- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-05-04
- Bylos Nr.
- I-1840-789/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04862-2016-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- E. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Paaiškino, kad 2016-10-24 Vilniaus PN kameroje Nr. 13D pareigūnai panaudojo prieš jį fizinį smurtą. Pareiškėjui atsisakius eiti į drausmės grupę atlikti paskirtą nuobaudą, pareigūnai panaudojo kovinius veiksmus ir specialias priemones – antrankius, nors pareiškėjas aktyviai nesipriešino. Nuvedus pareiškėją į filmavimo kameromis nefilmuojamą koridoriaus vietą, jam buvo suduoti smūgiai į kairįjį šoną. Vėliau apie šešias valandas pareiškėjas buvo laikomas prirakintas prie specialios lovos. Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos (toliau – ir SPT) medikai apžiūrėjo tik pareiškėjo rankas, nors jis prašė, kad būtų apžiūrėtas visas kūnas. Sekančią dieną SPT gydytoja atliko viso pareiškėjo kūno apžiūrą ir užfiksavo kūno sužalojimus. Dėl šių pažeidimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią garbės ir orumo pažeidimu, emocine depresija, nuolatiniu nerimu ir miego sutrikimais. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 str., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.138 str., pareiškėjas prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1–2).
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad 2016-10-21 Vilniaus PN direktoriaus nutarimu pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – perkėlimas į drausmės grupę 12 mėnesių, nustačius, kad jis 2016-09-06 buvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų. Tuo metu pareiškėjas turėjo šešias galiojančias nuobaudas. 2016-10-24, vykdant nutarimą dėl nuobaudos paskyrimo, buvo nuspręsta pareiškėją perkelti iš kamerų tipo patalpos Nr. 13D į drausmės grupės kamerą Nr. 18. Jam kategoriškai atsisakius, buvo duotas pakartotinis nurodymas ir įspėta, kad gali būti panaudotos specialiosios priemonės. Paėmus nuteistąjį už rankų, jis ėmė stumdytis ir priešintis, todėl buvo surakintas antrankiais, panaudojant kovinius imtynių veiksmus. Kadangi pareiškėjas grasino, jog ims save žaloti ir niokos valstybės turtą, jis buvo pririštas prie specialios lovos su fiksavimo mechanizmu. Jam nurimus, specialiųjų priemonių naudojimas buvo nutrauktas (b. l. 9–15).
Specialiųjų priemonių pataisos įstaigoje naudojimas reglamentuojamas Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijoje, patvirtintoje Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-09-10 įsakymu Nr. V-362 (toliau – ir Instrukcija). Panaudojus specialiąsias priemones, jas panaudojęs pareigūnas privalo rašyti pataisos įstaigos direktoriui tarnybinį pranešimą. Toks pranešimas buvo surašytas dėl specialiųjų priemonių panaudojimo pareiškėjo atžvilgiu. Kartu su pranešimu buvo pateikta medicininė pažyma Nr. 230 ir pareiškėjo paaiškinimas, kuriame nurodyta, jog eiti į drausmės grupę atsisakė dėl asmeninių priežasčių, jų neįvardindamas. Vilniaus PN pareigūnų pasirašytame 2016-10-24 protokole „Dėl nuteistojo asmens kratos (patalpos apžiūros)“ buvo aprašytos analogiškos minėtame tarnybiniame pranešime aprašytoms aplinkybėms. Taip pat protokole nurodyta, jog, nutraukus specialiųjų priemonių naudojimą, pareiškėjas buvo apžiūrėtas Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojos. Minėtais veiksmais pareiškėjui pažeidus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 12 str. 2 d. ir 110 str. 1 d. 2 p. reikalavimus, pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 6 mėnesiams. Pareiškėjas atlikti nuobaudą buvo perkeltas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą. Dėl specialiųjų priemonių panaudojimo buvo pradėtas tarnybinis tyrimas, kurio metu buvo įvertinta SPT slaugytojos pažyma, kurioje nurodyta, jog specialiosios priemonės neturėjo įtakos pareiškėjo sveikatai ir nepaliko sužalojimų. Sekančią dieną atliktos apžiūros metu buvo nustatyti sužalojimai – kairio žasto, nugaros ir dešinės šlaunies hematomos. Tarnybinio tyrimo išvadoje konstatuota, kad specialiosios priemonės buvo panaudotos teisėtai.
