Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės, Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-22-577/2013 pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, J. U., A. R., individualiai įmonei „Artomas“ dėl administracinių aktų nuosavybės teisių į žemę atkūrimo srityje ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiais, daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo ir restitucijos taikymo. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto 44-ojo notaro biuro notarė I. D., E. N.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Teismas iš esmės nenagrinėjo šalių padėties pasikeitimo dėl taikomo restitucijos būdo bei netinkamai įvertino šios bylos aplinkybes, sudarančias galimybę modifikuoti restitucijos būdą, todėl nepagrįstai nustatė, jog nėra išimtinių aplinkybių restitucijos būdui modifikuoti. Byloje nustatyta, kad atsakovo J. U. giminystės ryšį su buvusia savininke patvirtinantys dokumentai ne tik neatitiko tokiems dokumentams keliamų reikalavimų, bet ir buvo pateikti pasibaigus įstatyme nustatytam terminui, tačiau, nepaisant to, buvo sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nepriklausomai nuo to, kokie duomenys apie giminystės ryšį (teisingi ar neteisingi) buvo nurodyti pateiktuose dokumentuose, dokumentų priėmimo metu tai neturėjo jokios reikšmės, nes jie iš esmės negalėjo būti priimti įstatymo nustatyta tvarka neišsprendus klausimo dėl termino jiems paduoti atnaujinimo. Jei institucija, įgaliota tikrinti pretendentų teikiamus dokumentus, būtų tinkamai atlikusi savo pareigas, nuosavybės teisių atkūrimas nebūtų įvykęs. Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus pareigūnai yra atsakingi už tai, kad buvo priimtas neteisėtas administracinis sprendimas, nes ši institucija, atstovaujanti valstybę nuosavybės teisių atkūrimo procese, pažeidė imperatyviąsias nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Taigi ginčo sklypas iš valstybės buvo įgytas iš esmės ne dėl to, kad buvo pateikti aiškiai neteisingi duomenys apie giminystės ryšį, o dėl to, kad valstybės institucija neatliko savo funkcijų taip, kaip numato įstatymas. Dėl to teismo išvada, kad byloje nustatytos nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų pažeidimo aplinkybės nesudaro pagrindo restitucijai modifikuoti, yra nepagrįsta. Priteisus iš A. R. atsakovui IĮ „Artomas“ 183 000 Lt, o A. R. priteisus iš atsakovo J. U. 180 000 Lt, kai J. U. neturi jokio vertingo turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, A. R. neturi galimybių realiai išsiieškoti iš J. U. priteistą sumą. Dėl šios priežasties teismo taikytas restitucijos būdas neabejotinai pablogina A. R. padėtį, lyginant ją su valstybės padėtimi, kuri susigrąžina žemės sklypą, o visos neigiamos pasekmės, atsiradusios dėl valstybę atstovavusios institucijos neteisėtai priimtų sprendimų, tenka tik asmenims, kurie nedalyvavo teikiant pretendento giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus ir nedarė jokios įtakos tam, kad būtų priimti negaliojančiais pripažinti administraciniai aktai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apelianto skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus; savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ar pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 263 str., 320 str., 329 str.). Absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijami administraciniai aktai, kuriais buvo pripažintos ir atkurtos asmens, neturinčio teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę), prieštarauja imperatyvioms Atkūrimo įstatymo 2 ir 10 straipsnių nuostatoms, todėl šiuos administracinius aktus pripažino niekiniais bei panaikino CK 1.5 straipsnio, 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teismas, pripažinęs ginčo administracinius aktus prieštaraujančiais imperatyvioms įstatymo normos, pripažino negaliojančiais nuo jų sudarymo momento vėlesnius sandorius, sudarytus minėtų neteisėtų sprendimų pagrindu dėl J. U. nuosavybėn perduoto 21,90 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), t. y. 2010 m. kovo 30 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų J. U., atstovaujamo E. N., ir A. R., bei 2010 m. balandžio 7 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų A. R. ir IĮ „Artomas“. Sandoriai pripažinti negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalies, 1.95 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teismas, vertindamas susiklosčiusią situaciją CK 4.48 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų kontekste, sprendė, jog J. U. negalėjo ginčo žemės sklypo teisėtai perleisti atsakovui A. R., o pastarasis ? atsakovui IĮ „Artomas“, todėl turi būti taikoma restitucija ginčo žemės sklypą grąžinant valstybės nuosavybėn. Kaip sandorių negaliojimo pasekmę teismas CK 1.80 straipsnio 2 dalies ir 6.145 straipsnio pagrindu taikė restituciją, grąžindamas pripažintų negaliojančiais pirkimo-pardavimo sandorių šalis į padėtį, buvusią iki sandorių sudarymo, t. y. iš atsakovo J. U. priteisė atsakovui A. R. pagal 2010 m. kovo 30 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį J. U. gautą 180 000 Lt sumą, iš atsakovo A. R. priteisė atsakovui IĮ „Artomas“ pagal 2010 m. balandžio 7 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį A. R. gautą 183 000 Lt sumą. Dėl teismo sprendimo dalies restitucijos taikymo klausimu apeliacinį skundą pateikė atsakovas A. R.. Apeliantas aiškina, kad jis neprašo ginti neteisėtai atkurtą nuosavybę, tačiau yra įsitikinęs, jog jam turėtų būti taikomi švelniausi žemės sklypo sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai. Tokiu būdu atsakovas skunde suformulavo prašymą pirmosios instancijos teismo taikytą restituciją pakeisti tokiu būdu: atsakovo IĮ „Artomas“ pagal 2010 m. balandžio 7 d. sutartį sumokėtą atsakovui A. R. 183 000 Lt sumą priteisti iš valstybės, o ne iš A. R. (apelianto). Pažymėtina, kad apeliaciniu skundu nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada žemės sklypą grąžinti valstybės nuosavybėn.

