Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo

M. J. nuteistas pagal BK 149 str. 4 d. dėl išžaginimo 2006 m. lapkričio 1 d. laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Pagal BK 149 str. 4 d. dėl išžaginimo 2006 m. lapkričio 8 d. M. J. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

M. J. nuteistas už tai, kad 2006 m. lapkričio 1 d., apie 1.00 val., (duomenys neskelbtini) esančioje mažametės nukentėjusiosios K. K., gim. 1993 m. kovo 7 d., gyvenamoje vietoje, namo kambaryje, lovoje, žinodamas, kad nukentėjusioji yra mažametė, grasindamas jai peiliu bei pasinaudodamas jos bejėgiška būkle, su ja lytiškai santykiavo. Tokiu būdu M. J. mažametę K. K. išžagino.

Nuteistasis M. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka. Teismas jį nuteisė remdamasis vien tik jo ikiteisminio tyrimo metu duotais pirminiais parodymais ir neatsižvelgė į tai, kad juos jis davė būdamas prieš tai psichologiškai sužlugdytas. Taip pat teismas netekino jo prašymo paskirti jam ekspertizę dėl impotencijos nustatymo. Jis gyvenime nėra turėjęs lytinių santykių su moterimis, tačiau jam buvo pareikšta, kad jis negali būti impotentas, nes nėra jokių išorinių fizinių pakitimų. Taip pat teismas neįvertino nukentėjusiosios K. K. parodymų prieštaringumo. Ji nepamena su kuo miegojo tą naktį, kaip apsirengusi ji eidavo miegoti, taip pat nežino, ar tariamo įvykio metu jis turėjo peilį, ir nurodė, kad apie tai iš viso nenori kalbėti. Iš VšĮ „Vaiko namas“ atlikto K. K. psichologinio tyrimo išvados matosi, kad jos duotuose parodymuose pastebima prieštaravimų, sunku nustatyti, ar ji suvokė tai, apie ką pati kalbėjo. Iš Kupiškio rajono psichologinės tarnybos išvados matyti, kad K. K. nustatytas intelekto sutrikimas, nežymus protinis atsilikimas. Tuo galėjo pasinaudoti nukentėjusiosios motina, jo pusseserė R. K., ir, norėdama išvilioti iš jo likusius pinigus, melagingai jį apkaltinti. Ji manė, kad jį smarkiai prigąsdinus jos namuose, o vėliau ir padarius jam psichologinį spaudimą policijoje, jis prisipažins kaltu, o jau jam būnant kalėjime, ji galės naudotis Skapiškyje likusiu jo mirusios mamos nameliu, kurį jis turėtų paveldėti. Taip pat ir liudytojos L. Č. parodymuose yra prieštaravimų. Ji tiksliai nepamena, kada jis buvo užpultas jos giminaičių, o palaikydama savo sesers versiją ji melagingai prieš jį liudija ir taip jį šmeižia. Nukentėjusiosios tėvas liudytojas V. K. teisme pripažino, kad sudavė jam (M. J.) keletą smūgių. Taip pat jis parodė, kad N. K. jį buvo užsipuolęs su peiliu, dėl ko jis buvo labai išsigandęs dėl savo gyvybės. Šis liudytojas parodė, kad R. K. reikalavo iš jo (M. J.) pinigų ir paėmė juos už tai, ką jis tariamai padarė jų dukrai. Liudytojas jį pažįsta nuo mažens ir supranta, kad jis taip niekada negalėtų pasielgti, nes yra ramaus būdo. Šis liudytojas taip pat įtaria, kad R. K. galėjo susimokyti su savo dukra jį apšmeižti. Lygiai taip pat galvoja ir kita liudytoja E. R., kuri yra jo teta ir ji žino, kad R. K. linkusi meluoti, o savo motinos primokyta tą daryti galėjo ir K. K.. Prašo išnagrinėti baudžiamąją bylą ir sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Teismo posėdyje nuteistasis M. J. ir jo gynėjas prašo nuteistojo M. J. apeliacinį skundą patenkinti ir jį išteisinti, prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisingai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą, pagrįstai pripažino M. J. kaltu ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kvalifikuojant pripažintą įrodyta nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką ir paskiriant bausmę teismas baudžiamuosius įstatymus irgi pritaikė tinkamai.

