revizuoti įsiteisėjusia nutartimi patvirtinto kreditorinio reikalavimo tais aspektais, kuriuos atskirajame skunde nurodo R. Č.. Pažymėtina, kad 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartis priimta, išnagrinėjus administratoriaus 2014 m. rugpjūčio 21 d. Klaipėdos apygardos teismui pateiktą prašymą dėl kreditorinių reikalavimų patikslinimo, kuriuo buvo prašoma patvirtinti sumažintą AB DNB lizingo 146 569,83 Lt kreditorinį reikalavimą. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti prašymai ar reikalavimai, kuriuos nagrinėdamas pirmosios instancijos teismas privalėjo apeliantės atskirajame skunde nurodomų aplinkybių, susijusių su AB DNB lizingo pareikalautomis apmokėti sumomis, nutraukus lizingo sutartis, pagrindu peržiūrėti įsiteisėjusios 2010 m. spalio 8 d. nutarties pagrįstumą ir teisėtumą ar nagrinėti patvirtinto reikalavimo patikslinimo klausimą dėl pasikeitusių aplinkybių po šio reikalavimo patvirtinimo, t. y. dėl patvirtinto reikalavimo sumažinimo konkrečia pinigų suma.

Taigi pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad 2014 m. spalio 8 d. nutartimi buvo patvirtintas AB DNB lizingo 166 569,83 Lt kreditorinis trečios eilės reikalavimas, kuris nebuvo ginčytas nei apeliantės, nei kitų kreditorių ar administratoriaus, taip pat į tai, kad bankroto administratorius pateikė informaciją, jog minėtas reikalavimas sumažėjo konkrečia pinigų suma, lizingo bendrovei pardavus lizingo sutarčių objektus ir taip patenkinus dalį savo reikalavimo, remdamasis ĮBĮ nustatytu reglamentavimu privalėjo patikslinti patvirtintą reikalavimą, sumažinant jį 20 000 Lt suma, kuri buvo realiai gauta pardavus lizingo objektus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartomis teisės normomis ir nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, įvertinusi bylos faktines ir teisines aplinkybes, inter alia tai, kad administratorius pateikė prašymą sumažinti kreditorinį reikalavimą 20 000 Lt suma ir prašymą pagrindžiančius dokumentus, taip pat atsižvelgdama į AB DNB lizingo pateiktą pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp AB DNB lizingo ir IĮ „Autoežeruona“, pagal kurią lizingo sutarčių objektu buvusios transporto priemonės parduotos už 20 000 Lt kainą, priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančių įrodymų kontekste pagrįstai 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartimi sumažino AB DNB lizingo kreditorinį reikalavimą iki 146 569,83 Lt ir neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti tenkinti administratoriaus prašymo ar sumažinti kreditorinį reikalavimą didesne nei 20 000 Lt suma.

Papildomai pažymėtina, kad iš AB DNB lizingo kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktų įrodymų matyti, jog dar 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismas kitoje civilinėje byloje (Nr. 2-1918-524/2011), kurioje Š. ir R. Č. buvo atsakovais, tenkino jų prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, įpareigodamas AB DNB lizingą pateikti duomenis dėl lizingo sutarčių nutraukimo, transporto priemonių perdavimo ir pardavimo aplinkybių. Taigi, tikėtina, jau 2011 metais abu atsakovai, tarp jų ir apeliantė, susipažino su lizingo bendrovės pateiktais duomenimis. Tačiau Š. ir R. Č., tiek teikdami Klaipėdos apygardos teismui 2014 m. rugsėjo 2 d. prašymą (b. l. 42), kuriame jie iš esmės išdėstė analogiškus šioje byloje nagrinėjamame atskirajame skunde nurodytiems argumentus, tiek R. Č. atskirąjį skundą, nepateikė teismui jų teiginius pagrindžiančių įrodymų, o reiškė prašymą išreikalauti dokumentus, susijusius su transporto priemonių perdavimu ir įvertinimu. Taigi Š. ir R. Č. nepareiškė jokio konkretaus reikalavimo dėl AB DNB lizingo kreditorinio reikalavimo sumažinimo kitokia nei 20 000 Lt suma ar reikalavimo pašalinti šį kreditorių iš kreditorių sąrašo dėl to, kad be jokio teisėto pagrindo buvo patvirtintas jo kreditorinis reikalavimas bankroto byloje.

Apeliantė atskirajame skunde nurodo aplinkybes, susijusias su bankroto administratoriaus nesirūpinimu bankroto reikalais, AB DNB lizingo, kaip lizingo davėjo, funkcijų nevykdymu, tačiau šios aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo pripažinti neteisėta pirmosios instancijos teismo nutartį ir ją panaikinti, nes pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo spręsti tokio pobūdžio klausimų.

Kreditorius AB DNB lizingas prašo priteisti iš apeliantės R. Č. jo patirtas 700 Lt bylinėjimosi išlaidas, pateikdamas šios sumos sumokėjimą advokatų kontorai pagrindžiantį įrodymą. Pažymėtina, kad pats AB DNB lizingas savo prašyme nurodė, jog patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti apima atsiliepimo parengimą ir atstovavimą teisme, jeigu būtų paskirtas žodinis bylos nagrinėjimas. Tačiau apeliantė žodinio nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme neprašė, be to, jis nebuvo paskirtas ir paties teismo iniciatyva.

Atsižvelgiant į tai, kad atskirasis skundas atmestas, o Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 8.15 punkte nustatyta, jog už atskirąjį skundą ar kitą dokumentą, kuriame rašytinio proceso metu pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai rekomenduojamas maksimalus dydis yra 0,5 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos (šiuo metu tai yra 1 000 Lt), AB DNB lizingo prašymas tenkintinas iš dalies ir jam iš R. Č. priteistina 500 Lt už atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas ir kreditorius R. A. 2014 m. spalio 24 d. padavė atsiliepimą (papildomus paaiškinimus). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad minėto asmens atsiliepimas pateiktas praleidus atsiliepimams į atskirąjį skundą pateikti nustatytą terminą (2014 m. spalio 8 d.) ir atsiliepime nėra suformuluotas prašymas atnaujinti šį terminą, taip pat į tai, kad dalyvaujantiems asmenims CPK nenustatyta procesinės teisės teikti teismui kitokius negu CPK išvardyti procesinius dokumentus, tokiu būdu išvengiant imperatyvių reikalavimų atsiliepimus į atskirąjį skundą pateikti per įstatymo ir teismo nustatytą terminą, nevertina ir nepasisako dėl šių R. A. paaiškinimų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš R. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) akcinei bendrovei DNB lizingui (juridinio asmens kodas 124358737) 500 Lt (penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.