- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-17
- Bylos Nr.
- A-556-2345-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02039-2011-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Stasys Gagys, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- E. K.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 8.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Įžanginė dalis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. (E. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Pareiškėjas E. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą (b. l. 1–4) prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. S-202(7-167/2011); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2011 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 68-86; 3) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2011 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. (14.5.)-400-221.
Pareiškėjas nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija skundžiamu 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimu išnagrinėjo pareiškėjo 2011 m. liepos 21 d. skundą dėl VMI prie FM 2011 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 68-86, kuriuo patvirtintas Inspekcijos 2011 m. balandžio 26 d. sprendimas Nr. (14.5.)-400-221 atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą dėl jo atleidimo nuo baudų ir/ar delspinigių. Pareiškėjo manymu, skundžiami sprendimai yra neteisėti iš esmės, prieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjo teigimu, egzistuojantis teisinis reglamentavimas, t. y. Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 95 straipsnio 2 dalis, 96 straipsnis, 97 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnio 2 dalis, tiek, kiek nustato, jog delspinigiai (kaip mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas) už nesumokėtas mokestines prievoles yra skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per šio Įstatymo 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą (muitinės administruojamo mokesčio – per šio Įstatymo 81 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą), delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo, bei, kad delspinigiai, pradėti skaičiuoti MAĮ 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino, ir sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas, toje dalyje, kur numatyta galimybė mokesčių administratoriui skaičiuoti delspinigius už visą sustabdymo laikotarpį, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo principams. Nurodė, kad savo prašymą atleisti nuo delspinigių ir baudų sumokėjimo motyvavo bendraisiais teisingumo ir protingumo principais, kuriais iš esmės ir yra grindžiama Konstitucija, bei argumentais, kad tiek paskirtos baudos, tiek priskaičiuotos palūkanos yra neproporcingai didelės, bei neatitinkančios padaryto mokestinio pažeidimo, t. y. nėra išlaikytas proporcingumo principas. VMI prie FM ir Mokestinių ginčų komisija nagrinėdamos jo skundus formaliai taikė MAĮ įtvirtintas teisės normas, neatsižvelgdamos į Konstitucijoje įtvirtintą teisę už atitinkamus pažeidimus skirti teisingą nuobaudą, kuri būtų pagrįsta teisės pažeidimo ir iš jo kilusių pasekmių bei skirtinos nuobaudos pusiausvyra. Pareiškėjui paskirta bauda ir netesybos viršija priskaičiuotą pagrindinę fizinių asmenų pajamų mokesčio (toliau – ir FAPM) sumą, taigi yra neproporcingai didelės padaryto pažeidimo atžvilgiu, todėl negali būti laikomos teisingomis ir pagrįstomis. Prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl esamo teisinio reglamentavimo atitikimo Konstitucijai bei neprieštaravimo Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo principams.
