Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

2017-05-11 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-126-255/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2017-05-11
Bylos Nr.
1A-126-255/2017
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Savinijus Katauskas, Regina Bertašienė, Violeta Miliuvienė
Nuteistasis
T. K.
Civilinis ieškovas
UAB „(duomenys neskelbtini)“
Advokatai
Kristina Pralgauskaitė
Kategorijos

Pranešėja R. Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-126-255/2017

Teisėja Z. Romanovaitė Proceso Nr. 1-31-1-00777-2014-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.1.; 1.2.14.7.1.; 2.4.6.1.; 2.4.6.5.1. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 11 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Reginos Bertašienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Savinijaus Katausko, Violetos Miliuvienės, sekretoriaujant Irinai Fiodorovai,

dalyvaujant prokurorui Romui Gervaičiui,nuteistajam T. K.,gynėjai advokatei Kristinai Pralgauskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-02-08 nuosprendžio, kuriuo T. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalyje ir 184 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta: pagal BK 183 straipsnio 1 dalį – 4 mėnesiai viešųjų darbų, per mėnesį dirbant 20 valandų neatlygintinai visuomenės labui; pagal BK 184 straipsnio 1 dalį (dėl Klaipėdos sandėlyje, adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) , Klaipėda, jo žinioje buvusio UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio turto iššvaistymo) – 6 mėnesiai viešųjų darbų, per mėnesį dirbant 20 valandų neatlygintinai visuomenės labui. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant prie paskirtos griežčiausios bausmės iš dalies pridedant paskirtą švelnesnę bausmę ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 8 (aštuoni) mėnesiai viešųjų darbų, per mėnesį dirbant 20 valandų neatlygintinai visuomenės labui. T. K. dėl nusikalstamos veikos, numatytos 184 straipsnio 1 dalyje, (dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio turto išvaistymo 2014-06-10 po jo atleidimo iš darbo), padarymo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nustatyta, kad T. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareikštas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš T. K. priteista UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai 4500,89 Eur turtinės žalos atlyginimo bei 3000 Eur patirtų advokato išlaidų. Civilinio ieškinio dalis dėl 2004,84 Eur (6919,16 Lt) žalos ir 573,87 Eur negautų pajamų palikta nenagrinėta (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

T. K. nuteistas už tai, kad iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą turtą, tai yra jis, dirbdamas įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ Klaipėdos regione pardavimų vadybininku, būdamas materialiai atsakingas, laikotarpiu nuo 2013-11-19 iki 2014-04-07 iššvaistė sandėlyje, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, jo žinioje buvusį UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą, t. y. 25 m² lygios skardos „Poliesteris“ RAL 8016, kurios 1 m² vertė 3,85 eurų (13,29 Lt), iš viso 96,25 eurų (332,33 Lt) vertės; 8,5 m² lygios skardos „Poliesteris“ RR32, kurios 1 m² vertė 3,60 eurų (12,43 Lt ), iš viso 30,60 eurų (105,66 Lt) vertės; 2,25 m² lygios skardos „Poliesteris“ RR33, kurios 1 m² vertė 3,85 eurų ( 13,29 Lt), iš viso 8,66 eurų (29,91 Lt ) vertės; 100 m² lygios skardos „Nova“ PUR RR32, kurios 1 m² vertė 3,89 eurų ( 13,43 Lt), iš viso 388,99 eurų (1343,14 Lt) vertės; 9,5 m² lygios skardos PUR RR20, kurios 1 m² vertė 5,68 euro (19,60 Lt), iš viso 53,93 eurų (186,20 Lt) vertės; 79 m² lygios skardos PUR RR21, kurios 1 m² vertė 5,27 eurų ( 18,18 Lt), iš viso 416,03 eurų (1436,47 Lt) vertės; 8,75 m² lygios skardos PUR PR32, kurios 1 m² vertė 5,68 Eur (19,61 Lt), iš viso 49,70 Eur (171,60 Lt) vertės; 14 vnt. tarpinių kraigo čerpių, kurios vnt. vertė 0,92 euro (3,18 Lt), iš viso 12,88 eurų (44,47 Lt) vertės; lietvamzdį MRR 32 7,99 eurų (27,62 Lt) vertės. Tokiu būdu T. K., nesilaikydamas apskaitos taisyklių, iššvaistė jo žinioje buvusį 1065,05 Eur (3677,40 Lt) vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą.Be to, T. K. nuteistas už tai, kad pasisavino jo žinioje buvusį svetimą turtą, tai yra jis 2014-06-09 klientui už paduotas prekes išrašė pinigų priėmimo kvitą, serijos Nr. 3179189, bei iš kliento paėmė 1158,48 Eur, 2014-06-10 dviem klientams už paduotas prekes išrašė pinigų priėmimo kvitus, serijos Nr. 3179190, paimdamas 501,12 Eur, bei serijos Nr. 3179191, paimdamas 1196,23 Eur. Tačiau į įmonės sąskaitą įnešė tik 1158,48 Eur, tokiu būdu pasisavino įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius 1697,35 Eur.Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-02-08 nuosprendžiu T. K. išteisintas dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio turto iššvaistymo 2014-06-10, tačiau ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka neskundžiama.

