- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-10-31
- Bylos Nr.
- 2A-1795-555/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-17155-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Rudzinskas (pirm.), Virginija Lozoraitytė, Egidijus Tamašauskas (pran.)
- Atsakovas
- N. J., S. J.
- Ieškovas
- M. M.
- Trečiasis asmuo
- I. J.
- Kategorijos
- 32.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės, Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Tamašausko (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų N. J. ir S. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-489-886/2014 pagal ieškovo M. M. ieškinį atsakovams N. J. ir S. J. dėl nuosavybės tiesės gynimo ir iškeldinimo, trečiasis asmuo I. J..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas 2013 m. rugpjūčio 12 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu įgijo nuosavybės teisę į 66.66 kv. m. bendro ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini). Iki varžytynių šio buto savininkai buvo atsakovai N. J. ir S. J.. Šiame bute nėra asmenų deklaravusių savo gyvenamąją vietą. Ieškovas 2013 m. rugpjūčio 30 d. notariniu pareiškimu informavo atsakovus N. J. ir S. J. apie buto savininko pasikeitimą ir pareikalavo iki 2013 m. rugsėjo 30 d. išsikelti ir atlaisvinti butą. Toks pareiškimas 2013 m. rugsėjo 2 d. įteiktas asmeniškai atsakovui N. J..
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas apginti jo nuosavybės teisę ir iškeldinti atsakovus N. J. ir S. J. su jiems priklausančiu turtu iš ieškovui nuosavybės teise priklausančio buto su bendro naudojimo patalpa (duomenys neskelbtini) (1/10 nuo 11,64 kv. m.), esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitų gyvenamųjų patalpų. Ieškovas nurodė, kad nuosavybės teisę į ginčo butą įgijo pagal 2013 m. rugpjūčio 12 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 0085/12/00958. Iki varžytynių atsakovai buvo šio buto savininkai. Ieškovas raštu informavo atsakovus apie buto savininko pasikeitimą ir paragino per 30 dienų atlaisvinti patalpas. Atsakovai gyvena adresu (duomenys neskelbtini), tačiau minėtų patalpų neatlaisvino iki šiol, į raginimus nereagavo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino, nusprendė iškeldinti iš buto su bendro naudojimo patalpa (duomenys neskelbtini) (1/10 nuo 11,64 kv. m.) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) atsakovus N. J. ir S. J. su visais jiems priklausančiais daiktais, nesuteikiant kitų gyvenamųjų patalpų.
Teismas nurodė, kad ieškovas nuosavybės teisę į butą įgijo varžytynėse, todėl visi ankstesni daiktinių ir/ar prievolinių teisių į ginčo butą turėtojai šias teises prarado. Patvirtinus varžytynių aktą, atsakovai prarado nuosavybės teises, o visi kiti asmenys prarado teisę naudotis butu, jei tokias teises buvo įgiję atsakovų sutikimu nuomos ar panaudos pagrindais. Teismas sprendė, kad šioje byloje neturi teisinės reikšmės atsakovų pateikta nuomos sutartis, nes atsakovai buvo ginčo buto savininkai iki varžytynių, ir būtent jie yra atsakingi už pareigos atlaisvinti butą ir netrukdyti juo naudotis ieškovui įvykdymą. Atsakovus ir trečiąjį asmenį sieja artimi giminystės ryšiai, todėl atsakovų atsikirtimus dėl netinkamos jų procesinės padėties teismas vertino kaip siekimą išvengti atsakomybės, susijusios su jų pareigos nepažeisti teisėto savininko teisių nevykdymu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovas neįrodė, jog patalpomis naudojasi ir jas valdo atsakovai, teismas, priimdamas sprendimą rėmėsi tik prielaidomis ir nepagrįstai atmetė byloje esančius įrodymus, patvirtinančius, jog N. J. ir S. J. nėra tinkami atsakovai šioje civilinėje byloje. Teismui buvo pateikta nuomos sutartis, atitinkanti, visus formos reikalavimus, keliamus tokioms sutartims (CK 6.478 straipsnio 1 dalis), sutarties sudarymo faktą