Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-146-184-12

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-02-20
Bylos Nr.: A-146-184-12
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02581-2010-2
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Pareiškėjas: V. R.
Atsakovas: Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centrui
Trečiasis asmuo: Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 1 policijos komisariatui

Kategorijos

16.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A146-184/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02581-2010-2Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjui V. R.,trečiojo suinteresuoto asmens atstovui L. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centrui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 1 policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas skundu (1 t., b. l. 1-5) kreipėsi į teismą ir prašė:

1) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos 2010 m. rugpjūčio 5 d. pažymos Nr. 2808 (toliau – ir Pažyma Nr.2808) 2 punkte pateiktą išvadą, kad sveikatos sutrikdymas, kuris įvyko 2010 m. gegužės 4 d., sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašui nepriskirtas, nes neatitinka taisyklių 3 punkto reikalavimų, taip pat 3 punkte pateiktą išvadą, kad po sveikatos sutrikdymo liekamųjų reiškinių neliko;

2) įpareigoti Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisiją (toliau – ir CMEK) iš naujo nustatyti pareiškėjo sveikatos sutrikdymo laipsnį.

Pareiškėjas paaiškino, kad dirba Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Vilniaus miesto 1 policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus 1-ojo poskyrio tyrėju. 2010 m. gegužės 4 d. atlikdamas ikiteisminį tyrimą Nr. 12-1-01387-10 buvo sužalotas, nes įtariamasis apklausos metu bandė pabėgti, sulaikant priešinosi ir dėl to pareiškėjas patyrė dešinio riešo ir blauzdų traumas – daugybinį kūno sužalojimą. Dėl šio fakto 2010 m. gegužės 5 d. Vilniaus AVPK pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 12-1-01421-10. Dėl patirtų kūno sužalojimų pareiškėjas 2010 m. gegužės 5 d. kreipėsi į polikliniką. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 12-1-01421-10 yra 2010 m. gegužės 7 d. specialisto išvada Nr. G 1482/10(01) dėl jo sužalojimo. Vilniaus AVPK 2010 m. liepos 21 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 10-7-1S6-35 (toliau – ir TP išvada) pripažinta, kad V. R. traumą patyrė vykdydamas tarnybines pareigas, jo sveikatos sutrikdymas tiesiogiai susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ir padidėjusiu pavojumi gyvybei ir sveikatai ir jam priklauso Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatyta kompensacija už sveikatos sutrikdymą. Tačiau CMEK 2010 m. rugpjūčio 5 d. surašė pažymą Nr. 2808, kurioje vadovaudamasi Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimo Nr.1130 Taisyklėmis ir Sąrašo nuostatomis, dėl sužalojimo pateikė tokį ekspertinį sprendimą: 1) yra fizinio veiksnio, įvykusio 2010 m. gegužės 4 d., ir pareigūno sveikatos sutrikdymo ryšys (Pagrindas: 2010 m. liepos 21 d. TP išvada Nr. 10-7-1S6-35); 2) sveikatos sutrikdymas sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašui nepriskirtas, nes neatitinka Taisyklių 3 punkto reikalavimų; 3) po sveikatos sutrikdymo liekamųjų reiškinių neliko; 4) tinkamas tolesnei vidaus tarnybai.

Pareiškėjo nuomone, CMEK priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pažyma Nr. 2808 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų bei Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130 patvirtintų Vidaus tarnybos sistemos pareigūno ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 10 ir 11 punktų reikalavimų. Pažymoje Nr. 2808 yra suformuluotos atitinkamos išvados, tačiau šias išvadas pagrindžiančių objektyvių sveikatos tyrimo duomenų nėra nurodyta. CMEK sprendimas sukelia teisines pasekmes pareigūnui, nes nuo jo priklauso kompensacijos mokėjimas bei jos dydis. Iš skundžiamo akto neaišku, kodėl priimtas toks sprendimas - ar dėl to, kad sveikatos sutrikdymas nepatenka į Sąrašą, ar dėl to, kad sveikatos sutrikdymas turėjo nulemti ilgiau kaip 10 dienų trunkantį laikinąjį nedarbingumą. Pirmu atveju reikia vadovautis Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130 patvirtinto Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursantų sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašo (toliau – ir Sąrašas) 3.2 punktu. Diagnozė ir medicininiai duomenys, esantys dokumentuose, pareiškėjo nuomone, patvirtina, kad sveikatos sutrikdymas patenka į Sąrašo 3.2 punktą, kadangi šiame punkte nėra baigtinio sveikatos sutrikdymų sąrašo, tačiau bet kurios kūno dalies nekiaurinis sužeidimas, trauma, jeigu nebuvo pažeisti vidaus organai, sąnariai, sausgyslės, stambiųjų nervų kamienai ir pagrindinės kraujagyslės, patenka į Sąrašą. Atlikdama ekspertizę dėl pareigūno sveikatos sutrikdymo sunkumo masto nustatymo, CMEK vadovaujasi Vidaus reikalų ministro 2008 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. IV-299 patvirtintu Specializuotos medicininės ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašas (toliau - ir CMEK atlikimo tvarkos aprašas). Šio Aprašo 50 punktas įpareigoja CMEK ekspertizės atlikimo metu remtis visais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo teigimu, CMEK neatsižvelgė į jo sveikatos istorijoje esantį gydytojos įrašą apie tai, kad nedarbingumo pažymėjimas nebuvo išduotas, nes pareiškėjas jo atsisakė. CMEK privalėjo išsiaiškinti aplinkybes, kurios turėjo įtakos sužeidimų pobūdžiui, taip pat tai, dėl kokių priežasčių buvo atsisakyta nedarbingumo pažymėjimo, nustatyti tikrąją patirtų daugybinių sumušimų gydymo trukmę, jei nedarbingumo pažymėjimas, gydytojos nuomone, turėjo būti išduotas ir tęsiamas. Taisyklių 7 punktas numato, kad sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį CMEK nustato, analizuodama medicininius dokumentus, prireikus ir kitus dokumentus. Vilniaus AVPK Vilniaus miesto I PK Nusikaltimų tyrimų skyriaus 2010 m. rugpjūčio 30 d. pažymoje nurodyta, kad dėl didelės darbo apimties ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 12-1-01373-10 bei kitų operatyvinių priemonių 2010 m. gegužės 4 d. tyrėjui V. R. buvo pasiūlyta kitą dieną grįžti į tarnybą. Įrašai medicininiuose dokumentuose patvirtina, kad ši aplinkybė lėmė pareiškėjo grįžimą į tarnybą.