Taigi šioje byloje apeliacine tvarka yra skundžiama tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl restitucijos taikymo. Atsakovas neskundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių dėl panaikintų administracinių aktų, taip pat turto perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, todėl teisėjų kolegija dėl šių sprendimo dalių nepasisako. Kaip jau nurodyta pirmiau, pirmosios instancijos teismo sprendimu panaikinti administraciniai aktai, kurių pagrindu buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, pripažinti negaliojančiais vėlesni to žemės sklypo perleidimo sandoriai ir taikyta restitucija ? žemės sklypas grąžintas valstybei, o visos negaliojančių sandorių šalys įpareigotos viena kitai grąžinti tai, ką gavo pagal tuos sandorius.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-662/82004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007). Tos pačios taisyklės taikomos sandorio panaikinimo atveju. Administracinio akto panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius kaip ir sandorio pripažinimo niekiniu atveju. Pripažinęs sandorį niekiniu, teismas ex officio turi išspręsti restitucijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2009). Įstatyme numatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš dalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. (CK 6.145 str. 2 d.). Taigi restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 str. 2 d., 6.241 str.). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 str.), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).

Apeliantas kaip aplinkybę, neva teikiančia pagrindą modifikuoti restitucijos būdą, nurodo tai, kad ginčo sklypas iš valstybės buvo įgytas iš esmės ne dėl to, jog buvo pateikti aiškiai neteisingi duomenys apie pretendento giminystės ryšius, o visų pirma dėl to, jog valstybės institucija neatliko savo funkcijų taip, kaip numato įstatymas (priėmė dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nors terminas jiems pateikti buvo praleistas). Teisėjų kolegija su tokia apelianto pozicija nesutinka. Nagrinėjamos bylos atveju valstybė neteko nuosavybės į žemės sklypą pirmiausia dėl to, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos asmeniui, kuris apskritai negalėjo pretenduoti į žemės nuosavybės sugrąžinimą (nepriklausomai nuo tokio asmens valios pareiškimo momento įstatyme apibrėžtų juridinę reikšmę turinčių terminų veiksmams atlikti aspektu). Restituciją lemiančios aplinkybės yra ne valstybės įgaliotų pareigūnų veiksmų atkuriant nuosavybės teises J. U. neteisėtumas (kaip teigia apeliantas), o tai, kad byloje esančių duomenų pagrindu apskritai buvo paneigtas J. U., kaip nuosavybės teisių atkūrimo subjekto, teisinis statusas, t. y. buvo paneigta šio asmens galimybė pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą. Tokią išvadą leido daryti ta aplinkybė, kad J. U. giminystės ryšys su buvusia nekilnojamojo turto (žemės) savininke buvo grindžiamas suklastotų dokumentų pagrindu.