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 25–27) prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad, atlikus pareiškėjo mokestinį patikrinimą, jam buvo papildomai priskaičiuota 186 245 Lt FAPM, 93 633 Lt FAPM delspinigių bei skirta 55 874 Lt FAPM baudos. Inspekcijos 2008 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. (21.26)-256-60 buvo patvirtintas patikrinimo aktas ir nurodyta pareiškėjui sumokėti į biudžetą patikrinimo akte papildomai priskaičiuotas mokesčių ir su jais susijusias sumas. Pareiškėjas, nesutikdamas su sprendimu, pradėjo mokestinio ginčo procedūrą, kuri baigėsi Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2010 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-1564/2010 konstatavus, kad mokesčius ir su jais susijusias sumas mokesčių administratorius apskaičiavo pagrįstai, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas. Pareiškėjas Inspekcijai pateikė 2011 m. kovo 18 d. prašymą atleisti nuo priskaičiuotų delspinigių ir paskirtų baudų mokėjimo. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės neatitinka nei vieno iš MAĮ bei VMI prie FM viršininko patvirtintose Taisyklėse numatytų atleidimo nuo delspinigių ir baudų pagrindų. MAĮ įtvirtintas baigtinis atleidimo nuo delspinigių ir baudų pagrindų sąrašas. Prašymas atleisti nuo delspinigių gali būti tenkinamas tik tada, jei yra nors viena aplinkybė, numatyta ir įtvirtinta nurodytose teisės normose. Teisės normos numato, jog, mokesčių mokėtojui laiku neįvykdžiusiam savo pagrindinės prievolės, atsiranda nauja prievolė ? sumokėti už uždelstą laikotarpį atitinkamą sumą. Dėl kokių priežasčių ši prievolė nebuvo įvykdyta, nėra svarbu. MAĮ 40 straipsnyje yra įtvirtintos mokesčių mokėtojo pareigos. Šio straipsnio 1 punktas numato, kad mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę. Už tinkamą mokestinių prievolių vykdymą atsakingas tik mokesčių mokėtojas, delspinigių skaičiavimas siejamas tik su mokesčių mokėtojo neteisėtu elgesiu mokant mokesčius. Nėra duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas nėra kaltas dėl padarytų pažeidimų, ar kad mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu pateiktos klaidingos konsultacijos mokesčio mokėjimo klausimais. Nesumokėjęs mokesčio atitinkamame įstatyme nustatyta tvarka ir terminu, pareiškėjas padarė žalą valstybės biudžetui. MAĮ normose atleidimas nuo delspinigių mokėjimo siejamas su pažeidimo padarymo aplinkybėmis ir asmens psichiniu santykiu su jo padarytu pažeidimu (kalte). Nagrinėjamu atveju tokios kaltės nebuvimo nenustatyta. Pareiškėjas neapskaičiavo ir nesumokėjo priklausančių mokėti mokesčių, pradėdamas mokestinį ginčą žinojo ar galėjo žinoti, kad, vadovaujantis MAĮ 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, delspinigiai, netenkinus mokesčių mokėtojo skundo, skaičiuojami už visą mokestinio ginčo laikotarpį, todėl jo lūkesčiai, kad mokestinį ginčą laimės, įtakos atleidimui nuo delspinigių neturi. Tokią poziciją patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota praktika (2009 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-51-09, 2010 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-438/2010, 2011 m. kovo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-221/2011).
Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į skundą (b. l. 31) palaikė atsakovo VMI prie FM atsiliepime išdėstytą poziciją ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu (b. l. 44 –49) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2011 m. kovo 18 d. Inspekcijai pateikė prašymą atleisti jį nuo priskaičiuotų 170 365,93 Lt FAPM delspinigių ir 55 874 Lt FAPM baudos mokėjimo, vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 2 dalimi ir 141 straipsnio 3 dalimi bei VMI prie FM viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 patvirtintomis Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi MAĮ (Žin., 2004, Nr. 63-2243) 81 straipsnio 1-2 dalimis, 95 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 96 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi, 99 straipsniu, 100 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 139 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 7 punktu, Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimu (pasisakyta, kad mokesčių mokėtojas turi konstitucinę pareigą laiku sumokėti nustatyto dydžio mokesčius), LVAT 2010 m. kovo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-438/2010. Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas yra nustatęs du skirtingus ir savarankiškai taikomus delspinigių skaičiavimo už netinkamą mokestinės prievolės vykdymą pagrindus tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokesčių sumą, nurodytą mokesčių administratoriaus sprendime dėl mokestinio patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento patvirtinimo. Delspinigių skaičiavimo terminas už du ir daugiau metų pats savaime dar nereiškia, jog yra pažeidžiami teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai. Esminę reikšmę turi tai, ar mokestinės atsakomybės visuminis teisinis reguliavimas yra toks, kuris sudaro teisines prielaidas priversti asmenį sumokėti nesumokėtą mokestį. Seimas, turėdamas konstitucinius įgaliojimus leisti įstatymus, turi teisę įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrintas mokesčių išieškojimas (LVAT 2011 m. kovo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-221/2011). Prašymas atleisti nuo delspinigių gali būti tenkinamas tik tada, jei yra nors viena aplinkybė, numatyta ir įtvirtinta aukščiau nurodytose teisės normose. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės neatitinka nei vieno iš anksčiau išvardintų atleidimo nuo delspinigių pagrindų. Mokestinio ginčo nagrinėjimo metu delspinigiai ir bauda pareiškėjui paskaičiuoti pagrįstai ir teisingai, kas patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu (LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1564/2010; Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 str. 2 d.), 170 365,93 Lt delspinigių suma pareiškėjui paskaičiuota remiantis MAĮ nustatytu reglamentavimu, teismas nenustatė objektyvių aplinkybių, kurių pagrindu galėtų ją mažinti. Teismas, vadovaudamasis nustatytu teisiniu reglamentavimu ir LVAT mokestiniuose ginčuose formuojama administracinių teismų praktika, bei vertindamas bylos aplinkybes, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog mokesčių administratorius nagrinėdamas šį mokestinį ginčą būtų atlikęs pakartotinį patikrinimą, vilkinęs procesą ar ėmęsis kitokių neteisėtų veiksmų, padarė išvadą, kad atsakovas ir Mokestinių ginčų komisija pagrįstai nustatė, jog nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo jam apskaičiuotų delspinigių. Pareiškėjas, neapskaičiavęs ir nesumokėjęs priklausančių mokėti mokesčių, pradėdamas mokestinį ginčą žinojo ar galėjo žinoti, kad, vadovaujantis MAĮ 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, delspinigiai, netenkinus mokesčių mokėtojo skundo, skaičiuojami už visą mokestinio ginčo laikotarpį. Atsižvelgiant į tai, Mokestinių ginčų komisija skundžiamame sprendime pagrįstai pasisakė, kad pareiškėjas, prieš pradėdamas mokestinio ginčo procedūrą, turėjo teisę sumokėti jam apskaičiuotą mokestį ir tik po to inicijuoti mokestinį ginčą – tokiu atveju delspinigių skaičiavimas būtų nutrauktas ir jų dydžiui nepadarytų įtakos mokestinio ginčo trukmė. Teismas, dėl pareiškėjo prašymo stabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar MAĮ (95 str. 2 d., 96 str., 97 str. 2 d., 98 str. 2 d.), tiek, kiek nustato, jog atmetus mokesčių mokėtojo skundą dėl mokestinio ginčo, delspinigiai skaičiuojami už visą mokestinio ginčo trukmės laikotarpį, neprieštarauja Konstitucijai ir joje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisingumo, teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo principams, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovui priimant skundžiamą sprendimą teismui nekilo abejonių dėl šioje byloje taikomo MAĮ nustatyto teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai, todėl nemato pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d.). Teismas jokių esminių procesinių pažeidimų nagrinėjant bylą nenustatė. Teismas konstatavo, kad skundžiami mokesčių administratorių ir Mokestinių ginčų komisijos priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra juridinio pagrindo jų naikinti ar keisti, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 89–96) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar MAĮ atitinka Konstituciją, ta apimtimi, kuria nėra suteikta teismui teisė atsižvelgiant į teisės pažeidimo pobūdį, į atsakomybę lengvinančias ir kitas reikšmingas aplinkybes, skirti mažesnę baudą nei sankcijoje numatyta minimali bauda, bei ta apimtimi, kuria galiojantis teisinis reguliavimas nustato skirtingą delspinigių skaičiavimo trukmę, kuri yra nepalankesnė asmenims, kurie gina savo teises teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnis nustato teismo priimamų sprendimų rūšis. Šio įstatymo straipsnio 1 dalies 4 punktas reglamentuoja, kad teismas gali priimti vieną iš sprendimų - „patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu“. Pareiškėjo nuomone, ši įstatyminė nuostata suponuoja išvadą, kad teismas, vykdantis teisingumą bei siekdamas priimti teisingą sprendimą byloje, nėra apribotas vien tik pareiškėjo skunde nurodytu reikalavimu, o turi teisę patenkinti skundą iš dalies. Ši teismo pareiga kyla tiesiogiai iš Konstitucijos, kuri įpareigoja teismą priimti teisingą sprendimą. Esantis teisinis reguliavimas nesuteikia teismui, kaip teisingumą vykdančiai institucijai, priimti teisingą sprendimą, bei esant pagrindui - atleisti nuo delspinigių ir baudų visiškai ar iš dalies. Šiuo metu esantis teisinis reguliavimas riboja teismą priimti teisingą sprendimą, nes teismas esant tokiam teisiniam reguliavimui spręsdamas bylą negali skirti mažesnės nei įstatyme numatyta baudos bei delspinigių.