Nuteistojo M. J. apeliacinio skundo argumentai, kad teismas jį nuteisė remdamasis vien jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, yra nepagrįsti. Kad M. J. padarė nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstytą nusikalstamą veiką, patvirtina visuma teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų, o pirmiausia nukentėjusiosios K. K. parodymai. Nukentėjusioji K. K. teisme parodė, kad įvykio dieną jos motina buvo išvažiavusi, o M. J. buvo paliktas prižiūrėti jų, t. y. vaikų. Ji nuėjo miegoti tuo metu, kai M. J. buvo virtuvėje, o apie 1 val. jis irgi atsigulė į lovą. Jis grasino jai peiliu ir ją išžagino. Supranta, kas yra išžaginimas, tačiau ji jam atleido, viską pamiršo. Ką jis konkrečiai darė, neprisimena, nes praėjo daug laiko, to ji ir nenori prisiminti, kartais tą įvykį sapnuoja. Iš pradžių ji bijojo mamai pasakyti, ką jai M. J. padarė, o apie tai „prasižiojo“ praėjus maždaug 2 mėnesiams po įvykio, kai pagimdžiusi dar vieną vaiką mama grįžo iš ligoninės. Jos mama jau seniai girtavo, o jai tekdavo prižiūrėti brolius. Tą dieną, kai mama iš ligoninės parsivežė dar vieną brolį, ji susipyko su mama ir pasakė, kad jai jau per daug tų vaikų žiūrėti, o tada ir pasakė, kas jai atsitiko. Kadangi nukentėjusioji neprisiminė įvykio aplinkybių, teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 1, b. l. 24-27). Šios apklausos metu ji parodė iš esmės apie tokias pačias aplinkybes, tik atsakydama į teisėjo, psichologės ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovės klausimus, ji davė išsamesnius ir detalesnius parodymus. Ji parodė, kad atsigulęs į jos lovą M. J. glostė jai pilvą. Ji prašė M. J., kad jis pasitrauktų, jo lytinių organų nematė, tačiau patvirtino, kad jis su savo lytiniu organu lietė jos kojas aukščiau kelių ir jos lytinius organus. Jai stipriai skaudėjo, buvo nemalonu, M. J. ji bijojo. M. J. buvo pridėjęs peilį prie jos gerklės, sakė, kad nužudys, jei apie tai, ką jis daro, ji pasakys tėvams, o ji jam nieko nesakė. Nuteistasis buvo jai įkišęs savo lytinį organą į jos lytinius organus ir laikė ilgai, o pats nejudėjo, jai skaudėjo pilvo apačią. Tos apklausos metu nukentėjusioji taip pat buvo parodžiusi, kad M. J. jai rašydavo meilias žinutes, kurias ji parodydavo mamai. Tos žinutės jai nepatiko ir ji jam neatrašydavo. Perskaičius šiuos parodymus, nukentėjusioji ir teisiamajame posėdyje patvirtino, kad M. J. savo lytiniu organu tikrai lietė jos kojas aukščiau kelių, buvo jį įkišęs į jos lytinius organus, ilgai laikė, nejudėjo, tačiau po to parodė, kad gerai neprisimena, buvo įkišęs ar nebuvo įkišęs. Kraujo ant patalynės ji nepastebėjo. Po to įvykio ją buvo išvežę į vaikų raidos centrą, kur jai davė raminamųjų vaistų, kad ji viską pamirštų. Ten ji buvo labai nedrąsi, jai buvo negera. Prieš tai ji nebuvo turėjusi lytinių santykių.

