Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danguolės Šiugždinytės ir Algerdo Urbšio,

asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta R. K., jo gynėjai advokatei Jurgitai Jablonskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros antrojo skyriaus prokurorės Jolitos Raudeliūnienės ir nukentėjusio G. P. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 25 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla R. K. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį nutraukta, nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

Nukentėjusiojo G. P. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. K. buvo kaltinamas tuo, kad 2017 m. liepos 5 d. apie 21 val. prekybos ir laisvalaikio centro „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), konflikto su G. P. metu, tyčia sudavė jam vieną kartą kumščiu į nosį, tokiais veiksmais padarė G. P. nosies sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis abiejų akių vokuose, muštinę žaizdą nosies nugarėlėje, taip nesunkiai sutrikdė sveikatą, nes dėl nosies kaulų lūžimo G. P. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų, tai yra buvo kaltinamas nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje padarymu.

2.1. Skunde teigiama, kad apylinkės teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą netinkamai įvertino ir išnagrinėjo BK 28 straipsnio taikymui reikšmingas aplinkybes. Pažymima, jog situacijose, kuriose sprendimas varijuoja nuo būtinosios ginties pripažinimo iki jos paneigimo, teisinio vertinimo skirtumai pripažįstant jas būtinąja gintimi, jos ribų peržengimu arba paneigiant būtinosios ginties buvimą priklauso nuo daugelio faktinių aplinkybių, todėl didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2010, 2K-7-313/2012, Nr. 2K-78-489/2016). Pirmosios instancijos teismo pareiga kruopščiai ištirti visus byloje surinktus įrodymus, juos sugretinti, pašalinti esančius prieštaravimus, įrodymų vertinimą grįsti išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir, vadovaujantis įstatymu, priimti teisėtą ir pagrįstą, BPK reikalavimus atitinkantį procesinį sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163-303/2017). Šiuo atveju apylinkės teismas to nepadarė.

2. Atsiliepimu į apeliacinius skundus R. K. prašo prokurorės ir nukentėjusiojo skundus atmesti ir palikti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 25 d. nutartį nepakeistą. Nurodoma, kad apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad konfliktas iki R. K. suduodant smūgį G. P. tarp jų nebuvo pasibaigęs. G. P. nepasišalino iš konflikto vietos, nenustojo būti agresyvus, vartojo necenzūrinius žodžius ir toliau kėlė realią grėsmę tiek R. K. sveikatai, tiek ir jo nuosavybei. Pavojingas kėsinimasis pasireiškė aktyviais G. P. veiksmais, kurių keliama grėsmė galėjo būti pašalinta tik duodant aktyvų atkirtį užpuolikui. G. P. kėsinimasis buvo akivaizdus, buvo prasidėjęs ir dar nepasibaigęs. Besiginantis R. K. tai suvokė ir gindamas savo sveikatą bei nuosavybę sudavė smūgį G. P. Teismų praktika patvirtina, kad teisė į būtinąją gintį negali būti laikoma išnykusia kai ginties veiksmai tęsėsi arba sekė tuoj po pavojingo kėsinimosi ir pagal faktines bylos aplinkybes besiginančiajam nebuvo aiškus jo pasibaigimo momentas. Taigi, šiuo atveju R. K. žalą G. P. padarė atremiant jo kėsinimąsi į įstatymų saugomus sveikatą ir nuosavybę, todėl būtinosios ginties ribos, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose nebuvo peržengtos.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusio atstovė advokatė R. Survilienė bei prokurorė Jolita Raudeliūnienė pritarė apeliaciniuose skunduose pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinius skundus tenkinti, panaikinti 2018 m. gegužės 25 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nutartį ir R. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, R. K. ir jo gynėja prašė apeliacinius skundus atmesti ir palikti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 25 d. nutartį nepakeistą.

4. Nukentėjusio G. P. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros antrojo skyriaus prokurorės apeliaciniai skundai atmetami.

5. Remiantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnio 3 dalies nustatytus reikalavimus, nes įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymų patikimumas nustatomas išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais.

6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais ir patikrinusi skundžiamą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 25 d. nutartį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, nutartyje padarytos išvados yra teisiškai motyvuotos ir pagrįstos.

7. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir aptarė tiek R. K., tiek ir G. P. parodymus. Jų patikimumą nustatė lygindamas ir gretindamas su kitais bylos duomenimis – liudytojų parodymais, specialisto išvada, vaizdo įrašu ir kitais objektyviais bylos duomenimis. Visų apylinkės teismo ištirtų įrodymų turinys, vertinimo motyvai ir argumentai yra atskleisti skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje, todėl teisėjų kolegija šių įrodymų nekartoja. Teismas atsižvelgė ir įvertino tai, kad nukentėjusio parodymai nebuvo nuoseklūs, proceso eigoje keitėsi. Ikiteisminio tyrimo pradžioje jis nurodė, kad R. K. jam sudavė su gumine lazda, tokios aplinkybės nurodytos ir medicininiuose dokumentuose, kai teisiamojo posėdžio metu nukentėjęs jau nurodė, kad atėmė guminę lazdą iš R. K. rankų ir ją įmetė į automobilį, o R. K. jam sudavė smūgį rankomis. Tuo tarpu R. K. parodymai dėl suduoto G. P. smūgio viso proceso metu nekito ir buvo nuoseklūs ir išsamūs, juos patvirtino ir byloje esantis vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad R. K. rankose lazdos neturėjo.

8. Kaip matyti iš pateiktų tiek nukentėjusio G. P., tiek ir prokurorės apeliacinių skundų, yra nesutinkama su apylinkės teismo skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad R. K. veikė esant būtinosios ginties situacijai. Prokurorės ir nukentėjusio nuomone, byloje esančių duomenų visuma patvirtina, kad nors nukentėjęs G. P. konflikto metu elgėsi agresyviai, provokavo konfliktą, tačiau tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimasis R. K. gynybos veiksmų atlikimo metu buvo pasibaigęs, t. y. jokio pavojingo, akivaizdaus ir realaus kėsinimosi į R. K., nuo kurio šis turėtų gintis, nebebuvo, todėl teisė į būtinąją gintį buvo išnykusi. Atsižvelgiant į tai, R. K. už savo veiksmus turėtų būtų trauktinas baudžiamojon atsakomybėn, skiriant jam bausmę.

9. BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Toks reguliavimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-788/2015). Sprendžiant klausimą, ar buvo būtinosios ginties situacija, didelę reikšmę turi tikslus įvykio faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas. Pagal susiformavusią teismų praktiką, kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Teisė į būtinąją gintį negali būti laikoma išnykusią, kai ginties veiksmai tęsėsi arba sekė tuoj po pavojingo kėsinimosi ir pagal faktines bylos aplinkybes besiginančiajam nebuvo aiškus jo pasibaigimo momentas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-423/2011).

10. Teisėjų kolegija, konstatuoja, jog šioje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo byloje surinktus įrodymus dėl kėsinimosi realumo ir akivaizdumo. Nuosprendį priėmusio teismo išvados pagrįstos ir motyvuotos, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su jomis nesutikti. Apylinkės teismas išsamiai išanalizavo byloje esančius duomenis ir pagrįstai sprendė, jog nukentėjusiojo G. P. daromas pavojingas kėsinimasis buvo akivaizdus. Šiuo atveju nukentėjusysis buvo agresyviai nusiteikęs, stojo į boksininko pozą, kovine būsena iškeldamas rankas prieš save, artinosi prie R. K., prispaudė jį prie vairuotojo durelių, grasinančiai kalbėjo ir vartojo necenzūrinius žodžius, griebė R. K. už rūbų, rankų, spyruokliavo prie jį iškėlęs rankas, pats pirmasis sudavė smūgį R. K.. Esant šioms aplinkybėms R. K. nukentėjusiojo G. P. veiksmus suprato kaip keliančius grėsmę jo nuosavybei ir saugumui. Taigi šioje situacijoje egzistavo visos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: vyko pavojingas kėsinimasis (agresyvus G. P. kimba prie R. K., jį stumdo, griebia už kaklo, šokinėja boksininko poza, iškėlęs prieš save rankas), kėsinimasis buvo realus ir akivaizdus (G. P. kėsinimosi realumą suvokė ne tik R. K., bet ir liudytoja D. K., kuri pirmoji kreipėsi pagalbos į policiją). Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos aplinkybės patvirtina, jog įvykio metu prieš R. K. buvo prasidėjęs pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, todėl R. K. gindamasis trenkė kumščiu nukentėjusiam ir padarė nustatytus sužalojimus. R. K. konflikto su G. P. metu pagrįstai manė, kad jo saugumui iškilo akivaizdus ir realus pavojus, todėl siekdamas apsiginti nuo gresiančios žalos, turėjo teisę gintis ir gynėsi, t. y. veikė esant būtinosios gintiems sąlygoms. Pažymėtina, kad iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog G. P. nustatyti sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nosį ir galėjo būti padaryti suduodant smūgį kumščiu vieno trauminio poveikio pasėkoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, suduotas smūgių skaičius ir nukentėjusiajam padarytų sužalojimų apimtis ir sunkumas aiškiai neviršijo kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, todėl laikytina, kad R. K. veiksmai neperžengė būtinosios ginties ribų.

