Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas, eI1-2924-428/2023

Teismas: Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2023-06-05
Bylos Nr.: eI1-2924-428/2023
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-00111-2023-4
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) atmestas

Teisėjas: Jolanta Medvedevienė (pirm.)
Pareiškėjas: J Z
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, Lietuvos valstybė

Kategorijos

20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
37.3pavadinimo nepavyko patikrinti
37.6pavadinimo nepavyko patikrinti
55.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. eI1-2924-428/2023Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00111-2023-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 37.3; 37.6; 55.1.1

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. birželio 5 d.Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Jolanta Medvedevienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. Z. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir atsakovė, Kalėjimų tarnyba), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenant Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje nuo 2019 m. vasario 14 d. iki 2022 m. spalio 12 d. nebuvo užtikrintas minimalus plotas, patalpose būdavo šalta, ventiliacijos nebuvo arba ji neveikė, dirbtinis apšvietimas buvo nepakankamas, ilgą laiką nebuvo įrengta priešgaisrinė sistema, dūmų detektoriai, nebuvo avarinio išėjimo nelaimės atveju. 2 būrio 2 brigadoje į sanitarinį mazgą reikėdavo eiti per koridorių, kuris nebuvo atitvertas nuo lauko, todėl dažnai peršaldavo. 15 ir 16 būrio 7 brigadose nebuvo užtikrinta garso izoliacija, kamerų sienos buvo iš gipso plokščių, nebuvo radijo taško arba imtuvo. Nurodė, jog nebuvo užtikrintas saugumas. Nurodė, jog tokiais savo veiksmais Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos pareigūnai, saugumo valdymo skyriaus specialistai, kriminalinės žvalgybos specialistai, nesudarė saugių kalinimo sąlygų, pareiškėjas buvo ne kartą sužalotas, patirdavo psichologinį smurtą, stiprius emocinius išgyvenimus, orumo pažeminimą.

Atsakovė Lietuvos valstybė su pareiškėjo pateiktu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime atsakovės atstovė Lietuvos kalėjimų tarnyba laikotarpiui nuo 2019 m. vasario 14 d. iki 2020 m. sausio 15 d. prašė taikyti senatį. Pažymėjo, kad minimaliai tenkančio vienam kalinamam gyvenamosiose patalpose gyvenamųjų patalpų ploto norma nebuvo pažeista. Be to, nuteistieji pagal Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus nustatytą dienotvarkę, gali nustatytu laiku vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose ir t. t. Pažymėjo, kad yra įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas gyvenamosiose patalpose. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes ar sugadintus šviestuvus jie nedelsiant keičiami naujais. Visi elektros instaliacijos gedimai šalinami nedelsiant, o nuteistųjų sugadinta elektros instaliacija keičiama nauja. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras ginčo nagrinėjimo laikotarpiu patalpų apšvietimo nebuvo tikrinęs. Pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų nėra. Atsakovės atstovė nurodė, kad vadovaujantis ginčo laikotarpiui aktualiu teisiniu reglamentavimu, radijo taško įrengimas nuteistųjų gyvenamosiose patalpose nenumatytas. Paaiškino, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos antrojo sektoriaus 15 ir 16 būriuose yra įrengta priešgaisrinė sistema. Antrojo sektoriaus 1, 2 ir 3 būriuose nėra įrengta priešgaisrinė sistema, tačiau bendro naudojimo gyvenamosiose patalpose yra įrengti dūmų detektoriai. Avariniai išėjimai evakuaciniuose planuose nėra patvirtinti. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Resocializacijos skyriaus psichologus dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų, orumo pažeidimo, dvasinių kančių, fizinio skausmo, diskomforto, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, nesikreipė. Atsakovės atstovė papildomai pateikdama duomenis, nurodė, kad neturi duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi dėl saugumo neužtikrinimo, dėl kurio galimai kilo pavojus jo sveikatai ir gyvybei. Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde neįvardija jį neva sumušusių asmenų, nepateikia savo prašymų / skundų kopijų, patvirtinančių, jog jis kreipėsi į atsakovę dėl jam gresiančio pavojaus ar sveikatos sutrikdymo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neužtikrintų kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 14 d. iki 2020 m. lapkričio 6 d. ir nuo 2021 m. birželio 21 d. iki 2022 m. spalio 12 d.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu.