Nuteistasis M. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neįvertino nukentėjusiosios parodymų prieštaringumo, kuris pasireiškia tuo, kad ji neprisimena, su kuo ėjo miegoti tą naktį, kaip apsirengusi eidavo miegoti, ar jis turėjo peilį, o galiausiai nukentėjusioji pasakė, kad nenori apie tai kalbėti. Visi šie nuteistojo argumentai yra nepagrįsti. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas ne tik išsamiai išdėstė visus nukentėjusiosios K. K. parodymus, bet ir juos įvertino. Tai, kad nukentėjusioji neprisimena, kaip apsirengusi eidavo miegoti, atsižvelgiant į jos gyvenimo sąlygas, yra visiškai natūralus dalykas, be to, tai neturi jokios reikšmės vertinant nuteistojo veiksmus. Apelianto teiginys, kad K. K. neprisimena, ar jis turėjo peilį, neatitinka tikrovės, nes tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui, tiek teisme šią aplinkybę nukentėjusioji patvirtino. Teisme apklausta nukentėjusioji vieną kartą tikrai buvo užsiminusi, kad tą naktį miegojo su broliu, o po to nurodė, kad miegojo su sesute, tačiau ir to negalima laikyti esminiu jos parodymų prieštaringumu. Tai gali būti paaiškinama jos asmenybės ypatumais, o taip pat tuo, kad nukentėjusiajai dažnai teko prižiūrėti savo mažesniuosius brolius, su kuriais ji taip pat galėjo miegoti ir todėl apklausos metu taip nurodyti. Be to, ir pats nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu net kelis kartus buvo parodęs, kad tą naktį nukentėjusioji miegojo vienoje lovoje kartu su savo seserimi. Taip pat visiškai natūralu, kad nukentėjusioji nenori nieko prisiminti ir dar kartą viską pasakoti, nes apie tai, kad jai buvo negera, nemalonu, ji yra parodžiusi ne vieną kartą. Apeliantas skundo argumentus dėl nukentėjusiosios parodymų prieštaringumo grindžia ir K. K. VšĮ „Vaiko namas“ atlikto psichologinio tyrimo bei Kupiškio rajono psichologinės tarnybos išvadomis apie tai, kad sunku nustatyti, ar nukentėjusioji suvokė tai, apie ką kalbėjo ir apie tai, kad jai nustatytas intelekto sutrikimas, nežymus protinis atsilikimas. Iš VšĮ „Vaiko namas“ K. K. psichologinio tyrimo išvados (t. 1, b. l. 39-40) matosi, kad į šią įstaigą kartu su savo motina atvykusi K. K. su psichologe visiškai nebendravo, neatsakinėjo į klausimus, verkė, visą laiką prasėdėjo veidą užsidengusi rankomis. Kalbinama mamos ji žodžiais neatsakinėjo, tik papurtydavo arba linktelėdavo galva. Akivaizdu, kad K. K. dėl įvykio ir vykstančio baudžiamojo proceso patiria krizę, prisibijo nepažįstamų žmonių, naujų situacijų. Cituojant nukentėjusiosios parodymus, išvadoje nurodyta, kad iš apklausos protokolo nėra aišku, kokie klausimai buvo užduoti K. K., todėl sunku nustatyti, ar ji suprato klausimus, kaip ji suvokė įvykį ir ar galėjo apie tai papasakoti. Pažymėta, kad Kupiškio rajono Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje K. K. nustatytas nežymus protinis atsilikimas, dėl to negalima atlikti gilesnės psichologinės analizės. Iš bylos matosi, kad nukentėjusioji K. K. nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2007 m. vasario 8 d. buvo tirta ir gydyta Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filialo Vaiko raidos centre. Atlikus nukentėjusiosios psichologinį ištyrimą (t. 1, b. l. 35) pateikti atsakymai į užduotyje nurodytus klausimus. Apibūdinant tyrimo metu buvusią K. K. būseną, nurodyta, kad ji kiek vengia kalbėti apie patirtą prievartą, klausimai apie įvykį jai sukelia įtampą, nerimą, pablogėja nuotaika, į klausimus atsako vienu-dviem žodžiais. Mąstymas konkretokas, žodynas siauras, intelektas sudaro ribinio įspūdį. Jai būdingi psichologiniai ypatumai: sunkiai prieinama kontaktui, į klausimus atsako lakoniškai, nebaigti sakiniai, nepasitikėjimas savimi, išreikštas kaltės jausmas, polinkis pasirodyti socialiai priimtinai, nebrandumas pagal savo amžių. Mergaitės psichologinė būklė rodo patirtą psichologinę krizę. Visos šios išdėstytos aplinkybės ne tik nepatvirtina nuteistojo apeliacinio skundo argumentų dėl nukentėjusiosios parodymų prieštaringumo, bet kaip tik paaiškina, kodėl jos parodymuose galėjo būti kai kurių prieštaravimų. Atsižvelgiant į nukentėjusiosios brandą ir psichologines ypatybes, jos teisme ir ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai yra pakankamai konkretūs ir aiškūs, ji nurodė esmines įvykių aplinkybes ir dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo kolegijai nekyla jokių abejonių. Be to, jos parodymus patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada bei liudytojos L. Č. parodymai. Teismo medicinos specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 31-32) nurodyta, kad K. K. yra nustatytas senas mergystės plėvės plyšimas ir mergystės plėvės susitraukimo žiedo laisvumas. Sužalojimai padaryti daugiau kaip prieš 2-3 savaites iki apžiūros, nes mergystės plėvės plyšimai jau sugiję. Ši išvada patvirtina nukentėjusiosios parodymus, kad ji buvo išžaginta, nes iki tol lytinių santykių ji nebuvo turėjusi, o specialisto išvadoje nurodytas mergystės plėvės sužalojimo laikas atitinka kaltinime nurodytą jos išžaginimo laiką.