Apeliantas skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovui J. U. nuosavybės teisės į žemės sklypą buvo atkurtos pažeidžiant imperatyviąsias Atkūrimo įstatymo 2, 10 straipsnių nuostatas. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis nustato piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, ratą, o 10 straipsnyje reglamentuojama prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikimo tvarka. Apeliantas, grįsdamas savo skundo argumentus, remiasi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, kurioje numatyta, jog kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turėjo pateikti Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas galėjo būti atnaujinamas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio nuostatomis pirmosios instancijos teismo sprendime buvo remiamasi papildomai pagrindžiant ginčo sandorių negaliojimą dėl to, jog J. U. nebuvo subjektas, turintis teisę į nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimą. Byloje nebuvo nagrinėjamos ir nustatinėjamos aplinkybės, susijusios su termino prašymui atkurti nuosavybės teises ar pateikti atitinkamus dokumentus praleidimu. Tą patvirtina ir pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad „...esant byloje nustatytoms aplinkybėms akivaizdu, jog atsakovas J. U. nepateikė savo giminystės ryšį su buvusia žemės savininke patvirtinančių dokumentų, o nagrinėjamos bylos kontekste nepatenka į Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, ratą“. Kadangi byloje nėra jokio pagrindo teigti, kad restitucija buvo taikyta dėl valstybės įgaliotų institucijų (pareigūnų) veiksmų, bet priešingai – byloje nustatyta, kad pagrindas pripažinti administracinius aktus niekiniais buvo J. U., kaip nuosavybės teisių atkūrimo subjekto, statuso paneigimas (nuosavybės teisių atkūrimo tikslu buvo panaudoti suklastoti dokumentai), apelianto argumentai dėl būtinybės modifikuoti restituciją remiantis tuo, kad valstybės institucijos (pareigūnai) netinkamai atliko savo funkcijas, laikytini nepagrįstais.

Taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo. Šiuo atveju J. U. iš valstybės žemės sklypą gavo neatlygintinai, todėl restitucijos taikymas apelianto prašomu būdu (atsakovo IĮ „Artomas“ pagal 2010 m. balandžio 7 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį atsakovui A. R. sumokėtą 183 000 Lt sumą priteisiant iš valstybės) neatitiktų restitucijos paskirties ? atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį.

Modifikuojant restituciją apelianto prašomu būdu, valstybė būtų įpareigota sumokėti atsakovui IĮ „Artomas“ už žemės sklypą, kurį ji perleido J. U. neatlygintinai. Tokiu būdu valstybės padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o A. R. pagerėtų, nes jis ne tik neprivalėtų grąžinti pagal pripažintą negaliojančiu sandorį iš atsakovo IĮ „Artomas“ gautus 183 000 Lt, bet ir įgytų reikalavimo teisę iš J. U. gauti 180 000 Lt (A. R. apeliaciniame skunde suformuluotas prašymas pakeisti teismo taikytą restituciją A. R. atžvilgiu tokiu būdu: atsakovo IĮ „Artomas“ sumokėtus A. R. 183 000 Lt pagal 2010 m. balandžio 7 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį priteisti atsakovui IĮ „Artomas“ iš valstybės). Apelianto skunde išdėstyti teiginiai, kad skundžiamu teismo sprendimu taikytas restitucijos būdas pablogina apelianto padėtį, lyginant ją su valstybės padėtimi, kuri susigrąžina žemės sklypą, o visos neigiamos pasekmės, atsiradusios dėl valstybę atstovavusios institucijos neteisėtai priimtų sprendimų, esą tenka tik asmenims, kurie nedalyvavo teikiant pretendento giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus ir nedarė jokios įtakos administracinio sprendimo priėmimui, nelaikytini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nukreiptas būtent į padėties, buvusios iki niekinių sandorių sudarymo, atstatymą, siekiant, kad visi niekinių sandorių dalyviai atgautų tai, ko buvo netekę vykdydami tuos sandorius (valstybė ? žemės sklypą, A. R. ? 180 000 Lt, IĮ „Artomas“ ? 183 000 Lt), ir kad nė vienas jų nebūtų nepagrįstai praturtėjęs.