patvirtino atsakovai, todėl teismui neturėjo kilti klausimų dėl sutarties, kaip įrodymo šioje civilinėje byloje, patikimumo. Nors sutartis neįregistruota viešajame registre, ji yra galiojanti šalims ir šalys jos laikėsi. Sutarties galiojimo laikotarpiu patalpose gyveno ne atsakovai, bet trečiasis asmuo I. J.. Sutarties sudarymo bei jos vykdymo nepaneigia ir sprendime nurodyta faktinė aplinkybė, jog pagal sutartį nebuvo mokamas nuomos mokestis. Sutarties pažeidimas ir nuomos mokesčio nemokėjimas negali būti vertinami kaip sutarties fiktyvumą ir negaliojimą patvirtinančios aplinkybės. Tai, jog I. J. savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs adresu (duomenys neskelbtini), o patalpose niekas nėra deklaravęs savo gyvenamosios vietos, nepatvirtina, jog patalpose faktiškai gyvena atsakovai. Vien gyvenamosios vietos deklaravimas kuriuo nors konkrečiu adresu pats savaime nėra tapatus asmens faktiniam gyvenimui konkrečioje vietoje. Pagal CK 2.16 straipsnio 1 dalį fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Atsakovai viso bylos nagrinėjimo metu teigė, jog jų faktinė gyvenamoji vieta sutampa su deklaruota gyvenamąja vieta ir yra (duomenys neskelbtini). Atitinkamai, atsakovų vertinimu, teismo sprendimas iškeldinti atsakovus iš gyvenamųjų patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), neatitinka nei teisingumo nei protingumo principų (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Atsakovai, negyvendami ir faktiškai nesinaudodami patalpomis, nebūdami jų teisėti savininkai ir galiausiai, net neturėdami raktų nuo šių patalpų, niekaip negali trukdyti ieškovui jomis naudotis. Atsakovai negali būti atsakingi ir už tai, kad patalpose nebūtų jokių trečiųjų asmenų daiktų. Apeliantų nuomone, tokių prievolių atsakovams nustatymas būtų įmanomas tik tada, jei byloje būtų neginčijamai nustatyta, jog atsakovai faktiškai gyvena patalpose.
Apeliantų teigimu teismas nevertino įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovai iki ir po sutartis sudarymo nesinaudojo patalpomis ir jose negyveno, o patalpose faktiškai gyveno I. J.. Teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes, susijusias su atsakovų nuosavybės teisių į patalpas netekimu ir su tuo susijusiomis teisinėmis pasekmėmis. Teismas, paneigdamas akivaizdžių byloje esančių įrodymų visumą, jog atsakovai neturėtų atsakyti pagal ieškovo pareikštą vindikacinį ieškinį, nepagrįstai laiko atsakovus tinkamais byloje kilusio ginčo subjektais. Kaip minėję anksčiau, atsakovai teigia, kad byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog patalpų atsakovai faktiškai nevaldo, todėl tarp ieškovo ir atsakovų jokie materialiniai teisiniai santykiai, susiję su patalpų valdymu ir naudojimu, nėra susiklostę. Apeliantų vertinimu teismas nepagristai sprendė, jog atsakovai pažeidžia ieškovo nuosavybės teises. Reikalavimo teisę pagal ieškinį dėl nuosavybės teisės gynimo turi savininkas (CK 4.93 straipsnis, 4.95 straipsnis, 4.98 straipsnis). Ieškovas nepagrįstai teigė, jog atsakovai nesiėmė jokių veiksmų atlaisvinti patalpas, nes atsakovai nei de jure nei de facto nevaldo patalpų, todėl niekaip negali pažeisti ieškovo nuosavybės teisių į patalpas. Ieškovui nesutikus pakeisti netinkamos proceso šalies (atsakovų) tinkama, ieškinys, apeliantų nuomone, turėjo būti atmestas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad teismas pagrįstai atsisakė remtis apeliantų į bylą pateikta nuomos sutartimi tarp atsakovų (nuomotojų) ir trečiojo asmens I. J. (nuomininko), nes jokie kiti įrodymai nepatvirtina šios sutarties sudarymo. Be to, Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 26 d. nutartimi civ. byloje Nr. 2-18242-528/2012 ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartimi civ. byloje Nr. 2-4223-528/2013 buvo nustatytos aplinkybės, jog būtent atsakovai naudojasi