Dėl senaties termino

Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Kaip ne kartą yra pažymėjęs LVAT, įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 14 d. iki 2020 m. lapkričio 6 d. ir nuo 2021 m. birželio 21 d. iki 2022 m. spalio 12 d. Pareiškėjas skundą teismui pateikė (per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą) 2023 m. sausio 15 d., todėl ši diena laikytina pareiškėjo teisių gynimo pradžios momentu.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi, įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kad neturėjo galimybės susipažinti su nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą ir dėl to praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo daugiau nei už trejus metus iki kreipimosi į teismą.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą, nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis teismas privalo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą, konstatuotina, kad nėra pagrindo netaikyti ieškinio senaties termino, kurį prašo taikyti atsakovė.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovės prašymas tenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimo daliai taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2019 m. vasario 14 d. iki 2020 m. sausio 15 d. (daugiau kaip trejus metus iki skundo surašymo dienos) atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą, laikytina, jog ginčo laikotarpis šioje administracinėje byloje yra nuo 2020 m. sausio 16 d. iki 2020 m. lapkričio 6 d. ir nuo 2021 m. birželio 21 d. iki 2022 m. spalio 12 d.

Dėl gyvenamojo ploto

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam gyvenant paskirtose gyvenamosiose patalpose neatitiko kvadratūra 1 asmeniui.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymas Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2018 m. spalio 20 d. iki 2020 m. sausio 22 d.) ir 2020 m. sausio 21 d. įsakymas Nr. 1R-25 „Dėl pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 22 d. iki 2023 m. sausio 1 d.) bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymas Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2020 m. vasario 6 d. iki 2021 m. rugpjūčio 7 d.) ir 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakymas Nr. V-317 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2022 m. birželio 30 d.) nustatė, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose turi tekti ne mažiau nei 3,1 kv. m gyvenamojo ploto, o pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose – mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 16 d. iki 2020 m. lapkričio 6 d. gyveno 1 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje. Minėtos patalpos plotas – 26,29 kv. m, joje buvo kalinami 8 asmenys. Įvertinus pateiktus duomenis matyti, kad vienam asmeniui teko 3,29 kv. m.

Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2021 m. birželio 21 d. iki 2022 m. spalio 12 d. gyveno:

Nuo 2020 m. birželio 21 d. iki 2021 m. rugsėjo 7 d. 15 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje, vietų skaičius – 3, gyvenamosios patalpos plotas 14,31 kv. m, vienam asmeniui tenkantis plotas – 4,77 kv. m;

Nuo 2021 m. rugsėjo 7 d. iki 2022 m. balandžio 6 d. 16 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje, vietų skaičius – 3, gyvenamosios patalpos plotas 14,66 kv. m, vienam asmeniui tenkantis plotas – 4,89 kv. m;

Nuo 2022 m. balandžio 6 d. iki 2022 m. liepos 22 d. 16 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, vietų skaičius – 3, gyvenamosios patalpos plotas 13,65 kv. m, vienam asmeniui tenkantis plotas – 4,55 kv. m;

Nuo 2022 m. liepos 22 d. iki 2022 m. spalio 12 d. 16 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, vietų skaičius – 3, gyvenamosios patalpos plotas 15,60 kv. m, vienam asmeniui tenkantis plotas – 5,20 kv. m.

Įvertinus byloje surinktus duomenis apie pareiškėjui tenkantį gyvenamąjį plotą, teismas pareiškėjo argumentą, jog buvo pažeista minimalaus gyvenamojo ploto norma atmeta kaip nepagrįstą.

Dėl žemos patalpų temperatūros, per mažo apšvietimo, ventiliacijos nebuvimo

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam paskirtose gyvenamosiose patalpose būdavo šalta, ventiliacijos nebuvo arba neveikdavo, dirbtinis apšvietimas buvo nepakankamas, todėl pareiškėjas susigadinimo regėjimą.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. lapkričio 11 d.) (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 14 punkte nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Atsakovės atstovė nurodė, kad sugedus elektros lemputei ar sugadinus šviestuvus, jie keičiami nedelsiant naujais. Lietuvos kalėjimų tarnybos Turto valdymo skyriaus 2023 m. kovo 3 d. pažymoje Nr. LV-11415 „Apie nuteistojo J. Z. laikymo sąlygas“ nurodyta, kad ginčo laikotarpiu Nacionalinis visuomenės sveikatos centras nebuvo tikrinęs patalpų apšvietimo.

