Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-06-08 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. K. ieškinį atsakovui UADB „Ergo Lietuva“ dėl draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo M. K. apeliacinio skundo ribose.

Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas M. K. ir atsakovas UADB „Ergo Lietuva“ 2009 m. balandžio 22 d. sudarė draudimo sutartį, pagal kurią buvo apdrausta transporto priemonė „Ford Mondeo Turnier TDCI Ambiente“, valst. Nr. ECS 058, 2005 m., sergėjimo sistemų lygis: III, AME MM1; sergėjimo sistemos pultelių skaičius – 2, faktinis raktų skaičius – 1. Šalys susitarė, kad transporto priemonės kasko draudimo suma bus nustatoma pagal draudimo variantą „rinkos vertė“, išskaita vagystės ir plėšimo atveju – 5 proc., kitais atvejais 400 Lt. Taip pat šalys susitarė, kad draudimo sutarčiai taikomos Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 030 nuostatos. 2009-11-08 apie 12.38 val. M. K. pastebėjo, jog automobilis „Ford Mondeo Turnier TDCI Ambiente“, valst. Nr. ECS 058, yra pavogtas iš namo, Vaičiūno g. 12, Jonavoje, kiemo. Dėl įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 61-1-01070-09 pagal BK 178 str. 2 d., asmenys, įvykdę nusikaltimą, nenustatyti, automobilis nesurastas. Atsakovas atsisakė mokėti draudimo išmoką, o atsisakymą grindė tuo, jog ieškovas pažeidė Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 030 11.4.3 bei 12.1.1 punktų reikalavimus. Minėtų taisyklių 11.4.3 punktas nustato, kad draudėjas privalo nedelsdamas, tačiau ne vėliau kaip per 48 valandas, raštu informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą; draudikas, atsižvelgdamas į naujai atsiradusias aplinkybes, turi teisę reikalauti pakeisti draudimo sutarties sąlygas arba padidinti draudimo įmoką. Draudimo taisyklių 12.1.1 punktas nustato, kad atsitikus draudiminiam įvykiui, draudėjas privalo apie kiekvieną draudiminį įvykį per 7 kalendorines dienas raštu informuoti draudiką; apie apdraustos transporto priemonės vagystę draudikui būtina pranešti raštu (faksu, elektroninių paštu) per 48 valandas; pranešimo laikotarpis pradedamas skaičiuoti nuo momento, kada draudėjas ar jo atstovas sužinojo ar turėjo sužinoti apie draudiminį įvykį. Be to, įvykus draudiminiam įvykiui, ieškovas M. K. pateikė tik vieną automobilio signalizacijos pultelį.

Išnagrinėjęs bylą pirmos instancijos teismas nusprendė, kad signalizacijos pultelio praradimas iš esmės atitinka transporto priemonės rakto praradimą; automobilio signalizacijos pultelio ar raktelio praradimas smarkiai padidina automobilio pagrobimo riziką, taip pat sudaro galimybes lengviau realizuoti vogtą automobilį, be to, apie automobilio vagystę ieškovas draudikui pranešė praėjus daugiau kaip 48 valandoms nuo to momento, kai jam ši aplinkybė tapo žinoma. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą draudėjui atsisakyti išmokėti draudimo išmoką.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su teismo padarytomis išvadomis, todėl pirmos instancijos teismo sprendimas naikintinas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką siejama su privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties galiojimu. Draudikas moka draudimo išmoką tik tuo atveju, jeigu draudžiamasis įvykis įvyksta draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apie apdraustos transporto priemonės vagystę apeliantas sužinojo 2009-11-08, tačiau apie įvykį atsakovą informavo tik 2009-11-11. Pats apeliantas pripažįsta, kad pažeidė Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 030 12.1.1 punkte nustatytą pareigą apie apdraustos transporto priemonės vagystę draudikui pranešti per 48 valandas.