Paaiškino, kad pareiškėjui specialiosios priemonės buvo panaudotos BVK 121 str. 1 d. 2 p. pagrindu, t. y., kai reikia sulaikyti teisėtvarkos pažeidimą padariusį nuteistąjį, kuris nevykdo pataisos įstaigos darbuotojo reikalavimų ar priešinasi jėga. Pareigūnai, naudodami prieš pareiškėją specialiąsias priemones, tinkamai laikėsi teisės aktų reikalavimų – įspėjo apie galimybę jas panaudoti, o, jas panaudojus, pareiškėjas buvo apžiūrėtas medicinos specialistų. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės grindžiamos abstrakčiais teiginiais, samprotavimais ir prielaidomis. Jis neįrodė, kad patyrė apibūdintus neigiamus išgyvenimus, neįvardino jokių galimai neteisėtų Vilniaus PN pareigūnų veiksmų.
Atsiliepimas
Pareiškėjas pateikė teismui 2017-01-30 atsikirtimą į atsiliepimą, kuriame paaiškino ginčui aktualias aplinkybes ir prašė teismo į jas atsižvelgti. Nurodė, kad 2016-10-24 jis kategoriškai neatsisakė eiti į drausmės grupę, tačiau pageidavo, kad būtų iškviestas Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkas, kuris galėjo išspręsti susidariusią problemą. Pareiškėjas aktyviai nesipriešino pareigūnams, o tik nurodė, kad jie neturi teisės naudoti fizinę jėgą jo atžvilgiu. Pareigūnai nekreipė dėmesio, liepė susirinkti daiktus ir išeiti iš kameros, o, pareiškėjui atsisakius, panaudojo fizinę jėgą, nors jis aktyviai nesipriešino, o tik ramiai sėdėjo ant lovos. Pareiškėjui paprašius pareigūnų nurodyti savo pavardes, jie įsiuto ir dėl to sudavė smūgius. Atrišus nuo lovos, tik pareiškėjo riešai buvo apžiūrėti slaugytojos. Pareigūnų padaryti sužalojimai buvo nustatyti tik kitą dieną. Atsiliepime išdėstyti argumentai vertintini kaip Vilniaus PN administracijos siekis išvengti atsakomybės netinkamai naudojant specialiąsias priemones. Be to, dėl nurodytų konkrečių pareigūnų elgesio naudojant smurtą kiti nuteistieji ne kartą kreipėsi į teismą (b. l. 46–47).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri atsirado Vilniaus PN pareigūnams nepagrįstai panaudojus specialiąsias priemones ir fizinį smurtą pareiškėjo atžvilgiu, atlyginimo.
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 str. turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 str.: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos.
Pagal CK 6.250 str. 1 d., neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 d. nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti, žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009). Aplinkybė, kad kalinamas nepriimtinomis sąlygomis asmuo, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 d., yra konstatuota LVAT praktikoje (pvz., administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir EŽTT praktikoje (2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).
Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjui Vilniaus PN direktoriaus 2016-10-21 nutarimu Nr. 28-900(1) (b. l. 25) buvo paskirta nuobauda – perkėlimas į drausmės grupę 12 mėnesių. Vykdant šį nutarimą, 2016-10-24 Vilniaus PN pareigūnai nurodė pareiškėjui eiti atlikti nuobaudą į drausmės grupės kamerą Nr. 13D (b. l. 27). Pareiškėjui atsisakius, po įspėjimo buvo panaudotą specialiosios priemonės – koviniai imtynių veiksmai ir antrankiai. Už pareigūnų reikalavimų nevykdymą pareiškėjui Vilniaus PN direktoriaus 2016-11-25 nutarimu Nr. 28-906(1) (b. l. 33) buvo paskirta nuobauda – 6 mėnesiai kamerų tipo patalpoje. Minėtame nutarime buvo nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė BVK įtvirtintas nuteistojo pareigas: vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus (BVK 12 str. 2 d.), vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 str. 1 d. 2 p.).