Pareiškėjo nuomone, CMEK nepagrįstai vadovavosi Sąrašo 3 punkto nuostata dėl nedarbingumo trukmės. Nedarbingumo pažymėjimo išdavimas ar jo atsisakymas negali nulemti tikrojo nedarbingumo, atsiradusio dėl daugybinio sumušimo. Neteisinga žaizdų gijimo trukmę sieti su nedarbingumo pažymėjimo išdavimo data. CMEK nesiaiškino tos aplinkybės, per kokį laikotarpį patirtos (panašios) žaizdos pakankamai sugyja ir surandėja. Todėl būtina išklausyti pareiškėją gydžiusios gydytojos poziciją apie žaizdų būklę bei daugybinio sumušimo galimo gydymo bendrą trukmę. Taip pat būtina teisme išklausyti sveikatos apsaugos ministro įsakymu paskirtą gydytoją konsultantą. CMEK neįvertino tos aplinkybės, kad daugybinis sumušimas lemtų ilgesnės kaip 10 dienų trukmės nedarbingumą. Dėl dešinio riešo traumos, po ambulatorinio gydymo, pareiškėjas tolimesniam gydymui buvo nusiųstas į Trakų medicininės reabilitacijos centrą. Esant abejonėms ir prieštaravimams, būtina skirti kompleksinę ekspertizę, siekiant nustatyti panašių sumušimų kiekvienos žaizdos atskirai bei sumušimų visumos bendrąją gydymo trukmę ir pašalinti abejones ir prieštaravimus. Pareiškėjas nurodė, kad jis nesutinka su CMEK teiginiu, esą po sveikatos sutrikdymo liekamųjų reiškinių neliko. Formaliai atliekant ekspertizę buvo apžiūrėtas tik dešinysis riešas, tačiau nebuvo apžiūrėtos blauzdos. Ant dešinės blauzdos yra liekamasis reiškinys – sugijęs audinio pažeidimas, kurio ribos pakankamai aiškios. Pareiškėjas teigė, kad CMEK neatliko savo pagrindinių uždavinių arba juos atliko aplaidžiai. Ginčijama Pažyma Nr.2808 atima iš pareiškėjo galimybę gauti draudimo išmoką ir kompensaciją pagal Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimą Nr. 530 „Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“, todėl ekspertai privalėjo aiškintis, ar nėra sveikatos sutrikdymo ir pagal šį teisės aktą. Šiuo aktu patvirtinta draudiminių įvykių padarinių lentelė, į kurią atsakovas neatsižvelgė. Be to, pareiškėjas paaiškino, kad jam nebuvo pranešta apie CMEK posėdį ir su sprendimo motyvais jis nebuvo supažindintas.

Atsiliepimas

Atsakovas Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centras su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsiliepime į skundą (1 t., b. l. 18-24) paaiškino, kad CMEK teikia vidaus tarnybos sistemos pareigūnams specializuotosios medicinos ekspertizės paslaugą, vertinant pareigūnų tinkamumą tolesnei vidaus tarnybai bei nustatant pareigūnų sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį. CMEK ekspertizės atlikimą reglamentuoja Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3, 5 ir 8 dalys, Vidaus tarnybos sistemos pareigūno ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo taisyklės ir Vidaus sistemos pareigūnų ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursantų sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašas, patvirtinti Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130, Vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymas Nr. IV-138, 2000 m. rugpjūčio 22 d. įsakymas Nr. 366, Sveikatos sistemos įstatymo 27 straipsnio 2 dalis, Specializuotosios medicininės ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašas, patvirtintas vidaus reikalų ministro 2008 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. IV-299.

Ekspertizės atlikimo metu pareiškėjas anamnezės lape pasirašytinai nurodė, kad sveikatos problemų 2010 m. rugpjūčio 5 d. neturi, jokių vaistų nevartoja, mano, kad yra sveikas ir tinkamas statutinei tarnybai. CMEK, 2010 m. rugpjūčio 5 d. įvertinusi surinktus ir pateiktus medicininius dokumentus, patikrinusi pareiškėjo sveikatą, atsižvelgdama į tarnybinio patikrinimo išvadą bei į 2010 m. birželio 29 d. nelaimingo atsitikimo tyrimo aktą Nr. 10-7-NA1-16, priėmė atitinkamą ekspertinį sprendimą. Visi veiksmai buvo atlikti, vykdant CMEK atlikimo tvarkos aprašo IX, X dalių bei Sveikatos apsaugos ministro 2008 m. lapkričio 17 d. įsakymo Nr. 1114 dėl statistinių apskaitos formų patvirtinimo reikalavimus. Pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 5 d. CMEK posėdyje nedalyvavo, todėl apie priimtą ekspertinį sprendimą buvo informuotas CMEK atlikimo tvarkos aprašo 60 ir 61 punktų nustatyta tvarka. Gydytojo chirurgo apžiūros metu pareiškėjas buvo informuotas apie CMEK posėdžio datą, laiką ir vietą bei jam žodžiu išaiškinta apie jo sveikatos sutrikdymo sunkumo mąsto nustatymą, tačiau pareiškėjas nurodytos apžiūros metu elgėsi agresyviai, negatyviai, nesiklausė gydytojo chirurgo išaiškinimo apie jo sveikatos sutrikdymo sunkumo mąsto nustatymą, pareiškė, kad atsisako dalyvauti CMEK posėdyje, nes nenori girdėti „nesąmonių“ ir skuba į darbą.