Nukentėjusiosios parodymus, o tuo pačiu ir nuteistojo M. J. dalyvavimą K. K. išžaginime patvirtino ir liudytoja L. Č.. Teisme ji parodė, kad jos seseriai R. K. sugrįžus iš ligoninės jų namuose buvo švenčiamas jos vyro brolio gimtadienis ir tada K. K. visų ten buvusių asmenų akivaizdoje išrėkė, kad ją M. J. išprievartavo, grasino jai peiliu. Tada K. K. buvo susipykusi su mama, ji raudojo, sakė mamai, kad ši mažiau gertų ir pati savo vaikus žiūrėtų. N. K. dėl to labai supyko ir smogė M. J. į veidą, į ausį, puolė prieš M. J. su peiliu. Ji gynė M. J., sakė, kad jos namuose niekas nedarys teismo, o viską išsiaiškins policija. Kai K. K. išrėkė tuos žodžius, M. J. prisipažino nukentėjusiąją išžaginęs ir tai jis padarė dar iki jo sumušimo, atsiprašė K. K. ir prašė nekelti bylos. Ji irgi to paties prašė savo sesers. Jie atleidžia nuteistajam. M. J. dar sakė, kad Kristiną ves, kai jai sukaks 18 metų, bet ji su seserimi tam prieštaravo, nes Kristina yra jo pusseserė. M. J. piršosi Kristinai į draugus, bet jos neleido jiems draugauti. Iš K. K. žodžių žino, kad M. J. jai sakė, jog myli ją, o 2006 m. vasarą buvo ją pabučiavęs. Po to įvykio Kristina labai pasikeitė, pasidarė grubi, atžari. M. J. sekiodavo ją iš paskos, o ji nuo jo bėgiojo, išeidavo į kitą kambarį. Kristina tik vieną tą kartą išsakė jiems, kas jai atsitiko, daugiau apie įvykį ji nekalbėjo. Šie liudytojos L. Č. parodymai ne tik atitinka nukentėjusiosios parodymus ir patvirtina jos elgesio po išžaginimo pasikeitimus, apie kuriuos nurodoma ir psichologų išvadose, bet ir paneigia nuteistojo apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad liudytoja L. Č. jį šmeižia. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomų šios liudytojos parodymų prieštaravimų kolegija taip pat neįžvelgia. Tai, kad liudytoja L. Č. suklydo nurodydama įvykio datą, kada ji iš nukentėjusiosios išgirdo žinią apie jos išžaginimą, gali būti paaiškinama tuo, kad teisme ji buvo apklausiama praėjus ketveriems metams po įvykio. Be to, iš bylos matyti, kad tuose namuose išgertuvės galėjo būti dažnos, todėl konkrečios dienos liudytoja galėjo neįsidėmėti. Tačiau vien dėl šio neatitikimo jos parodymus laikyti prieštaringais ar juo labiau nuteistąjį melagingai apkaltinančiais, pagrindo nėra. Ši liudytoja nuosekliai parodė ne tik apie tai, kaip sužinojo apie K. K. išžaginimą, bet ir apie tai, kaip ji M. J. gynė nuo V. K., jam atleido, nenorėjo, kad jam būtų keliama byla. Todėl teigti, kad ji nuteistąjį šmeižia ar melagingai kaltina, nėra jokio pagrindo. Be to, jos parodymus patvirtina ir nukentėjusiosios motinos liudytojos R. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t. 1, b. l. 50-53, 54, 122-124), kurie, R. K. mirus, teisme buvo perskaityti vadovaujantis BPK 276 str. 4 d. Ikiteisminio tyrimo metu R. K. buvo nuosekliai ir vienodai parodžiusi, kad 2007 m. sausio 20 d. jos dukra K. K. jai pasakė, jog M. J. jai grasino peiliu ir ją išžagino 2006 m. spalio 31 d. naktį, kada ji buvo išvykusi iš namų, o M. J. palikusi prižiūrėti vaikų. Ji pati klausė M. J., ar tai tiesa, ir nuteistasis, girdint ir seseriai L. Č., prisipažino išžaginęs Kristiną. Iš karto po išžaginimo dukra jai nieko nesakė, tačiau ji pastebėjo, kad dukra labai pasikeitė, tapo grubi, uždara.