Specialiųjų priemonių kalinimo įstaigose panaudojimas reglamentuojamas BVK. Šio kodekso 121 str. 1 d. 2 p. įtvirtinta, kad pataisos įstaigos pareigūnai gali panaudoti prieš nuteistuosius antrankius, tramdomuosius marškinius ar surišimo priemones, elektroimpulsinius prietaisus, lazdas, kovinius imtynių veiksmus bei asmens apsaugai skirtas dujas, kai reikia sulaikyti teisėtvarkos pažeidimą padariusį nuteistąjį, kuris nevykdo pataisos įstaigos darbuotojo reikalavimų ar priešinasi jėga. Šią nuostatą detalizuoja Instrukcijos 183 p., kuriame nustatyta, jog specialiosios priemonės naudojamos, kai profilaktinio perspėjamojo darbo (įtikinėjimo, įspėjimo, paaiškinimo) metu su teisėtvarkos pažeidėjais nepavyksta pasiekti teigiamų rezultatų. To paties teisės akto 184 p. įtvirtinta, kad prieš naudojant specialiąsias priemones ir šaunamuosius ginklus, jei leidžia aplinkybės, teisėtvarkos pažeidėjai įspėjami. Iš pateikto teisinio reglamentavimo matyti, kad specialiosios priemonės gali būti panaudojamos esant dviem sąlygom – kai yra reikalinga sulaikyti teisės pažeidimą padariusį nuteistąjį ir kai jis geranoriškai, net ir įspėtas, nevykdo pareigūnų reikalavimų, jiems priešinasi.
Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovo pateiktame 2016-10-24 pataisos namų direktoriaus budinčiojo padėjėjo G. S. tarnybiniame pranešime (b. l. 27) nurodyta, kad koviniai imtynių veiksmai ir antrankiai buvo panaudoti, nuteistajam E. B. kategoriškai atsisakius vykdyti nurodymą eiti į paskirtą kamerą. Pareiškėjui buvo duotas pakartotinis nurodymas ir įspėjimas dėl galimo specialiųjų priemonių panaudojimo. Pareiškėją paėmus už rankų, jis ėmė stumdytis ir fiziškai priešintis. Iš pareiškėjo teismui pateiktų paaiškinimų matyti, kad jis atsisakė eiti į paskirtą kamerą, kol nebus iškviestas Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkas R. U. (R. U.), paskyręs pareiškėjui konkrečią drausmės grupės kamerą. Pareiškėjas skunde teismui bei pareigūnams nenurodė konkrečių priežasčių, kodėl negali eiti į jam paskirtą kamerą, nepakalbėjęs su minėtu pareigūnu. Paaiškinime Vilniaus PN direktoriui pareiškėjas nurodė, kad atsisakė eiti į drausmės grupės kamerą dėl asmeninių priežasčių (b. l. 29). Teismo vertinimu, pareiškėjo neįvardintos priežastys negali būti pagrindas besąlygiškai tenkinti jo prašymą, iškviesti minėtą pareigūną ir atleisti jį nuo pareigos eiti į paskirtą drausmės grupės kamerą. Taigi pareiškėjas, atsisakydamas vykdyti pareigūnų nurodymus eiti į drausmės grupės kamerą, pažeidė BVK 12 str. 2 d. ir 110 str. 1 d. 2 p. įtvirtintas nuteistųjų pareigas, dėl ko atsirado pagrindas reikalauti nutraukti šį pažeidimą, o, nuteistajam atsisakius ir priešinantis, naudoti specialiąsias priemones.
Pareiškėjas skunde teismui nurodė, jog Vilniaus PN pareigūnai neturėjo pagrindo panaudoti jo atžvilgiu specialiųjų priemonių – kovinių imtynių veiksmų ir antrankių, kadangi jis aktyviai nesipriešino. Paaiškino, kad jis pareigūnams bandė išaiškinti aktualų teisinį reglamentavimą, pabrėžė, jog nesipriešino ir ramiai sėdėjo ant lovos. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 47 p., kuriame nustatyta, kad pataisos įstaigos personalas neturi teisės naudoti prieš nuteistuosius jėgą, išskyrus savigynos arba nuteistųjų bandymo pabėgti ir aktyvaus ar pasyvaus fizinio pasipriešinimo atveju ir tik vadovaujantis įstatymais. Pareiškėjo nuomone, atsisakymas eiti į drausmės grupės kamerą ir nejudėjimas iš vietos, nėra priešinimasis ir negalėjo būti pagrindu naudoti specialiąsias priemones. Teismas nesutinka su tokiu pareiškėjo vertinimu. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas be rimto pagrindo atsisakė vykdyti pareigūnų nurodymus, buvo tinkamai įspėtas dėl galimo specialių priemonių panaudojimo. Pažymėtina, kad pagal Vidaus tvarkos taisyklių 47 p. fizinis pasipriešinimas yra išskiriamas į aktyvų ir pasyvų. Teismo vertinimu, kategoriškas atsisakymas vykdyti pareigūnų nurodymus be svarbios priežasties ir nejudėjimas iš vietos, nors ir nekelia tiesioginės grėsmės pareigūnams, tačiau laikytinas pasyviu fiziniu pasipriešinimu. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėjas, jis pasyviai priešinosi pareigūnams, kas sudarė pagrindą naudoti fizinės prievartos priemones. Todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus PN pareigūnai teisėtai panaudojo kovinius imtynių veiksmus ir antrankius pareiškėjo atžvilgiu.