Higienos normos HN 134:2015 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc.

Pažymėtina, jog Higienos normos HN 134:2015 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išsivėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Lietuvos kalėjimų tarnybos Turto valdymo skyriaus 2023 m. kovo 3 d. pažymoje Nr. LV-11415 „Apie nuteistojo J. Z. laikymo sąlygas“ nurodyta, kad įstaigos 2-ojo kalėjimo gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus.

Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovės atstovę ar Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl aukščiau aptartų nusiskundimų.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pasisakoma, jog pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, tenka atsakovei (jos atstovui), tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Tokio pobūdžio bylose turi būti vertinama įrodymų visuma, taip pat atsižvelgiama į pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų konkrečiu nusiskundimo aspektu apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017; 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2614-492/2017).

Atsižvelgus į aukščiau išdėstytą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovė veikė netinkamai, pareiškėjo argumentai dėl patalpų temperatūros, neveikiančios ventiliacijos, apšvietimo yra deklaratyvūs, abstraktūs, grindžiami tik subjektyviu pareiškėjo manymu, nepagrįsti objektyviais duomenimis, todėl atmetami, kaip nepagrįsti.

Dėl priešgaisrinės sistemos, dūmų detektoriaus, avarinio išėjimo neįrengimo

Pareiškėjas skunde nurodė, kad ilgą laiką nebuvo įrengta priešgaisrinė sistema, dūmų detektoriai, nebuvo avarinio išėjimo nelaimės atveju.

Nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintos Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenumato, kad pataisos įstaigos gyvenamojoje patalpoje turi būti įrengta priešgaisrinė signalizacija.

Lietuvos kalėjimų tarnybos Turto valdymo skyrius 2023 m. kovo 3 d. pažymoje Nr. LV-11415 „Apie nuteistojo J. Z. laikymo sąlygas“ nurodyta, kad 15 ir 16 būriuose yra įrengta priešgaisrinė sistema. 1, 2 ir 3 būriuose priešgaisrinė sistema nėra įrengta, tačiau bendro naudojimo gyvenamuose patalpose yra įrengti dūmų detektoriai. Avariniai išėjimai evakuaciniuose planuose nėra patvirtinti.

Bendrosios gaisrinės saugos taisyklės, patvirtintos Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymu, numato, gaisrinės saugos reikalavimus eksploatuojamiems statiniams ir patalpoms. Minėtų taisyklių 64 punkte nurodyta, kad žmonių evakavimo planai statiniuose įrengiami pagal 6 priede nurodytus reikalavimus.

Lietuvos kalėjimų tarnybos Turto valdymo skyriaus 2023 m. kovo 3 d. pažymoje Nr. LV-11415 „Apie nuteistojo J. Z. laikymo sąlygas“ nurodyta, kad avariniai išėjimai evakuaciniuose planuose nėra patvirtinti.

Pareiškėjas skunde deklaratyviai nurodė apie priešgaisrinės sistemos nebuvimą. Iš pareiškėjo skundo turinio nėra aišku, ar pareiškėjui buvo kilęs pavojus, ar būtinybė išsikviesti pagalbą jam buvo kilusi ir tai padaryti jis negalėjo dėl tam skirtų priemonių, ar kitų galimybių nebuvimo. Nepaaiškino, kuo pasireiškė neturtinės žalos atsiradimo faktas dėl to, jog ilgą laiką nebuvo įrengta priešgaisrinė sistema, nenurodė, ar laikotarpiu, kol ji nebuvo įrengta, buvo kilęs realus pavojus, kada tokia sistema pareiškėjui reikėjo pasinaudoti, tačiau jis to negalėjo padaryti.