Apeliaciniu skundu T. K. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-02-08 nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nukentėjusiosios UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.Apeliantas nurodo, kad su Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu nesutinka iš dalies. Pažymi, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, t. y. tinkamai, tiesiogiai, išsamiai bei teisingai neištyrė ir neįvertino įrodymų, padarė išvadas, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir yra nepagrįstos patikimais bei neginčijamais įrodymais (BPK 20 straipsnio 3–5 dalys, 301 straipsnio 1 dalis). Teismas taip pat pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes nepašalintas abejones nevertino nuteistojo naudai. Pasak nuteistojo, dėl šių pažeidimų pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas išvadas ir nepagrįstai nuteisė jį pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir BK 184 straipsnio 1 dalį. Nurodo, jog kaltės nepripažįsta. Mano, kad yra iškilusi nekalto asmens nuteisimo grėsmė, nes įrodymų tyrimas atliktas ne visapusiškai, neobjektyviai. Akcentuoja, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai taikyti įstatymą, kad nusikalstamas veikas padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Apelianto manymu, buvo padaryta esminių pažeidimų, todėl baudžiamojo proceso paskirtis tinkamai neįgyvendinta, dėl to, pasak apelianto, kyla rimtų abejonių dėl jo nuteisimo ir bausmės jam paskyrimo.T. K. pažymi, kad teismas nuosprendžiu pripažino, jog įrodyta, jog jis iššvaistė jo žinioje buvusį 1114,75 Eur (3849,01 Lt) vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą ir veiką kvalifikavo pagal BK 184 straipsnio 1 dalį. Akcentuoja, kad su tokia teismo išvada jis nesutinka ir nurodo, jog teismas, vertindamas bylos duomenis dėl tariamo UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio 1114,75 (3849,01 Lt) vertės turto iššvaistymo, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, neišsamiai ištyrė ir išanalizavo visus įrodymus, atlikdamas įrodymų analizę, teismas nepagrįstai nusprendė, jog ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu surinkti įrodymai atitinka kaltinimo nustatytas bylos aplinkybes. Nurodo, jog teismas konstatavo, kad yra nustatytas prekės, kurios kodas 2001008016, lygi skarda poliesteris 25 mikronai, 045 mm RAL 8016, 25 m² trūkumas. Pažymi, kad jis su tokia išvada nesutinka, nes teismas nevertino 2014-03-04 sąskaitos faktūros TOD1300538 ir 2014-03-04 važtaraščio Nr. 1300637, kurie, pasak apelianto, patvirtina faktą, jog prekės, kurios kodas 20010008016, buvo parduota ne 50 m² , kaip nurodo teismas, bet 116,75 m². Taip pat apeliantas nurodo, jog teismas konstatavo, kad yra nustatytas prekės, kurios kodas Nr. 200132, – lygi skarda poliesteris RR32 (tam ruda) – 8,50 m² trūkumas. Pasak T. K., ši teismo išvada taip pat yra nepagrįsta, nes teismas nevertino 2014-03-04 sąskaitos faktūros TOD1300538 ir 2014-03-04 važtaraščio Nr. 1300637, kurie patvirtina faktą, jog prekės, kurios kodas Nr. 200132, buvo parduota 25 m². Apeliantas pažymi ir tai, kad teismas konstatavo, jog yra nustatytas prekės, kurios kodas Nr. 200320, – lygi skarda PUR 50 mikronai 0,50 mm RR20 (balta) – 9,5 m² trūkumas. Apelianto manymu, ši teismo išvada taip pat yra nepagrįsta, nes neatitinka faktinių aplinkybių, nes teismas nevertino 2014-02-25 sąskaitos faktūros TOD1300537 ir 2014-02-25 važtaraščio Nr.1300636, kurie, pasak apelianto, patvirtina faktą, jog prekės, kurios kodas Nr. 200320, buvo parduota 25 m². T. K. akcentuoja ir tai, jog teismas konstatavo, kad yra nustatytas prekės, kurios kodas Nr. 200321, – lygi skarda PUR, 0,50 RR21 (šviesiai pilka) – 79 m² trūkumas. Mano, kad ir ši teismo išvada yra nepagrįsta, nes apylinkės teismas nevertino 2014-03-04 sąskaitos faktūros TOD1300538 ir 2014-03-04 važtaraščio Nr.1300637, kurie, pasak apelianto, patvirtina faktą, jog prekės, kurios kodas Nr. 200321, buvo parduota 125 m². Atkreipia dėmesį, jog teismas nustatė ir tai, kad yra nustatytas prekės, kurios kodas Nr. 200332, – lygi skarda PUR, 50 mikronai, 0,50 mm RR32 (tamsiai pilka) – 17,50 m² trūkumas. T. K. su teismo išvada nesutinka, nes, pasak apelianto, teismas nevertino 2014-01-15 sąskaitos faktūros TOD1300534 ir 2014-01-15 važtaraščio Nr. 1300633, kurie patvirtina faktą, jog prekės, kurios kodas Nr. 200332, buvo parduota 4 m². Apelianto manymu, akivaizdu, jog teismas, pripažindamas jį kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 1 dalyje, neanalizavo visų ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo metu tarpusavyje susijusių ir vienas kitą patvirtinančių duomenų viseto. Akcentuoja, kad teismas nevertino trijų sąskaitų faktūrų, t. y. TOD1300534 (87,00 Lt + PVM suma), TOD1300537 (612,50 Lt + PVM suma) ir TOD1300538 (4200 Lt + PVM suma, viso - 4899,50 Lt (1418,99 Eur)) bei važtaraščių, išrašytų juridiniams asmenims bei klientų pasirašytų. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos duomenis, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus.Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas vienodą teismų praktiką nurodo, kad nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.Dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio 1114,75 eurų (3849,01 Lt) vertės turto iššvaistymo apeliantas nurodo, kad iš kaltinamojo akto bei jo patikslinimo matyti, kad turtas – tai prekės: 245,75 m² įvairių spalvų lygi skarda, kurios vertė 1093,88 eurų, 1 lietvamzdis, kurio vertė 7,99 eurų, ir 14 tarpinių, kurių vertė 12,99 eurų. Atkreipia dėmesį į tai, kad iš byloje esančio revizijos akto matyti, jog 2013-11-19 Klaipėdos sandėlyje buvo 753,06 m² lygios skardos. Laikotarpiu nuo 2013-11-19 iki 2014-04-07 į Klaipėdos sandėlį buvo atvežta dar 300 m² lygios skardos. Tai patvirtina važtaraščiai Nr. 00001174 078 – 25 m², 00001183_078 – 125 m², 00001206_078 – 150 m². Pažymi, kad iš Klaipėdos sandėlio į Palangos sandėlį buvo išvežta 37,5 m² lygios skardos. Pasak apelianto, tai patvirtina važtaraščiai Nr. 00001162_078 – 12,5 m² ir Nr. 00001175_078 – 25 m². Apeliantas nurodo, kad per šį laikotarpį buvo parduota 604,5 m² lygios skardos ir tai patvirtina pardavimo važtaraščiai: Nr. 1300629 – 50 m², Nr. 1300631 – 125 m², Nr. 1300632 – 25 m², Nr. 1300633 – 4 m², Nr. 1300635 – 25 m², Nr. 1300636 – 25 m², Nr. 1300637 – 238 m², Nr. 1300638 – 100 m², Nr. 1300639 – 12,5 m². Pasak apelianto, atlikus matematinius