ginčo butu. Apie šią nagrinėjamą bylą trečiasis asmuo I. J. buvo informuotas atsakovų nurodytais adresais bei viešo paskelbimo būdu, tačiau savo pozicijos į pareikštą M. M. ieškinį neišdėstė. Ieškovo vertinimu atsakovų užimta pozicija byloje, jog ne jie yra atsakingi už ieškovo nuosavybės teisių pažeidimą dėl ieškovo negalėjimo naudotis įsigytu butu (duomenys neskelbtini), pateikiant nuomos sutartį su trečiuoju asmeniu I. J., kurios egzistavimą nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai, reikalaujant I. J. laikyti atsakovu, nors patys žino, kad jis Lietuvoje negyvena, jam teismo šaukimo įteikti nėra galimybės, yra niekuo nepagrįsta.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas,
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Šioje byloje pareikšti reikalavimai iškeldinti atsakovus iš ieškovui nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų. Pirmosios instancijos teismas nustatė faktines bylos aplinkybes, kad atsakovai N. J. ir S. J. yra buvę buto, esančio (duomenys neskelbtini) savininkai, turto pardavimo iš varžytinių aktu nuosavybės teises į ginčo butą yra įgijęs ieškovas. Ieškovo teigimu, jis negali naudotis įsigytu daiktu, kadangi į butą negali patekti, bute gyvena asmenys, kuriems ginčo bute leido gyventi atsakovai. Kasacinis teismas savo teisminėje praktikoje yra nurodęs, jog iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų, priklausomai nuo šalis siejančių materialinių teisių santykių turinio, gali būti tiek pažeistų daiktinių teisių gynimo būdas, tiek prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-790/2003, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2008). Jei ginčo šalis sieja prievoliniai santykiai, reikalavimas dėl iškeldinimo sprendžiamas pagal specialiai šiuos materialinius teisinius santykius reglamentuojančias Civilinio kodekso normas, įrodinėjimo dalykas tokiu atveju yra faktinės aplinkybės, su kuriomis įstatymas sieja naudojimosi pastatais pabaigą. Tik tuo atveju, kai šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, ginčo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nagrinėjimo turinį ir ribas lemia CK ketvirtosios knygos normos dėl savininko teisių apsaugos. Nustačius, kad bylos šalių nesieja prievoliniai santykiai, pripažintina, kad ieškovas pareiškė ne vindikacinį, o negatorinį ieškinį dėl nekilnojamojo daikto valdymo pažeidimo pašalinimo.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuosavybė neliečiama, o 2 dalyje – kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Aiškindamas šias nuostatas Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Kiti asmenys turi nepažeisti šių savininko teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, kitų pažeidimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Nuosavybės teisė, kaip daiktinė teisė, yra absoliutaus pobūdžio. Tai reiškia, kad savininkas šią teisę gali naudoti prieš visus asmenis. Jis gali reikalauti jo, kaip savininko, teisių nepažeidinėti ir iš bet kurio pažeidėjo gali reikalauti pašalinti pažeidimus nepriklausomai nuo to, ar jie susiję su valdymo netekimu. Nuosavybės teisės absoliutumas nereiškia, kad ši teisė negali būti varžoma, tačiau tik įstatymo ar įstatymo pagrindu – teismo (CK 1.2 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnio nuostata, jog nuosavybės teises saugo įstatymai, lemia teisinį nuosavybės santykių reglamentavimą, reiškiantį nuosavybės teisių įgyvendinimo tam tikrų taisyklių nustatymą, laikantis Konstitucijos reikalavimo, jog įstatymu turi būti garantuojama nuosavybės teisių apsauga. Ši Konstitucijos nuostata išreikšta CK 4.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoje nuosavybės teisės apibrėžtyje, pagal kurią nuosavybės teisė yra išimtinė daiktinė savininko teisė savo nuožiūra nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.
