- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-10
- Bylos Nr.
- e2-1617-196/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00453-2015-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Konstantinas Gurinas
- Ieškovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei ,,El Mondo“
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 21 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-4129-467/2015, pagal ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,El Mondo“, trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „El Mondo“. Nurodė, kad įmonė yra įsiskolinusi valstybės biudžetui 13 206,78 Eur. Bendrovės skola valstybės biudžetui pagal pateiktas bendrovės deklaracijas susidarė nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. lapkričio 25 d. Nekilnojamojo turto registro duomenimis nustatyta, kad nekilnojamojo turto įmonė neturi. Bendrovės atžvilgiu nėra iškelta vykdomųjų bylų. Paskutiniai įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registro tvarkytojui teikti už 2009 metus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 21 d. nutartimi pasiūlė ieškovui ne vėliau kaip iki 2015 m. rugpjūčio 5 d. įmokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 2 000 Eur sumą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas neturi turto arba jo gali nepakakti teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Todėl, vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 3 punktu, 10 ir 12 dalimis, pasiūlė ieškovui įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 2 000 Eur teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 21 d. nutartį panaikinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismo pasiūlymas į depozitinę sąskaitą įmokėti 2 000 Eur teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti pažeidžia teisingumo ir protingumo principus, nes dar labiau didina kreditoriaus – Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto – nuostolius. Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 10 dalies taikymo prielaida yra ne kreditorių reikalavimų dydžio ir įmonės valdomo turto santykis, bet aplinkybė, ar įmonės turto galimai pakaktų teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Nors atsakovas nuo 2009 m. nėra pateikęs finansinės atskaitomybės dokumentų, yra prielaidų spręsti, kad lėšų teismo ir administravimo išlaidoms gali būti gauta.Pagal aktualią ĮBĮ redakciją, teismas, nors ir padaręs pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, atsižvelgiant į tai, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo padavė valstybės institucija, turi kelti bankroto bylą bei ją nagrinėti supaprastinto proceso tvarka, o ne minėtam kreditoriui pasiūlyti įmokėti pinigų sumą, reikalingą teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Skundžiama nutartis pažeidžia viešąjį interesą, o atsisakius iškelti bankroto bylą ir bankroto administratoriui nesudarius galimybės patikrinti paskutinių 36 mėnesių atliktų sandorių teisėtumo, įmonei būtų suteikta galimybė ir toliau sudaryti ir vykdyti sandorius, pažeidžiančius kreditorių interesus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovui pasiūlyta į pirmosios instancijos teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 2 000 Eur ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Specialusis įstatymas bankroto byloms nagrinėti yra ĮBĮ, o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 str. 1 ir 3 d.). Bankroto bylų procesinių taisyklių ypatumus lemia bankroto materialinių teisinių santykių prigimtis ir jų specifika, palyginus su kitais civiliniais teisiniais santykiais.
Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punktą teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, išskyrus šio straipsnio 10 dalyje numatytus atvejus. ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta, kad kai teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, jog įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, bankroto byla gali būti keliama ir nagrinėjama šio įstatymo 13¹ straipsnyje nustatyta supaprastinto bankroto proceso tvarka. Bankroto byla keliama ir nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso tvarka, kai: 1) teismas pasiūlo asmeniui, pateikusiam pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą šioje dalyje nurodytą teismo nustatyto dydžio sumą ir šis asmuo ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo nurodyto pasiūlymo dienos į teismo depozitinę sąskaitą įmoka šią teismo nustatyto dydžio sumą; 2) šio įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 4 ar 6 punkte nurodytas kreditorius pateikė teismui pareiškimą iškelti įmonei bankroto bylą ir paskirti administratorių, prisiimantį riziką, kad įmonės likvidavimo metu nebus gauta lėšų teismo ir administravimo išlaidoms pagal teismo patvirtintą sąmatą apmokėti arba jų bus gauta nepakankamai ir šios išlaidos bus apmokamos iš administratoriaus lėšų; 3) šio įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nurodytas kreditorius pateikė pareiškimą iškelti įmonei bankroto bylą dėl neįvykdytų reikalavimų, susijusių su darbo santykiais, reikalavimų atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, skundžiama nutartimi sprendė, jog atsakovo UAB „El Mondo“ turto gali nepakakti teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir pasiūlė apeliantui į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 2 000 Eur sumą (ĮBĮ 10 str. 10 d. 1 p., b. l. 86-87).
Apeliantas skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas neturi turto, iš kurio gali būti gautos lėšos teismo bei administravimo išlaidoms padengti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs 2014 m. rugsėjo 18 d. antstolio Gintauto Puodžiuko surašytą išieškojimo negalimumo aktą (el. b. l. 23), iš kurio matyti, kad atsakovas neturi jokio turto bei lėšų banko sąskaitose, iš kurių būtų galima išieškoti skolą, VĮ Registrų centro bei VĮ ,,Regitra“ išrašus (el. b. l. 29, 31), iš kurių matyti, kad įmonė neturi registruoto nekilnojamojo turto ar transporto priemonių, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos išrašą (el. b. l. 33), iš kurio matyti, kad pradelsti įsiskolinimai Valstybinio socialinio fondo biudžetui sudaro 237,99 Eur, 2009 m. įmonės balanso duomenis, iš kurių matyti, kad 2009 m. gruodžio 31 d. įmonė turėjo turto už 36 246 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 42 333 Lt, Pelno (nuostolių) ataskaitą, iš kurios matyti, kad 2009 m. įmonė veikė nuostolingai ir patyrė 16 087 Lt dydžio nuostolius, padarė pakankamai pagrįstą prielaidą, kad atsakovo turto gali nepakakti teismo ir administravimo išlaidoms padengti.
Apeliantas iš esmės teisus, kad nesant visų duomenų apie atsakovo turtą negalima vienareikšmiškai teigti, jog jo apskritai nėra ar yra nepakankamai teismo ir administravimo išlaidoms padengti. Tačiau pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d, nutartis civilinėje byloje Nr. 2-112/2013, 2013 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-271/2013, 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2249/2012 ir kt.) ne kartą yra konstatavęs, kad įstatymas nereikalauja teismo įsitikinimo, jog įmonė neturi turto ar jo nepakanka administravimo išlaidoms padengti. Remiantis ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalimi, pagrindas pasiūlyti pareiškėjui sumokėti atitinkamą sumą yra teismo pakankamai pagrįsta prielaida. Įstatymas nenustato, kokie duomenys yra būtini tokiai teismo prielaidai padaryti, todėl tokią prielaidą gali suformuoti bylos aplinkybių visuma, tarp jų ir aplinkybės, kad yra nustatytas atsakovo įsiskolinimas, tačiau turto buvimas kelia pagrįstų abejonių.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog įmonių nemokumo klausimai turi reikšmės bei įtakos ne tik verslui, bet ir visai visuomenei, todėl bankroto bylos turi viešąjį interesą. Teismas, spręsdamas ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, turi būti aktyvus, tačiau aktyvaus teismo principas nereiškia, kad teismas turi vykdyti įrodinėjimo pareigą už šalis. Pagal dispozityvumo principą kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Todėl pagrindas naikinti skundžiamą nutartį būtų tuomet, jeigu apeliantas įrodytų, kad atsakovas turi turto. Tačiau ieškinio pareiškime pats apeliantas nurodė, kad atsakovo atžvilgiu buvo vykdomi Mokesčių administravimo įstatyme numatyti mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmai, priimtas sprendimas perduotas vykdyti antstoliui, tačiau skola nebuvo išieškota (el. b. l. 21-23).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jeigu atsakovo bankroto proceso eigoje paaiškėtų, jog atsakovas turto turi, teismo ir administravimo išlaidos galės būti padengtos iš atsakovo turto realizavimo gautų lėšų (ĮBĮ 13¹ str. 5 d.), tuo atveju jei paaiškėtų, kad pardavus turtą ir reikalavimo teises bus gauta dvigubai daugiu lėšų nei reikia teismo ir administravimo išlaidoms padengti, teismas priimtų nutartį vykdyti įmonės bankroto procedūras bendra tvarka. Be to, pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalį kreditorius, įmokėjęs teismo nustatytą sumą, turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti įmokėtą sumą iš įmonės vadovo, savininko, dėl to, kad šie, įmonei tapus nemokia, nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.
Dėl aukščiau nurodytų priežasčių apelianto teiginiai, kad atsakovas turi turto, iš kuro gali būti gautos lėšos teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti, atmestini kaip neįrodyti (CPK 178 str.).
