Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2023-07-24 · Administracinė byla Nr. I2-10024-473/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2023-07-24
Bylos Nr.
I2-10024-473/2023
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Violeta Balčytienė, Gitana Butrimaitė, Arūnas Kaminskas
Pareiškėjas
S. K. B.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I2-10024-473/2023 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06627-2023-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. liepos 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gitanos Butrimaitės, Arūno Kaminsko,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. K. B. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m gegužės 9 d. sprendimą Nr. 23S63253 (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškina, jog darbo sutarties pagrindu dirbo ūkininko ūkyje, tačiau ūkininkas neteisėtai jį atleido iš darbo, todėl pareiškėjas kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją. Pareiškėjo vertinimu, buvęs darbdavys tyčia informavo Migracijos departamentą apie darbo sutarties nutraukimą, siekdamas, kad pareiškėjas negalėtų pasinaudoti teisinėmis priemonėmis ginant darbo sutarties nutraukimo neteisėtumą.

Nurodo, jog kol nėra išspręstas klausimas, ar su pareiškėju sudarytos darbo sutarties nutraukimas buvo teisėtas bei darbo santykiai teisėtai nutrūko, negalėjo būti priimtas Sprendimas.

Šalies argumentai

Atsakovas Migracijos departamentas nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo skundu, todėl prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, jog 2022 m. gruodžio 12 d. priimtas pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti ūkininko ūkyje traktorininku. Atsižvelgdamas į tai, 2023 m. sausio 18 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui dvejiems metams. Migracijos departamentas 2023 m. gegužės 4 d. gavo darbdavio pranešimą apie pasikeitusius užsieniečio duomenis Nr. 2305-PRNŠ-0486, kad darbo sutartis su užsieniečiu nutraukta 2023 m. gegužės 2 d. Migracijos departamentas 2023 m. gegužės 9 d. Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760220243, kadangi su juo nutraukta darbo sutartis.

Šalies argumentai

Pažymi, jog nors pareiškėjas skunde nurodo, kad buvo atleistas neteisėtai, tačiau nepateikia jokių šį teiginį pagrindžiančių įrodymų.

Vertina, jog Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad Sprendimas atitinka ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, jog 2022 m. gruodžio 12 d. priimtas pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti ūkininko ūkyje traktorininku (t. y. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies

4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje)).

2022 m. gruodžio 12 d. priimtas pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti ūkininko ūkyje traktorininku.

2023 m. sausio 18 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui dvejiems metams.

Migracijos departamentas 2023 m. gegužės 4 d. gavo darbdavio pranešimą apie pasikeitusius užsieniečio duomenis Nr. 2305-PRNŠ-0486, kad darbo sutartis su užsieniečiu nutraukta 2023 m. gegužės 2 d.

Migracijos departamentas 2023 m. gegužės 9 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 23S63253, kuriuo panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760220243, kadangi su juo nutraukta darbo sutartis.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau-Įstatymas), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.

Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; c) Užimtumo tarnyba nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.

Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Įstatymo 62 straipsnio 4 dalis numato, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus.

Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.

Atsižvelgdamas į ankščiau aptartą teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad būtent pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2025 m. sausio 31 d. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos. Nagrinėjamu atveju pats pareiškėja skunde pripažino, kad buvo atleistas.

Bylos medžiaga patvirtina, kad skundžiamu Migracijos departamento Sprendimu, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, priėmimo metu, t. y. 2023 m. gegužės 9 d. pareiškėjo ir jo darbdavio darbo santykiai buvo nutrūkę. Teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad MIGRIS ir SODRA sistemose esančios informacijos pakako ginčijamam Sprendimui priimti.

Iš ankščiau aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės netaikyti minėtų Įstatymo nuostatų. Įstatymo 50 straipsnyje nustatyti savarankiški leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustatęs bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą, panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Teismas pažymi, kad leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl viešojo administravimo institucija (šiuo atveju – Migracijos departamentas) neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustačiusi, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai, nustatęs, jog pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų ir Sprendimo priėmimo metu niekur kitur Lietuvos Respublikoje nedirba, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019).

Pažymėtina, jog vidutiniškai rūpestingas trečiųjų šalių pilietis, žinodamas, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nutrūkus darbo santykiams, jam yra panaikintinas, privalo suprasti, kad, nesant teisėto pagrindo gyventi Lietuvos Respublikoje, kompetentingos institucijos turi teisę ir pareigą priimti ginčijamą Sprendimą. Šiuo atveju pareiškėjo darbo santykių pasibaigimas lėmė tai, kad Migracijos departamentas turėjo teisėtą imperatyvaus pobūdžio pagrindą priimti Sprendimą panaikinti leidimą gyventi Lietuvoje.

Įvertinęs skundžiamo Sprendimo turinį, teismas daro išvadą, kad jis atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje keliamus reikalavimus, nes yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos priemonės motyvuotos, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

Aiškindamas Viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), LVAT yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, todėl skundžiami Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, jam patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 140 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. K. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Violeta BalčytienėGitana ButrimaitėArūnas Kaminskas