11. Apie tai, kad kėsinimasis buvo realus ir smūgio sudavimo metu jis nebuvo pasibaigęs, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, patvirtina byloje esantis vaizdo įrašas, iš kurio objektyviai matyti, kad pats nukentėjęs sustojus automobiliu atidaro jo dureles, yra agresyviai nusiteikęs, pirmas kimba prie R. K., jį stumdo, muša, griebia už kaklo. Tuo tarpu R. K. ginasi ir stengiasi prilaikyti G. P., kuris šokinėja boksininko poza. Nukentėjusysis tik akimirkai nuleidžia rankas, tačiau nesišalina iš įvykio vietos, nenustoja būti agresyvus, nesišalina nei nuo R. K., nei nuo jo automobilio ir vėl stoja į boksininko pozą, iškeldamas prieš save rankas. Toks nukentėjusiojo elgesys nerodo, kad kėsinimasis į R. K. sveikatą ir nuosavybę buvo pasibaigęs. Priešingai tokie veiksmai parodo, kad kėsinimasis buvo pavojingas ir akivaizdus, jis buvo pradėtas ir R. K. G. P. sudavė smūgį į veidą tuo metu, kai pavojingas kėsinimasis dar nebuvo pasibaigęs. Akivaizdu, kad R. K. buvo realus pavojus būti sužalotam dar sunkiau. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad teisė į būtinąją gintį negali būti laikoma išnykusia, kai ginties veiksmai tęsėsi arba sekė tuoj po pavojingo kėsinimosi ir pagal faktines bylos aplinkybes besiginančiajam nebuvo aiškus jo pasibaigimo momentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. spalio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-423/2011). Užpultasis paprastai būna susijaudinęs dėl kėsinimosi, patiria staigų emocinį išgyvenimą ir ne visada gali adekvačiai įvertinti situaciją ir nustatyti, kad kėsinimasis jau pasibaigęs ir nėra būtinumo tęsti gynybos. Esant šioms aplinkybėms, įvertinus tai, kad nukentėjusysis G. P. pats pirmas puolė R. K., jį mušė ir stumdė, griebė už kaklo, nors ir trumpam nuleido rankas, tačiau nepasišalino, ir toliau konfliktavo, buvo akivaizdžiai agresyviai nusiteikęs, antrą kartą bandė suduoti R. K. ir gavo atkirtį nepasibaigus pavojingam kėsinimuisi, apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad R. K. veikė esant būtinosios ginties situacijai.

12. Skunde G. P. nurodo, kad tuo metu, kai buvo sužalotas, jis jau nekėlė jokios grėsmės R. K. ir konfliktas jau buvo nutrūkęs, jis stovėjo nuleidęs rankas ir nepuolė R. K., todėl situacija negali būti vertinama kaip būtinoji gintis, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgiantį aukščiau išdėstytas aplinkybes, šį skundo argumentą laiko nepagrįstu ir jį atmeta.

13. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančią medžiagą, išanalizavusi ir įvertinusi įrodymus apie konkrečias įvykio aplinkybes, konflikto tarp nukentėjusio ir R. K. kilimo priežastis, įvykio eigą ir pasekmes, R. K. parodymus apie jo konfliktinės situacijos suvokimą, taip pat nukentėjusio paaiškinimus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme bei liudytojų parodymus, daro išvadą, jog R. K. sudavė smūgį G. P. ne tyčia, siekdamas padaryti nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, o gindamasis nuo nukentėjusiojo pavojingo kėsinimosi. Taigi, nors R. K. veika formaliai ir atitinka BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, tačiau ji padaryta esant būtinajai ginčiai, o aplinkybių, kad savo veiksmais susidariusioje situacijoje R. K. būtų peržengęs būtinosios ginties ribas, nenustatyta.

14. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nepažeidė, tinkamai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias būtinąją gintį, pagrįstai nustatė, kad jog R. K. sudavė smūgį G. P. ne tyčia, siekdamas padaryti nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, o gindamasis nuo nukentėjusiojo pavojingo kėsinimosi, todėl baudžiamoji byla pagrįstai buvo nutraukta, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei (BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Dėl šių priežasčių Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 25 d. nutartis paliekama galioti nepakeista, o nukentėjusio ir prokurorės apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiojo G. P. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Jolitos Raudeliūnienės apeliacinius skundus atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.