Pareiškėjo atžvilgiu taip pat buvo panaudota specialioji priemonė speciali lova su fiksavimo mechanizmu, kadangi jis grasino, jog save žalos bei niokos įstaigos turtą. Pareiškėjas neigė tokius savo veiksmus. Minėti pareiškėjo veiksmai buvo konstatuoti pataisos namų direktoriaus budinčiojo padėjėjo G. S. 2016-10-24 tarnybiniame pranešime Nr. 43-2337(1) (b. l. 27), 2016-10-24 protokole dėl nuteistojo asmens kratos (patalpos apžiūros) (b. l. 30), Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2016-11-15 tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 33-258 dėl drausmės grupės nuteistojo E. B. savęs žalojimo bei kovinių imtynių veiksmų, antrankių ir specialiosios lovos su fiksavimo mechanizmu panaudojimo jo atžvilgiu (b. l. 4–5). Šia aplinkybe taip pat buvo vadovautasi minėtame Vilniaus PN direktoriaus 2016-11-25 nutarime Nr. 28-906(1), kuriuo pareiškėjui buvo paskirta nuobauda už teisėtų pareigūnų reikalavimų nevykdymą. Minėtas nutarimas pareiškėjo apskųstas nebuvo, nors jame apibūdinti jo veiksmai, kuriuos jis neigia. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl minėtų veiksmų neatlikimo vertintini kritiškai.
Neturtinę žalą pareiškėjas taip pat grindė aplinkybe, jog pareigūnai jam sudavė smūgius į šoną, taip sukeldami fizinį skausmą. Atsakovės atstovas šią aplinkybę neigė. Pažymėtina, jog pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (LVAT 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/2011). Pagal LVAT praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose pareiškėjui tenka pareiga įrodyti aplinkybes, susijusias su jo galimai patirtu fiziniu skausmu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-02-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A-925-624/2016).
Vilniaus PN kriminalinės žvalgybos skyrius atliko tarnybinį tyrimą dėl specialiųjų priemonių panaudojimo pareiškėjo atžvilgiu, kurio rezultatus pateikė minėtoje 2016-11-15 tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 33-258. Šioje išvadoje perteiktos pareiškėjo nurodytos fizinės prievartos panaudojimo aplinkybės. Taip pat paminėta Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojos išvada, jog 2016-10-25 vykusios apžiūros metu pareiškėjui buvo nustatytos kairio žasto, nugaros ir dešinės šlaunies hematomos. Tyrimo išvadoje Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresnysis inspektorius konstatavo, jog duomenų, patvirtinančių, kad minėti sužalojimai atsirado dėl Vilniaus PN pareigūnų veiksmų, nustatyta nebuvo. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą manyti, jog Vilniaus PN pareigūnai buvo šališki, todėl jų nurodytų aplinkybių teisingumu nėra pagrindo abejoti.
Pažymėtina, kad tyrimas buvo atliktas dėl specialių priemonių panaudojimo, tačiau iš minėtos išvados matyti, kad pareiškėjas nepabrėžė, jog pareigūnai, išvedę jį iš kameros, būtų sudavę smūgius į šoną. Tai pareiškėjas nurodė tik skunde teismui. Teismo vertinimu, ši aplinkybė sudaro pagrindą abejoti pareiškėjo teiginių teisingumu. Todėl pareiškėjo teiginiai, jog Vilniaus PN pareigūnai, panaudoję jo atžvilgiu specialiąsias priemones, jam sudavė smūgius į šoną ir taip sukėlė fizinį skausmą, atmestini.
Apibendrinant tai kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog Vilniaus PN pareigūnai neatliko pareiškėjo atžvilgiu neleistinų veiksmų, o specialiosios priemonės buvo panaudotos pagrįstai, laikantis teisės aktų reikalavimų. Todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN pareigūnų veiksmų, kaip būtinosios neturtinės žalos atlyginimo sąlygos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 86–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d. ir 133 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.