veiksmus, t. y. prie turėtos skardos pridėjus atvežtą ir atėmus išvežtą ir parduotą (753,06 + 300 - 37,5 - 604,5 = 411,06 m²), matyti, kad per 2014-04-07 darytą reviziją Klaipėdos sandėlyje buvo rasta 436,31 m² lygios skardos, t. y. 25,25 m² daugiau negu jos turėtų būti pagal dokumentinį likutį. Apelianto manymu, tai paneigia kaltinime nurodytą aplinkybę, jog visuma duomenų patvirtina, kad 2014-04-07 atlikus inventorizaciją buvo nustatytas prekių trūkumas už 1114,54 Eur (3849,01 Lt).Apeliantas taip pat akcentuoja, kad be rašytinių įrodymų kaltinimas yra grindžiamas ir liudytojų parodymais. Atkreipia dėmesį, kad liudytojas E. D. bylos nagrinėjimo metu teismui nurodė, jog niekada nėra sutikrinęs kompiuterinėje programoje esančių duomenų su popieriniais finansiniais dokumentais. T. K. manymu, tai yra būtina padaryti, siekiant objektyviai ir pagrįstai nustatyti / nenustatyti prekių trūkumus inventorizacijų metu. Pasak apelianto, ši aplinkybė teismo vertinta nebuvo, todėl daro išvadą, jog E. D. paaiškinimus teismas vertino selektyviai, tik tiek, kiek yra būtina kaltinimui paremti. Teismas iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis).Mano, kad išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, jog teismas konstatuodamas, kad jis iššvaistė jo žinioje buvusį 1114,54 Eur vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą, todėl jo veika kvalifikuotina pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, pažeidė esmines BPK įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias nuostatas. Apelianto manymu, teismas kaltinimą grindė prielaidomis, t. y. nesant duomenų apie faktiškai jam perduotų ir jo realizuotų prekių kiekį laikotarpiu nuo 2013-11-19 iki 2014-04-07. Kaltinimas yra grindžiamas tomis prekėmis, kurios jam nebuvo perduotos pasirašytinai. Pasak apelianto, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinime visas turtas būtų perduotas jo materialinei atsakomybei. Nebuvo nustatyta, kiek nuosavybės jam priklausančių skardos gaminių ir kiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančių prekių yra garaže, adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Klaipėda. Mano, jog visa tai sudaro pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio skundžiamąją dalį.Apeliantas teigia, kad nuosprendžio pagrįstumu skatina abejoti ir tai, kad tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jo yra susiklostę teisiniai santykiai, kurie turėtų būti sprendžiami civilinio proceso tvarka. Tačiau šie santykiai civilinio proceso tvarka sprendžiami nebuvo, nors byloje nėra nustatyta, kad toks pažeistų teisių gynybos būdas būtų esmingai pasunkintas. Tai sudaro pagrindą išvadai, kad tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jo susiklostę civiliniai santykiai yra dirbtinai kriminalizuojami, kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamų veikų padarymu. Tai prieštarauja susiklosčiusiai teismų praktikai. Pažymi, kad šios aplinkybės teismo vertintos nebuvo.Dėl 1697,35 Eur pasisavinimo nurodo, kad teismas pripažino, jog įrodyta, kad jis pasisavino jo žinioje buvusius UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius 1697,35 Eur. Teismas konstatavo, jog jis nurodytą veiką padarė tiesiogine tyčia, t. y. jis suprato, kad pasisavina jo žinioje buvusius 1697,35 Eur ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius pinigus, numatė, kad tokiais veiksmais daro žalą UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir norėjo taip veikti. Nurodė, kad veika atitinka požymius nusikalstamo veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje.T. K. manymu, nėra pagrindo jo veiksmuose konstatuoti subjektyvaus nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalies požymio, t. y. tyčios pasisavinti įmonei priklausančias pinigines lėšas. Pasak apelianto, byloje nėra nė vieno įrodymo, paneigiančio jo poziciją, kad jis ne pasisavino UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias pinigines lėšas – 1697,35 Eur, bet neteisėtai atleidus jį iš darbo, nesant jokio UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančių prekių trūkumo bei nepagrįstai nesumokėjus jam darbo užmokesčio ir atostoginių, jis pasinaudojo daikto sulaikymo teise, iki kol bus atliktas išsamus patikrinimas dėl faktiškai gautų ir realizuotų prekių laikotarpiu nuo 2013-11-19 iki 2014-04-07. Teigia, kad nesant jo kaltės, tai yra tyčios pasisavinti įmonei priklausančias pinigines lėšas, jis negali būti pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį.Dėl civilinio ieškinio nurodo, jog vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys turėtų būti paliktas nenagrinėtas, kadangi nėra pagrindo pripažinti jo kaltu dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 184 straipsnio 1 dalyje ir BK 183 straipsnio 1 dalyje.Atsiliepimu į apeliacinį skundą civilinė ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo nuteistojo T. K. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-02-08 nuosprendį bei priteisti iš T. K. 300 Eur papildomai turėtų proceso išlaidų. Ieškovės nuomone, apeliacinis skundas yra nepagrįstas byloje nustatytų aplinkybių bei surinktų įrodymų visuma. Pažymi, kad T. K. apeliaciniame skunde nurodomi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumai yra abstraktūs, neparemti konkrečiais įrodymais. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-02-08 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis T. K. apeliaciniu skundu skundžia Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria jis buvo nuteistas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį ir BK 183 straipsnio 1 dalį. Apeliantas apeliaciniame skunde iš esmės kelia klausimą dėl įrodymų vertinimo. Nuteistojo manymu, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, t. y. tinkamai, tiesiogiai, išsamiai bei teisingai neištyrė ir neįvertino įrodymų, todėl padarė išvadas, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir yra nepagrįstos patikimais bei neginčijamais įrodymais (BPK 20 straipsnio 3–5 dalys, BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pažymi, kad teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes nepašalintas abejones nevertino jo naudai. Pasak nuteistojo, dėl šių pažeidimų pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas išvadas ir nepagrįstai nuteisė jį pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir BK 184 straipsnio 1 dalį.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 1 dalyje.

Pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje esančius įrodymus nepagrįstai konstatavo, kad T. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija išnagrinėjusi byloje esančius įrodymus padarė priešingą išvadą dėl T. K. kaltės iššvaistant UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, todėl ši nuosprendžio dalis naikinama ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes neįrodyta, kad padaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, arba nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų. Pareiga įrodinėti byloje tenka valstybės institucijoms ir pareigūnams. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas.T. K. skundžiamu nuosprendžiu dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 1 dalį nuteistas apylinkės teismui konstatavus, jog išanalizavus ir įvertinus byloje esančių duomenų visumą yra įrodyta, kad T. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 1 dalyje. Apeliantas su teismo padaryta išvada nesutinka. Anot jo, teismas nevertino byloje surinktų įrodymų visumos, dėl to padarė klaidingas, nepagrįstas ir faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad T. K. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavimų vadybininku nuo 2011-12-07 iki 2014-06-10, pagal einamas pareigas ir visiškos individualinės materialinės atsakomybės sutarties Nr. 129 pagrindu buvo atsakingas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ jam perduotų vertybių saugojimą. Šių faktų neginčija ir pats T. K.. Nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė parodymus apie darbo specifiką, išrašomas sąskaitas faktūras, važtaraščius, daromus atsiskaitymus, tačiau nepripažino, kad iššvaistė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą. Nurodė, kad prekių trūkumas nepagrįstas, nes neįvertinta visa dokumentacija. Nurodė, kad tiek gaunant prekes į sandėlį, tiek jas parduodant buvo pasirašinėjami važtaraščiai, tačiau iš byloje esančių važtaraščių matyti, kad kai kurie važtaraščiai be jo parašo, nors jis pasirašydavo visus važtaraščius.Pirmosios instancijos teismas remdamasis bylos duomenimis nurodė, jog 2013-11-19 buvo atlikta inventorizacija Klaipėdos sandėlyje, adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Klaipėda, jos metu faktiškai sandėlyje rastas atitinkamų prekių kiekis laikytinas atskaitos tašku atliekant 2014-04-07 inventorizaciją ir sutikrinant prekių kiekį sandėlyje atsižvelgiant į vykusį prekių judėjimą nuo 2013-11-19 iki 2014-04-07. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju yra aktualūs tik tie prekių perkėlimai iš sandėlio į sandėlį ar prekių pardavimai, kurie vyko kaltinime nurodytu laikotarpiu. Apylinkės teismas nurodė, kad iš 2014-04-07 inventorizacijos aprašo Nr. 2014-04-07-1 priedo – skaičiavimo lapo – matyti, jog inventorizacijos metu Klaipėdos sandėlyje, adresu „(duomenys neskelbtini)“ g. „(duomenys neskelbtini)“ , Klaipėda, pagal buhalterinį prekių likutį buvo tikrinamos 23 prekės, iš kurių 14 prekių buhalterinis likutis sutapo su sandėlyje rastu prekių kiekiu ir trūkumas nebuvo nustatytas, o 9 prekių buhalterinis likutis nesutapo su sandėlyje rastu kiekiu, t. y. sandėlyje buvo rastas mažesnis prekių kiekis arba išvis nerastas, todėl buvo nustatytas prekių trūkumas (t. 1, b. l. 73–76). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad iš 2014-04-07 inventorizacijos aprašo priedo – skaičiavimo lapo – matyti, jog nustatytas prekės, kurios kodas 2001008016, – lygi skarda poliesteris, 25 mikronai, 045 mm RAL 8016 – 25 m² trūkumas. Teismas pažymėjo, jog skaičiavimo lape nurodyta, kad minėtos prekės buhalterinis likutis buvo 25 m². 2013-11-19 inventorizacijos aprašo priede – skaičiavimo lape – nurodyta, kad 2013-11-19 Klaipėdos sandėlyje buvo rasta minėtos prekės 50 m² (t. 2, b. l. 153). Teismas įvertinęs duomenis, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ programos išrašo apie atsargų operacijas už laikotarpį nuo 2013-11-19 iki 2014-04-07 matyti, jog vyko minėtos prekės judėjimas, t. y. 2013-12-02 vidiniu važtaraščiu sandėlio judėjimas Nr. 00001174_078 (t. 2, b. l. 45) minėtos prekės 25 m² buvo perkelti iš Palangos sandėlio į Klaipėdos sandėlį, 2013-12-30 važtaraščiu Nr. 1300632 (t. 2, b. l. 54) 25 m² minėtos prekės paimti iš Klaipėdos sandėlio ir pristatyti klientui pagal išrašytą 2013-12-30 PVM sąskaitą faktūrą Nr. TOD1300533 (t. 2, b. l. 109) bei 2014-03-20 važtaraščiu Nr. 1300638 (t. 2, b. l. 58) 25 m² minėtos prekės paimti iš Klaipėdos sandėlio ir pristatyti klientui pagal išrašytą 2014-03-20 PVM sąskaitą faktūrą Nr. TOD1300539 (t. 2, b. l. 123). Apylinkės teismas atsižvelgęs į tai, kad 2013-11-19 Klaipėdos sandėlyje prekės, kurios kodas Nr. 2001008016, buvo rastas 50 m² ir nuo minėtos datos 25 m² buvo atsivežti iš Palangos, o 50 m² parduota, padarė išvadą, kad 2014-04-07 minėtos prekės 25 m² turėjo būti Klaipėdos sandėlyje, tačiau nebuvo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutikti negali. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad liko neįvertinta 2014-03-04 sąskaita faktūra TOD1300538 (t. 2, b. l. 121) ir 2014-03-04 važtaraštis Nr. 1300637 (t. 2, b. l. 122), kurie patvirtina faktą, jog prekės, kurios kodas 20010008016, dar buvo parduota 66,75 m². Matyti, kad iš viso buvo parduoti ne 50 m², o 116,75 m², tai yra daugiau nei nustatytas prekės likutis sandėlyje. Pažymėtina, kad 2014-03-04 sąskaita faktūra TOD1300538 įtraukta į UAB „(duomenys neskelbtini)“ registrą laikotarpiu nuo 2013-11-19 iki 2014-12-31 (t. 2, b. l. 91), o iš 2014-03-05 sąskaitos išrašo (t. 2, b. l. 74) matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2014-03-04 sąskaitą faktūrą TOD1300538 pinigus gavo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje taip pat nurodė, kad iš 2014-04-07 inventorizacijos aprašo priedo – skaičiavimo lapo – matyti, kad nustatytas prekės, kurios kodas Nr. 200132, – lygi skarda poliesteris, 25 mikronai, 0,45 mm RR32 (tam ruda), – 8,50 m² trūkumas. Pažymėjo, jog skaičiavimo lape nurodyta, kad minėtos prekės buhalterinis likutis buvo 83,50 m². 2013-11-19 inventorizacijos aprašo priede – skaičiavimo lape – nurodyta, kad 2013-11-19 Klaipėdos sandėlyje buvo rasta minėtos prekės 83,50 m² (t. 2, b. l. 153). Atkreipė dėmesį, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ programos išrašo apie atsargų operacijas už laikotarpį nuo 2013-11-19 iki 2014-04-07 matyti, jog nevyko aptariamos prekės, kurios kodas Nr. 200132, judėjimas nurodytu laikotarpiu (t. 2, b. l. 45). Atsižvelgęs į šiuos duomenis, kad 2013-11-19 Klaipėdos sandėlyje prekės, kurios kodas Nr. 200132, buvo rasta 83,50 m² ir nuo minėtos datos nevyko minėtos prekės judėjimas, teismas padarė išvadą, kad 2014-04-07 minėtos prekės Klaipėdos sandėlyje turėjo būti 83,50 m², tačiau rasta buvo tik 75 m². Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog dėl šios prekės, kurios kodas 200132, taip pat liko neįvertinta 2014-03-04 sąskaita faktūra TOD1300538 (t. 2, b. l. 121) ir 2014-03-04 važtaraštis Nr. 1300637 (t. 2, b. l. 122). Minėti dokumentai patvirtina faktą, jog prekės, kurios kodas 200132, buvo parduota 25.00 m², todėl teigti, kad nevyko prekės judėjimas, nėra jokio pagrindo. Kaip jau buvo minėta, 2014-03-04 sąskaita faktūra TOD1300538 įtraukta į UAB „(duomenys neskelbtini)“ registrą laikotarpiu nuo 2013-11-19 iki 2014-12-31 (t. 2, b. l. 91), o iš 2014-03-05 sąskaitos išrašo (t. 2, b. l. 74) matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2014-03-04 sąskaitą faktūrą TOD1300538 pinigus gavo. Apylinkės teismas nustatė ir tai, kad iš 2014-04-07 inventorizacijos aprašo priedo – skaičiavimo lapo – matyti, jog taip pat nustatytas prekės, kurios kodas Nr. 200320, – lygi skarda PUR, 50 mikronai, 0,50 mm RR20 (balta), – 9,50 m² trūkumas. Pažymėjo, jog skaičiavimo lape nurodyta, kad minėtos prekės buhalterinis likutis buvo 9,50 m². 2013-11-19 inventorizacijos aprašo priede – skaičiavimo lape – nurodyta, kad 2013-11-19 Klaipėdos sandėlyje buvo rasta minėtos prekės 9,50 m² (t. 2, b. l. 153). Atkreipė dėmesį, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ programos išrašo apie atsargų operacijas už laikotarpį nuo 2013-11-19 iki 2014-04-07 matyti, jog nevyko aptariamos prekės, kurios kodas Nr. 200320, judėjimas nurodytu laikotarpiu (t. 2, b. l. 45). Apylinkės teismas, atsižvelgęs į tai, kad 2013-11-19 Klaipėdos sandėlyje prekės, kurios kodas Nr. 200320, buvo rastas 9,50 m² ir nuo minėtos datos nevyko minėtos prekės judėjimas, padarė išvadą, kad 2014-04-07 minėtos prekės Klaipėdos sandėlyje turėjo būti 9,50 m², tačiau nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas sutikti su tokia išvada negali, nes iš byloje esančių duomenų matyti, kad prekės, kurios kodas 200320, laikotarpiu nuo 2013-11-19 iki 2014-04-07 judėjimas vyko. Pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje esančių dokumentų, tai yra 2014-02-25 sąskaitos faktūros Nr. TOD1300537 (t. 2, b. l. 119) ir 2014-02-25 važtaraščio Nr. 1300636 (t. 2, b. l. 120). Minimi dokumentai patvirtina, kad prekės, kurios kodas 200320, buvo parduota 25 m² . 