2. Teismas taikė teisės normas, kurios, pareiškėjo nuomone, prieštarauja Konstitucijai. Sisteminė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo analizė bei šio įstatymo 36 straipsnio 2 dalies turinys suponuoja išvadą, kad baudos ir delspinigiai šiuo atveju yra skiriami MAĮ nustatyta tvarka, kas per se reiškia, jog būtina išanalizuoti šio įstatymo atitinkamų straipsnių atitikimą Konstitucijai. Pareiškėjo manymu, toks teisinis reguliavimas, kai įstatyme nėra numatyta teismui galimybės atsižvelgiant į bylos aplinkybes, bei į visuotinai pripažintinus teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus skirti mažesnę nei įstatyme numatytą minimalios baudos (ekonominės sankcijos) dydis baudą, prieštarauja Konstitucijai, joje įtvirtintam teisingumo principui, bei jos formuojamai doktrinai. Konstitucinio Teismo yra suformuota konstitucinė doktrina, kurioje nurodyta, jog konstitucinis teisingumo principas reikalauja nustatomas sankcijas už teisės pažeidimus diferencijuoti taip, kad jas taikant būtų galima atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes, kad atsižvelgiant į tai būtų galima skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).
3. Teisiniu reguliavimu dėl delspinigių yra nustatyta ne kas kita kaip sankcija už mokesčių mokėtojo bandymą spręsti ginčą teisiniu keliu - reiškiant skundus tiek privaloma ikiteismine tvarka, tiek ir reiškiant skundus teismui dėl mokesčių administratorių priimtų sprendimų. Pareiškėjo nuomone, toks teisinis reguliavimas pažeidžia konstitucinį asmens teisės kreiptis į teismą principą, nes valstybė už pasinaudojimą šia teise numato poveikio priemonę - delspinigių skaičiavimą už visą bylinėjimosi laikotarpį, tuo tarpu kai asmenims nesikreipiantiems į teismą dėl pažeistų teisių gynimo bei piktybiškai nevykdant mokestinės prievolės delspinigiai skaičiuojami tik už 180 dienų. Konstitucinio Teismo nutarimai bei juose suformuluota konstitucinė doktrina expressis verbis nustato, kad įstatymo leidėjas negali sudaryti sąlygų ribojančių asmens teisę į teisminę gynybą (1994 m. vasario 14 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai.). Be to, pagrįstų abejonių, kad MAĮ atitinka konstitucinius principus, kelia ir tai, jog MAĮ 139 straipsnio 3 dalis expressis verbis nustato, kad biudžetinėms įstaigoms ir Lietuvos Respublikos bankui šio straipsnio 1 dalyje nustatytos baudos nėra skiriamos. Toks teisinis reguliavimas jokiais būdais negali atitikti konstitucinio visų asmenų lygybės prieš įstatymą principo.
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 112–114) prašo pareiškėjo skundą atmesti.
Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.
Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 116) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Inspekcija nurodo, kad skundžiama MAĮ nuostata neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems asmenų lygybės prieš įstatymą bei teisės į teisminę gynybą principams. Mokesčių teisė priklauso viešosios teisės sričiai, todėl MAĮ nuostatos santykių dalyviams, dalyvaujantiems ūkinėje komercinėje veikloje, privalomos visa Įstatyme įtvirtinta apimtimi. Įstatyme įtvirtintos bei pareiškėjo skundžiamos nuostatos pripažinimas antikonstitucine mokesčių mokėtojus skatintų piktnaudžiauti atliekant pareigą valstybei, t. y. sumokant mokesčius įstatyme numatytu laiku, tokiu būdu kiltų žala valstybės biudžetui.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Vilniaus apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje 2011-03-21 buvo užregistruotas E. K. (E. K.) prašymas dėl atleidimo nuo baudų ir delspinigių vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 2 dalimi bei 141 straipsnio 3 dalimi.
Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 2 dalyje (redakcija galiojusi Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011-04-26 sprendimo priėmimo metu) įvardyti subjektai turintys teisę atleisti mokesčių mokėtoją nuo delspinigių, o 141 straipsnio 3 dalyje apibrėžti subjektai turintys teisę priimti sprendimą dėl mokesčių mokėtojo atleidimo nuo baudų.
Iš paskesnės prašymo turinio analizės galima spręsti, jog prašymą prašoma tenkinti remiantis ne tik MAĮ 100 straipsnio 2 dalimi bei 141 straipsnio 3 dalimi, bet ir Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kur numatyta atleidimo nuo baudos galimybė, jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Bet tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas. Taip pat nurodomas Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas bylojantis, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo delspinigių, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą (sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama). Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims.
Vadinasi, galima prieiti prie išvados, jog pareiškėjas (apeliantas) iš esmės tiksliai apibrėžė teisinį pagrindą, kuris, jo nuomone, turėjo suponuoti atleidimą nuo baudų bei delspinigių. Vėliau, vykstant šiam disputui tiek ikiteisminėse institucijose, tiek pirmosios instancijos teisme, taip pat pateikiant apeliacinį skundą argumentacija dėl atleidimo nuo baudų ir delspinigių buvo plečiama, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokia argumentacija turėtų būti vertinama tiek, kiek tai susiję su teise keisti/tikslinti skundo pagrindą ir kiek tai susiję su ginčo esme.
Dėl atleidimo nuo delspinigių pagal Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą.
Kaip jau buvo minėta, šis atleidimo pagrindas neatsiejamas nuo taisyklės įtvirtintos Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte, todėl siekiant pritaikyti nurodytą atleidimo pagrindą būtina, visų pirma, nustatyti juridinę reikšmę turinčią aplinkybę, kad prašantis atleisti nuo delspinigių asmuo yra fizinis asmuo. Dėl to abejonių nekyla, bet jei nėra konstatuojamos ir kitos aplinkybės, t.y. prašantysis nepateikia įrodymų dėl netikslingumo išieškoti delspinigius ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, taip kaip tai suprantama pagal Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą, galimybė atleisti nuo delspinigių mokėjimo paneigiama. Prašantis atleisti nuo delspinigių turi teikti faktinius duomenis, įrodančius, jog jam reikalinga valstybės parama arba tokia parama jau teikiama. Priešingu atveju, viešojo administravimo subjektui suteikta teisė atleisti mokesčių mokėtoją nuo delspinigių negalėtų ir neturėtų būti realizuota. Pasisakant įrodinėjimo naštos pasiskirstymo aspektu, teisinio reguliavimo pagrindu, teigtina, jog pirminė pareiga įrodyti galimybę Mokesčių administravimo įstatymo taikymui dėl atleidimo nuo delspinigių tenka fiziniam asmeniui, o subjektui, atsisakančiam tenkinti prašymą, tada atsiranda pareiga jo surinktų faktinių duomenų visuma paneigti prašančiosios šalies užimtą poziciją.
Šiuo konkrečiu atveju administracinėje byloje nėra faktinių duomenų leidžiančių tvirtinti, kad prašantis atleisti nuo delspinigių mokėjimo fizinis asmuo yra sunkioje ekonominėje (socialinėje) padėtyje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.), todėl, remiantis minėtomis taisyklėmis, prašymas dėl atleidimo nuo delspinigių negalėjo būti tenkinamas.