Atsiliepimas

Atsakovas paaiškino, kad CMEK sprendimas grindžiamas Sąrašo 3 punkto nuostatomis, kad lengvi sužeidimai, traumos ir kiti sveikatos sutrikdymai yra tik tie, kurie nulėmė ilgiau kaip 10 dienų trunkantį laikinąjį nedarbingumą. CMEK neturi teisinio pagrindo taikyti pasirinktinai Sąrašo sąlygas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 8 d. nutartis byloje Nr. A146-431/2009). Pareiškėjas nepateikė CMEK nedarbingumo pažymėjimo, nes, kaip matyti iš įrašo jo asmens sveikatos istorijoje, nedarbingumo pažymėjimo atsisakė. Šiuo atveju yra pagrindas teigti, kad pareiškėjo sveikatos būklė buvo patenkinama ir jis galėjo be rizikos sveikatai tęsti tarnybą. Teisės aktai nesuteikia teisės vidaus reikalų įstaigoms reikalauti, kad pareigūnas atsisakytų nedarbingumo pažymėjimo ir išeitų į tarnybą sirgdamas. Jeigu pareigūnas priima sprendimą atsisakyti nedarbingumo pažymėjimo, yra pagrindas teigti, kad pavojaus jo sveikatai nėra. Nė vienas gydytojas specialistas neprisiims atsakomybės ir nepasakys tiksliai, kiek dienų truktų pareiškėjo laikinas nedarbingumas, nes kiekvieno žmogaus sveikata yra individuali, kriterijų nustatyti, kiek konkrečiai trūktų vieno ar kito žmogaus pasveikimo laikotarpis dėl to paties sveikatos sutrikdymo, nėra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose Nr. A438-1735/2008, Nr. A143-1899/2008, sprendimai bylose Nr.A146-431/2009, Nr.A143-319/2010). CMEK ekspertizės metu rėmėsi visais pateiktais ir turimais medicininiais dokumentais, visais objektyviais duomenimis. Pareiškėjui nustatyta diagnozė – daugybiniai sumušimai (dešinio riešo, abiejų blauzdų), tačiau pareiškėjas skunde vartoja žaizdų sąvoką, nors tokia diagnozė jam nenustatyta. CMEK neprivalėjo aiškintis, per kiek žaizdos surandėja, nes pareiškėjo sveikatos sutrikdymas susietas su dešinio riešo ir abiejų blauzdų daugybiniais sumušimais, o ne su dešinio riešo ir abiejų blauzdų žaizdomis. Iš medicininių dokumentų matyti, kad pareiškėjas buvo gydomas nuo 2010 m. rugpjūčio 16 d. iki 2010 m. rugpjūčio 28 d. ne dėl patirtų 2010 m. gegužės 4 d. daugybinių sumušimų, o dėl kitų ligų, nesusijusių su sveikatos sutrikdymu. CMEK pagrįstai konstatavo, kad dėl sveikatos sutrikdymo liekamųjų reiškinių neliko, nes pareiškėjui likęs ant dešinės blauzdos liekamasis reiškinys – dešinės blauzdos priekiniame paviršiuje 1x0,5 cm nubrozdinimas ir dešinės blauzdos išoriniame paviršiuje distalinėje dalyje 3,5x0,5 cm išilginės eigos nubrozdinimas su nutrūkimu negali būti pripažinti po sveikatos sutrikdymo likusiais sveikatos pakitimais, nes dėl nubrozdinimų pareiškėjo sveikata nepakito, šie nubrozdinimai nesukėlė jam tokių anatominių pakitimų ir (ar) funkcinių sutrikimų, dėl kurių jis būtų pripažintas netinkamu tarnybai, arba jo tinkamumas tarnybai sumažėtų, arba jis būtų iš dalies nedarbingas, arba jam būtų taikomos tarnybinio kaitumo nuostatos dėl pablogėjusios sveikatos būklės. CMEK neprivalėjo vadovautis Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities VPK su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsiliepime į skundą (1 t., b. l. 45-47) paaiškino, kad pareiškėjas buvo sužalotas tarnybos metu, jam vykdant savo tiesiogines tarnybines funkcijas. Pareiškėjui pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį gali priklausyti kompensacija. Gavus CMEK išvadą, kurioje būtų konstatuotas nustatyto laipsnio sveikatos sutrikdymas, pareiškėjui kompensacija būtų skaičiuojama. Vilniaus AVPK nuomone, CMEK pagrįstai vadovavosi Sąrašo 3 punktu. Pareiškėjo pateiktas 2010 m. rugpjūčio 30 d. raštas Nr. 10-12-S-21676 yra parengtas tiesioginio vadovo, kuris neturėjo jokio teisinio pagrindo reikalauti nutraukti nedarbingumą ar dirbti asmeniui esant nedarbingam. Šis dokumentas neturėtų būti vertinamas kaip oficiali darbdavio pozicija ir negali turėti įtakos su nedarbingumu susijusioms aplinkybėms.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 18 d. sprendimu (1 t., b. l. 192-203) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad 2010 m. liepos 21 d. surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 10-7-IS6-35 (1 t., b. l. 36-37), kurioje nustatyta, kad Vilniaus AVPK 1-ojo PK tyrėjas V. R. 2010 m. gegužės 4 d. traumą patyrė vykdydamas tarnybines pareigas, jo sveikatos sutrikdymas tiesiogiai susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ir padidėjusiu pavojumi gyvybei ir sveikatai. Vilniaus apskrities VPK išdavė pareiškėjui 2010 m. rugpjūčio 2 d. siuntimą atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę (1 t., b. l. 26). Pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 5 d. užpildė anamnezės lapą, kuriame nenurodė, kad šiuo metu turi sveikatos problemų, nurodė, kad mano, jog yra sveikas (1 t., b. l. 27). CMEK išdavė 2010 m. rugpjūčio 5 d. specializuotosios medicininės ekspertizės pažymą Nr. 2808 (1 t., b. l. 29), kurioje išdėstytas ekspertinis sprendimas. Pažymoje Nr.2808 nurodyta, kad: 1) yra fizinio veiksnio, įvykusio 2010 m. gegužės 4 d., ir pareigūno sveikatos sutrikdymo ryšys; 2) sveikatos sutrikdymas, kuris įvyko 2010 m. gegužės 4 d., sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašui nepriskirtas (neatitinka Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimo Nr. 1130 Sąrašo 3 punkto reikalavimų); 3) po sveikatos sutrikdymo liekamųjų reiškinių neliko; 4) tinkamas tolesnei vidaus tarnybai. Klaida buvo taisoma 2010 m. spalio 7 d. CMEK posėdyje (1 t., b. l. 33). Sulyginus pirminę pažymą ir vėliau išduotą pažymą, skirtumas yra nurodant teisės aktus, nes pirminėje pažymoje nurodomas Taisyklių 3 punktas, o vėliau – Sąrašo 3 punktas. Toks ištaisymas laikytinas techninės klaidos ištaisymu.

Teismas nustatė, kad Respublikinė Vilniaus poliklinika 2010 m. gegužės 24 d. išdavė pažymą apie traumos sunkumą Nr. 11 (1 t., b. l. 38), kurioje nurodė, kad diagnozė yra daugybinis kūno sumušimas T00.9, kad ši trauma, vadovaujantis sunkių traumų klasifikaciniais požymiais, patvirtintais Sveikatos apsaugos ministro 2001 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 397, nepriskiriama prie sunkių. Dėl pareiškėjo sveikatos sutrikdymo tarnybos metu 2010 m. birželio 29 d. buvo surašytas nelaimingo atsitikimo tyrimo aktas Nr. 10-7-NA1-16 (1 t., b. l. 39-40), kuriame nurodyta, kad 2010 m. gegužės 4 d., 12 val. pareiškėjui sužalota ranka, kojos, sužalojimo pobūdis – kraujosruvos su nubrozdinimais riešo srityje ir blauzdose. Valstybinė teismo medicinos tarnyba prie Teisingumo ministerijos dėl pareiškėjo patirtos traumos surašė 2010 m. gegužės 7 d. specialisto išvadą Nr. G 1482/10(01), kurioje nurodyta, kad V. R. padarytos kraujosruvos su nubrozdinimais dešinio riešo srityje ir blauzdose galimai 2010 m. gegužės 4 d., kad sužalojimai padaryti 4 trauminiais poveikiais, kad sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamas ginčas kilo dėl Pažymos Nr.2808 2 ir 3 punktų teisėtumo ir pagrįstumo. Pažyma iš esmės ginčijama ta apimtimi, kuria konstatuota, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimas neatitinka Sąrašo 3 punkte, kuris apibrėžia, kokie sužeidimai, traumos ir kiti sveikatos sutrikdymai priskiriami lengviems sužeidimams, numatytų sąlygų.