2014-02-25 sąskaita faktūra TOD1300537 įtraukta į UAB „(duomenys neskelbtini)“ registrą laikotarpiu nuo 2013-11-19 iki 2014-12-31 (t. 2, b. l. 91).Taip pat apylinkės teismas konstatavo, kad iš 2014-04-07 inventorizacijos aprašo priedo – skaičiavimo lapo – matyti, jog nustatytas prekės, kurios kodas 200321, – lygi skarda PUR, 0,50 mm RR21 (šviesiai pilka), 79 m² trūkumas. Pažymėjo, jog skaičiavimo lape nurodyta, kad minėtos prekės buhalterinis likutis buvo 90 m². 2013-11-19 inventorizacijos aprašo priede – skaičiavimo lape – nurodyta, kad 2013-11-19 Klaipėdos sandėlyje minėtos prekės buvo rasta 15 m² (t. 2, b. l. 153). Atkreipė dėmesį, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ programos išrašo apie atsargų operacijas už laikotarpį nuo 2013-11-19 iki 2014-04-07 matyti, jog vyko minėtos prekės judėjimas, t. y. 2014-01-06 vidiniu važtaraščiu sandėlio judėjimas Nr. 00001206_078 minėtos prekės 75 m² buvo perkelti iš Palangos sandėlio į Klaipėdos sandėlį (t. 2, b. l. 45, 49). Atsižvelgęs į tai, kad 2013-11-19 Klaipėdos sandėlyje prekės, kurios kodas Nr. 200321, buvo rasta 15 m² ir nuo minėtos datos 75 m² prekės atsivežta iš Palangos sandėlio į Klaipėdos sandėlį, padarė išvadą, kad 2014-04-07 minėtos prekės Klaipėdos sandėlyje turėjo būti 90 m², tačiau buvo rasta tik 11 m². Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog dėl šios prekės, kurios kodas 200321, taip pat liko neįvertinta 2014-03-04 sąskaita faktūra TOD1300538 (t. 2, b. l. 121) ir 2014-03-04 važtaraštis Nr. 1300637 (t. 2, b. l. 122). Minėti dokumentai patvirtina faktą, jog prekės, kurios kodas 200321, buvo parduota 125 m², kai minėtos prekės buhalterinis likutis buvo nustatytas 90 m². Kaip jau buvo minėta, 2014-03-04 sąskaita faktūra TOD1300538 įtraukta į UAB „(duomenys neskelbtini)“ registrą laikotarpiu nuo 2013-11-19 iki 2014-12-31 (t. 2, b. l. 91), o iš 2014-03-05 sąskaitos išrašo (t. 2, b. l. 74) matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2014-03-04 sąskaitą faktūrą TOD1300538 pinigus gavo. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad iš 2014-04-07 inventorizacijos aprašo priedo – skaičiavimo lapo – matyti, jog nustatytas prekės, kurios kodas Nr. 200332, – lygi skarda PUR, 50 mikronai, 0,50 mm RR32 (tam ruda), – 17,50 m² trūkumas. Pažymėjo, jog skaičiavimo lape nurodyta, kad minėtos prekės buhalterinis likutis buvo 17,50 m². 2013-11-19 inventorizacijos aprašo priede – skaičiavimo lape – nurodyta, kad 2013-11-19 Klaipėdos sandėlyje buvo rasta minėtos prekės 17,50 m² (t. 2, b. l. 153). Atkreipė dėmesį, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“programos išrašo apie atsargų operacijas už laikotarpį nuo 2013-11-19 iki 2014-04-07 matyti, kad nevyko aptariamos prekės, kurios kodas Nr. 200332, judėjimas nurodytu laikotarpiu (t. 2, b. l. 45). Atsižvelgęs į šiuos duomenis, kad 2013-11-19 Klaipėdos sandėlyje prekės, kurios kodas Nr. 200332, buvo rasta 17,50 m² ir nuo minėtos datos nevyko minėtos prekės judėjimas, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad 2014-04-07 minėtos prekės Klaipėdos sandėlyje turėjo būti 17,50 m², tačiau nebuvo. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog dėl šios prekės, kurios kodas 200332, liko neįvertinta 2014-01-15 sąskaita faktūra TOD1300534 (t. 2, b. l. 111) ir 2014-01-15 važtaraštis Nr. 1300633 (t. 2, b. l. 112). Minėti dokumentai patvirtina faktą, jog prekės, kurios kodas 200332, buvo parduota 4 m², todėl teigti, kad visiškai nevyko prekės judėjimas, nėra jokio pagrindo. 2014-01-15 sąskaita faktūra TOD1300534 įtraukta į UAB „(duomenys neskelbtini)“ registrą laikotarpiu nuo 2013-11-19 iki 2014-12-31 (t. 2, b. l. 91).Apylinkės teismas nuosprendyje pažymėjo ir tai, kad nustatytas prekių, kurių kodai 1261321, 200133, 460005, 2003032, trūkumas. Nustatė, kad prekių, kurių kodai 1261321, 200133, 460005, judėjimas laikotarpiu nuo 2013-11-19 iki 2014-04-07 nevyko, o prekės, kurios kodas 2003032, pagal vykusį prekių judėjimą sandėlyje turėjo būti 200 m², tačiau buvo rasta tik 100 m². Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje esančius duomenis dėl šių minimų prekių iš esmės galėtų sutikti dėl konstatuotų aplinkybių, tačiau esant abejonių dėl anksčiau aptartų prekių, kurių kodai 2001008016, 200132, 200320, 200321, 200332, darytina išvada, jog iš byloje esančių duomenų nėra galimybės patikrinti, ar likusių prekių, kurių kodai 1261321, 200133, 460005, 2003032, duomenys yra teisingi. Kylant abejonių dėl prekių, kurių kodai 2001008016, 200132, 200320, 200321, 200332, judėjimo teisingumo, kyla abejonių ir dėl prekių, kurių kodai 1261321, 200133, 460005, 2003032, judėjimo teisingumo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje esančius duomenis neįmanoma patikrinti inventorizacijos akto tikslumo. Pažymėtina, kad nesant išsamių apskaitos duomenų, kurie patvirtintų pradinių prekių kiekio įsigijimo realumo, negalima patvirtinti, sužinoti, ar prekių likučiai buhalterinėje apskaitoje yra teisingi, nes, kaip matyti iš anksčiau aptartų duomenų, tai yra sąskaitų faktūrų, važtaraščių, sąskaitų išrašų, prekių, dėl kurių nustatytas trūkumas, buvo parduota daugiau nei buvo sandėlyje pagal buhalterinį likutį. Todėl galima išvada, kad prekių Klaipėdos sandėlyje buvo daugiau, nei įtraukta į įmonės buhalterinę apskaitą. Taigi konstatuoti, kad inventorizacijos metu rastas prekių trūkumas Klaipėdos sandėlyje yra teisingas, nėra galimybės. Pažymėtina ir tai, jog byloje nebuvo atlikta išsami apskaitos analizė, tai yra nėra pateikta specialisto išvada.Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudoti visas galimybes abejonėms pašalinti ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (LAT nutartys Nr. 2K-110/2013, Nr. 2K-540/2013). Visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.Iš anksčiau aptartų įrodymų matyti, kad šiuo atveju nėra galimybės pašalinti abejonių dėl buhalterinio prekių likučio Klaipėdos sandėlyje, dėl realaus prekių judėjimo. Dėl to negalima padaryti kategoriškos išvados, kad inventorizacijos metu nustatytas neginčytinas prekių, kurių kodai 2001008016, 200132, 200320, 200321, 200332, 1261321, 200133, 460005, 2003032, trūkumas ir negalima konstatuoti, kad T. K. iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą turtą, tai yra, kad jis, dirbdamas įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ Klaipėdos regione pardavimų vadybininku, būdamas materialiai atsakingas, laikotarpiu nuo 2013-11-19 iki 2014-04-07 iššvaistė sandėlyje, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, jo žinioje buvusį UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą, t. y. 25 m² lygios skardos „Poliesteris“ RAL 8016, kurios 1 m² vertė 3,85 eurų (13,29 Lt), iš viso 96,25 eurų (332,33 Lt) vertės; 8,5 m² lygios skardos „Poliesteris“ RR32, kurios 1 m² vertė 3,60 eurų (12,43 Lt ), iš viso 30,60 eurų (105,66 Lt) vertės; 2,25 m² lygios skardos „Poliesteris“ RR33, kurios 1 m² vertė 3,85 eurų (13,29 Lt), iš viso 8,66 eurų (29,91 Lt ) vertės; 100 m² lygios skardos „Nova“ PUR RR32, kurios 1 m² vertė 3,89 eurų (13,43 Lt), iš viso 388,99 eurų (1343,14 Lt) vertės; 9,5 m² lygios skardos PUR RR20, kurios 1 m² vertė 5,68 euro (19,60 Lt), iš viso 53,93 eurų (186,20 Lt) vertės; 79 m² lygios skardos PUR RR21, kurios 1 m² vertė 5,27 eurų (18,18 Lt), iš viso 416,03 eurų (1436,47 Lt) vertės; 8,75 m² lygios skardos PUR PR32, kurios 1 m² vertė 5,68 Eur (19,61 Lt), iš viso 49,70 Eur (171,60 Lt) vertės; 14 vnt. tarpinių kraigo čerpių, kurios vnt. vertė 0,92 euro (3,18 Lt.), iš viso 12,88 eurų (44,47 Lt) vertės; lietvamzdį MRR 32 7,99 eurų (27,62 Lt) vertės. Taigi negalima teigti, kad T. K., nesilaikydamas apskaitos taisyklių, iššvaistė jo žinioje buvusį 1065,05 Eur (3677,40 Lt) vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą. Esant tokiai situacijai T. K. išteisinamas dėl turto iššvaistymo, nesant pakankamai ir neabejotinų įrodymų, kad yra padaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Kadangi T. K. išteisinamas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys dėl 1065,05 Eur (3677,40 Lt) turtinės žalos išieškojimo iš T. K. paliekamas nenagrinėtas.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje.