Dėl delspinigių mokėjimo trukmės, tvarkos, galimo prieštaravimo Konstitucijai ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą jau buvo pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-04-18 nutartyje administracinėje byloje Nr. A556 - 221/2011.
Papildomai dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 64 straipsnyje yra nurodyta, jog bylos dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai nagrinėjimo Konstituciniame Teisme pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė, kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai pagal: 1) normų turinį; 2) reguliavimo apimtį; 3) formą; 4) Konstitucijoje nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką.
Taigi siekiant pasinaudoti teisine galimybe patikrinti atitinkamo teisės akto atitikimą Konstitucijai, turi kilti teisinė abejonė dėl akto ar jo dalies prieštaravimo Konstitucijai paminėtais pagrindais ir tai turi būti teisiškai motyvuota. Tačiau, ar kreiptis į Konstitucinį Teismą, kiekvienas teismas sprendžia ad hoc (atskirai). Tai jo (galinčio besikreipti teismo į Konstitucinį Teismą) diskrecijos teisė, o kartu ir pareiga. Kreipimasis realizuotinas tik tokiu atveju, kai yra pakankamai teisiškai pagrįsta abejonė, jog sprendžiant disputą taikytinas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai.
Pareiškėjas (apeliantas) prašė ištirti apskritai Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, susijusį su baudos ir delspinigių skyrimu bei skaičiavimu, bet vis dėl to iki galo nebuvo atskleista, kokia tiksliai apimtimi pasireiškia Mokesčių administravimo įstatymo neatitikimas Konstitucijai. Kita vertus, bene aktualiausia yra tai, jog apeliacinės instancijos teismui, turint omenyje formuojamą administracinių teismų praktiką, analizuojant proporcingumo principo esmę bei turinį, nekyla abejonių dėl mokesčių bei baudų skaičiavimo tvarkos, o kartu ir galimybės nuo jų atleisti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis teisingumo bei protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į konkrečios tiriamos bylos faktines aplinkybes, jau yra pasisakęs dėl teismo teisės atleisti mokesčių mokėtoją nuo apskaičiuotų bet nesumokėtų delspinigių mokėjimo, taip pat taikė atleidimą nuo delspinigių bei baudų (pavyzdžiui, administracinė byla Nr. A556 - 344/2011; administracinė byla Nr. A556 - 3447/2011).
Dėl atleidimo nuo baudos pagal Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
Dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs atitinkamą praktiką. Jos turėtų būti paisoma priimant sprendimą tiek šioje, tiek kitose analogiškose bylose (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas; Teismų įstatymo 33 str. 4 d. - teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose).
Palaikytina bei tęstina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A15 -141/2005 suformuluota teisės aiškinimo taisyklė (atkartota ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vėliau nagrinėtose administracinėse bylose), kur buvo pažymėta: „MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad atleidimo nuo paskirtos baudos pagrindu yra – jei įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas. Aiškinant šią taisyklę darytina išvada, kad šis atleidimo nuo baudos pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir numatyti negalėjo, ir šių aplinkybių poveikio pasekoje atsiradę padariniai negalėjo būti įtakojami mokesčių mokėtojo valios. Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis. Tačiau žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veiklai tik tuomet eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas (vis absoluta), kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti. Šioje byloje aplinkybių, kurias būtų galima prilyginti force majeure ar cas fortuit, nenustatyta, todėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu pareiškėjas nuo baudos negalėjo būti atleistas“.
Apeliacine tvarka dabar tikrinamoje administracinėje byloje taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių atitinkančių force majeure ar cas fortuit sąvokas, todėl, nesant pagrindo kitokiam teisės normos dėl atleidimo nuo baudos aiškinimui, nebuvo pagrindo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymui.
Vadinasi, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o E. K. (E. K.) apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.