Teismas nurodė, kad CMEK yra viešojo administravimo valstybės institucija, todėl jos veiklai tiek, kiek tai nereglamentuota specialiais teisės aktais, taikytinas ir Viešojo administravimo įstatymas. CMEK išvada dėl pareigūno sveikatos sutrikdymo yra individualus teisės aktas, turintis atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, turintis būti motyvuotas, grindžiamas objektyviais duomenimis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimas byloje Nr. A14-1198/07). Todėl vertinant, ar CMEK 2010 m. rugpjūčio 5 d. pažyma Nr. 2808 yra teisėta ir pagrįsta atsižvelgiant į jos formą ir turinį, būtina nustatyti, kokiais faktais ir motyvais grindžiama joje pateikta išvada. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 14 d. sprendime byloje Nr. A146-461/2009 konstatavo, kad CMEK savo išvadas turi pateikti, įrašydama jas į patvirtintų formų dokumentus. Nagrinėjamam ginčui aktualių dokumentų, į kuriuos CMEK turi įrašyti savo išvadas dėl tinkamumo tarnybai (pažyma ir medicininio tikrinimo aktas), formos buvo patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. 515. Sveikatos apsaugos ministro 2008 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. V-1114, pakeitus minėtą 1999 m. lapkričio 29 d. įsakymą Nr. 515, buvo patvirtintos ir šiuo metu galioja analogiškos dokumentų formos, t. y. specializuota medicininės ekspertizės pažyma (forma 046-/av) ir medicininio tikrinimo aktas (forma 104-/av). Įsakymas Nr. V-1114 galiojo iki 2010 m. rugpjūčio 6 d., kai jis buvo pakeistas sveikatos apsaugos ministro 2010 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. V-670. Todėl CMEK savo sprendimus turi pateikti, įrašydama juos į šiuos dokumentus. Kadangi CMEK priskirtina kitų viešojo administravimo subjektų kategorijai, CMEK sprendimų, nors jie ir įrašomi į sveikatos apsaugos ministro patvirtintų formų dokumentus, turinys turi atitikti esminius reikalavimus, kurie keliami individualiam administraciniam aktui pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, t. y. CMEK išvada turi būti pagrįsta objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiomis teisės aktų normomis, joje turi būti aiškiai išdėstyta, kokie klausimai buvo sprendžiami ir kaip jie išspręsti. CMEK savo veikloje turi laikytis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo reikalavimų, pagal kuriuos asmens sveikatos paslaptis (sveikatos būklė, diagnozė, prognozė ir kt.) turi būti saugoma pagal pacientų teises reglamentuojančius įstatymus ir kitus teisės aktus. Todėl negali būti reikalaujama, kad CMEK pažymose atskleistų tuos duomenis, kurie pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą yra saugomi. Tačiau CMEK nėra teisinių kliūčių tokius duomenis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1-2 dalių prasme tinkamai užfiksuoti medicininio tikrinimo akte, kuris saugomas CMEK. Tiriamajam paprašius, jis turi teisę gauti pilnus duomenis apie savo sveikatą.

Teismas nustatė, kad šiuo atveju CMEK 2010 m. rugpjūčio 5 d. surašytas medicininio tikrinimo aktas Nr. 2808 (1 t., b. l. 25-32), kurio formos 4 punktas užpildytas taip, kaip reikalauja sveikatos apsaugos ministro įsakymas V-1114 (1 t., b. l. 35). Aprašant akte ekspertinį sprendimą, nurodomas teisės aktas – Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130 patvirtintos Taisyklės ir Sąrašas. Nurodoma, kad sveikatos sutrikdymas, kuris įvyko 2010 m. gegužės 4 d., sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašui nepriskirtas, nes neatitinka Sąrašo 3 punkto reikalavimų. Nurodomas dar vienas motyvas – po sveikatos sutrikdymo liekamųjų reiškinių neliko. Nurodoma, kad pareigūnas tinkamas tolesnei vidaus tarnybai. Tačiau CMEK sprendimo motyvacija yra ne tik medicininio tikrinimo akto 4 punkte, bet ir visas šis aktas sudaro sprendimo turinį. Tuo pačiu sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-1114 patvirtinta forma Nr. 046-/av, t. y. specializuotosios medicininės ekspertizės pažyma. Šiuo atveju pažyma buvo išrašyta su klaida (1 t., b. l. 30), todėl ji buvo patikslinta (1 t., b. l. 29). Patikslinta pažyma atitinka formos ir turinio reikalavimus, nustatytus sveikatos apsaugos ministro 2008 m. lapkričio 17 d. įsakyme Nr. V-1114. Teismas konstatavo, kad dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Atsakovo veiklą reglamentuojantys teisės aktai nustato šios institucijos priimamų administracinių aktų pobūdį ir formą, kuri atsakovui yra privaloma. Minėti teisės aktai vertinami kaip poįstatyminiai teisės aktai, kuriais yra įgyvendinami Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalies reikalavimai.

Teismas nustatė, kad, atsižvelgiant į CMEK 2010 m. rugpjūčio 5 d. medicininio patikrinimo aktą Nr. 2808, nėra pagrindo išvadai, kad tyrimas apsiribojo tik nedarbingumo trukmės konstatavimu. CMEK atlikimo tvarkos aprašo III skyriuje reglamentuojama siuntimo išdavimo ekspertizei tvarka. Šio Aprašo 6, 7 10 ir 18 punktai leidžia daryti išvadą, kad CMEK atlieka ekspertizę tik pagal tuos uždavinius ir pagrindus, kurie nurodyti siuntime. Ekspertizė gali būti atlikta pagal įstaigos vadovo nurodymus, išduodant siuntimus ir nurodant vieną ar kelis. CMEK atlikimo tvarkos aprašo 9 – 12 punktuose nurodytų pagrindų, tačiau tokiais atvejais vadovas privalo raštu motyvuoti ekspertizės būtinumą. Šio ginčo atveju pareiškėjui 2010 m. rugpjūčio 2 d. buvo išduotas siuntimas Nr. 10-SE-371 (1 t., b. l. 26), kuriame nurodytas ekspertizės uždavinys – nustatyti pareigūno sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą, dėl to likusius sveikatos pakitimus ir pareigūno tinkamumą tolesnei vidaus tarnybai, kai pareigūno sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu. Pagal CMEK atlikimo tvarkos aprašo 49 punktą, tai reiškia, kad ekspertiniai sprendimai priimami vadovaujantis CMEK atlikimo tvarkos aprašo 3 punkte nurodytu Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130 patvirtintų Taisyklių ir Sąrašo nuostatomis.