Draudimo taisyklių 17.2 punkte nustatyta, kad jeigu draudėjas nevykdo šių taisyklių 12.1.1 punkte nustatytos pareigos, draudikas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes. Draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, jog draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudiminiu įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Ši sutarties nuostata atitinka Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą teisės normą, kurią aiškindamas kasacinis teismas yra nurodęs, kad, draudikui nusprendus pasinaudoti jam suteikta teise visiškai ar iš dalies atsisakyti vykdyti prievolę, jis privalo įvykdyti Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalies reikalavimus, kurie riboja galimybę piktnaudžiauti šia teise, t. y. dėl nereikšmingo pažeidimo atsisakyti vykdyti prievolę. Pats draudimo tikslas neleidžia bet kokio pažeidimo, neatsižvelgiant į jo reikšmę, laikyti pagrindu atsisakyti vykdyti prievolę. Draudiko sprendimą – atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar tik šią išmoką sumažinti ir sumažinimo dydį – turi lemti Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalyje nustatyti kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. J. v. DUAB „Baltikums draudimas“, bylos Nr. 3K-3-516/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Arijus“ v. bendrovė „If P&C Insurance“, bylos Nr. 3K-3-210/2010). CK 6.1012 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtinta draudėjo pareiga, sužinojus apie draudiminį įvykį, pranešti draudikui ar jo atstovui per sutartyje nustatytą terminą ir sutartyje nustatytu būdu. Jeigu draudėjas neįvykdo šio straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos, draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, atsižvelgdamas į tai, ar draudėjas savo pareigos neįvykdė tyčia ar dėl neatsargumo, išskyrus atvejus, kai įrodoma, kad apie draudiminį įvykį draudikas sužinojo laiku arba kai nepranešimas apie tokį įvykį neturi įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką (CK 6.1012 straipsnio 2 dalis).

Analizuojant šias įstatymų ir draudimo sutarties nuostatas akivaizdu, kad dėl termino pranešti draudikui apie draudžiamąjį įvykį galimi tokie padariniai: atsisakymas išmokėti draudimo išmoką, jos sumažinimas, taip pat gali likti prievolė išmokėti draudimo išmoką tais atvejais, kai įrodoma, kad apie draudžiamąjį įvykį draudikas sužinojo laiku arba kai nepranešimas apie draudžiamąjį įvykį neturi įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką. Taigi, nurodytos draudėjo pareigos nevykdymas savaime nelemia pagrindo atsisakyti draudikui išmokėti draudimo išmoką draudėjui. Šio draudimo sutarties pažeidimo padarinių rūšį lemia nurodytose teisės normose ir šalių sudarytoje draudimo sutartyje nustatyti faktai. Dėl to, nustačius tokį draudimo sutarties pažeidimą, t. y. draudėjui laiku nepranešus apie draudžiamąjį įvykį draudikui, svarbu nustatyti: ar draudėjas šį pažeidimą padarė tyčia, ar dėl neatsargumo (draudėjo kaltė); draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Tais atvejais, kai nustatoma, kad draudėjas tyčia, siekdamas sąmoningai suklaidinti draudiką apie žalos dydį ir apsunkinti jo pareigą nustatyti draudžiamojo įvykio aplinkybes, sudaryti kliūtis imtis priemonių žalai sumažinti, nepraneša apie draudžiamąjį įvykį, draudimo išmoka neturėtų būti mokama. Tačiau tais atvejais, kai draudėjas apie draudžiamąjį įvykį nepraneša dėl neatsargumo, draudimo išmoka galėtų būti mažinama ta dalimi, kuria padidėjo draudžiamojo įvykio nulemta žala, ir tik tada, kai draudikas įrodo, kad laiku sužinojęs apie draudžiamąjį įvykį būtų ėmęsis priemonių, kurios būtų padėjusios išvengti žalos padidėjimo (pvz., būtų davęs tam tikrus nurodymus draudėjui, kaip išvengti žalos padidėjimo, ar pan.). Būtent draudiko pareiga įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančios teisę sumažinti draudimo išmoką, įtvirtinta Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalyje. Šios įrodinėjimo pareigos išimtis nustatyta CK 6.1012 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią, akivaizdu, draudėjas, pažeidęs pareigą laiku pranešti apie draudžiamąjį įvykį draudikui ir siekdamas gauti draudimo išmoką, įgyja pareigą įrodyti, kad apie draudžiamąjį įvykį draudikas sužinojo laiku arba kad nepranešimas apie draudiminį įvykį neturi įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką.