Nuteistasis M. J. teisme kaltu išžaginęs nukentėjusiąją K. K. neprisipažino ir parodė, kad kaltinimai jam nepagrįsti, K. K. jis nežagino. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir teisme nuteistasis kelis kartus savo kaltę pripažino pilnai, (t. 1, b. l. 67-68, t. 1, b. l. 71-73) ir davė nuoseklius parodymus, kurie iš esmės atitiko nukentėjusiosios parodymus. Jis parodė, kad K. K. mylėjo, su ja draugavo ir net apie tai buvo sakęs jos motinai R. K.. Tą naktį jis norėjo pasimylėti su K. K. ir jai gulint su seserimi lovoje jis, pagąsdinimui pasiėmęs peilį, taip pat atsigulė į jų lovą. K. K. prie gerklės buvo pridėjęs peilį, liepė jai nešaukti ir nesipriešinti, atsigulti šalia jo, o seserį perkelti prie lovos krašto. Nukentėjusioji jam pakluso, nieko nesakė, tik verkė. Tada tarp jų įvyko natūralus lytinis aktas, t. y. jis įvedė varpą į makštį, lytinio akto nebaigė, sperma jam neišsiliejo. Po jų sueities K. K. verkė, o jis pagrasino, kad ji niekam nesakytų. Tokius pačius parodymus nuteistasis davė, o taip pat kaltę visiškai pripažino ir teismo posėdžio metu, kada buvo sprendžiamas suėmimo skyrimo klausimas. Jis parodė, kad grasino K. K. peiliu, ją išžagino, lytinio akto nebaigė, kad nukentėjusioji nepastotų (t. 1, b. l. 71-73). Šiuos savo parodymus nuteistasis patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 75-79). Jis parodė, iš kur paėmė peilį, lovą, kurioje jis su K. K. lytiškai santykiavo. Kaip jau buvo minėta, jo parodymai atitiko nukentėjusiosios K. K. duotus parodymus. Tačiau pateikus nuteistajam susipažinti visą ikiteisminio tyrimo medžiagą, M. J. pareiškė, kad, kad su įtarimais jis nesutinka, o susipažinimo su bylos medžiaga protokole nurodė, kad jis L. Č. namuose buvo sumuštas, jam buvo grasinama, kad jis prisipažintų išžaginęs K. K., todėl jis kaltu ir prisipažino iš baimės. Apklaustas teisme nuteistasis dėl savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų ir kaltės prisipažinimo jau parodė, kad prisipažinti jam buvo liepta Kupiškio rajono policijos komisariate. Nurodė, kad sulaikymo kameroje jis buvo prirakintas, o civiliais drabužiais apsirengę du policininkai jam darė psichologinį spaudimą, todėl jis ir prisipažino išžaginęs K. K.. Jis bijojo, kad pas jį į kamerą gali būti patalpintas N. K.. Į teismo klausimus, kodėl nukentėjusioji duoda jį kaltinančius parodymus, nuteistasis negalėjo atsakyti. Jis parodė, kad gal ji buvo primokinta taip sakyti savo mamos ir giminių, gal dėl pinigų. Taip pat teisme jis parodė, kad tada, kai K. jį apkaltino išžaginus K. K., jis buvo ne tik sumuštas, bet ir laikomas uždarytas jų namuose, o iš ten jis išėjo pasinaudojęs proga, kai jo paprašė nueiti į kitą kaimą pakrauti mobiliųjų telefonų, nes tame name nebuvo elektros. Tokie nuteistojo parodymai yra ne tik neįtikinantys, bet ir nelogiški. Jeigu M. J. būtų buvęs uždarytas ir saugomas K., tai jo niekas nebūtų leidęs eiti į kitą kaimą ir pakrauti R. K. telefono. Be to, tokius jo parodymus paneigia ir teisme apklaustos seniūnijos socialinės darbuotojos liudytojos R. P., dirbusios su socialinės rizikos šeimomis, parodymai. Ji parodė, kad 2007 m. sausio pabaigoje lankėsi K. šeimoje, kuri tuo metu gyveno pas L. Č.. K. K. motina pasakė, kad dukra jai papasakojo, jog lapkričio mėnesį ji buvo išžaginta. Tuo metu kambaryje buvo ir M. J., jis sėdėjo nuleidęs galvą, į pokalbį neįsijungė ir nieko nekalbėjo. Būdamas nekaltas ir dar prievarta namuose laikomas, namuose lankantis svetimam žmogui ir dar valdžios atstovui, nuteistasis turėjo galimybę pasiteisinti ar pasiskųsti, tačiau to nepadarė. Toks jo elgesys tik patvirtina, kad jis jautėsi kaltas, o tai taip pat patvirtina ir liudytojų parodymus, kad jis pats prisipažino išžaginęs K. K.. Nuteistojo parodymų keitimo priežastys yra neįtikinančios, juo labiau, kad ir tas priežastis nuteistasis aiškino skirtingai. Iš pradžių nurodęs, kad prisipažino kaltu prigąsdintas K., vėliau jau teigė, kad poveikis jam buvo daromas ir policijos pareigūnų. Neįtikėtina, kad duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis galėjo apkaltinti save labai sunkaus nusikaltimo padarymu. M. J. parodymų davimo tyrėjai, naudojant kokią nors prievartą, galimybė atmetama. Iš bylos matosi, kad nuteistojo apklausų metu dalyvavo advokatas, pats nuteistasis pasirašė protokolus ir savo ranka parašė, kad juos perskaitė, jo parodymai surašyti teisingai. Taip pat byloje nėra ir jokių duomenų apie tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis davė parodymus dėl policijos pareigūnų jam daryto psichologinio spaudimo. Dėl šių aplinkybių teisme apklaustas policijos pareigūnas liudytojas D. T. parodė, kad jokio spaudimo M. J. niekas nedarė, kalbos, kad į jo kamerą bus pasodintas N. K., tikrai nebuvo. Tokio policijos pareigūno „ežiuku“ kirptais šviesiais plaukais, apie kurį nuteistasis nurodo, kaip tariamai prieš jį naudojusį psichologinį smurtą, Kupiškio policijos komisariate jis nepažįsta. Apelianto argumentai apie tai, kad ikiteisminio tyrimo metu jis buvo save apkalbėjęs iš baimės dėl nukentėjusiosios giminaičių pavartoto prieš jį smurto arba dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų daromo spaudimo, galutinai paneigia dar ir tai, kad pirmosios įtariamojo M. J. apklausos metu jokios konkretesnės K. K. išžaginimo aplinkybės niekam daugiau, išskyrus patį įtariamąjį ir K. K., iš viso negalėjo būti žinomos. Iš bylos matosi, kad įtariamojo M. J. apklausa vyko 2007 m. sausio 26 d., nuo 13.30 val. iki 14.35 val., Kupiškio r. policijos komisariate. Faktiškai tuo pačiu metu, t. y. 2007 m. sausio 26 d., nuo 13.30 val. iki 14.20 val. vyko ir nukentėjusiosios K. K. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Teisme nukentėjusioji K. K. tuomet pirmą kartą šioje byloje parodė apie jos išžaginimo aplinkybes. Tai reiškia, kad pirmą kartą apklausiamas įtariamuoju M. J. tiksliai parodė apie nusikaltimo padarymo aplinkybes, kurias žinojo tik jis pats, o šios jo nurodytos aplinkybės visiškai sutapo su nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis. Dėl nurodytų motyvų nuteistojo teisme duoti parodymai pagrįstai buvo įvertinti kaip jo pasirinkta gynybinė taktika, nes jie yra paneigti nukentėjusiosios K. K., liudytojų parodymais, teismo medicinos specialisto išvada bei kitais nuosprendyje išdėstytais įrodymais. Tuo pačiu atmetami ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad ikiteisminio tyrimo metu pirminius parodymus jis davė psichologiškai sužlugdytas.

