- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-12
- Bylos Nr.
- 2A-1449-798/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-04441-2011-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Antanas Rudzinskas, Laima Gerasičkinienė
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, VĮ „Registrų centras“
- Pareiškėjas
- A. P. B.
- Kategorijos
- 128.15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jūratės Varanauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. B. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, dalyvaujant suinteresuotiems asmenims VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialui, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, J. J.,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustat ė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas A. P. B. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti jo nuosavybės teisės įgijimo į 20,98 kv.m. bendro ploto garažą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal įgyjamąją senatį faktą. Nurodė, jog daiktas, kuriam siekiama nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą yra garažas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pareiškėjo teigimu, duomenų, kam nuosavybės teise priklauso nurodytas ginčo objektas, nėra. Pareiškėjas tvirtino, kad yra visos CK 4.68 – 4.71 str. numatytos sąlygos, kad būtų galima konstatuoti daikto nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktą. Vilniaus miesto buvusio Spalio rajono darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo Komiteto 1965 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 973 keturiems gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, gyventojams buvo leista pasistatyti garažus vietoje buvusių medinių garažų. Tarp leidimą gavusiųjų asmenų buvo ir tuometinis buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, gyventojas J. A. J.. Gavus Statybos ministerijos leidimą pirkti statybines medžiagas ir konstrukcijas, buvo pradėti garažo statybos darbai. 1971-02-19 pareiškėjas A. P. B. orderiu privatizavimo būdu įgijo nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini), prie kurio ir buvo priskirtas minimas garažas. Pareiškėjo teigimu, nuo šios datos laikytina, kad pareiškėjas pradėjo, o J. A. J. nustojo būti garažo valdytoju. Spalio rajono darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo Komiteto sprendimu buvo įpareigota mūrinius garažus statyti pasitelkus statybines organizacijas ir sudaryti sutartį su buvusia namų valdyba, kuri tuo metu teikė komunalines paslaugas Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) gatvės gyventojams. 1972 m. gruodžio 2 d. Vietos tarybos su pareiškėju buvo sudaryta negyvenamųjų patalpų (statinių) nuomos sutartis Nr. 25, kuria pagrindžiamas faktas, jog garažas buvo pastatytas teisėtai ir nuomos mokestis nemokamas, kadangi pareiškėjas jau valdė garažą kaip nuosavą. Nuo sutarties sudarymo iki šiol pareiškėjas vykdė visus sutartyje numatytus įpareigojimus: mokėjo visus privalomus mokesčius, vykdė visas sąžiningo valdytojo pareigas. Pasak pareiškėjo, garažo valdymas prasidėjo 1971 m. ir tęsiasi iki pareiškimo pateikimo dienos, t.y. 40 metų. Pareiškėjas nurodo, jog jis pradėjo valdyti garažą teisėtai ir sąžiningai, kadangi asmeniui, iš kurio buvo įgytas butas kartu su garažu, įgaliotų institucijų buvo leista pastatyti garažą, sutartimi nuomos pagrindu suteikta garažo valdymo teisė, be to, per visą valdymo laikotarpį nė vienas fizinis ar juridinis asmuo nepareiškė pretenzijų ar neturėjo daugiau teisių į garažą nei pareiškėjas. Garažo valdymas visą valdymo laikotarpį buvo atviras ir nepertraukiamas, kadangi pareiškėjas valdė garažą atvirai, nesislėpdamas, mokėdamas visus privalomus mokesčius ir vykdydamas kitas sąžiningo valdytojo pareigas. Pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą. Garažas nėra įregistruotas kito asmens vardu, daugiau asmenų, pretenduojančių į šį garažą, nėra.
Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, jog viena iš sąlygų nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise faktui nustatyti – nekilnojami daiktai buvo įgyti laikantis įgijimo metu galiojusių įstatymų, o nuosavybės objektai buvo sukurti ir įforminti įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokios dokumentacijos, susijusios su garažo statybos teisėtumu, todėl nėra pagrindo teigti, jog garažas pastatytas laikantis statybos metu galiojusių teisės aktų reikalavimų.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pareiškimu nesutiko, nurodydama, kad pareiškėjas neįrodė visų CK 4.68-4.71 str. numatytų sąlygų, kurios būtinos nuosavybės teisės įgijimui pagal įgyjamąją senatį nustatyti. Pareiškėjo nurodomu Vilniaus miesto Spalio rajono darbo žmonių deputatų Tarybos Vykdomojo Komiteto 1965 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 973 J. A. J. suteiktas tik leidimas statyti garažą, nesukūręs valdymo teisės nei J. A. J., nei vėliau orderiu privatizavimo būdu įgijus nuosavybės teisę į butą, prie kurio ir buvo priskirtas garažas, pareiškėjui A. P. B.. Pats pareiškėjas pripažįsta, kad garažo valdymo teisė atsirado Vietos Tarybų negyvenamųjų pastatų nuomos sutarties Nr. 25 pagrindu, kas reiškia, jog pareiškėjui pasirašius Vietos tarybų negyvenamųjų pastatų (statinių) nuomos sutartį Nr. 25, sutarties šalis susiejo prievoliniai teisiniai santykiai, pasižymintys laikinu valdymo teisės perdavimu, todėl nuomininkas jokiu būdu nuomos sutarties pagrindu negalėjo nei užvaldyti, nei toliau valdyti daikto kaip savo, nemanydamas, kad daikto savininkas yra kažkas, t.y. A. P. B. pasirašydamas nuomos sutartį, daikto valdytoju ir savininku pripažino kitą asmenį.
Suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centro Vilniaus filialas prašė pareiškimą dėl nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad daiktinės teisės į pareiškėjo pareiškime nurodytą nekilnojamąjį daiktą – negyvenamąją patalpą – garažą (boksą) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius, Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos. Pareiškėjas 2011-04-14 kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą su prašymu įrašyti garažo kadastrinius duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ir įregistruoti savo nuosavybės teises į garažą. Teritorinis registratorius garažo kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre ir registre įrašė 2011-04-27, tačiau pareiškėjo nuosavybės teisių į jį neįregistravo, kadangi pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių nuosavybės teisių į garažą atsiradimą.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo J. J. palaikė pareiškimą ir prašė jį tenkinti. Nurodė, kad pareiškėjui privatizavimo būdu įgijus nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o suinteresuotam asmeniui išsikėlus gyventi kitur, suinteresuotas asmuo perleido visas valdymo teises į garažą pareiškėjui. Pareiškėjas perėmė garažo valdymą ir sudarė sutartį su Vietos taryba dėl eksploatavimo paslaugų garažui teikimo.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo A. P. B. pareiškimą tenkino visiškai, nustatydamas pareiškėjui A. P. B. nuosavybės teisės įgijimo į 20,98 kv.m. bendro ploto garažą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal įgyjamąją senatį faktą. Teismas nustatė, kad 1965-12-30 Spalio Rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 973 „Dėl garažų statybos (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) leidimo“ (duomenys neskelbtini), Vilniuje, keturiems gyventojams, tarp jų ir tuometiniam buto, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkui J. A. J., buvo leista pastatyti garažus gyvenamojo namo kieme vietoje buvusių medinių garažų. 1971-02-19 A. P. B. orderiu privatizavimo būdu įgijo nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius. Minėti namo gyventojai sprendimu buvo įpareigoti mūrinius garažus statyti pasitelkus statybines organizacijas ir sudaryti sutartį su buvusia namų valdyba, kuri tuo metu teikė komunalines paslaugas Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) gatvės gyventojams. 1972-12-02 Vietos taryba su pareiškėju A. P. B., remdamasi 1965-12-30 Spalio rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 973, kuriuo leista pastatyti garažus, sudarė negyvenamųjų pastatų (statinių) nuomos sutartį Nr. 25, kuria nurodoma, jog nuomos mokestis nėra mokamas, kadangi garažas yra nuosavas, o pareiškėjas įsipareigojo sutartimi mokėti eksploatavimo mokesčius ir tiekiamų komunalinių paslaugų ir centrinio šildymo paslaugas pagal galiojančias kainas. Sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, pirmiausia būtina nustatyti, ar daiktas, į kurį prašoma nustatyti nuosavybės teisę, gali būti privačios nuosavybės teisės objektas. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 33 straipsniu, įgyjamąją senatį reglamentuojančios galiojančio civilinio kodekso normos taikomos ir tais atvejais, kai daikto valdymas prasidėjo iki kodekso įsigaliojimo ir tęsiasi jam įsigaliojus. Kaip matyti, pareiškėjas prašo pripažinti nuosavybės teisę į negyvenamąją patalpą (garažą), esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius, kuris yra nekilnojamasis daiktas. Dėl to konstatuota, jog pareiškėjo prašymas atitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 str. 11 p.). Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki terminų, nustatytų CK 4.68 straipsnio 1 dalyje suėjimo, o prašo teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Teismui šias sąlygas konstatavus, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, t.y. pareiškėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos ir gali ją įregistruoti viešame registre. Taigi šiuo atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra CK 4.58 - 4.71 straipsniuose nustatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą, konstatavimas ir nuosavybės teisės įgijimo fakto pripažinimas, o nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį taikomas tik esant šioms sąlygoms: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos: a) daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu; c) visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t.y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Pareiškėjo į bylą pateiktas VĮ „Registrų centro“ Vilniaus filialo Nekilnojamojo turto registro duomenų administravimo skyriaus raštas bei Nekilnojamojo turto registro pažyma patvirtina pareiškime nurodytą aplinkybę, jog jokios daiktinės teisės į pareiškime nurodytą nekilnojamąjį daiktą nėra įregistruotos. Jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas arba kitas asmuo kada nors anksčiau valdė minėtą nekilnojamąjį turtą nuosavybės teise, byloje nėra. Pareiškėjui paskelbus apie bylos nagrinėjimą spaudoje, nei vienas suinteresuotas asmuo nesikreipė į teismą dėl įtraukimo dalyvauti procese. Suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teiginiai apie tai, kad 1972 m. gruodžio 2 d. tarp Vietos tarybos ir pareiškėjo sudarytos negyvenamųjų patalpų (statinių) nuomos sutarties Nr. 25 pagrindu pareiškėjas kaip nuomininkas negalėjo nei užvaldyti, nei toliau valdyti daikto kaip savo, nemanydamas, kad daikto savininkas yra kažkas kitas, yra atmestini, kadangi minėtąja sutartimi nuomos santykiai nebuvo susiklostę, o sutartis buvo sudaryta dėl eksploatavimo paslaugų, pasinaudojant tipine forma. Sutartyje aiškiai nurodoma, jog nuomos mokestis nėra mokamas, kadangi garažas yra nuosavas, o pareiškėjas įsipareigojo sutartimi mokėti eksploatavimo mokesčius ir tiekiamų komunalinių paslaugų ir centrinio šildymo paslaugas pagal galiojančias kainas. Tokiu būdu konstatuota, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja CK 4.68 straipsnio 1 dalyje bei 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti, t. y. pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktus jokiu įstatyme numatytu būdu, nuosavybės teisė į garažą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nepriklauso valstybei ar savivaldybei, taip pat ši teisė nėra registruota ir kitų asmenų vardu. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad 1971-02-19 orderiu pareiškėjas privatizavimo būdu įgijo nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, prie kurio buvo priskirtas garažas, todėl būtent nuo 1971-02-19 laikytina, kad pareiškėjas pradėjo, o J. A. J. nustojo būti garažo valdytoju, ir kaip su garažo valdytoju su pareiškėju buvo sudaryta 1972-12-02 sutartis dėl eksploatavimo paslaugų garažui teikimo. Pareiškėjas garažą pradėjo valdyti teisėtai ir sąžiningai, kadangi asmeniui, iš kurio buvo įsigytas butas kartu su garažu, įgaliotų institucijų buvo leista statyti garažą, o 1972-12-02 Vietos taryba su pareiškėju A. P. B., remdamasi 1965-12-30 Spalio rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 973, kuriuo leista pastatyti garažus, sudarė negyvenamųjų pastatų (statinių) nuomos sutartį Nr. 25 dėl eksploatavimo paslaugų. Nuo minėtos sutarties sudarymo dienos iki šiol pareiškėjas vykdė visus sutartyje numatytus įsipareigojimus: mokėjo visus privalomus mokesčius, vykdė visas sąžiningo valdytojo pareigas. Pareiškėjas nuo 1971-02-19 pradėjo valdyti garažą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iki šiol nekilo ginčai dėl nuosavybės teisės į jį. Byloje nėra duomenų apie asmenis, kurie turėtų daugiau teisių į garažą nei pareiškėjas. Taip pat nėra duomenų patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų atsisakęs valdymo ar kad minėtą garažą būtų užvaldęs kas nors kitas ir pareiškėjas būtų praradęs galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, todėl daryta išvada, kad visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai, kaip savas. Teismo vertinimu, pareiškėjas ėmėsi veiksmų, kad garažas būtų pripažintas jam nuosavybes teise ir įregistruotas jo vardu, tačiau Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisakė įregistruoti nuosavybes teises, nes nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti nuosavybės teisių atsiradimą. Teismo vertinimu, nustatytos byloje aplinkybės liudija, kad pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki sueinant terminams, numatytiems CK 4.68 str. 1 d., ir yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose numatytos sąlygos, todėl remiantis nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgijo pareiškime nurodytą objektą, kadangi šį statinį įgijo sąžiningai, teisėtai bei atvirai ir nepertraukiamai valdė kaip savo ne mažiau kaip 10 metų (CK 4.68 – 4.71 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė apeliacinės instancijos teismo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas argumentais, jog teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, priėjo nepagristas, neteisingas, galiojančio teisinio reguliavimo ir susiklosčiusios teismų praktikos neatitinkančias išvadas. Pareiškėjas neįrodė visų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti būtinų sąlygų. Pareiškėjas tinkamai neįrodė daiktą (garažą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje) valdęs kaip savą. Teismas, atmesdamas Vilniaus miesto savivaldybės argumentus, kad 1972 m. gruodžio 2 d. tarp Vietos tarybos ir pareiškėjo sudarytos negyvenamųjų patalpų (statinių) sutarties Nr. 25 pagrindu, pareiškėjas, kaip nuomininkas, negalėjo nei užvaldyti, nei toliau valdyti daikto kaip savo, nemanydamas, kad daikto savininkas yra kažkas kitas, rėmėsi vien aplinkybe, kad pastarojoje sutartyje nurodyta, kad nuomos mokestis nemokamas bei tai, kad sutartimi pareiškėjas įsipareigojo mokėti tik eksploatavimo mokesčius ir tiekiamų komunalinių paslaugų ir centrinio šildymo paslaugas pagal galiojančias kainas. Teismo akcentuotas nuomos mokesčio nebuvimas nepaneigia laikino valdymo teisės perdavimo pobūdžio, nes, net ir pripažinus, jog tarp šalių sudaryta sutartis savo pobūdžiu negalėtų būti laikoma nuomos sutartimi, nesant esminės tokių sutarčių sąlygos - nuomos mokesčio, teisiniai santykiai tarp šalių būtų kvalifikuoti panaudos sutarties pagrindu (CK 6.629). Teismas, suabsoliutindamas nuomos mokesčio nebuvimą, nevertindamas panaudos teisinių santykių buvimo galimybės nagrinėjamu atveju, priėjo nepagrįstas išvadas, sąlygodamas neteisingo sprendimo priėmimą. Reikalavimas valdyti daiktą kaip savą iš esmės atitinka daikto valdymą nuosavybės teise. Atkreiptinas dėmesys į svarbią nagrinėjamam atvejui susiklosčiusią Lietuvos teismų praktiką, aiškinant valdymo nuosavybės teise prasmę bylose dėl juridinę reikšmę turinčių fakto nustatymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad reikalavimas, pareikštas CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu dėl nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise, nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: pirma, pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu; antra, nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; trečia, nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; ketvirta, nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2009; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2009). Nors minėta teismų praktika skirta ne tiesiogiai nuosavybės teisės įgyjamosios senaties būdu faktui nustatyti, bet turi esminę reikšmę aiškinant vieną iš būtinų įgyjamosios senaties sąlygų - daikto valdymą kaip savą. Iš aukščiau pateikto akivaizdu, kad asmuo pripažintinas valdančiu daiktą kaip nuosavą tik tuo atveju, jei daiktas atsirado (buvo sukurtas) laikantis privalomų teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas A. P. B. 2011-12-02 vykusio teismo posėdžio metu patvirtino, jog 1971-02-19 orderiu privatizavimo būdu įgijęs nuosavybės teisę į butą perėmė kartu šios bylos objektą - garažą, kuris nebuvo baigtas statyti. Statybos darbus į pareiškimo objektą pabaigė pats pareiškėjas. Pareiškėjas nepateikė jokios dokumentacijos, susijusios su garažo statybos teisėtumu. Statybos leidimas išduodamas konkrečiam asmeniui (asmenims) ir tik jiems nustato teises bei pareigas. Šiuo atveju pareiškimo objektui (garažui) statyti statybos leidimas išduotas tuometiniam savininkui J. J., o ne pareiškėjui, taigi tik jis turėjo teisę statyti (taip pat ir užbaigti statybos darbus). Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 34 str. 2 d. įtvirtina reikalavimą juridiniam ar fiziniam asmeniui, įsigijusiam nebaigtą statyti, rekonstruoti ar kapitališkai remontuoti statinį, persiregistruoti leidimą savo vardu. Nurodoma, jog tik tokiu atveju jam pereina visos statytojo, gavusio statybos leidimą, prievolės ir teisės. Jokių duomenų apie leidimą statyti (baigti statybos darbus) būtent pareiškėjui A. P. B. byloje nepateikta, todėl teismas, nevertinęs aukščiau nurodytų aplinkybių, priėmė nepagrįstą ir galiojančių teisės aktų bei susiklosčiusios teismų praktikos neatitinkantį sprendimą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas A. P. B. nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, todėl prašė palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodė, jog 1972 m. gruodžio 2 d. nuomos sutartis Nr. 25 akivaizdžiai pagrindžia faktą, jog garažas buvo pastatytas teisėtai ir nuomos mokestis nemokamas, kadangi pareiškėjas jau valdė garažą kaip nuosavą (tuometinės Vietos tarybos nuomos sutartyje Nr. 25 pripažinta aplinkybė). Nuo minėtos sutarties sudarymo dienos iki šiol pareiškėjas vykdė visus sutartyje numatytus įsipareigojimus: mokėjo visus privalomus mokesčius, vykdė visas sąžiningo valdytojo pareigas. Daikto valdymas tęsėsi be pertraukos nuo 1966 m. iki šio pareiškimo dienos, niekada nebuvo iškilę ginčai santykiuose su trečiaisiais asmenimis dėl garažo valdymo. Daiktas visą laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t .y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą. Teismas pagrįstai padarė išvadą dėl faktiškai egzistavusių santykių, kadangi minėtąja nuomos sutartimi nuomos santykiai nebuvo susiklostę, o sutartis buvo sudaryta dėl eksploatavimo paslaugų pasinaudojant tipine forma. 1972 m. gruodžio 2 d. tarp Vietos tarybos ir pareiškėjo sudarytos negyvenamųjų patalpų (statinių) nuomos sutarties Nr. 25 pavadinimas neatitinka sutarties turinio, kadangi sutartį pareiškėjas kaip nuosavo garažo savininkas sudarė eksploatacinių paslaugų teikimo, bet ne dėl nuomos santykių. Byloje pareiškėjo buvo pateiktas 2005 m. spalio 10 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimas (Nr. 2-4251-629/2005) analogiškoje byloje, kurioje ir buvo suformuotas analogiškos sutarties aiškinimas, pagrindžiant nuomos santykių negalimumą. Dar daugiau, suinteresuotas asmuo bylos nagrinėjimo metu negalėjęs jokia apimtimi paaiškinti, kokiu pagrindu remiasi aktualia Civilinio kodekso redakcija, aiškindamas neva tarp pareiškėjo ir Vietos tarybos susiklosčiusius nuomos ar panaudos teisinius santykius, toliau (apeliaciniame skunde) remiasi ydingu teisės aiškinimu, dabartinį teisinį reguliavimą taikydamas santykiams, susiklosčiusiems bene 40 metų atgal. Pažymėjo, kad pagal nurodytą nuomos sutartį nuomos mokestis nebuvo mokamas ir tai daroma buvo pagrįstai. Tai reiškia, jog pareiškėjas, valdydamas garažą ir laikydamas save savininku, turėjo pagrįstą lūkestį, kad garažo valdymas galės transformuotis į nuosavybės teisę. Suinteresuotas asmuo klaidina teismą argumentais, neva pareiškėjas nepateikė jokios dokumentacijos, susijusios su garažo statybos teisėtumu. Apelianto cituojama teismų praktika negali bylai suteikti jokios reikšmingos prasmės teisės precedento prasme, analogiškai dėl cituojamos aktualios statybos įstatymo redakcijos, susijusią su garažo statybos teisėtumu ir statybos leidimo reikšme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs teisės taikymo ir aiškinimo taisyklę, jog statiniams atsiradus statybos būdu ir pastačius juos esant projektui ir teisės aktų nustatyta tvarka išduotam leidimui, laikoma, jog statyba yra teisėta. Vilniaus miesto buvusio Spalio rajono darbo žmonių deputatų Tarybos Vykdomojo Komiteto 1965 m. gruodžio mėn. 30 d. sprendimu Nr. 973 (toliau - Sprendimas) buto (adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius) tuometiniam savininkui J. A. J. buvo leista pagal patvirtintą projektą pasistatyti garažą gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) kieme vietoje buvusių medinių garažų (šis įrodymas pagrindžia garažo statybų teisėtumą (legalumą), pastatymą ir pripažinimą tinkamu naudotis teisės aktuose nustatyta tvarka). Tai, kad garažo statybas baigė būtent pareiškėjas, po to, kai privatizavimo būdu perėmė butą, prie kurio ir buvo priskirtas garažas, nepaneigia statybos teisėtumo ar neteisėto garažo valdymo iš pareiškėjo pusės, juo labiau, kad statybos veiksmai atlikti byloje pateiktų dokumentų pagrindu. Garažo statybos laikotarpiu negaliojo LR statybos įstatymas, kuriuo tendencingai remiasi suinteresuotas asmuo, todėl reguliavimas, nustatytas jame, jokia apimtimi šioje byloje negali būti taikomas. Juo labiau, jog tuometinė Vietos taryba 1972 m. gruodžio 2 d. su pareiškėju sudariusi negyvenamųjų patalpų (statinių) nuomos sutartį Nr. 25 ir ėmusi rinkliavą už eksploatacinių paslaugų teikimą, akivaizdu, kad pripažino garažą kaip tinkamą ir pastatytą laikantis visų tuomet galiojusių statybą reglamentuojančių teisės aktų. Todėl suinteresuoto asmens argumentai, kvestionuojant statybos teisėtumą ar statytojo asmens teisėtumą, remiantis dabar galiojančiais teisės aktais, kuriuose suformuluotos normos atgaline data negali būti taikomos, atmestini kaip nepagrįsti.
Suinteresuoti asmenys VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos ir J. J. atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta [LR CPK 329 str.]. Byla nagrinėtina suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).
Šioje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo A. P. B. teisės įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą (garažą).
Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išskirtos nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį sąlygos bei atskleistas jų turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2010; 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-P-67/2011). Taigi nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t.y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis), t.y. asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t.y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.
Viena iš sąlygų, reikalingų tam, kad būtų pripažinta nuosavybės teisė įgyjamosios senaties pagrindu, yra ta, jog visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą. Taigi asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas. Apelianto tvirtinimu, pareiškėjas neįrodė, o tuo pačiu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas ginčo objektą – garažą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, valdė kaip savo. Savo teiginius apeliantas grindė tuo, jog 1972 m. gruodžio 2 d. tarp Vietos tarybos ir pareiškėjo pasirašyta negyvenamųjų patalpų (statinių) nuomos sutartis Nr. 25 patvirtina, kad pareiškėjas, kaip nuomininkas, negalėjo nei užvaldyti, nei toliau valdyti daikto kaip savo, nemanydamas, kad daikto savininkas yra kažkas kitas. Apelianto tvirtinimu, šioje sutartyje nuomos mokesčio nebuvimas nepaneigia laikino valdymo teisės perdavimo pobūdžio, nes, net ir nepripažinus, jog tarp šalių sudaryta sutartis buvo nuomos sutartis, teisiniai santykiai tarp šalių gali būti kvalifikuojami panaudos sutarties pagrindu (CK 6.629 str.). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto motyvais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (CK 6.193 str. 1 d.). Nors šiuo atveju 1972 m. gruodžio 2 d. pareiškėjo pasirašyta sutartis buvo pavadinta negyvenamųjų pastatų (statinių) nuomos sutartimi, tačiau iš jos turinio matyti, kad pareiškėjas A.P. B. buvo įvardijamas kaip nuosavo garažo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkas, todėl nuomos mokestis jam nenustatomas. Kita vertus, šia sutartimi pareiškėjas įsipareigojo mokėti eksploatacines išlaidas, centrinio šildymo išlaidas bei jam suteiktas komunalines paslaugas (Sutarties 6 p.). Pastarųjų aplinkybių pagrindu sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nėra pagrindo išvadai, kad tarp šalių buvo susiklostę nuomos teisiniai santykiai. Atsižvelgiant į pasirašytos sutarties Nr.25 turinį bei esmę, pripažintina, kad sutartis buvo sudaryta dėl eksploatavimo paslaugų suteikimo, pasinaudojant tipine forma. Vienok vien faktinė aplinkybė, jog tokia sutartis nenumatė nuomos mokesčio, nesudaro pagrindo tokią sutartį pagal CK 6.629 str. kvalifikuoti panaudos sutartimi. Apelianto nurodomas CK 6.629 str. šiuo atveju neaktualus ir negali būti taikomas, nes tuo metu, t.y. pasirašant 1972 m. gruodžio 2 d. negyvenamųjų patalpų (statinių) nuomos sutartį, galiojo 1964 m. Civilinis kodeksas, kuris nenumatė panaudos teisinių santykių. Atsižvelgiant į išdėstyta bei į tai, kad byloje nėra jokių duomenų bei įrodymų, kad šios sutarties pasirašymo metu buvo kitų asmenų, kurie turi daugiau teisių į ginčo objektą, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad pareiškėjas negalėjo tokio turto valdyti kaip savo ar turėjo pagrindą pagrįstai manyti, kad yra kitas šio daikto savininkas.