Nagrinėjamos bylos atveju teismas sprendė, kad ieškovo įsipareigojimo pagal draudimo taisyklių 12.1.1 punktą apie draudiminį įvykį raštu informuoti draudiką per 48 valandas nevykdymas buvo esminis, nes taip atsakovas neteko galimybės pradėti įvykio administravimą, informuoti saugos darbuotojus (UAB „Ekskomisarų biuras“), pats rinkti informaciją, fiksuoti įvykio vietą, tikrinti aplinkybes, ar automobilis buvo nutemptas ar pavogtas kitu būdu. Dėl nurodytų priežasčių teismas konstatavo, kad atsakovas turėjo teisinį pagrindą atsisakyti mokėti draudimo išmoką apeliantui, tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad ši teismo išvada nepagrįsta ir kad nurodytos teisės normos teismo taikytos netinkamai.

Pasisakydama dėl apelianto kaltės, kurią, minėta, svarbu nustatyti, sprendžiant dėl draudimo sutarties dėl nepranešimo laiku apie draudžiamąjį įvykį padarinių (CK 6.1012 straipsnio 2 dalis, Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalis), teisėjų kolegija nurodo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad apeliantas nepranešė atsakovui laiku apie draudiminį įvykį tyčia – siekdamas sąmoningai suklaidinti atsakovą apie žalą, jo dydį ir apsunkinti jo pareigą nustatyti draudiminio įvykio aplinkybes, sudaryti kliūtis imtis priemonių žalai sumažinti. Pagal byloje esančius duomenis, ieškovas iš karto, pastebėjęs transporto priemonės vagystę, pranešė policijai; duomenų, kad apelianto veiksmai būtų nukreipti siekiant pakenkti atsakovo interesams, byloje nenustatyta. Negalima būtų šiuo atveju konstatuoti ir esminio draudimo sutarties pažeidimo fakto, nes nurodytas draudimo sutarties pažeidimas nenulėmė draudžiamojo įvykio, kaip tokio, t. y. transporto priemonė buvo pavogta ne dėl pareigos pranešti draudėjui apie draudžiamąjį įvykį pažeidimo, draudžiamasis įvykis nėra sutarties pažeidimo rezultatas.

Kita pirmos instancijos nustatyta aplinkybė, kurios pagrindu teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai atsisakė ieškovui mokėti draudimo išmoką – tai, kad ieškovas 2009 m. liepos mėnesį poilsiaudamas Šilalės rajone prie Jūros užtvankos, pametė automobilio signalizacijos pultelį automobilio užvedimui, tačiau apie tai neinformavo atsakovo. Draudimo taisyklių 1.30 punkte numatyta, kad draudimo rizikos padidėjimas po draudimo sutarties sudarymo yra tuomet, kai dėl pasikeitusių transporto priemonės eksploatavimo sąlygų ar aplinkybių arba techninių charakteristikų pasikeičia draudimo rizika, ar dėl kitų priežasčių pasikeičia kuri nors aplinkybė, kurią nurodė prašyme sudaryti draudimo sutartį draudėjas (pavyzdžiui, transporto priemonės rakto dingimas, papildomų raktų pasigaminimas, transporto priemonės signalizacijos pulto dingimas, degimo arba durų (bagažinės dangčio) spynelių vagystė ar sugadinimas, transporto priemonės išregistravimas iš valstybinio registro ir pan.).

Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal aukščiau nurodytą, tam, kad atsakovas galėtų atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, reikia nustatyti draudėjo tyčią ir aplinkybę, kad pažeidimo padarymas turėjo įtakos draudiminio įvykio atsiradimui. Atkreiptinas dėmesys, kad automobilio signalizacijos pultelis automobilio užvedimui buvo pamestas prieš daugiau nei 3 mėnesius poilsiaujant Šilalės rajone prie Jūros užtvankos, o transporto priemonė pavogta buvo Jonavoje. Be to, byloje nėra duomenų, jog automobilis buvo pavogtas turint ieškovo pamestą automobilio signalizacijos pultelį automobilio užvedimui. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad automobilio signalizacijos pultelio automobilio užvedimui pametimas lėmė automobilio vagystę. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka, jog apie minėto pultelio pametimą ieškovas turėjo informuoti atsakovą, kadangi tai numatyta draudimo taisyklėse.

Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal byloje nustatytus duomenis teismui nebuvo pagrindo konstatuoti esminių draudimo sutarties pažeidimų, teikiančių atsakovui pagrindą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką ieškovui (CK 6.1012 straipsnio 2 dalis, Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalis). Viena vertus, teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad, ieškovui laiku nepranešus apie draudžiamąjį įvykį, atsakovas neteko galimybės pradėti įvykio administravimą, informuoti saugos darbuotojus (UAB „Ekskomisarų biuras“), pats rinkti informaciją, fiksuoti įvykio vietą, tikrinti aplinkybes, ar automobilis buvo nutemptas ar pavogtas kitu būdu, bei ieškovui nepranešus apie automobilio signalizacijos pultelio automobilio užvedimui pametimą – pareikalauti iš ieškovo pakeisti automobilio sergėjimo sistemą ir įrengti papildomą imobilizatorių. Kita vertus, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus motyvus dėl nustatytų aplinkybių įtakos vagystės faktui bei į tai, kad byloje nėra duomenų dėl ieškovo veiksmų (neveikimo) tyčios, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi susiklosčiusią teisinę situaciją pagal byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad ieškovo tinkamas nepranešimas atsakovui apie draudžiamąjį įvykį ir apie pultelio automobilio užvedimui pametimą galėtų būti pagrindas spręsti dėl draudimo išmokos mažinimo CK 6.1012 straipsnio 2 dalies, Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalies ir draudimo taisyklių 17.2 -17.3 punktų pagrindu.

Draudimo taisyklių 14.1.1 p. nurodyta, jog vagystės atveju draudikas atlygina išlaidas, prilygstančias transporto priemonės rinkos vertei, kokia ji buvo draudžiamo įvykio metu. Taip pat šalių pasirašytame Transporto priemonių draudimo liudijime Nr. 851-0306813 nurodyta, jog draudimo suma yra transporto priemonės vertė įvykio dieną. Byloje esančioje atsakovo pateiktoje 2009-11-23 išvadoje apie transporto priemonės vidutinę rinkos vertę nurodyta, kad pavogtos transporto priemonės vidutinė rinkos vertė draudžiamo įvykio metu yra 18 500 Lt; nors apeliantas su tokiu vertinimu nesutiko, tačiau ir teismui sudarius galimybę pateikti įrodymus apie automobilio vertę, jokių įrodymų teismui nepateikė.

Esant aukščiau nurodytam, įvertinusi byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo sprendimas apskritai atsisakyti išmokėti ieškovui draudimo išmoką dėl automobilio pagrobimo yra neadekvatus padarytiems draudimo taisyklių pažeidimams, nes byloje nėra pakankamai įrodymų pripažinti, jog šie pažeidimai tiesiogiai sąlygojo automobilio pagrobimą; tačiau padaryti pažeidimai turi įtakoti mokėtinos draudimo išmokos dydį, todėl jis mažintinas iki 13 600 Lt. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas ginčijamą sprendimą panaikinti ir ieškinį tenkinti iš dalies – priteisti ieškovui iš atsakovo 13 600 Lt draudimo išmokos.

Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują, atitinkamai tarp šalių perskirstomos jų patirtos išlaidos, susijusios su vykusiu teisminiu procesu (CPK 93 str. 5 d.). Proporcingai patenkintų reikalavimų sumai, ieškovui iš atsakovo priteistina dalis ieškovo turėtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str.), t.y. – 816 Lt žyminio mokesčio už ieškinį ir apeliacinį skundą, 400 Lt už advokato pagalbą, iš viso 1216 Lt.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi LR CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies:

Priteisti ieškovui M. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš UADB „Ergo Lietuva“ (įmonės kodas 110012799) draudimo išmoką 13 600 Lt (trylika tūkstančių šešis šimtus litų).

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti ieškovui M. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš UADB „Ergo Lietuva“ (įmonės kodas 110012799) 1260 Lt (vieną tūkstantį du šimtus šešiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų.