Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Pakruojo ūkininkų kredito unijos ieškinį atsakovams V. V., G. B., A. V. dėl paskolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2011 m. balandžio 5 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo preliminariu sprendimu ieškinys patenkintas visiškai, priteista solidariai iš atsakovų V. V., G. B. ir A. V. 64917,86 Lt skolos, 7983,12 Lt delspinigių, 5 (penki) procentai metinių palūkanų nuo visos priteistos sumos (72900,98 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011-04-05) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ieškovei Pakruojo ūkininkų kredito unijai. Iš atsakovo V. V. priteista 364,68 Lt žyminio mokesčio ieškovei Pakruojo ūkininkų kredito unijai bei 5,93 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės pajamas, iš atsakovų G. B. ir A. V. po 364,66 Lt žyminio mokesčio ieškovei Pakruojo ūkininkų kredito unijai bei po 5,92 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės pajamas (19-21 b. l. civilinė byla Nr. 2-313-284/2011).

Be to, laiduotojas yra fizinis asmuo, o ne verslo subjektas bei sudarydamas laidavimo sutartį buvo silpnesnioji sutarties pusė ir turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų. Sąskaitos kreditavimo sutartimi nustatytos netesybos yra skirtos nuostoliams atlyginti, todėl atsakovo nuomone, jos yra civilinės atsakomybės forma ir teismas turi pareigą kontroliuoti šalių interesų pusiausvyrą ir nuostolių dydį mažinti. Atsakovo nuomone, sudarant laidavimo sutartį ieškovės atstovas – kredito unijos direktorius – neišaiškino jam laidavimo sutarties esmės, jis, laiduodamas už draugą, negalėjo numatyti galimų neigiamų pasekmių. Jo nuomone, kredito unija, pažeisdama Centrinio banko nurodymus ir savo įstatuose įtvirtintas nuostatas, kreditavimo taisykles, netyrė jo turtinės padėties, nesigilino, ar jis finansiškai pajėgus įvykdyti prievolę.

Preliminaraus sprendimo naikinti nėra pagrindo, jis paliekamas galioti, atsakovo G. B. prieštaravimai dėl preliminaraus sprendimo nepagrįsti.

Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrąjį principą laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada baigiasi juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). CK 6.88 straipsnyje nustatyta terminuoto laidavimo pabaiga. CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminuotas laidavimas, kai laiduojama tik tam tikram laikui arba laiduojama už terminuotos prievolės įvykdymą, 2 dalyje – terminuotu laidavimu užtikrinama būsima prievolė, t. y. laidavimas su atidedamąja sąlyga. Tačiau CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti nurodytus terminus. Dėl to, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012). Be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip akcesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį. Laidavimo sutarties Nr. 09-00326, sudarytos tarp ieškovės ir atsakovo G. B. (7-8 b. l. civilinė byla Nr. 2-313-284/2011) 15 punkte numatyta, kad ši sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo ir galioja iki visiško prievolių įvykdymo pagal paskolos sutartį su tolimesniais jos papildymais ir pakeitimais. Ši sutartinė sąlyga akivaizdžiai parodo, kad šalių sudaryta laidavimo sutartis galioja iki visiško pagrindinės prievolės įvykdymo (6.87 straipsnis), todėl CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas šiuo atveju netaikomas.

Esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip. Nagrinėjamu atveju laidavimo sutarties 5.1 punkte nustatyta, kad paskolos gavėjui negrąžinus paskolos ar jos dalies, nesumokėjus palūkanų ar jų dalies paskolos sutartyje nustatytais terminais, laiduotojas įsipareigoja sumokėti unijai negrąžintą paskolą ar jos dalį, nesumokėtas palūkanas ir delspinigius (7 b. l., civilinė byla Nr. 2-313-284/2011). Tokiu būdu, neįvykdžius visų ar dalies prievolių pagal paskolos sutartį, laiduotojas ir kredito gavėjas bankui atsako kaip solidarūs bendraskoliai. Esant tokioms sąlygoms, laiduotojas neturi teisės reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 str. 2 d.). Priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Todėl nėra teisinio pagrindo laukti, kol kreditorius patenkins savo reikalavimą iš pagrindinio skolininko turto ir tik nepavykus patenkinti reikalavimo iš skolininko turto, reikšti reikalavimą laiduotojui. Ieškovė turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų atsakovai - tiek pagrindinis skolininkas, tiek laiduotojai. Kreditoriaus teisė reikalauti, kad solidarieji bendraskoliai (atsakovai) įvykdytų turimą solidariąją prievolę nesaistoma kreditoriaus galimybės gauti reikalavimo (jo dalies) patenkinimą iš pagrindinio skolininko turimo turto – indėlio, pajaus, išieškojimo iš laiduotojų mastas gali ir turėtų būti kontroliuojamas vykdymo procese.