Dėl netinkamai atitverto patekimo į sanitarinį mazgą

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2 būrio 2 brigadoje į sanitarinį mazgą (tualetą) reikėdavo eiti per koridorių, kuris nebuvo atitvertas nuo lauko, todėl dažnai peršaldavo.

Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2023 m. vasario 15 d. pažymoje Nr. RV-23-1312 „Dėl nuteistojo J. Z.“ nurodyta, kad pareiškėjas 2 būrio 2 brigadoje buvo kalinamas nuo 2019 m. vasario 14 d. iki 2019 m. gruodžio 10 d.

Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo skundžiamu laikotarpiu dėl patekimo į sanitarinį mazgą koridoriumi, kuris galimai buvo netinkamai atitvertas nuo lauko, yra pritaikyta senatis, teismas pareiškėjo nurodytų aplinkybių nevertina.

Dėl 15 ir 16 būrio 7 brigadose neužtikrintos garso izoliacijos, radijo taško nebūvimo, imtuvo neišdavimo

Pareiškėjas skunde teigia, jog 15 būrio 7 brigadoje ir 16 būrio 7 brigadoje nebuvo užtikrinta garso izoliacija, kamerų sienos iš gipso plokščių, nebuvo radijo arba imtuvo.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nenumato garso lygio reikalavimų kamerose / gyvenamosiose patalpose.

Pareiškėjas į atsakovės atstovą su skundais dėl netinkamos garso izoliacijos nėra kreipęsis. Taip pat tokių skundų pareiškėjas neteikė ir Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui. Pareiškėjo teiginys dėl garso izoliacijos ir kameros sienų iš gipso plokščių abstraktus. Iš jo turinio nėra įmanoma suprasti, kaip buvo pažeistos pareiškėjo teisės, kodėl gipso plokščių sienos yra netinkamos ir pan.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 punkte numatyta, kad gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas radijo taškas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintos Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklės reikalavimų radijo taško įrengimui nenumato.

Pareiškėjo teiginiai dėl radijo taško įrengimo bei imtuvo išdavimo deklaratyvus, nenurodyta, kokiais konkrečiai neteisėtais veiksmais buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl radijo imtuvo išdavimo byloje nėra. Įvertinus tai, kad pareiškėjas nenurodė kuo pasireiškė neturtinė žala, jo teiginiai deklaratyvūs, todėl konstatuotina, kad neįrodyta, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl radijo taško nebuvimo.

Dėl saugumo neužtikrinimo

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2020 m. rugpjūčio 26 d. kreipėsi į Šiaulių prokuratūrą dėl verčiamų daryti naujų nusikalstamų veikų ir dėl smurto protrūkių prieš pareiškėją; 2020 m. rugpjūčio 31 d. buvo apklaustas kaip liudytojas, aplinkybes nurodė, tačiau nebuvo užtriktas pareiškėjo saugumas, todėl asmenų nenurodė. 2021 m. gegužės 13 d. buvo grąžintas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją, iš karto kreipėsi į pareigūnus, nurodydamas, jog negali gyventi paskirtame būryje dėl gresiančio pavojaus sveikatai ar gyvybei, tačiau vis tiek Saugumo valdymo skyriaus viršininko D. C. buvo palydėtas į paskirtą būrį. Tą pačią dieną kreipėsi į Pravieniškių 2 sektoriaus saugumo valdymo skyriaus vyriausiąjį specialistą N. P. dėl skausmo, pirminės sveikatos priežiūros skyrius surašė sužaloto asmens medicininės apžiūros pažymą Nr. (75)(PPN-AKII)/98, nurodė sužalojimus.

Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslas yra padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą. BVK 114 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pataisos įstaigų ir jose laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą vykdo pataisos įstaigų pareigūnai.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pabrėžęs, jog įkalinti asmenys yra pažeidžiamoje padėtyje ir kad valdžios institucijos privalo saugoti jų fizinę gerovę (žr. 2005 m. spalio 4 d. sprendimą byloje Sarban prieš Moldovą, pareiškimo Nr. 3456/05). Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, jog valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 40828/12; 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 26853/04).