CK 4.98 straipsnyje, kuriame įtvirtintas savininko teisių gynimo būdas – negatorinis ieškinys, nustatyta, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisių pažeidimus, net ir nesusijusius su valdymo netekimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos. Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Faktinės bylos aplinkybės pripažįstamos nustatytomis, kai yra pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros su ginčo dalyku susijusios aplinkybės egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes galima tinkamai pritaikyti materialiosios teisės normas ir teisingai išspręsti ginčą, nes teisės normos taikomos vadovaujantis jose įtvirtintomis jų taikymo sąlygomis ir atsižvelgus į konkrečioje byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino ieškovo ieškinį įrodytu. Nagrinėjamojoje byloje ginčas, jog ieškovas yra buto, esančio (duomenys neskelbtini) savininkas, nekyla. Iškeldinimas reiškia asmens iškeldinimą su visa jo manta, t. y. asmuo turi išsikelti iš jam nepriklausančių patalpų su visais savo daiktais. Ginčas tarp šalių kilo ar ieškovo teises, naudotis turtu, pažeidžia atsakovai. Pažymėtina, kad ieškovas, teigdamas, jog pažeidžiamos jo teisės naudotis varžytinėse įsigytu turtu, pripažino, kad atsakovai ginčo bute negyvena, be to byloje pateiktais Lietuvos Respublikos Gyventojų registro duomenimis nustatyta, kad atsakovas gyvenamąją vietą yra deklaravęs (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodęs, kad atsakovai pažeidžia jo teises, nekilnojamojo turto pažeidimo faktą grindžia vykdymo procese priimtais teismo sprendimais, kuriais atsakovams, kaip varžytinėse parduodamo turto savininkams, buvo skirtos baudos už antstolio įpareigojimo suteikti galimybę apžiūrėti realizuojamą turtą nevykdymą, be to nurodo, kad pateikta ginčo buto nuomos sutartis, jo-ieškovo vertinimu, nepatvirtina fakto, jog butu naudojasi sutartyje nuomininku įvardintas asmuo.
Byloje esančių įrodymų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina faktą, kad atsakovai ginčo turto realizavimo metu suteikė antstoliui galimybę turtą apžiūrėti, taip pat po šio turto realizavimo jo naujam savininkui neperdavė, tačiau nėra pakankami pripažinti, kad pardavus šį turtą varžytinėse, ieškovo, kai naujojo šio turto savininko, teises naudotis nuosavybe pažeidžia atsakovai. Minėta, kad pats ieškovas pripažino atsakovų nurodytą aplinkybę, jog atsakovai turi kitą nuolatinę gyvenamąją vietą t.y. gyvena ne ginčo bute. Byloje taip pat nėra pateikta įrodymų, jog ginčo bute atsakovai laiko jiems priklausantį turtą, ar juo naudojasi. Atsakovų teiginius, jog ginčo butu jie nesinaudoja patvirtina byloje apklausti liudytojai, kurie patvirtino atsakovų nurodytas aplinkybes, apibūdinančias ginčo bute gyvenančius asmenis. Tiek ieškovo, tiek pirmosios instancijos teismo argumentai, jog atsakovai yra atsakingi, jog butu nesinaudotų kiti asmenys nėra pagrįsti, kadangi varžytinėse turtą įsigijęs asmuo įgijo visas savininko teises, tame tarpe ir nutraukti sutartinius santykius su turtu besinaudojančiais asmenimis. Buvusių savininkų turto neperdavimas varžytinėse turtą įsigijusiam asmeniui nėra naudojimo pažeidimo konstatavimas. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, kad ginčo patalpa naudotis ieškovo teises pažeidžia atsakovai, neatitinka faktinių bylos duomenų ir yra nustatytos netinkamai pritaikius proceso teisės normas (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Aplinkybių, būtinų įrodyti negatorinį ieškinį ieškovas nepagrindė, todėl jo ieškinys atmestinas.
Kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, netinkamai taikė procesines ir materialines teisės normas, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas tenkintinas, teismo sprendimas naikintinas priimtinas naujas sprendimas-ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Atsakovai paduodami apeliacinį skundą sumokėjo 144 Lt žyminio mokesčio (b. l. 129), todėl šios išlaidos priteistinos iš ieškovo (CPK 80 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2punktu, 331 straipsniu,
nusprendžia:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo M. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovams N. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir S. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 72 Lt (septyniasdešimt du litus) (atitinka 20,85 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.