Dėl pareiškėjo teiginio, esą CMEK išvada jam atima galimybę pasinaudoti 1991 m. gruodžio 5 d. Vyriausybės nutarimu Nr.530, kuriuo patvirtintos Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygos (toliau – ir Draudimo sąlygos), teismas nurodė, kad pareiškėjo siuntimas į CMEK yra susijęs su Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio taikymu. Tarnybinio patikrinimo 2010 m. liepos 21 d. išvadoje Nr. 10-7-IS6-35 nagrinėjamas klausimas tik dėl kompensacijų, numatytų Statuto 40 straipsnio 3 dalyje, galimo mokėjimo ir nustatinėjamos tik tos aplinkybės, kurios būtinos Statuto 40 straipsnio taikymui. Tačiau CMEK akte surinkta medžiaga patvirtina, kad potencialiai pareiškėjas turi galimybę kreiptis ir dėl draudimo ir kompensacijos mokėjimo pagal Draudimo sąlygas. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju CMEK neprivalėjo sveikatos sutrikdymo pasekmių vertinti pagal Vyriausybės nutarimu Nr. 530 patvirtintą lentelę, nes jai nebuvo duotas toks uždavinys ir ekspertizės pagrindas, kurie privalomai turi būti nurodyti siuntime. Dėl to CMEK pagrįstai rėmėsi Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130 patvirtintomis Taisyklėmis ir Sąrašu.

Teismas nurodė, kad CMEK atlikimo tvarkos aprašo 19-35 punktai reglamentuojama ekspertizės atlikimo tvarka, o 49-51 punktuose nustatyti pareigūno sveikatos sutrikdymo sunkumo masto nustatymo ypatumai. Pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 5 d. užpildė anamnezės lapą ir jame nurodė, kad šiuo metu mano, jog yra sveikas (1 t., b. l. 27). Pildant duomenis chirurgui (1 t., b. l. 31), nurodyta, kad tiriamasis jokių skundų neišsako, anamnezėje nurodyta, kad 2010 m. gegužės 4 d. sulaikant įtariamąjį susimušė dešinę ranką ir abi blauzdas, nedarbingumo lapelio atsisakė, toliau nurodoma, kad yra kažkoks neaiškus sutrumpintas dviejų raidžių įrašas, tačiau nėra fiksuojama, kad yra randų, hematomų. Diagnozė – daugybiniai sumušimai. Nurodoma, kad posėdyje tiriamasis dalyvauti atsisakė, nes „nenorėjo girdėti nesąmonių“ ir išskubėjo į darbą. Pasirašė 4 gydytojai. Pagrindinė diagnozė įrašyta pirmiau paminėta (1 t., b. l. 32). Posėdyje dalyvavo 4 gydytojai (1 t., b. l. 33-35), tarp jų CMEK pirmininkas. Posėdžio metu padaryta išvada, kuri įrašyta Pažymoje Nr.2808. Posėdyje nagrinėti dokumentai nurodyti, t.y. TP išvada, pažyma 2010 m. gegužės 24 d. apie traumos sunkumą, nelaimingo atsitikimo tyrimo aktas, išvada Nr. G1482/10 (01). Nurodoma, kad po sveikatos sutrikdymo liekamųjų reiškinių neliko, kad tinkamas tolesnei tarnybai. Teismas nurodė, kad CMEK atlikimo tvarkos aprašo nuostatos nereikalauja, kad CMEK posėdyje dalyvautų tiriamasis. Iš CMEK pateiktų duomenų galima spręsti, kad pareiškėją prieš komisijos posėdį specialistai apžiūrėjo.

Teismas sutiko su pareiškėjo argumentu, kad sprendžiant apie sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį, negalima vadovautis vien tik formaliu kriterijumi, kad lengviems sužeidimams, traumoms ir kitiems sveikatos sutrikdymams priskiriami sužeidimai, traumos ir kiti sveikatos sutrikdymai, kurie lėmė ilgiau kaip 10 dienų trunkantį laikinąjį nedarbingumą. CMEK atlikimo tvarkos aprašo 50 punkte numatyta, kad jeigu gydymo trukmė neatitinka nustatomojo sveikatos sutrikdymo pobūdžio, mechanizmo ir (ar) laiko, sveikatos sutrikdymo sunkumo mastas nustatomas esančiais sveikatos sutrikdymo objektyviais duomenimis. Tačiau šiame punkte taip pat nurodyta, kad kitos ligos neturi įtakoti sunkumo laipsniui. Sąrašo 3.2. punkte numatytos tokios traumos, kai nepažeisti vidaus organai, sąnariai, sausgyslės, stambiųjų nervų kamienai ar pagrindinės kraujagyslės. Kiti 3.1- 3.11 punktuose nurodyti sveikatos sutrikdymai šiuo atveju neanalizuojami, tačiau jų išvardijimas taip pat reiškia, kad ne vien nedarbingumo trukmė turi įtakos sveikatos sutrikdymo laipsniui. Todėl šiuo atveju būtina nustatyti ir įvertinti, ar ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiomis teisės aktų normomis.