Pareiškėjas pateikė Asmens sveikatos istorijos kopiją, kurioje užfiksuota, kad 2021 m. gegužės 13 d. pareiškėjas atlydėtas apžiūrai. Pažymėta, jog nugaros dešinėje pusėje 2 ilgi apie 20 cm raudoni dryžiai. Surašytas sužaloto asmens med. apžiūros pažymą Nr. (75/PPN-AKII)/98. Sužaloto asmens apžiūra atlikusi bendrosios praktikos slaugytoja M. D. pažymėjo nugaros dešinėje pusėje aprašytus sužalojimus.

Duomenų apie tai, kaip pareiškėjas susižalojo byloje nėra. Pareiškėjas teikdamas skundą nenurodė, kaip sužalojimai atsirado, t. y. nenurodė detalių, kada, kokiu būdu buvo sužalotas / susižalojo pats. Iš teismui pateiktų duomenų, nėra galima nustatyti, jog pareiškėjas buvo sužalotas kito asmens. Pareiškėjas teikdamas skundą teismui, yra įpareigotas nurodyti visas su skundu susijusias konkrečias aplinkybes, kurias įvertinęs teismas, galėtų priimti sprendimą, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra tikėtinos. Šiuo konkrečiu atveju, pareiškėjas nenurodė nei kilusio konflikto (jeigu toks buvo), nei jo aplinkybių.

Be to, Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus viršininko pavaduotojas D. C. 2023 m. kovo 13 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad pareiškėjo 2021 m. gegužės 13 d. pareiškėjo J. Z. negalėjo palydėti į jam paskirtą būrį, kadangi nuo 2021 m. gegužės 3 d. iki 2021 m. gegužės 14 d. atostogavo. Byloje pateikti duomenys apie D. C. aukščiau nurodytu laikotarpiu suteiktas kasmetines atostogas.

Teismas nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas galimai patyrė neturtinę žalą dėl netinkamai užtikrinto saugumo. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas 2021 m. gegužės 13 d. grąžintas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją kreipėsi į instituciją su prašymu / skundu, kuriame nurodė aplinkybes bei prašė neskirti į 1 būrio 3 brigadą dėl galimai gresiančio pavojaus gyvybei ar sveikatai. Pareiškėjas minėtoje gyvenamojoje patalpoje buvo kalinamas nuo 2021 m. balandžio 29 d. iki 2021 m. birželio 21 d., todėl Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus viršininko pavaduotojo D. C. tarnybinis pranešimas patvirtina, jog ne tik pareigūnas atostogavo nurodytu laiku, todėl nepalydėjo pareiškėjo į gyvenamąją patalpą, tačiau pareiškėjo nurodytu laikotarpiu jis nebuvo paskirtas į ją, nes į kalinimo įstaigą buvo grąžintas 2021 m. balandžio 29 d. Nuo minėtos datos pareiškėjas nesikreipė į instituciją dėl saugumo neužtikrinimo, be to, su tokiais skundais nesikreipė į instituciją ir po tariamo sužalojimo. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo argumentai, jog jam nebuvo užtikrintas saugumas, atmestini, kaip nepagrįsti.

Teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Vien deklaratyvus ir abstraktus teigimas, jog yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės, neišdėstant konkrečių pažeidimų, nedetalizuojant aplinkybių, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui. Pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (žr., pvz., LVAT 2018-03-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018).

Dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., LVAT 2018-05-16 nutartį administracinėje byloje A-985-556/2018, 2017-07-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017, 2017-06-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017-06-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.). Taip pat išaiškinta, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., LVAT 2009-02-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-95/2009, 2012-04-10 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1342/2012).

Pareiškėjas teigia, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, orumo pažeminimu, neigiamais išgyvenimais. Jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2023 m. vasario 13 d. pažyma Nr. RV-23-1253 „Dėl nuteistojo J. Z.“ patvirtina, kad pareiškėjas į psichologus dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 14 d. iki 2022 m. spalio 12 d. nesikreipė. Darytina išvada, kad pareiškėjo nurodyti abstraktūs teiginiai, jų nepagrindžiant, negali būti laikomi neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.

Nagrinėjamu atveju, nenustačius būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų ir žalos), nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2015-10-08 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015, 2015-11-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2631-520/2015).

Likusieji tiek pareiškėjos, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo J. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Jolanta Medvedevienė