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad nėra pagrindo jo veiksmuose konstatuoti subjektyvaus nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalies požymio, t. y. tyčios pasisavinti įmonei priklausančias pinigines lėšas. Pasak apelianto, byloje nėra nė vieno įrodymo, paneigiančio jo poziciją, kad jis nepasisavino UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančių piniginių lėšų – 1697,35 Eur, bet neteisėtai atleidus jį iš darbo, nesant jokio UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančių prekių trūkumo bei nepagrįstai nesumokėjus jam darbo užmokesčio ir atostoginių, jis pasinaudojo daikto sulaikymo teise, iki kol bus atliktas išsamus patikrinimas dėl faktiškai gautų ir realizuotų prekių laikotarpiu nuo 2013-11-19 iki 2014-04-07. Teigia, kad nesant jo kaltės, tai yra tyčios pasisavinti įmonei priklausančias pinigines lėšas, jis negali būti pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį.Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, dar kartą išanalizavęs šio teismo ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas T. K. padarytą nusikalstamą veiką teisingai ir pagrįstai kvalifikavo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija nesutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis neturi pagrindo.Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Subjektyvieji turto pasisavinimo požymiai yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Turto pasisavinimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą (turtinę teisę) neteisėtai paverčia savo turtu, numato, jog dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori. Turto pasisavinimo subjektas – specialus, todėl pagal BK 183 straipsnį atsako tik tas asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu turtas (turtinė teisė) buvo patikėtas ar perduotas jo žiniai.Byloje nustatyta, kad T. K., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavimų vadybininku, 2014-06-09 išrašė pinigų priėmimo kvitą, serija MSA Nr. 3179189, kuriame nurodė, kad iš kliento už prekes pagal užsakymą Nr. 1077913 gavo 1158,48 Eur (4000 Lt), 2014-06-10 išrašė pinigų priėmimo kvitą, serija MSA Nr. 3179190, kuriame nurodė, kad iš kliento už prekes pagal sąskaitą Nr. TOD150153 gavo 501,13 Eur (1730,30 Lt) bei 2014-06-10 išrašė pinigų priėmimo kvitą, serija MSA Nr. 3179191, kuriame nurodė, kad iš kliento už prekes pagal sąskaitą Nr. TOD150154 gavo 1196,23 Eur (4130,35 Lt) (t. 2, b. l. 5, 6, 7). Visuose minėtuose pinigų priėmimo kvituose prie žymos „pinigus gavau“ yra T. K. vardas, pavardė ir parašas. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamasis T. K. pripažino, kad pagal minėtus pinigų priėmimo kvitus pinigus gavo, tačiau tik jų dalį įnešė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą. Apylinkės teismas taip pat nustatė, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos išrašo už laikotarpį nuo 2013-12-01 iki 2014-11-30 matyti, kad po anksčiau minėtų 2014-06-09 ir 2014-06-10 pinigų priėmimo kvitų išrašymo T. K. į UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitą įnešė tik 1158,48 Eur (4000 Lt) (t. 2, b. l. 31, 89).T. K. neneigia aplinkybės, kad pinigus turi, tačiau teigia, kad byloje nėra nė vieno įrodymo, paneigiančio jo poziciją, kad jis ne pasisavino UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias pinigines lėšas – 1697,35 Eur, bet neteisėtai atleidus jį iš darbo, nesant jokio UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančių prekių trūkumo bei nepagrįstai nesumokėjus jam darbo užmokesčio ir atostoginių, jis pasinaudojo daikto sulaikymo teise, iki kol bus atliktas išsamus patikrinimas dėl faktiškai gautų ir realizuotų prekių laikotarpiu nuo 2013-11-19 iki 2014-04-07. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais sutikti negali ir pritaria pirmosios instancijos teismui, kad T. K. nurodytas piniginių lėšų pasisavinimo tikslas nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo T. K. padarytoje veikoje, nes neįnešdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius ir jo žinioje buvusius1697,35 Eur (5860,62 Lt) į įmonės banko sąskaitą ir laikydamas juos pas save, svetimą turtą jis pavertė savo turtu. Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, T. K. pinigų sulaikymą sieja su darbiniais santykiais, tačiau pažymėtina, kad Darbo kodeksas nenumato pinigų sulaikymo dėl darbdavio atliekamų neva neteisėtų veiksmų. T. K. neturėjo jokio teisinio pagrindo sulaikyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias pinigines lėšas – 1697,35 Eur. Pasisavinimas pagal BK 183 straipsnį laikomas baigtu, kai neteisėtai užvaldomas svetimas turtas ir yra reali galimybė jį valdyti, juo naudotis ar disponuoti arba pasisavinama turtinė teisė, suteikianti kaltininkui galimybę gauti svetimą turtą arba turtinę naudą tuoj pat arba ateityje, elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu. Šio nusikaltimo baigtumo momentas iš dalies priklauso nuo pasisavinamo turto rūšies. Pasisavinus individualius požymius turinčius daiktus (pvz., automobilį), nusikaltimas laikomas baigtu nuo galimybės valdyti, naudotis ir disponuoti svetimais daiktais kaip nuosavais atsiradimo momento arba nuo teisės, suteikiančios galimybę jiems viešpatauti, įgijimo momento. Pasisavinus tiktai rūšinius požymius turintį daiktą (pvz., pinigus), nusikaltimas laikomas baigtu nuo momento, kai savininkas ar kitas jo įgaliotas asmuo teisėtai pareikalauja atsiskaityti ar atiduoti daiktus natūra arba kai pasibaigia turto grąžinimo terminas, arba kai kaltininkas išneša daiktus iš tos teritorijos, kurioje jis turi įgaliojimus juos valdyti ar jais naudotis, ir pan. (LAT nutartis Nr. 2K-89-303/2017). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad T. K. išrašęs pinigų priėmimo kvitus: serija MSA Nr. 3179189, serija MSA Nr. 3179190, serija MSA Nr. 3179191 ir pagal minėtus pinigų priėmimo kvitus gavęs pinigus tik dalį jų įnešė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą, o kitą dalį gautų grynųjų pinigų neteisėtai pasiliko sau. Byloje nustatyta, kad T. K. veikė tiesiogine tyčia, nes suvokė, jog už parduotas prekes, kurios priklausė UAB „(duomenys neskelbtini)“, gautus pinigus paverčia savo nuosavu turtu, taip siekdamas sau naudos turto savininko sąskaita. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, T. K. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, jo padarytoje veikoje nustatyti visi būtini šio nusikaltimo sudėties požymiai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

T. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-02-08 nuosprendžio dalį, kuria T. K. pripažintas kaltu pagal BK 184 straipsnio 1 dalį (dėl Klaipėdos sandėlyje, adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) , Klaipėda, jo žinioje buvusio UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio turto iššvaistymo) ir nuteistas 6 mėnesius viešųjų darbų, per mėnesį dirbant 20 valandų neatlygintinai visuomenės labui, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują išteisinamąjį nuosprendį:

T. K. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes neįrodyta, kad padaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-02-08 nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant prie paskirtos griežčiausios bausmės iš dalies pridedant paskirtą švelnesnę bausmę ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 8 (aštuoni) mėnesiai viešųjų darbų, per mėnesį dirbant 20 valandų neatlygintinai visuomenės labui.

Civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys dėl 1065,05 Eur (3677,40 Lt) turtinės žalos išieškojimo iš T. K. paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Regina BertašienėSavinijus KatauskasVioleta Miliuvienė