Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Valdimaro Bavėjano, kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Elenos Vainienės, Lino Žukausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro (toliau – ir prokuroras) ir nuteistojo V. Ž. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. Ž. (V. Ž.) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktus ir nuteistas laisvės atėmimu 10 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš V. Ž. J. S. priteista 673,08 Eur turtinei ir 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o V. S. – 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Dėl bausmės paskyrimo

V. Ž. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktus už T. Ž., t. y. už savo šeimos nario – sugyventinės – itin žiaurų nužudymą ir jam paskirta 10 metų laisvės atėmimo bausmė. Už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalyje, padarymą baudžiamasis įstatymas nustato alternatyvias bausmes, susijusias tik su laisvės atėmimu, t. y. arba laisvės atėmimą nuo 8 iki 20 metų, arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Galimos skirti terminuoto laisvės atėmimo bausmės vidurkis sudaro 14 metų.Apeliantas prokuroras prašo V. Ž. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sugriežtinti iki 14 metų. Apeliantas nuteistasis prašo jam paskirtą bausmę sušvelninti.Prokuroro prašymas tenkintinas iš dalies, o nuteistojo V. Ž. atmestinas.Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausme turi būti įgyvendintos bausmės paskirties nuostatos, t. y. bendroji prevencija, nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas ir bausmės teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis). Bausmės skyrimo pagrindus reglamentuoja BK 54 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Baudžiamasis įstatymas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-68-788/2015).Skiriant bausmę turi būti siekiama visų pirmiau aptartų BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų bausmės tikslų. Įstatymas nė vienam iš jų nesuteikia prioriteto. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Paskirta bausmė yra veiksminga tada, kai ja įgyvendinami visi bausmei keliami tikslai. Teisingumo principas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitinka įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė adekvati padarytai veikai. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad teismas, skirdamas bausmę konkrečioje byloje, turi atsižvelgti ne tik į anksčiau nurodytus visus įstatyme išvardytus reikalavimus, bet ir į nusikaltusio asmenybę apibūdinančius požymius, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu, po jos, visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą ir pan., nes visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, konkrečioje baudžiamojoje byloje yra vienodai svarbios tiek vertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, tiek ir jų visumą. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nustatytą bausmės rūšį ir dydį, kuris turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio (kasacinė nutartis 2K-137/2013). Apygardos teismas, įgyvendindamas įstatymo leidėjo suteiktą diskreciją – paskirti bausmę nusikaltusiam V. Ž., pagrįstai jam pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktus parinko terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ne visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, todėl neteisingai nustatė jos dydį. Apygardos teismas nuteistajam V. Ž. už kvalifikuotą nužudymą paskyrė 10 metų laisvės atėmimo bausmę. Tokia bausmė nėra teisinga, neatitinka nuteistojo padarytos veikos ir jo asmenybės pavojingumo. Tuo tarpu, kaip minėta 15 punkte, bausmė laikoma teisinga tik tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Žemesnės instancijos teismas, individualizuodamas nuteistajam V. Ž. skirtiną bausmę, teisingai nurodė, kad nuteistojo padaryta veika, numatyta BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktuose, priskirtina labai sunkių nusikaltimų kategorijai BK 11 straipsnio 6 dalies taikymo kontekste. Nuteistojo V. Ž. padaryta veika yra smurtinio pobūdžio – pasikėsinta į labiausiai saugomą vertybę – žmogaus gyvybę. V. Ž. padarytas nusikaltimas baigtas. Nuteistojo baudžiamąją atsakomybę sunkina tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos jai padaryti (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Tačiau, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad nuteistojo V. Ž. baudžiamąją atsakomybę lengvina tai, jog jis pripažįsta padaręs veiką ir gailisi dėl jos, teisėjų kolegijos vertinimu, padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą. Remiantis formuojama kasacinio teismo praktika, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tik tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinė nutartis Nr. 2K-77/2013). Nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiųjų ir pan. (kasacinė nutartis 2K-479/2014). Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuteistasis V. Ž. laisva valia prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą ir nuoširdžiai kritiškai vertina savo poelgį. Teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, nuteistasis V. Ž. prisipažinti buvo privestas dėl byloje surinktų įrodymų. Nuteistasis V. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kaltę dėl jam inkriminuotos veikos pripažino ne visiškai, bet tik iš dalies. Dar daugiau, nuteistasis V. Ž. stengėsi sumenkinti savo atliktų veiksmų pavojingumą, tvirtindamas, kad T. Ž. sudavė ne 50, o 30 smūgių į įvairias kūno vietas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad rytą, radęs negyvą nukentėjusiąją T. Ž., apie įvykdytą nusikaltimą nepranešė nei policijos pareigūnams, nei T. Ž. artimiesiems, nors pastarieji jos ieškojo. Radęs mirusią nukentėjusiąją, visą dieną nuteistasis vartojo alkoholį, vėliau nukentėjusios kūną nutempė ir įmetė į rūsį. Viso proceso metu V. Ž. stengėsi pateisinti savo smurtinius veiksmus, teigdamas, kad juos išprovokavo pati nukentėjusioji, o jis ją norėjo tik „pamokyti“. Byloje galima teigti, kad V. Ž. smurtiniams veiksmams įtakos iš dalies turėjo pačios nukentėjusiosios T. Ž. elgesys tiek, kiek jis galimai susijęs su jos neištikimybe. Tačiau byloje daryti išvadą, kad nukentėjusioji T. Ž. įvykio metu sąmoningai (tyčia) siekė išprovokuoti V. Ž. neteisėtus veiksmus, nėra pagrindo. Remiantis paties V. Ž. parodymais, T. Ž. ir anksčiau jam yra buvusi neištikima. Byloje aptariamas smurto protrūkis buvo ne pirmas atvejis V. ir T. Ž. šeimoje. Smurtas jų šeimoje buvo įprasta konfliktų sprendimo priemonė. Tai, kad V. Ž. nuoširdžiai nesigaili ir kritiškai nevertina savo elgesio, patvirtina ir tai, kad jis neatsiprašė nukentėjusiųjų J. ir V. S.. Aptartos aplinkybės rodo, kad V. Ž. prisipažįsta dėl jam inkriminuoto nusikaltimo ir gailisi tik siekdamas sušvelninti savo teisinę padėtį. Toks nuteistojo V. Ž. elgesys neatitinka baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės, įtvirtintos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, turinio. Todėl panaikintina apskųstojo teismo nuosprendžio dalis, kurioje pripažinta, kad V. Ž. atsakomybę lengvina tai, jog jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi (BPK 328 straipsnio 1 dalis).Nuteistasis V. Ž. nusikaltimą, nustatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktuose, padarė veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia. Viena vertus, aplinkybė, kad nuteistasis nužudymą padarė veikdamas neapibrėžta tyčia, rodo mažesnį tokio nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Tačiau, kita vertus, konkrečiu atveju, vien nustatyta kaltės forma nenulemia mažesnio nuteistojo V. Ž. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnio. Nuteistasis padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą žmogaus gyvybei, kurio pasekmės yra negrįžtamos. Tai, kad nužudytoji T. Ž. buvo neblaivi ir nevengė piktnaudžiauti alkoholiu, nemažina jos gyvybės vertės žmogiškąja prasme. Nuteistasis nužudė T. Ž., prieš ją apie 10–20 min. be pertraukos intensyviai naudodamas smurtą, suduodamas jai daugybę smūgių į gyvybiškai svarbius žmogaus organus (galvą, krūtinę, šonus), smūgiuodamas tiek rankomis, tiek kojomis, tiek diržu, nors nužudytoji nekėlė jam jokios grėsmės, gulėjo nekalbėdama ir nesipriešindama, prieš nuteistąjį neatlikdama jokių puolamųjų (smurtinio pobūdžio) veiksmų. Nuteistasis V. Ž. akcentuoja, kad jis buvo stipriai psichologiškai paveiktas nukentėjusiosios neištikimybės fakto ir tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti. Visų pirma, kaip minėta 21 punkte, T. Ž. ir anksčiau nuteistajam yra buvusi neištikima. Antra, kaip matyti iš bylos medžiagos duomenų, V. Ž., darydamas nusikalstamą veiką, nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje. Nuteistasis V. Ž. nužudė T. Ž. apimtas įtūžio, pykčio ir tai padarė esant dviem jo nusikalstamus veiksmus kvalifikuojantiems požymiams, t. y. itin žiauriai nužudė savo šeimos narį – buvusią žmoną – sugyventinę – T. Ž.. Nuteistasis V. Ž. nebaustas administracine tvarka, tačiau anksčiau yra teistas už smurtinio nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarymą (už T. Ž. giminaičio sumušimą) ir vėl nusikalto esant neišnykusiam teistumui. Tokios aplinkybės neigiamai apibūdina V. Ž. asmenybę. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis linkęs nusikalsti, nepaisyti visuomenėje nustatytų elgesio ir moralės normų. V. Ž. kaip asmenybė agresyvėja, o jo daromos nusikalstamo veikos sunkėja. Be to, tai, kad nuteistasis po intensyvaus smurto panaudojimo prieš T. Ž., nuėjo miegoti, vėliau jos kūną nutempė į rūsį ir numetė žemyn galva ant kopėčių, parodo jo itin didelį ciniškumą, abejingumą žmogaus gyvybei. Teisėjų kolegijos nuomone, be paminėtų aplinkybių, įvertintini ir V. Ž. socialiniai ryšiai. V. Ž. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, tačiau iki sulaikymo nedirbo, nors ir buvo registruotas darbo biržoje. V. Ž. gydytas nuo lėtinio alkoholizmo II stadijos, abstinencijos sindromo. Tokios aplinkybės rodo, kad nuteistasis V. Ž. nekūrė tamprių ryšių su visuomene, nebuvo jai naudingas. Todėl iš naujo įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, susijusias tiek su V. Ž. padaryto nusikaltimo, tiek su jo asmenybės pavojingumu, taip pat atsižvelgusi į tai, kad byloje nenustatyta V. Ž. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jo atsakomybę sunkina tai, jog jis veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, visas šias aplinkybes įvertinusi tiek kiekvieną iš jų atskirai, tiek kaip visumą, teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad nuteistajam V. Ž., priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, paskirtina bausmė, artima baudžiamojo įstatymo nustatytos sankcijos vidurkiui (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Tokia bausmė bus veiksminga, proporcinga nuteistojo V. Ž. pažeistiems teisiniams gėriams ir atitinkanti teisingumo principą.Apeliaciniame skunde prokuroras prašo pirmus 5 metus bausmę nuteistajam V. Ž. paskirti atlikti kalėjime, kitą bausmės dalį – pataisos namuose. Šis prašymas nepagrįstas, todėl netenkintinas.Pagal BK 50 straipsnio 3 dalies nuostatas, bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas V. Ž. bausmės atlikimo vietą, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Kaip matyti iš nuosprendžio turinio, parinkdamas V. Ž. paskirtos bausmės atlikimo vietą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į apeliaciniame skunde prokuroro nurodytas aplinkybes: V. Ž. padaryto nusikaltimo pobūdį (smurtinio pobūdžio), pavojingumo laipsnį (labai sunkus nusikaltimas), jo asmenybę (anksčiau teistas už smurtinį nusikaltimą; vėl nusikalto esant neišnykusiam teistumui), atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Šiuo nuosprendžiu nustatyta, kad apygardos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai nustatė V. Ž. baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Tačiau nepaisant to, kad byloje nenustatyta V. Ž. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, įvertinus pirmiau paminėtų aplinkybių visumą, konstatuotina, jog apygardos teismas teisingai nusprendė V. Ž. bausmę paskirti atlikti pataisos namuose. Toks teismo sprendimas nepažeidžia baudžiamojo įstatymo ir atitinka bendruosius bausmių skyrimo principus.

Dėl neturtinės žalos priteisimo

Nuteistasis V. Ž. mano, kad nukentėjusiesiems J. S. ir V. S. priteisti atlygintinos neturtinės žalos dydžiai per dideli, prašo juos sumažinti.Tokie nuteistojo teiginiai prieštarauja bylos medžiagai, todėl prašymas atmestinas.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos neturtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Visi šie įstatymo leidėjo įtvirtinti kriterijai yra vertinamieji ir juos įvertina teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį. Vienas iš pagrindinių kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus veiklai, gyvenimui ir pan. Žalą padariusio asmens kaltė, jos forma taip pat yra vienas iš kriterijų, į kurį privalo atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį. Kasacinis teismas formuojamoje praktikoje yra ne kartą akcentavęs, kad asmeniui veikiant tyčia, padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju. Nustatant neturtinės žalos dydį, atsižvelgiama ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, tačiau sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju tai nėra lemiamas kriterijus.Apygardos teismas šioje baudžiamojoje byloje pareikštus civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėjo laikydamasis BPK ir CK normų reikalavimų (BPK 109, 115 straipsniai; CK 6.250 straipsnis). Iš apskųstojo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad nustatant nukentėjusiesiems J. S. ir V. S. priteistinos neturtinės žalos dydžius, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visus pirmiau aptartus kriterijus, įskaitant ir nuteistojo T. Ž. turtinę padėtį (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Priteisiant nukentėjusiesiems: J. S. – 2 000 Eur, o V. S. – 15 000 Eur, dydžio neturtinės žalos atlyginimus, pusiausvyra tarp nukentėjusiųjų J. S. ir V. S. bei nuteistojo V. Ž. teisėtų interesų išlaikyta. Tokie neturtinės žalos dydžiai yra adekvatūs nuteistojo padarytai tyčiniai nusikalstamai veikai, dėl kurios nukentėjusieji neteko artimo žmogaus – sesers ir motinos, neprieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijams, iš esmės atitinka suformuotą teismų praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-364/2014; 2K-205-976/2017) ir nėra akivaizdžiai per dideli. Tai, kad nukentėjusieji negyveno kartu su nužudytąja, nesumenkina jų patirtų neigiamų emocinių išgyvenimų, dvasinio sukrėtimo dėl nuteistojo nusikalstamais veiksmais atimtos artimo asmens (V. S. – motinos, J. S. – sesers) gyvybės. Gyvenimas skyriumi nepašalina emocinio ryšio bei artumo. Nukentėjusieji bendravo su T. Ž.. Teisėjų kolegijai nekyla jokių pagrįstų abejonių, kad nukentėjusieji dėl T. Ž. mirties patyrė akivaizdžią neturtinę žalą: stresą dėl artimo asmens netekties, nerimą, nepatogumus. Aplinkybė, kad nužudytoji T. Ž. nevengė vartoti alkoholio, taip pat nemažina jos gyvybės vertės žmogiškąja prasme.Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir apskųstasis nuosprendis keistinas, o nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 13 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 13 d. nuosprendžio dalį, kurioje pripažinta, kad V. Ž. (V. Ž.) atsakomybę lengvina aplinkybė, nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi).

V. Ž. (V. Ž.), pripažintam kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktus, paskirtąją laisvės atėmimo bausmę padidinti iki 12 (dvylikos) metų.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo V. Ž. (V. Ž.) apeliacinį skundą atmesti.