Nuteistasis M. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad jo nekaltumą, jo nuomone, patvirtina liudytojo V. K. parodymai apie jo sumušimą bei pinigų iš jo reikalavimą, taip pat V. K. ir E. R. parodymai apie jo ramų būdą ir galimai dėl nukentėjusiosios motinos įtakos duotus melagingus parodymus. Tačiau tokie nuteistojo argumentai irgi yra nepagrįsti ir neatitinkantys kitais įrodymais nustatytų bylos aplinkybių, faktiškai jie buvo paneigti ir pačiame skundžiamame nuosprendyje.

Teisme nukentėjusiosios tėvas liudytojas V. K. parodė, kad dalyvavo tose išgertuvėse, kurių metu jo dukra pasakė apie jos išžaginimą, tačiau jis pats dukters ištartų žodžių negirdėjo, nes tuo metu buvo išėjęs. Jam sugrįžus namuose buvo didelis triukšmas, o jo buvusi žmona R. K. pasakė, kad M. J. išprievartavo jų dukrą. Dėl tokios žinios jam buvo šokas ir jis kelis kartus sudavė M. J., sesers sūnus N. K. M. J. taip pat mušė ir dar puolė jį su peiliu. Jis pats tą dieną klausė M. J., ar šis tikrai išžagino dukrą, ir nuteistasis prisipažino tai padaręs. Tačiau jis netiki, kad M. J. galėjo jo dukrą išžaginti, nes nuteistasis yra ramaus būdo. To, kad M. J. mušė, neneigė ir kitas liudytojas N. K., tačiau tai, kad K. M. J. sumušė, nors ir buvo neteisėta, bet vis dėlto žmogiškai paaiškinama, nes žinia apie dukros ir pusseserės išžaginimą juos paveikė ir tokiu būdu jie pamokė nuteistąjį. Tačiau tokie liudytojų parodymai tikrai nepatvirtina, kad nuteistasis buvo mušamas siekiant išgauti jo prisipažinimą. V. K. teisme parodė ir apie tai, kad R. K. reikalavo iš nuteistojo pinigų už dukters išžaginimą bei juos paėmė, tačiau jo parodymai apie tai yra gana prieštaringi, jie nei patvirtina, nei paneigia M. J. skundo argumentų dėl jo dalyvavimo K. K. išžaginime. Tuo tarpu kiti liudytojo V. K. parodymai apie tai, kad jis netiki, jog M. J. galėjo jo dukrą išžaginti, o nukentėjusioji galėjo būti primokyta motinos, bei kitos liudytojos E. R. apie tas pačias aplinkybes duoti parodymai buvo įvertinti pačiame nuosprendyje. Teismas pagrįstai nuosprendyje nurodė, kad liudytojų V. K. ir E. R. parodymai apie tai, kad M. J. negalėjo išžaginti K. K., o nukentėjusioji galėjo būti primokyta, yra pagrįsti tik šių liudytojų subjektyviu M. J. ir R. K. asmeninių būdo savybių ir charakterių įvertinimu, o ne konkrečiais apie įvykį žinomais faktais. Nukentėjusiosios senelės liudytojos E. R. parodymai apie M. J. bei R. K. asmenybes taip pat nepaneigia nuteistojo M. J. dalyvavimo nusikaltimo padaryme. Kad K. K. parodymai galėjo būti įteigti jos motinos R. K., paneigia bylos duomenys. Iš bylos matosi, kad nukentėjusiosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu dalyvavo ir jos motina R. K.. Iš šio protokolo matosi, kad nukentėjusioji labai trumpai ir nenoriai atsakinėjo į kai kuriuos klausimas, ypač susijusius su pačiu lytiniu aktu. Šiame apklausos protokole yra užfiksuotas ir R. K. paaiškinimas: „dukra prie svečių išrėkė, jog šitas „ožys“ mane išprievartavo. O kaip ji supranta žodį „išprievartavo“ – nežinau, ji nieko nekalba“. Šis R. K. paaiškinimas rodo, kad ir pačiai liudytojai dukros išžaginimo aplinkybės nebuvo žinomos, todėl manyti, kad nukentėjusiajai buvo įteigta duoti parodymus, juo labiau tokius parodymus, kurie atitiktų paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, pagrindo nėra.