Apeliacinis skundas buvo grindžiamas ir kitais aspektais dėl pačios garažo statybos ir valdymo teisėtumo. Skunde buvo nurodoma, kad pareiškėjas nepateikė dokumentacijos, susijusios su garažo statybos teisėtumu, pareiškėjas taip pat negalėjo užbaigti garažo statybos, nes statybos leidimas išduotas buvo pirminiam garažo savininkui J. J.. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pastarųjų argumentų grupę, pažymi, kad šioje dalyje apelianto nurodyta kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2009; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2009), kurioje buvo sprendžiami valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo klausimai, nėra aktualūs ir netaikyti šioje byloje. Tuo pačiu nėra taikytinos LR Statybos įstatymo nuostatos, kurios negaliojo nagrinėjamų teisinių santykių metu. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje esančius rašytinius bei atsižvelgdamas į tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad ginčo objektas (garažas) buvo pastatytas neteisėtai ar šio objekto valdymas buvo neteisėtas. Pastebėtina, kad tuo metu galiojęs 1964 m. Civilinis kodeksas nenumatė valdymo teisės, kaip savarankiškos daiktinės teisės, tuo tarpu LR CK normos, susijusios su valdymo teise, įsigaliojo tik 2003 m. liepos 1 d. (LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 30 str. 1 d.). 1964 m. Civilinio kodekso 114 str. buvo nustatyta, kad pilietis, kuris statosi, pasistato arba perstato gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą ar įrenginį, neturėdamas reikiamo leidimo ar šiurkščiai pažeisdamas patvirtintą projektą, neturi teisės šiais statiniais disponuoti ir tokie statiniai yra nugriaunami. Šiuo atveju byloje buvo pateiktas garažų, adresu (duomenys neskelbtini) g., planas (projektas), suderintas su namų komitetu ir valdyba, Vilniaus m. vyr. sanitarijos gydytoju, Vilniaus miesto spalio rajono apsauga bei Vilniaus m. Spalio raj. darbo žmonių deputatų tarybos vykdomuoju komitetu. 1965-12-30 Spalio Rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 973 „Dėl garažų statybos 9duomenys neskelbtini) leidimo“ (duomenys neskelbtini), Vilniuje, keturiems gyventojams, tarp jų ir tuometiniam buto, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkui J. A. J., buvo leista pastatyti garažus gyvenamojo namo kieme vietoje buvusių medinių garažų. Šiuo sprendimu namo gyventojai buvo įpareigoti pavesti mūrinius garažus statyti statybinei organizacijai ir sudaryti sutartį su namų valdyba Nr.16. 1971-02-19 A. P. B. orderiu įgijo nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius, prie kurio buvo priskirtas ginčo garažas. Bylos medžiaga patvirtina ir tai, kad 1972-12-02 Namų valdyba Nr.14 ir pareiškėjas A.P. B. sudarė sutartį, kaip tai buvo numatyta 1965-12-30 Spalio Rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendime Nr. 973. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pripažinti, kad garažas buvo savavališkos statybos rezultatas ir šio garažo pareiškėjas negalėjo valdyti (1964 m. Civilinio kodekso 114 str.). Apelianto akcentuota aplinkybė, jog, kaip pats pripažino pareiškėjas, jis baigė garažo statybos darbus, savaime nesudaro pagrindo pripažinti tokios statybos neteisėta. Pastebėtina, kaip pats pareiškėjas nurodė, jis „pabaigė stogą, įdėjo vartus, pajungė elektrą“, tačiau Nekilnojamojo turto registre įregistruotas įrašas apie garažo statybos pabaigą jau 1966 m., todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesivadovauti šiais duomenimis (LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.).
Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų apelianto motyvų, kurie neturi teisinės reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Vadovaujantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra pagrindo ( CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Pateikdamas atsiliepimą į apeliacinį skundą pareiškėjas A. P. B. prašė priteisti iš apelianto jo patirtas bylinėjimosi išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą. CPK 98 str. 1 d. numatyta, kad dėl išlaidų advokato ar advokato teisinei pagalbai priteisimo šalis raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. CPK 98 str. 1 d. pažymėta, kad šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šiuo atveju prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pareiškėjas pridėjo 2012 m. vasario 10 d. PVM sąskaitą faktūrą 1089 Lt sumai, išrašytą advokatų profesinės bendrijos „JurisConsultus“ (advokatas D. K.), už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Pastebėtina, kad atsiliepimo į apeliacinį skundą pridedamų dokumentų sąraše buvo nurodyta, kad be šios PVM sąskaitos-faktūros, teismui pridedamas kasos pajamų orderio kvitas, tačiau šio kvito byloje nėra. Nesant rašytinių įrodymų, jog PVM sąskaita-faktūra už suteiktas paslaugas buvo apmokėta, laikytina, kad pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nėra pagrįstas (CPK 178 str. -179 str.), todėl atmestinas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.