Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėjas R. M. skunde ir patikslintame skunde nurodė, kad nuo 2018 m. liepos 30 d. buvo perkeltas į Pravieniškių PN-AK 3-ią sektorių, kuriame jis buvo laikomas kalėjimo rėžimu, gryname ore jam buvo leidžiama pasivaikščioto tik vieną valandą į dieną, teigia, kad buvo uždarytas į kamerų tipo patalpas, kuriose jam nesuteikti ilgalaikiai pasimatymai su žmona, parduotuvėje jis negalėjo įsigyti taksofono kortelių, todėl negalėjo paskambinti žmonai ir vaikams. Dėl minėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią orumo pažeminimu, emocine depresija, dvasiniais išgyvenimais, reputacijos pablogėjimu. Prašo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2018 m. liepos 30 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3-iame sektoriuje, patikslintame skunde R. M. teigė, jog jam už įstaigos reikalavimų nevykdymą buvo paskirta nuobauda perkeliant pareiškėją 15 parų į kameros tipo patalpas, iš kurių, pareiškėjo teigimu, jis išėjo 2018 m. spalio 3 d. Todėl ginčo nagrinėjimui aktualus yra laikotarpis nuo 2018 m. liepos 30 d. iki 2018 m. spalio 3 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau- ir CK) 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau- ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas R. M. skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3-iame sektoriuje, kuriame jis buvo laikomas kalėjimo rėžimu, gryname ore jam buvo leidžiama pasivaikščioti tik vieną valandą į dieną, teigia, kad buvo uždarytas į kamerų tipo patalpas, kuriose jam nesuteikti ilgalaikiai pasimatymai su žmona, parduotuvėje jis negalėjo įsigyti taksofono kortelių, todėl negalėjo paskambinti žmonai ir vaikams.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas R. M. nuo 2018 m. liepos 30 d. buvo laikomas Pravieniškių PN 3-io sektoriaus 9 būrio 7 gyvenamojoje patalpose paprastosios grupės sąlygomis (b. l. 46, 69-70). Iš Pravieniškių PN-AK pateiktos 2019 m. sausio 17 d. pažymos apie nuteistojo pažeidimus ir paskatinimus nustatyta, kad pareiškėjui R. M. 2018 m. rugpjūčio 31 d. už įstaigos administracijos reikalavimų nevykdymą buvo paskirta nuobauda perkeliant pareiškėją 15 parų į kameros tipo patalpas (b. l. 44). Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjui R. M. 2018 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu Nr. 69-677 (b. l. 55) paskirta nuobauda buvo pradėta vykdyti nuo 2018 m. rugsėjo 17 d. (b. l. 52).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau- ir BVK) 73 straipsnyje nustatytos, paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygos, kuriose nurodyta, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę: apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje; per du mėnesius gauti vieną ilgalaikį ir vieną trumpalaikį pasimatymą; gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų; du kartus per savaitę paskambinti telefonu; kasdien pasivaikščioti tris valandas.

Atsakovės atstovas, pateikdamas papildomus duomenis (b. l. 69-70) nurodė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 30 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d. aukščiau nurodytos teisės buvo užtikrintos. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi. Pareiškėjas ir pats savo pirminiame skunde jo nurodytus teisių apribojimus sieja tik su jam 2018 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu Nr. 69-677 paskirtos nuobaudos vykdymu, nekonkretizuodamas laikotarpio, kuriuo tokie apribojimai pasireiškė.

Taigi, laikotarpiu nuo 2018-07-30 iki 2018-09-17 (paskirtos nuobaudos vykdymo pradžios) pareiškėjo skunde nurodyti apribojimai nebuvo taikyti.

Pravieniškių PN-Ak direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu Nr. 69-677 (b. l. 55), vadovaujantis BVK 142 bei 143 straipsnių nuostatomis, R. M. buvo paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 15 parų (b.l.55), t.y. nuobauda, numatyta BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Ši paskirta nuobauda buvo pradėta vykdyti nuo 2018 m. rugsėjo 17 d. ir įvykdyta 2018-10-02 (b.l.47, 69-70). Pažymėtina, kad pareiškėjas šios jam paskirtos nuobaudos teisės aktų nustatyta tvarka neapskundė.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų; šioje dalyje nurodytiems nuteistiesiems leidžiama kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Pareiškėjo nurodytas jo teisių ribojimas (galimybė pasivaikščioti tik vieną valandą į dieną, gauti pasimatymus, apsipirkti parduotuvėje) buvo taikomas būtent dėl pareiškėjui paskirtos nuobaudos, kuri tuo metu buvo vykdoma, šis ribojimas aiškiai ir nedviprasmiškai kilo iš įstatymo reikalavimų ir buvo nulemtas paties pareiškėjo pasirinkto neteisėto elgesio – bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimo, kas, lyginant su nenusižengusių nuteistųjų teisine padėtimi, užtraukė jam papildomų suvaržymų. Nustačius, kad BVK neleidžia kamerų tipo patalpose nuobaudą atliekantiems nuteistiesiems naudotis aukščiau išvardintomis teisėmis, konstatuotina, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai negalėjo pažeisti pareiškėjo teisės, nes įstatymas jos pareiškėjui nesuteikė. Todėl pareiškėjo argumentai dėl to, jog jam būnant kamerų tipo patalpose neteisėtai buvo apribotos jo teisės, atmetami kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovės atstovo Pravieniškių PN-AK neteisėti veiksmai dėl pareiškėjo teisių ribojimo nenustatyti. Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad ginčo laikotarpiu atsakovės atstovas teisės aktų reikalavimų, skirtų užtikrinti pareiškėjo teises į tinkamas bausmės atlikimo sąlygas, nepažeidė, t.y. nenustačius Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, valstybei neatsirado pareiga atlyginti pareiškėjo prašomą neturtinę žalą. Dėl aukščiau nurodytų argumentų pareiškėjo skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo R. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.