Taip pat visiškai nepagrįsti ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad pasinaudojant dukterimi liudytoja R. K. nuteistąjį melagingai apkaltino, norėdama išvilioti iš jo pinigus ir jam būnant laisvės atėmimo vietoje galėtų naudotis Skapiškyje likusiu jo mirusios mamos nameliu. Pats nuteistasis M. J. parodė, kad nuo 2006 m. spalio mėnesio niekur nedirbo, todėl vien tai neduoda pagrindo kalbėti apie kažkokių pinigų iš jo išviliojimą. Nuteistojo versija, kad R. K. nori naudotis jo motinos likusiu nameliu, yra visiškai neįtikinanti. Iš bylos duomenų ir paties nuteistojo parodymų matosi, kad M. J. motina buvo nusipirkusi namą Kupiškio r. Skapiškio mstl., tačiau po jos mirties nuteistasis praleido terminą kreiptis dėl paveldėjimo. Jis tą namą norėjo parduoti kaimynui, bet neturėjo pinigų susitvarkyti paveldėjimo dokumentus. Iš kaimyno tam tikslui pasiskolino pinigų, tačiau už juos nusipirko kompiuterį. Taip jis nei susitvarkė namo paveldėjimo dokumentus, nei jame gyveno, o gyveno pas pusseserę R. K.. Net ir tuo metu, kai R. K. su savo 7 vaikais gyveno pas seserį L. Č., kuri turi dar 4 vaikus, nuteistasis M. J. taip pat gyveno su jais kartu. Kad R. K. neturėjo jokių pretenzijų į M. J. paveldėtiną namą, patvirtina ir tai, kad sudegus R. K. namui (duomenys neskelbtini), ji su vaikais persikėlė gyventi pas savo seserį į (duomenys neskelbtini). Apelianto argumentus apie tai, kad apkaltinę K. K. išžaginimu nukentėjusiosios giminaičiai siekia pasipelnyti, gauti iš jo pinigų ar užvaldyti jo paveldėtą namą, visiškai paneigia ir kitos konkrečios aplinkybės. Iš bylos matosi, kad šiuo metu jau mirusi nukentėjusiosios motina R. K. apklausų ikiteisminio tyrimo metu buvo aiškiai parodžiusi, kad ji nei dėl turtinės, nei dėl neturtinės žalos civilinio ieškinio nereiškia ir nuo ieškinio atsisako. Byloje civilinio ieškinio nėra pareikšta. Teisme apklaustos nukentėjusioji K. K. ir jos atstovė pagal įstatymą L. Č. taip pat parodė, kad nuteistajam jokių pretenzijų neturi ir jam atleidžia.

Nuteistasis M. J., dar ikiteisminio tyrimo pabaigoje pradėjęs neigti kaltę, o savo ankstesnių parodymų davimą motyvuodamas jam padarytu spaudimu, teisme iškėlė dar vieną versiją. Jis parodė, kad K. K. išžaginti jis negalėjo dar ir todėl, kad jis niekada nėra turėjęs lytinių santykių ir yra lytiškai nepajėgus, todėl prašė skirti jam ekspertizę. Ir savo apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą ištirti jo sveikatos būklę bei nustatyti, ar jis gali atlikti lytinį aktą.

Apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, dar kartą apklaustas nuteistasis M. J., kuris kaip ir pirmosios instancijos teisme neigė kaltę ir prašė jį dėl išžaginimo išteisinti. Tenkinant nuteistojo ir gynėjo prašymus buvo paskirta kompleksinė teismo medicinos - teismo psichiatrijos ekspertizė, o ekspertams buvo pateikti visi M. J. medicininiai dokumentai. Teismo medicinos ekspertizės išvados paneigė nuteistojo argumentus ir galutinai išsklaidė abejones dėl to, ar M. J. gali lytiškai santykiauti. Ekspertizės akto (t. 2, b. l. 93-96) išvadoje nurodyta, kad M. J. nėra nustatyta anatominių kliūčių (lytinių organų defektų) ar organinių susirgimų, dėl kurių jis negalėtų atlikti lytinio akto, įvedant varpą į moters makštį. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte (t. 2, b. l. 83-86) M. J. diagnozuotai mišrus (emociškai nestabilaus, nebrandaus ir priklausomo tipo) asmenybės sutrikimai. Tačiau šios ekspertizės išvadoje nurodyta, kad M. J. nusikalstamos veikos padarymo metu ir šiuo metu lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo ir neserga, taip nebuvo ir nėra laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje, dėl psichikos būklės jis galėjo ir gali suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

Iš nuosprendžio matosi, kad visus jau išdėstytus įrodymus teismas įvertino tinkamai. Šių įrodymų visuma, taip pat ir paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai neabejotinai patvirtina, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis nuteistasis M. J. K. K. išžagino. Apeliacinės instancijos teismo ištirti papildomi įrodymai pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtino.

Teismas pagrįstai pripažino M. J. kaltu ir nuteisė jį pagal BK 149 str. 4 d. padaręs išvadą, kad nuteistasis išžagino K. K. grasindamas peiliu bei pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle, žinodamas, kad nukentėjusioji yra mažametė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 2 p. išaiškinta, kad lytinis santykiavimas BK 149 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų, t. y. vyro ir moters lytinis aktas, įvedant vyro varpą į moters makštį. To paties nutarimo 11 p. išaiškinta, kad jei nukentėjusiajam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų, jis laikomas mažamečiu asmeniu ir veika kvalifikuojama pagal BK 149 str. 4 d. ar 150 str. 4 d., jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis asmuo yra mažametis. Byloje nustatyta, jog nuteistasis M. J. lytiškai santykiavo su K. K. įvesdamas savo varpą į jos makštį, o taip pat žinojo ir tikrąjį K. K. amžių. Dėl to nėra jokių abejonių, nes nuteistasis yra nukentėjusiosios giminaitis, apklausų metu pats pripažino, kad žinojo K. K. amžių ir netgi tai, kad 14 metų jai sukaks tik 2007 m. kovo mėnesį. Jau nurodytame LAT senato nutarime išaiškinta, kad lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Iš nukentėjusiosios K. K. psichologinio tyrimo išvados matyti, kad nustatytas nebrandumas pagal savo amžių, o nukentėjusios ir paties nuteistojo parodymais nustatyta, kad K. K. sutikimo su ja lytiškai santykiauti M. J. nedavė. Taigi išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistasis išžagino mažametę nukentėjusiąją lytiškai santykiaudamas su ja prieš jos valią, grasindamas tuojau pat panaudoti fizinį smurtą ir pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl jos mažametystės. Todėl nuteistojo M. J. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 149 str. 4 d.

Nuteistasis M. J. apeliaciniame skunde suformulavo prašymą sušvelninti jam paskirtą bausmę. Tačiau nagrinėjant bylą apeliacine tvarka jis savo prašymą patikslino ir prašė jį išteisinti. Tokio nuteistojo prašymo tenkinti nėra pagrindo, nes surinkti ir teisiamajame posėdyje patikrinti įrodymai patvirtina nuteistojo M. J. kaltę išžaginus K. K..

Skirdamas M. J. bausmę teismas vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 str. 2 d.), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 str.) bei kitomis BK bendrosios dalies normomis, nustatančiomis bausmės skyrimo taisykles, ir jų reikalavimų nepažeidė. Nuteistojo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Iš nuosprendžio matosi, kad skirdamas M. J. bausmę, teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes: į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus. Vertinant padaryto nusikaltimo pavojingumą atsižvelgiama į tai, kad M. J. padarytas mažametės išžaginimas gali turėti nukentėjusiajai neigiamų pasekmių visam gyvenimui. Išžaginimas padarytas grasinant peiliu, kas rodo ir didesnį ne tik nusikalstamos veikos, bet ir paties nuteistojo asmenybės pavojingumą. Taip pat buvo įvertinta ir nuteistojo asmenybė. M. J. neteistas, nebaustas administracinėmis nuobaudomis. Gyvenamosios vietos seniūnija jį apibūdino, kaip nesugebantį savimi pasirūpinti, nejaučiantį atsakomybės už save ir kitus asmenį, tačiau nusiskundimų apie jo elgesį neturi. BK 149 str. 4 d. numatyta nusikalstama veika priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, jo sankcija numato laisvės atėmimą nuo 5 iki 15 m. Teismas nuteistajam skyrė ženkliai mažesnę už sankcijos vidurkį 7 metų laisvės atėmimo bausmę. Tokia M. J. paskirta bausmė nėra per griežta ir ją švelninti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Nuteistojo M. J. apeliacinį skundą atmesti.