Apeliantas skunde pabrėžia, jog šiuo atveju neturi reikšmės aplinkybė, kad J. U. neturėjo teisės į nuosavybės atkūrimą, ar kad turėjo žinoti, jog negali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, nes modifikavus restitucijos būdą palengvės ne J. U., o apelianto padėtis. Tačiau, kaip jau buvo minėta, restitucijos taikymas reiškia negaliojančių sandorių šalių grąžinimą į status quo ? iki sandorių įvykdymo buvusią padėtį. Šiuo atveju pats apeliantas pripažįsta, jog siekia palengvinti savo teisinę padėtį, o tai neatitinka restitucijos esmės, juo labiau restitucijos modifikavimo esmės, kuria siekiama ne pagerinti, o užtikrinti sąžiningą bei teisingą teisinių santykių dalyvių interesų pusiausvyrą. Šiuo atveju žemės sklypas grąžinamas valstybei, o visos sandorių šalys įpareigotos viena kitai grąžinti tai, ką gavo pagal sandorius. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks restitucijos būdas užtikrina sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą.

Ta aplinkybė, kad J. U. galbūt neturi finansinių galimybių sumokėti A. R. priteistą 180 000 Lt sumą, taip pat neteikia pagrindo modifikuoti pirmosios instancijos teismo taikytą restitucijos būdą. Byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl restitucijos, kaip pripažinto negaliojančiu sandorio pasekmės, taikymo, bet nebuvo sprendžiama dėl civilinės atsakomybės. Šiuo metu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas, siekiant nustatyti asmenis, atsakingus už neteisėtą nuosavybės teisių atkūrimą J. U.. Nėra paneigta apelianto teisė, nustačius ikiteisminio (teisminio) tyrimo metu konkrečius kaltus asmenis (įskaitant tuos, kurie netinkamai atliko valstybės jiems priskirtas pareigas), kreiptis su ieškiniu dėl žalos atlyginimo priteisimo (jei tokio bus atsiradusi) iš atsakingų už žalą asmenų. Apeliantas, teikdamas apeliacinį skundą, be kita ko, prašė išreikalauti duomenis apie J. U. sąskaitas bei jose esančias lėšas iš Lietuvoje registruotų bankų bei duomenis apie J. U. draudžiamąsias pajamas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus. Teisėjų kolegija nemato pagrindo tenkinti šį prašymą, nes, kaip jau pažymėta, tokie duomenys neturi reikšmės sprendžiant dėl restitucijos būdo ir jos sąlygų pagal šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytais argumentais dėl pagrindo pakeisti teismo sprendimu taikytą restituciją apelianto nurodytu būdu negalimumo dar ir dėl tos priežasties, jog pagal byloje esančius duomenis J. U. veiksmai jo vardu atkuriant nuosavybės teises (perdavus nuosavybės teisių atkūrimo klausimą spręsti Vilniaus apskrityje) ir gaunant ginčo žemės sklypą, o vėliau jį parduodant apeliantui A. R., buvo atliekami ne paties J. U., o per įgaliotąjį asmenį - E. N. (2008 m. gruodžio 4 d. įgaliojimas – 1 t., 37, 39 b. l.). 2013 m. sausio 24 d. teismo posėdžio metu E. N. paaiškino, kad J. U. ji nepažįsta, o visus minėtus veiksmus už J. U. atliko A. R. iniciatyva, šiam paprašius ir paaiškinus, kad jis pats negali būti J. U. atstovu, kad jis pats norės pirkti žemę (2 t., 200-201 b. l.). Neabejotina, kad J. U. ginčo žemės sklypą iš valstybės įgijo galėdamas ir turėdamas žinoti, kad jis neturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, nes nėra susijęs giminystės ryšiu su jo prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyta buvusia žemės savininke; tokios aplinkybės galėjo būti žinomos ir apeliantui.

Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo išvada, kad grąžinus žemės sklypą valstybei, atlygintinių sandorių šalys įpareigotinos grąžinti kitai šaliai vykdant sandorį gautus pinigus, yra pagrįsta ir teisėta. Apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai šios teismo išvados teisingumo nepaneigia, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl restitucijos taikymo atsakovo A. R. atžvilgiu (sprendimo dalis, kuria iš atsakovo A. R. priteista atsakovui IĮ „Artomas“ 183 000 Lt suma) paliekama nepakeista.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 15 d. nutartimi atsakovui A. R. 4 660 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimą atidėjo iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo (2 t., 241-242 b. l.). Kadangi apeliacinis skundas netenkinamas, valstybei iš atsakovo A. R. priteistina 4 660 Lt žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinį skundą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo A. R. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) 4 660 Lt (keturis tūkstančius šešis šimtus šešiasdešimt litų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.