Tiek netesybų (CK 6.71-6.75 str.), tiek kompensuojamųjų palūkanų (CK 6.261 str., 6.210 str.) tikslas yra kompensuoti dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius. CK 6.261 straipsnis numato, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Tokias įstatyme numatytas palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių prievolės neįvykdymo padarinių. Nagrinėjamu atveju bylos šalys prievolės atsiskaityti neįvykdymo padarinius numatė sutartyje. Iš šalių – vieno iš atsakovų ir ieškovės atstovo - sudarytos sąskaitos kreditavimo sutarties Nr. 09-00067 2.6., 2.7., 13.2., 13.4. punktų (4-5 b. l., civilinė byla Nr. 2-313-284/2011) matyti, jog šalys susitarė dėl 20 procentų metinių palūkanų ir 0,10 procentų dydžio delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną nuo sumos, kurios mokėjimas praleistas. Sutartyje numatytos netesybos laikomos iš anksto kreditoriaus numatytais nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti. Dėl šios priežasties atsakovams sutartyje nustatytu terminu nesumokėjus visos skolos dalies, ieškovė turi teisę į sutartines netesybas (CK 6.71 str. 1 d., 6.256 str. 2 d.) bei sutartines palūkanas (CK 6.210 str., 6.261 str.). Kadangi atsakovai tinkamai nevykdė savo sutartinių prievolių pagal sąskaitos kreditavimo sutartį ir laidavimo sutartis, laikytina, jog ieškovė turėjo pagrindą priskaičiuoti atsakovams sutartines palūkanas bei netesybas ir reikalauti jas priteisti teismine tvarka.

Be to, teismas įvertina ir kaip visiškai nepagrįstus atmeta taip pat ir atsakovo teiginius, jog jis aplamai nėra atsakingas ieškovei kaip laiduotojas, nes Pakruojo kredito unijos direktorius, su kuriuo jis pasirašė laidavimo sutartį, nepaaiškinęs jam laidavimo sutarties teisinių pasekmių, nenurodęs, kokiu atveju kiltų jo, kaip laiduotojo, atsakomybė, o tiesiog davęs pasirašyti laidavimo sutartį kaip formalumą, tuo labiau, kad jau laidavimo sutarties pasirašymo metu jis buvo nepajėgus įvykdyti prisiimamų įsipareigojimų, tačiau unija jo materialinės padėties netyrė, neanalizavo, todėl, atsakovo nuomone, Pakruojo ūkininkų kredito unija elgėsi nesąžiningai. Visų pirma, šioje byloje negali būti vertinama ieškovės kaip kreditoriaus kaltė, nes ieškovė reikalauja ne civilinės atsakomybės taikymo, o prievolės įvykdymo natūra. Byloje ieškinio reikalavimas priteisti negrąžintą kreditą ir sumokėti palūkanas reiškia iš esmės reikalavimą įpareigoti laiduotoją įvykdyti sutartinę prievolę natūra (CK 6.213 str. 1 d.). Tiek laiduotojas, tiek skolininkas, būdami solidariai atsakingi už prievolę pagal kredito sutartis, turi pareigą vykdyti prievolę natūra. Kreditorius savo pasirinkimu gali nukreipti reikalavimą dėl tokios prievolės įvykdymo arba į skolininką, arba į laiduotoją, arba į juos abu. Ieškovo reikalavimas įvykdyti prievolę natūra nėra tapatintinas reikalavimui dėl civilinės atsakomybės taikymo, todėl dėl reikalavimo įvykdyti prievolę natūra negali būti taikomas CK 6.259 straipsnis, kuriame nustatytas civilinės atsakomybės sumažinimas arba atleidimas nuo jos, kai konstatuojama kreditoriaus kaltė. Taigi, atsakovo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo atleisti jį nuo prievolių vykdymo. Prisiimdamas įsipareigojimus atsakovas pats privalėjo būti rūpestingas ir atidus, įstatymas nenumato pagrindo dėl veiksmų nesupratimo ginčyti veiksmus asmens, kuris elgėsi nerūpestingai, aplaidžiai, neatidžiai (CK 1.6 str.). Prievolės atsakovui G. B. atsiradimo pagrindas – laidavimo sutartis – įstatymo nustatyta tvarka nenuginčyta.

Šių aplinkybių visuma suponuoja išvadą, kad atsakovo G. B. reikalavimai panaikinti 2011 m. balandžio 5 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo preliminarų sprendimą ir ieškovės Pakruojo ūkininkų kredito unijos ieškinį atsakovo G. B. atžvilgiu atmestini kaip nepagrįsti.

Priėmus procesinį sprendimą atsakovo G. B. nenaudai, iš jo priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas kitai šaliai bei procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas valstybei (CPK 88 str. 1 d. 3, 6 p., 93 str.). Lietuvos Respublikos CPK 98 str. 1 d. numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultaciją. Iš teismui pateiktų mokėjimo nurodymų (144 b. l. 1 t.; 22, 23 b. l. 2 t.; 64 b. l. 2 t.) matyti, kad ieškovė per keturis kartus už jos atstovavimą teisme advokatui Arvydui Peneliui sumokėjo 2850 Lt. Pagal Lietuvos Respublikos CPK 98 str. 2 d. šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, priteisiamos atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, bet ne didesnės, kaip nustatyta Teisingumo ministro (kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku) 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Remiantis Rekomendacijų 2 punkto nuostatomis, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, būtina atsižvelgti į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, būtinybę išvykti į kitą vietovę negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Tokiu būdu, advokato atstovavimo išlaidos turi būti ne tik pagrįstos, bet ir teisingumo bei protingumo kriterijus atitinkančios išlaidos. Ši byla nesudėtinga, advokatas A. Penelis dalyvavo trijuose teismo posėdžiuose Kelmės rajono apylinkės teisme – 2013 m. kovo 8 d., birželio 3 d., rugpjūčio 27 d. (155 b. l. 1 t.; 24, 65 b. l. 2 t.), ginčas nesusijęs su specialių žinių reikalingumu, teisinių klausimų naujumu, todėl teismas vertina, jog prašomas priteisti 2850 Lt dydžio advokato atlyginimas, yra akivaizdžiai per didelis, neatitinkantis teisingumo bei protingumo kriterijų. Įvertinus bylos sudėtingumą, advokato dalyvavimą teismo posėdžiuose, darbo laiko sąnaudas šioje byloje, tą aplinkybę, kad advokato kontora yra kitoje vietoje nei teismas, todėl tikslinga atsižvelgti ir į sugaištą laiką kelionėje, teismas laiko tikslingu priteisti ieškovei tik tas išlaidas, kurios yra sumokėtos advokatui už ieškovės atstovavimą trijuose teismo posėdžiuose - 600 Lt už 2013 m. kovo 8 d. posėdį (144 b. l. 1 t.), po 750 Lt už birželio 3 d. (24 b. l. 2 t.) ir rugpjūčio 27 d. (65 b. l. 2 t.). Valstybei iš atsakovo priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas – iš viso 95,45 Lt (57 b. l. 1 t.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 260 straipsniu, 430 straipsnio 6 dalies 1 punktu, teismas

nusprendė:

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 5 d. preliminarų sprendimą civilinėje byloje 2-313-284/2011 m. pagal ieškovės Pakruojo ūkininkų kredito unijos ieškinį atsakovams V. V., G. B., A. V. dėl paskolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo palikti nepakeistą.

Priteisti iš G. B. Pakruojo ūkininkų kredito unijai 2100 Lt (du tūkstančius vieną šimtą litų) atstovavimo išlaidų.

Priteisti iš G. B. 95,45 Lt (devyniasdešimt penkis litus 45 ct.) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Kelmės rajono apylinkės teismą.