Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Šumsko, teisėjų Rositos Patackienės, Ainoros Kornelijos Macevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo S. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 str. ir jam paskirta 10 MGL (376 EUR) dydžio bauda.

Iš dalies tenkintas nukentėjusiojo V. R. civilinis ieškinys ir iš S. S. priteista 145 EUR neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. S. nuteistas už tai, kad jis pasipriešino valstybės tarnautojui, o būtent: jis, 2013 m. birželio 12 d., apie 10.30 val. Vilniuje, (duomenys neskelbtini) bute, būdamas neblaivus (nustatytas 1,69 prom. neblaivumas), nevykdydamas į butą atvykusio Vilniaus apskr. VPK Vilniaus m. 6 PK Kriminalinės policijos skyriaus vyresniojo tyrėjo V. R. teisėtų nurodymų, panaudodamas fizinį smurtą – abejomis rankomis sugriebė V. R. už kaklo ir smaugė. Šiais veiksmais S. S. padarė nusikaltimą, numatytą BK 286 str.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį apelianto atžvilgiu, neįsigilino į bylos aplinkybes ir iš esmės rėmėsi vien tik nukentėjusiojo bei liudytojų parodymais bei teismui pateiktu garso įrašu.

Apelianto vertinimu, liudytojų (policijos pareigūnų) parodymus galima vertinti kritiškai, kadangi jie dirba kartu su nukentėjusiuoju, galimai draugauja, todėl dėl profesinio solidarumo patvirtino nukentėjusiojo teiginius. Apelianto nuomone, šie liudytojai galėjo iš anksto susitarti dėl parodymų sutapimo nukentėjusiojo naudai, kadangi ikiteisminio tyrimo metu jie vienbalsiai tvirtino, kad nuteistasis priešinosi pareigūnui, panaudodamas fizinį smurtą – abejomis rankomis sugriebė V. R. už kaklo ir smaugė. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad specialistė D. K. parodė, jog nuteistasis dešine ranka atlieka apsitarnavimo funkcijas ir jos jėga yra sumažėjusi maždaug per pusę. Be to, dešinio peties pakėlimas yra ribotas, pirštų judesiai nesutrikę, tik jėga silpnesnė. Apibendrinant, specialistė padarė išvadą, jog S. S. neturėjo galimybės dalyvauti grumtynėse. Apeliantas akcentuoja, kad po šių specialistės parodymų staiga pasikeitė policininkų parodymai. Jie tada jau nebetvirtino, kad apeliantas sugriebė už kaklo abejomis

rankomis. Tada L. G. parodė, kad „kuria ranka stvėrė, nepamena“. Liudytoja Ž. Š. parodė, kad „nepamena, ar dviem, ar viena ranka kaltinamasis sugriebė V. R. už gerklės“. Taigi, šie prieštaravimai, apelianto vertinimu, rodo, jog liudytojai arba nieko nematė, arba jokio užpuolimo nebuvo.

Pažymima ir tai, kad pirmosios instancijos teismui pateiktas garso įrašas negali būti laikomas tinkamu įrodymu, kadangi pirmosios instancijos teismas analizavo tik šio įrodymo kopiją. Be to, ikiteisminio tyrimo pareigūnas taip pat tyrė ne įrašo originalą, o būtent suinteresuoto bylos baigtimi liudytojo pateiktą įrašo kopiją. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad tyrėjas, darant įrašo stenogramą, naudojo garso įrašą padarytą kompaktiniame diske „ACME CD-R 700 MB“, nors byloje užfiksuota, jog įrašas buvo daromas į policijos pareigūno I. G. asmeninį mobiliojo ryšio telefoną „Apple Iphone“. Pažymima ir tai, kad perrašyti įrašą iš telefono į kompaktinį diską galima tik panaudojant kompiuterį, t.y. įrašas iš telefono buvo perrašytas į kompiuterį, o tik po to įrašytas į kompaktinį diską. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad perrašymą atliko ne tyrėjas o liudytojas I. G.. Apeliantas akcentuoja ir tai, kad pokalbis buvo įrašytas 2013 m. birželio 12 d., o kompaktinis diskas su įrašo kopija buvo pateiktas ikiteisminio tyrimo pareigūnui parėjus savaitei laiko, t.y. 2013 m. birželio 20 d. Taigi, apelianto vertinimu, liudytojas I. G. turėjo galimybę, panaudojant kompiuterį, pakoreguoti įrašą arba ištrinti įrašo dalį (pvz.: galimai galėjo būti ištrintas epizodas, kai policininkas smūgiavo buto šeimininkui į pilvą arba galėjo būti ištrinti įrašo pradžia ir pabaiga), nes šio įrašo koregavimui buvo pakankamas laiko tarpas. Be to, mobiliojo ryšio telefonas „Apple Iphone“ taip pat turi įrašų redagavimo funkciją. Be viso to, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nei ikiteisminio tyrimo tyrėjui, nei teisme nebuvo pateiktas mobiliojo ryšio telefonas „Apple Iphone“, kuriame yra originalus (pirminis) garso įrašas, todėl nėra įrodymų, jog ikiteisminiam tyrimui ir teismui pateikta įrašo kopija atitinka įrašo originalą. Dėl šių priežasčių, apelianto vertinimu, ikiteisminio tyrimui ir teismui pateikta garso įrašo kopija neturi įrodomosios galios, todėl šiuo pagrindu negali būti grindžiamas teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį apelianto atžvilgiu, nenustatė ar policijos pareigūnai veikė teisėtai. Dėl šios priežasties, apelianto vertinimu, pareigūnai atliko procesinį veiksmą (atvesdinimą) pažeisdami Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nustatytas normas.

Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareigūnai teigė, jog šiems dar neįėjus į butą, jie pamatė, kad buto šeimininkas „buvo išgėręs“. Nežinia ką pareigūnai planavo daryti toliau ir kaip jie įsivaizdavo apklausos procedūrą, nes neblaivaus žmogaus parodymai, paprastai, vertinami kritiškai. Apelianto vertinimu, esant tokioms aplinkybėmis priverstinis atvesdinimas į apklausą buvo beprasmis. Be to, apelianto teigimu, pareigūnai į jo būtą įėjo negavę jo sutikimo (tai patvirtina liudytoja Ž. S., kuri parodė, jog durys nebuvo užrakintos), pradėjo grasinti, jį sumušė ir sulaikė. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo nuteistojo veiksmus pagal BK 286 str., nes nebuvo pasipriešinimo pareigūnui, atliekančiam tarnybines pareigas.

Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo patenkintu civilinio ieškinio reikalavimu dėl neturtinės žalos V. R. naudai, kadangi ieškinys priteistas nepagrįstai.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovas, grįsdamas savo reikalavimą dėl moralinės žalos atlyginimo, teigia, kad jis dėl 2013 m. birželio 12 d. S. S. neteisėtų veiksmų patyrė dvasinį sukrėtimą, emocinę traumą – stresą, pažeminimą bei kitus nepatogumus. Nors ieškovas pateikė teismui EPIKRIZĖ ligos istorija Nr. 393, tačiau šiame dokumente nurodyta, kad stuburo skausmai jį varginą 10 m., t. y. ši liga nėra susijusi su apelianto veiksmais. Nors pacientas (ieškovas) skundėsi krūtininės, juosmeninės srities skausmu, rankų tirpimu, dešinio peties skausmu, tačiau diagnozėje nėra nurodyta šių skausmų priežastinis ryšys su 2013 m. birželio 12 d. incidentu, o ir ligonis (ieškovas) nesikreipė į psichiatrijos specialistus bei neprašė pagalbos dėl emocinės traumos bei streso gydymo.

Be to, skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad tarp sveikatos būklės reikalavimų asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą, yra reikalavimas dėl policininko psichinės sveikatos, o esant lengvų ir vidutinių depresinių sutrikimų požymiams (įskaitant trumpalaikes neurotines reakcijas į stresą), policininkas gali būti pripažintas tinkamas tarnybai, kuri nėra patruliavimo, konvojavimo, asmenų, postų (objektų) apsaugos, gaisrų, katastrofų padarinių likvidavimo, žmonių, turto gelbėjimo veikla. Pabrėžiama, kad pareigūnai dėl minėtų sutrikimų privalo gydytis, jiems turi būti taikomos psichologinės reabilitacijos priemonės, o atsisakę, vengiantys gydytis ir bendradarbiauti su psichiatrijos specialistais pareigūnai pripažįstami netinkamais tarnybai. Kadangi, apelianto pastebėjimu, ieškovas nebuvo gydytas dėl šių sutrikimų, todėl jo psichinė sveikatos būklė atitinka visus keliamus reikalavimus. Be to, ieškovas dirba 20 metų policijoje ir dėl to sunku patikėti, jog šis pareigūnas, išgirdęs necenzūrinį žodį, patyrė emocinį stresą ir dvasinį sutrikimą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas buvo iš anksto nusistatęs nukentėjusiojo naudai, todėl ignoravo galimybę dėl apelianto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.

Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į padarytos žalos dydį, nusikaltimo dalyką ir kitas aplinkybes, galėjo veiką pripažinti mažareikšme ir šiuo pagrindu jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

Teismo posėdžio metu nuteistasis S. S. ir jo gynėjas advokatas Romaldas Brilius prašė nuteistojo S. S. apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras Ž. K. – apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl S. S. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 str., jo veiksmų juridinis vertinimas teisingas.

Priešingai nei skunde teigia nuteistasis, įrodymai byloje surinkti, ištirti ir įvertinti nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. nuostatų. Esminių baudžiamojo proceso pažeidimų nepadaryta.

Pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, numatytas BK 286 str., pagal objektyviuosius nusikaltimo požymius pasireiškia aktyviais veiksmais. Pasipriešinimas galimas dviem alternatyviais būdais: 1) jis turi būti padaromas panaudojant fizinį smurtą arba 2) grasinant tuoj pat jį panaudoti. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamasis valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda naudoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti. BK 286 str. prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (tyčinis smūgių sudavimas, kankinimas, surišimas, laikymas, uždarymas ir pan.), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys Nr. 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011).

Byloje nustatyta, kad S. S. būdamas neblaivus, nevykdydamas į butą atvykusio Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos Komisariato (toliau – VPK) Vilniaus miesto 6 policijos Komisariato (toliau – PK) Kriminalinės policijos skyriaus vyresniojo tyrėjo V. R. teisėtų nurodymų, panaudodamas fizinį smurtą – abejomis rankomis sugriebė V. R. už kaklo ir jį smaugė.

Nuteistojo argumentas, kad po specialistės D. K. parodymų, jog nuteistasis S. S. neturėjo galimybės dalyvauti grumtynėse, staiga pasikeitė policininkų parodymai, atmestinas kaip nepagrįstas. Analizuojant nukentėjusiojo V. R., liudytojų I. G. ir Ž. Š. parodymus matyti, kad šiems policijos pareigūnams vykdant savo tarnybines funkcijas ir nuvykus pas įtariamąjį į namus, t.y. tiriant bylą dėl viešosios tvarkos pažeidimo, nuteistasis S. S. būdamas neblaivus nepakluso pareigūnų reikalavimams, nevyko į policijos įstaigą. Ankščiau paminėti policijos pareigūnai S. S. paaiškino, jog vyksta ikiteisminis tyrimas, nuteistajam buvo pasiūlyta vykti į policijos komisariatą, tačiau S. S. elgėsi labai agresyviai, įžeidinėjo, grasino, atsisakė vykti į policijos komisariatą. Vėliau netikėtai nuteistasis užpuolė V. R., sugriebė jį už gerklės, paėmė jį už drabužių, pečių bandė jį smaugti. Tokius parodymus nukentėjusysis bei liudytojai davė tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo metu, pastarųjų parodymai yra nuoseklūs, neprieštaringi (b.l.22-28, 137-142).

Liudytojas policijos pareigūnas P. V. ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad į įvykio vietą atvažiavo padėti kolegoms. Nuteistasis tuo metu buvo laikomas ant žemės, jam buvo uždėti antrankiai ir jis buvo išvežtas į policijos komisariatą. Nurodė, kad smurto S. S. atžvilgiu pareigūnai nenaudojo (b.l.29-30, 141-142). Patikrinus byloje esančius duomenis konstatuotina, kad byloje nėra duomenų, jog policijos pareigūnai būtų suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį, todėl jų parodymai laikytini patikimais.

Pastarųjų liudytojų parodymus patvirtina policijos pareigūno I. G. pateiktas garso įrašas, kurios išklotinė yra byloje. Iš išklotinės matyti, kad S. S. įvykio metu nuolat keikėsi, grasino, įžeidinėjo pareigūnus, pradėjo vieną iš jų smaugti, policininkai privalėjo panaudoti imtynių veiksmus, norėdami nuraminti nuteistąjį (b.l.35-38).

Nustatytos aplinkybės patvirtina, jog agresyvus S. S. elgesys, peraugęs į fizinį smurtą pareigūno, kuris bandė nutraukti jo neteisėtus veiksmus, atžvilgiu, patvirtina S. S. neteisėtų veiksmų kryptingumą, aiškų suvokimą, kad jis priešinasi pareigūnui, tuo tikslu panaudodamas ir fizinį smurtą, bei norą taip veikti, kas sudaro pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius veiksmus pripažino pavojingais ir kvalifikavo pagal BK 286 str.

Nors nuteistasis savo apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismui pateiktas garso įrašas negali būti laikomas tinkamu įrodymu, kadangi pirmosios instancijos teismas analizavo ne originalą, o tik suinteresuoto bylos baigtimi liudytojo pateiktą šio įrašo kopiją, tačiau šie nuteistojo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, tai, kad liudytojas I. G. padarė įvykio garso įrašą savo asmeniniu mobiliuoju telefonu, o teismui pastarąjį įrodymą pateikė jau perkeltą į kompaktinį diską, nesudaro pagrindo teigti, kad įrašas buvo pakoreguotas ar kokia jo dalis ištrinta, kaip teigia apeliantas.

Nuteistojo teigimu, policijos pareigūnai jo atvesdinimą į policijos komisariatą atliko pažeidžiant BPK nustatytą tvarką. Pažymi, jog ikiteisminio tyrimo veiksmus atliko I. G. kolegos, procesinis veiksmas atliktas neturint nutarimo. S. S. laiko, kad apylinkės teismas netinkamai kvalifikavo jo veiksmus pagal BK 286 str. nuostatas, kadangi nebuvo pasipriešinimo pareigūnui, atliekančiam tarnybines pareigas.

Iš Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 6 PK Kriminalinės policijos skyriaus vyriausiojo tyrėjo V. R. 2013 m. birželio 12 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad pareigūnas 2013 m. birželio 12 d. kartu su savo kolegomis pareigūnais I. G. ir Ž. Š. pagal ikiteisminį tyrimą Nr. 17-1-00811-13 nuvyko adresu (duomenys neskalbtini), Vilniuje. Šiuo adresu pareigūnai nuvyko siekdami į policijos komisariatą pristatyti S. S. bei jo sūnų A. S., kurie yra įtariami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., t.y. pastarieji 2013 m. kovo 29 d. Justiniškių g. 91, Vilniuje sukėlė konfliktą per kurį sugadino automobilį (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį S. M.. Tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, kad į ankščiau nurodytą butą buvo nuvykta ir ankščiau, tačiau pareigūnams niekas buto durų neatidarė. Nurodyta, kad S. S. buvo siunčiamas šaukimas, kurį jis ignoravo. 2013 m. gegužės 22 d. S. S. buvo rastas savo bute, tačiau duoti paaiškinimus dėl sukelto konflikto atsisakė, be to atsisakė vykti ir į policijos įstaigą (b.l.11-12, 65-71). Taigi iš byloje esančių duomenų matyti, kad ankščiau paminėti policijos pareigūnai įvykio metu vykdė tarnybines pareigas, todėl apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad Policijos pareigūnai privalomus nurodymus turi teisę duoti vadovaudamiesi ne tik BPK bet ir Policijos veiklos įstatymo nuostatomis, o asmuo turi paklusti policijos pareigūnų teisėtiems reikalavimams.

Dėl apeliacinio skundo argumento, kad nuteistasis bute buvo rastas neblaivus, todėl policijos pareigūnai negalėjo vykdyti jo apklausos, pažymėtina, kad į butą pas nuteistąjį pareigūnai atvyko siekdami pristatyti apklausai dėl jau pradėto ikiteisminio tyrimo į policijos komisariatą, tačiau nuteistajam triukšmaujant, elgiantis agresyviai, pasipriešinant policijos pareigūnams, jį turėjo pristatyti į policijos komisariatą dėl sukelto triukšmo bute, pasipriešinimo pareigūnams, o ne tik dėl iš anksto numatytos apklausos.

Atmestinas kaip nepagrįstas ir nuteistojo skundo teiginys, jog teismas nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe nustatė jo neblaivumą, pažymi, kad teismas neįrodė, jog jo neblaivumas turėjo įtakos jo elgesiui. Byloje neabejotinai nustatyta, kad nuteistasis įvykio metu buvo neblaivus, tai patvirtina alkotesterio parodymai, S. S. nustatytas 1,69 promilių neblaivumas (b.l.48)., šio fakto neneigia ir pats nuteistasis. Tai, kad nuteistasis atvykus policijai elgėsi agresyviai, keikėsi, pasipriešino policijos reikalavimams važiuoti apklausai į policijos komisariatą, vėliau bandė smaugti vieną iš policijos pareigūnų, neabejotinai patvirtina neadekvatų nuteistojo elgesį, kuriam neabejotinai turėjo įtakos apsvaigimas nuo alkoholio.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo patenkintu civilinio ieškinio reikalavimu dėl neturtinės žalos V. R. naudai, nurodo, jog civilinis ieškovas savo reikalavimą dėl moralinės žalos atlyginimo grindžia prielaidomis apie galimą įtaką ieškovo profesinei veiklai bei galimu sužalojimu.

Neturtinė žala pagal CK 6.250 str. 1 d. nuostatą suprantama kaip fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo sąlygos ir skaičiavimo kriterijai yra numatyti CK 6.250 str. 2 d., taigi teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, turi atsižvelgti į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos padarinius, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovautis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.

Išanalizavus skundžiamą teismo sprendimą matyti, kad teismas atsižvelgė į nukentėjusiajam V. R. sukeltus padarinius – patirtus dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą, jo pobūdį ir dėl to nukentėjusiojo patirtus nepatogumus. Tačiau teismas įvertino ir kitas CK 6.250 str. 2 d. numatytas aplinkybes – žalą padariusio asmens turtinę padėtį (S. S. pensininkas, turintis neįgalumą). Konstatuotina, kad nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydis (145 EUR) pirmosios instancijos teismo nustatytas vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, išlaikant nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens interesų pusiausvyrą, ir negali būti vertinamas kaip pernelyg didelis. Patikrinus byloje esančius duomenis nėra pagrindo daryti priešingą išvadą, nes nėra nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, būtų pažeidęs BPK ar CK nuostatas.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, pažymėtina, kad nuteistojo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 286 str. taigi, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Nenustačius baudžiamojo proceso įstatyme numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 24 d. nuosprendis, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, pripažintinas teisėtu.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

S. S. apeliacinį skundą atmesti.