Taip pat apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, pasiūlydamas sumokėti 2 000 Eur sumą, nepagrįstai neatsižvelgė į subjektą, teikusį ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo, ieškovas yra valstybės išlaikoma institucija, įpareigota administruoti mokesčių surinkimą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais argumentais dėl žemiau nurodytų priežasčių.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ĮBĮ 11 straipsnio nuostatomis, naudodamasis Bankroto administratorių atrankos kompiuterine programa, vykdė atsakovo bankroto administratoriaus atranką. Iš viso buvo vykdytos devynios atrankos: 2015 m. balandžio 10 d., 2015 m. balandžio 20 d., 2015 m. balandžio 28 d., 2015 m. gegužės 11 d., 2015 m. gegužės 22 d., 2015 m. birželio 4 d., 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. birželio 29 d., 2015 m. liepos 8 d. Tačiau nė vienas iš atrinktų bankroto administratorių nesutiko administruoti atsakovo UAB ,,El Mondo“ bankroto. Kaip minėta ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalyje nurodytos sąlygos, kurioms egzistuojant bankroto byla keliama ir nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso tvarka. Analizuojant minėtą įstatymo nuostatą darytina išvada, kad įmonei, kuri neturi turto ar jo nepakanka administravimo išlaidoms apmokėti, bankroto byla gali būti iškelta tik tuo atveju, jeigu į teismo depozitinę sąskaitą įmokama teismo nustatyta suma administravimo išlaidoms apmokėti arba paskirtas bankroto administratorius prisiima riziką, kad įmonės likvidavimo metu nebus gauta lėšų teismo administravimo išlaidoms pagal teismo patvirtintą sąmatą apmokėti arba jų bus gauta nepakankamai ir šios išlaidos bus apmokamos iš administratoriaus lėšų, kitaip tariant, jei bankroto proceso metu nustatoma, kad įmone turto neturi, teismo bei administravimo išlaidos apmokamos iš bankroto administratoriaus nuosavų lėšų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas naudodamasis Bankroto administratorių atrankos kompiuterine programa atrinko devynis bankroto administratorius, tačiau iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad nė vienas iš jų nesutiko administruoti atsakovo bankroto bylos bei prisiimti rizikos. Susiklosčius tokiai situacijai pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė pasiūlyti ieškovui į teismo depozitinę sąskaitą įnešti atitinkamo dydžio sumą. Pažymėtina, jog bankroto administravimo išlaidos turi būti apmokamos kiekvienoje bankroto byloje. Pagal ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalį įmonei iškėlus bankroto bylą, bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, įmonės darbuotojams, kuriems būtina dalyvauti bankroto procese (teisininko, audito), kanceliarinės, ryšio, transporto ir kitos išlaidos. Administravimo išlaidų sąmatos paskirtis yra užtikrinti sklandų bankroto procedūros vykdymą bei kuo greitesnį šios procedūros užbaigimą, todėl būtina skirti optimalų lėšų kiekį, nes jų vienintelis šaltinis yra bankrutuojančios įmonės turtas arba, kaip šiuo atveju, kreditoriaus įmokėta suma. Vadovaudamasis aukščiau nurodytu teisiniu reguliavimu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį būtų tik tuomet, jeigu apeliantas įrodytų, kad atsakovas turi turto arba būtų atsiradęs bankroto administratorius, kuris sutiktų prisiimti riziką, kai įmonės likvidavimo metu nebus gauta lėšų teismo ir administravimo išlaidoms, šias lėšas apmokėti iš savo lėšų. Tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta, jog atsakovas turto neturi, nė vienas iš bankroto administratorių nesutiko administruoti UAB ,,El Mondo“ bankroto bylos. Jei apelianto skundas būtų patenkintas, neaišku kokiu būdu ir iš kokių lėšų būtų padengiamos teismo bei administravimo išlaidos, kadangi ieškovas kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo, jis privalo įmokėti pirmosios instancijos teismo nurodytą sumą teismo bei administravimo išlaidoms padengti.
Apelianto argumentai dėl viešo intereso bei kreditorių interesų pažeidimo, laikytini nepagrįstais. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas ėmėsi įstatyme nustatytų priemonių, kad iš funkcionuojančios rinkos būtų pašalintas šis nemokus subjektas – t. y. pagal ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalį pasiūlė ieškovui į teismo depozitinę sąskaitą sumokėti pinigines lėšas, kurios bus skirtos teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Jei apeliantas yra suinteresuotas, kad iškėlus bankroto bylą būtų patikrinti atsakovo sudaryti sandoriai, nemokus subjektas būtų pašalintas iš rinkos ir būtų apginti ne tik apelianto, bet ir kitų kreditorių interesai, jis turėtų įvykdyti teismo siūlymą ir įmokėti nurodytą sumą. Taip pat pažymėtina, kad bankrutuojančios įmonės kreditorių teisėti lūkesčiai bei interesai yra apginami ne tuomet, kai skolininkui iškeliama bankroto byla, o tuomet, kai iš bankrutuojančios įmonės turto yra patenkinami kreditorių finansiniai reikalavimai. Kadangi kreditorių finansiniai reikalavimai tenkinami tik po to, kai yra padengiamos bankroto administravimo išlaidos, akivaizdu, kad tuomet, kai neužtenka bankrutuojančios įmonės turto net administravimo išlaidoms padengti, nei vieno kreditoriaus (įskaitant ir to, kuris inicijuoja bankroto bylos iškėlimą) finansiniai reikalavimai nebus patenkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2749/2013). Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo pasiūlymas ieškovui sumokėti atitinkamą sumą į depozitinę sąskaitą savaime pažeidžia kreditorių teises ir interesus.
Dėl to, kas pasakyta, nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti teisėtos bei pagrįstos apygardos teismo nutarties (CPK 263 str., 329 - 330 str., 338 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 21 d. nutartį.
Nustatyti ieškovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos naują penkių darbo dienų terminą, skaičiuojamą nuo šios nutarties priėmimo dienos, įvykdyti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 21 d. nutartimi nustatytą pasiūlymą įmokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą Nr. LT587044060000276862, esančią AB SEB banke, 2 000 Eur sumą.