Teismas nustatė, kad CMEK dėl liekamųjų reiškinių nebuvimo pasisakė pagal apžiūrą ir turimus dokumentus. Pareiškėjas teigia, kad liekamieji reiškiniai yra ir remiasi jo gydymo stacionare ligos istorija Nr. 521, 2010 m. rugpjūčio 16 d. – rugpjūčio 28 d. laikotarpiu (1 t., b. l. 130-143). Pareiškėjas buvo siunčiamas gydyti VRM poliklinikos su diagnoze M75. Pagal TLK-10 klasifikaciją tai reiškia peties pažeidimus. Hospitalizuojant diagnozė nurodyta ta pati. Atsakovo Vilniaus filialo pateiktame 2010 m. rugpjūčio 10 d. išraše iš medicininių dokumentų (1 t., b. l. 131) nurodyta diagnozė - dešiniojo peties sąnario aukštumo sindromas, dešiniojo viršdyglinio raumens sausgyslės plyšimas, po to stuburo ligos, liumbalgija, nosies pertvaros iškrypimas. Trakų medicininės reabilitacijos centre 2010 m. rugpjūčio 16 d. sudarytas paciento apžiūros lapas. Ligos anamnezėje nurodyta, kad 2008 m. atlikta peties sąnario operacija, gydėsi ambulatoriškai 2010 m. balandžio mėnesį, nurodyta, kad atliktos operacijos – 1997 m. galvos operacija, atlikta ir kojų venų varikozės operacija, taip pat nurodyta, kad 2010 m. gegužės 4 d. patyrė traumą darbe.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nurodytų medicininių duomenų įvertinimas reikalauja specialių žinių, pasikvietė aptariamos srities specialistą traumatologą. Išvadą teisme pateikė habilituotas medicinos mokslų daktaras, ortopedas traumatologas N. P., kuris Sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. V-688 yra įtrauktas į Sveikatos apsaugos ministerijos specialistų konsultantų sąrašą. Specialistas susipažino su visais byloje esančiais medicininiais dokumentais ir paaiškino, kad jie rodo, jog V. R. buvo padaryti odos nubrozdinimai, atitinkamo dydžio poodinės kraujosruvos ir riešo srities sumušimas su kraujosruva. Pagal galiojantį ligų ir sveikatos problemų klasifikacijos kodą T00.9, tai yra paviršiniai odos ir poodžio sužalojimai, kurie pasireiškia kraujosruvų atsiradimu. Vertinamas sužalojimų dydis kūno paviršiuje, jeigu sužalojimai yra didesnėje kūno dalyje, pvz., 30-40 proc. kūno paviršiaus, tokiu atveju gali būti išduodamas nedarbingumo pažymėjimas. Nagrinėjamu atveju sužalojimų plotas nedidelis, todėl toks atvejis negali nulemti nedarbingumo. Neliko liekamųjų reiškinių. V. R. laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 16 d. iki 2010 m. rugpjūčio 28 d. buvo gydomas dėl visiškai kitų sveikatos sutrikimų ir jie negali būti siejami su jo 2010 m. gegužės 4 d. patirta trauma. Iš šio gydymo dokumentų specialistas padarė išvadą, kad nuo 2010 m. gegužės 4 d. patirtos traumos jokie liekamieji reiškiniai besigydant pareiškėjui 2010 m. rugpjūčio 16-28 d. nebuvo užfiksuoti.

Teismas posėdyje apklausė liudytojomis Medicinos centro Vilniaus filialo gydytojas A. V. ir R. B.. Liudytoja A. V. parodė, kad ji pareiškėjo dėl 2010 m. gegužės 4 d. traumos negydė, pažymą į pareiškėjo darbovietę apie daugybinius sumušimus, nepriskirtinus prie sunkių sužalojimų, išrašė pagal kitos gydytojos įrašus medicininiuose dokumentuose. Liudytoja R. B. parodė, kad 2010 m. gegužės 5 d. kreipėsi pacientas V. R., kuris skundėsi 2010 m. gegužės 4 d. tarnyboje patirta trauma ir prašė konstatuoti sužeidimus kūne. Buvo nustatyti paviršiniai sužalojimai, t. y. dešinio riešo ir blauzdos sumušimai, nubrozdinimai ir kairės kojos blauzdos viduriniame trečdalyje buvo žaizdelė. Liudytoja susipažinusi su tos dienos savo įrašais (1 t., b. l. 41) teismui paaiškino, kad tai buvo lengvo pobūdžio trauma, jeigu pareiškėjas būtų ėmęs nedarbingumo pažymėjimą, tai jam būtų skiriamas 7-10 dienų nedarbingumo laikotarpis, tačiau tai tik jos retrospektyvus vertinimas. Be to, liudytoja parodė, kad tokioje situacijoje nedarbingumo pažymėjimas tikrai nėra būtinas, nes pats pacientas sprendžia, ar jis sugebės atlikti darbą, ar ne. Pareiškėjas sakė, kad dirbti galės, nedarbingumo pažymėjimo atsisakė, todėl nedarbingumo pažymėjimas negalėjo būti išrašytas (1 t., b. l. 168).

Teismas padarė išvadą, kad specialisto paaiškinimas yra pagrįstas, kadangi jis atitinka byloje esančius dokumentus. Nelaimingo atsitikimo tyrimo akte (2010 m. birželio 29 d., Nr. 10-7-NA1-16) sužalojimo pobūdis aprašytas taip: sužalotos kūno dalys – kojos, ranka, tai kraujosruvos (hematomos) su nubrozdinimais riešo srityje ir blauzdose (1 t., b. l. 39-40). Gydytojos R. B. gydymo įrašuose analogiški įrašai, tik nurodyta, kad dešinėje blauzdoje yra apie 1 cm žaizdelė padengta šašu (1 t., b. l. 41). Valstybinės medicinos tarnybos prie teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 7 d. specialisto išvadoje Nr. G 1482/10(01) aprašyti sužalojimai, nurodyta, kad jie vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, padaryti 4 trauminiais poveikiais. Kadangi ši ekspertizė atlikta pagal Vilniaus apskrities VPK tyrėjos užduotį ikiteisminiame tyrime, ekspertai privalėjo vadovautis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis, patvirtintomis sveikatos apsaugos ministro, teisingumo ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr.V-298/158/A1-86. Pagal šių Taisyklių 7 punktą, nesunkus sveikatos sutrikdymas nustatomas, kai dėl sužalojimo ar susargdinimo nebūna šių taisyklių III skyriuje „Sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 str.)“ numatytų padarinių, bet sužalojimas sutrikdo sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui arba nukentėjęs praranda nedidelę dalį – daugiau nei 5 procentus, bet mažiau nei 30 procentų – profesinio ar bendro darbingumo. Taigi iš esmės Sąrašo nuostatos sutampa su minėtu įsakymu patvirtintų taisyklių nuostatomis. Tuo tarpu pareiškėjui būtent dėl to, kad nebuvo 10 ir daugiau dienų darbingumo netekimo, buvo nustatytas specialisto išvada Nr. G1482/10(01) nežymus sveikatos sutrikdymas.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, esą CMEK netinkamai vadovavosi minėta specialisto išvada, o CMEK nepagrįstai teigė, kad ji tik rekomendacinio pobūdžio. Iš esmės skundžiamas aktas ir ši specialisto išvada visiškai sutampa. Pagal šią specialisto išvadą konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas atitinka Sąrašo 3 punkto reikalavimus ir toks sveikatos sutrikdymas negali būti priskirtas prie lengvų sužeidimų, traumų, kitų sveikatos sutrikdymų, apie kuriuos pasisakyta Sąrašo 3 punkte. Atsižvelgiant į nelaimingo atsitikimo tyrimo aktą, į specialisto išvadą Nr. G1482/10(01) ir pareiškėjo gydymo stacionare 2010 m. rugpjūčio 16-28 d. dokumentaciją, teisme apklausto specialisto išvada, kad pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 16-28 d. buvo gydomas nuo kitų sveikatos sutrikimų, o ne nuo jo sužalojimo 2010 m. gegužės 4 d. pasekmių, yra pagrįsta.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo ginčijama CMEK 2010 m. rugpjūčio 5 d. pažyma Nr. 2808 ir jos pagrindas – medicininio tikrinimo aktas yra teisėti ir pagrįsti. Pažymos turinys rodo, kad ekspertai vertino ne tik tai, kad pagal Sąrašo 3 punktą sužalojimas nepriskiriamas lengvų kategorijai, bet ir tai, kad po sveikatos sutrikdymo liekamųjų reiškinių neliko. Dėl to nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą panaikinti CMEK pažymos 2 ir 3 punktus. Antrasis reikalavimas yra išvestinis, todėl netenkinamas, nes nėra pagrindo įpareigoti CMEK iš naujo nustatinėti pareiškėjo sveikatos sutrikdymo laipsnį.

III.

Apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 3-7) pareiškėjas (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimą ir įpareigoti atsakovo CMEK iš naujo nustatyti pareiškėjo sveikatos sutrikdymo laipsnį.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas, aiškindamas, jog Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių, patvirtintų 2003 m. gegužės 23 d. Sveikatos apsaugos ministro, Teisingumo ministro ir Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. V-298/158/A1-86, 7 punkte nurodytas nesunkus sveikatos sutrikdymas prilyginamas prie Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130 patvirtinto Sąrašo 3 punkte aprašytiems lengviesiems sužeidimams, traumoms ir kitiems sveikatos sutrikdymams, netinkamai taikė materialinės teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 17 d. sprendimas byloje Nr. A438-1735/2008).

2. Atliekant ekspertizę dėl pareigūno sveikatos sutrikdymo sunkumo masto nustatymo, CMEK vadovaujasi Specializuotosios medicininės ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašu. Šio Aprašo 50 punktas įpareigoja atsakovą ekspertizės atlikimo metu remtis visais objektyviais duomenimis. Nagrinėjamu atveju CMEK neapžiūrėjo pareigūno sužeistų blauzdų, ant kurių praėjus net metams yra liekamųjų reiškinių (randai ir pigmentinės dėmės).

3. Teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė bylos aplinkybes, pagrindžiančias arba paneigiančias skunde išdėstytus argumentus. Teismo posėdžio metu duoti pareiškėją gydžiusios gydytojos ir specialisto paaiškinimai apie galimą nedarbingumą, žaizdų įvertinimą ir jų gijimo trukmę buvo skirtingi. Teismas neišsiaiškino, per kokį laikotarpį žaizda sugyja pakankamai ir randas, o ne šašas jau būna tvirtas. Teismas visiškai nevertino pareiškėją gydžiusios gydytojos išsakytų teiginių apie galimą nedarbingumą, gydymo trukmę ir žaizdos būklę. Nepagristai teismas iš esmės rėmėsi tik CMEK duomenimis, kurie, pasak apelianto, suklastoti (Pažyma Nr. 2808, kuri buvo taisoma, ir kt.), CMEK pirmininko S. R. prieštaringais parodymais, specialisto N. P. nepagrista išvada. Apeliantas nesutinka su specialisto išvada, kad medicininiai dokumentai rodo, jog neliko liekamųjų reiškinių. Teigia, kad ant jo blauzdų yra išlikę reiškiniai, kurie atitinka Vyriausybės nutarimu Nr. 530 patvirtintos Draudimo sumų, mokamų ryšium su draudiminiais įvykiais asmenims, apdraustiems valstybės lėšomis, lentelės 59.1. punktą (nuo 2 iki 5 kv. cm, taip pat ilgesni kaip 15 cm linijiniai randai, nors jie ir nėra 2 kv. cm ploto). Pareiškėjo nuomone, taip pat nepagrįstas specialisto N. P. teiginys, kad nagrinėjamu atveju sužalojimų plotas nedidelis, todėl toks atvejis negali nulemti nedarbingumo. Remiantis Sąrašo 1 punktu, tokie sužalojimai būtų priskiriami prie sunkių. Be to, minėtas specialistas neatsižvelgė į aplinkybę, kad kiekvieno žmogaus pažeistas kūno audinys, priklausomai nuo sužalojimo ploto, gylio, žmogaus imuninės sistemos, kraujo krešėjimo, svetimkūnių patekimo į žaizdą ir t.t., sugyja skirtingai. Apelianto teigimu, 2010 m. gegužės 5 ir 7 d. specialistų apžiūros metu nebuvo daroma jokių tyrimų, siekiant įvertinti galimas žaizdų komplikacijas. Žaizdoms gyjant, viena iš jų pūliavo. Nuo 2010 m. gegužės 7 d. iki šiol blauzdų minkštieji audiniai apžiūrėti nebuvo. Teismas liudytojos R. B. parodymus, pareiškėjo paaiškinimus, kitus įrašus medicininiuose dokumentuose nepagristai vertino kritiškai. Teismas neatsižvelgė į gydytojos R. B. išsakytą poziciją, kad, įvertinus patirtą daugybinį sužalojimą, pareiškėjui pageidaujant, jam būtų skiriamas 7-10 dienų nedarbingumo laikotarpis. Apelianto nuomone, būtent gydytojos R. B. parodymais būtina vadovautis, nes ji asmeniškai apžiūrėjo žaizdas ir kraujosruvas, todėl galėjo objektyviai juos įvertinti. Žaizdų gijimo trukmė formaliai buvo siejama su nedarbingumo pažymėjimo išdavimu. Apelianto nuomone, tik papildomai skyrus ekspertizę ir apžiūrėjus jo blauzdas, galima visapusiškai ir objektyviai pašalinti visas kilusias abejones ir prieštaravimus. Teismui visapusiškai ir objektyviai neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepašalinus esančių abejonių ir prieštaravimų, jo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, todėl turi būti panaikintas.

Žemesnės instancijos teismas

4. Teismui buvo pateikta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2010 m. rugsėjo 20 d. rašto Nr. (11.1)1-5485 kopija. Šis raštas patvirtina, kad dėl galimos draudimo išmokos pareiškėjas kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos įstaigą. Be to, Vilniaus AVPK Nuolatinė nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo komisija, atlikusi nelaimingo atsitikimo tyrimą, šio tyrimo išvados kopiją išsiuntė į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių dėl įvykio pripažinimo draudiminiu ir draudimo sumos pareiškėjui apskaičiavimo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 19-21) atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Teismas sprendime pagrįstai ir teisingai konstatavo, kad, nustatant sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą specializuotosios medicininės ekspertizės atlikimo metu, taikomos Taisyklių ir Sąrašo, patvirtintų Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130, nuostatos. CMEK 2010 m. rugpjūčio 5 d. pažymos Nr. 2808 patikslinimas teisėtai ir pagrįstai buvo atliktas vadovaujantis CMEK atlikimo tvarkos aprašo 76 punktu. Asmenų draudimo Lietuvos Respublikos valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų, patvirtintų Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530, priedo – Draudimo sumų, mokamų ryšium su draudiminiais įvykiais asmenims, apdraustiems valstybės lėšomis, lentelės nuostatos taikomos sprendžiant ne kompensacijų, o draudimo sumų mokėjimo klausimą.

2. Pareiškėjas nepateikė nei vieno pagrįsto argumento, dėl kurio atsirastų pagrindas laikyti nepriklausomo specialisto, gydytojo ortopedo traumatologo, habilituoto mokslų daktaro, turinčio 35 metų praktikuojančio gydytojo ortopedo traumatologo patirtį, N. P., Sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. V-688 įtraukto į Sveikatos apsaugos ministerijos specialistų konsultantų sąrašą, padarytą išvadą nepagrįsta, abejoti jo kompetencija. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad po patirto sveikatos sutrikdymo iki dabar liko liekamieji reiškiniai, tačiau šiais teiginiais jis prieštarauja pats sau, nes ekspertizės atlikimo metu anamnezės lape jis pasirašytinai nurodė, kad sveikatos problemų neturi, jokių vaistų nevartoja, mano, kad yra sveikas ir tinkamas statutinei tarnybai.

3. Kiekvienas tiriamasis turi teisę dalyvauti arba atisakyti dalyvauti CMEK posėdyje, kai priimamas ekspertinis sprendimas (CMEK atlikimo tvarkos aprašo 56 punktas).

4. 2010 m. gegužės 7 d. specialisto išvada Nr. G 1482/10(01) CMEK yra rekomendacinio pobūdžio, nes surašyta pagal Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles.

5. Pareiškėjo patirtas sveikatos sutrikdymas susietas su dešinio riešo ir abiejų blauzdų daugybiniais sumušimais, o nė su dešinio riešo ir abiejų blauzdų žaizdomis.

6. Trakų medicininės reabilitacijos centro epikrizėje (ligos istorija Nr. 521) aiškiai nurodyta, kad pareiškėjas buvo gydomas šioje įstaigoje nuo 2010 m. rugpjūčio 16 d. iki 2010 m. rugpjūčio 28 d. ne dėl patirtų 2010 m. gegužės 4 d. daugybinių sumušimų (dešinio riešo, abiejų blauzdų), o dėl kitų ligų, nesusijusių su nurodytu sveikatos sutrikdymu.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 22) trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities VPK prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, teismas visapusiškai išnagrinėjo bylą, priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą. Pareiškėjo teiginiai dėl specialisto N. P. kompetencijos ir vertinimų paremti tik jo paties prielaidomis, todėl atmestini. Pareiškėjas iš esmės bando įrodyti, kad atsisakęs nedarbingumo pažymėjimo dirbo negalėdamas dirbti, todėl galimai būtų sirgęs virš 10 dienų.

Teisėjų kolegija,

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Nagrinėjamą administracinį ginčą pareiškėjas iškėlė nesutikdamas su Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro specializuotos medicininės ekspertizės 2010 m. rugpjūčio 5 d. ekspertinio sprendimo Nr.2808 dalimi (2 p. ir 3 p.), kurioje pateiktos išvados, kad pareigūno V. R. sveikatos sutrikdymas 2010 m. gegužės 4 d. nepriskirtinas sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašui (neatitinka Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130 patvirtinto Sąrašo 3 punkto reikalavimų) ir kad po šio sveikatos sutrikdymo liekamųjų reiškinių neliko. Pareiškėjas prašė teismo panaikinti šiuos ekspertinius sprendimus ir įpareigoti atsakovo CMEK iš naujo nustatyti jo sveikatos sutrikdymo laipsnį.

Specializuotos medicininės komisijos ekspertinis sprendimas yra administracinės procedūros, kuri pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio nuostatas atliekama sprendžiant ar yra pagrindas pareigūnui skirti kompensaciją dėl jo sužalojimo, susižalojimo ar sveikatos sutrikdymo, antrasis etapas. Pareigūnas į CMEK siunčiamas sveikatos sutrikdymo sunkumo masto nustatymui tuo atveju, jei pirmajame minėtos administracinės procedūros etape, t.y. atlikus tarnybinį patikrinimą (Statuto 40 str. 5 d.) nustatoma, kad pareigūno sveikata buvo sutrikdyta šio Statuto 40 straipsnio 3 dalyje išvardytomis aplinkybėmis. 2010 m. liepos 21 d. Vilniaus apskrities VPK TP išvadoje Nr. 10-7-IS6-35 dėl pareiškėjo tokios aplinkybės buvo nustatytos. Konstatuota, kad pareigūnas V. R. 2010 m. gegužės 4 d. traumą patyrė vykdydamas tarnybines pareigas, jo sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybiniu pareigų atlikimu ir padidėjusiu pavojumi gyvybei ir sveikatai. Remdamasi šia TP išvada, pareiškėjo tarnybos policijos įstaiga 2010 m. rugpjūčio 2 d. išdavė jam siuntimą į CMEK.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m birželio 20 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A261-69/2011) plėtodama ir iš dalies keisdama ankstesnę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (ABTĮ 13 str. 2 d.) konstatavo, kad CMEK ekspertinis sprendimas yra tik tarpinis dokumentas, kuris yra pagrindas (vada) įstaigos vadovui (kitam įgaliotam asmeniui) priimti baigiamąjį (galutinį) viešojo administravimo procedūros aktą – sprendimą dėl kompensacijos pareigūnui susižeidus ar žuvus ryšium su tarnyba išmokėjimo ar atsisakymo ją mokėti. Išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad CMEK ekspertinis sprendimas negali būti savarankišku skundo objektu ir savarankišku administracinės bylos dalyku, kadangi jis yra tik vienas iš vientisos (vienos) administracinės procedūros, kurios tikslas yra nustatyti, ar yra pagrindas pareigūnui išmokėti kompensaciją (o jei taip – tai kokio dydžio), metu surašomų tarpinių dokumentų. Konkrečias teisines pasekmes dėl kompensacijos išmokėjimo (atsisakymo išmokėti) pareiškėjui gali sukelti tik įstaigos vadovo ar kito įgalioto asmens sprendimas šiuo klausimu. Pateikusi šį išaiškinimą, išplėstinė teisėjų kolegija, be kita ko, pažymėjusi, kad šioje nutartyje suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės dėl CMEK ekspertinio sprendimo statuso nukreiptos tik į ateitį, t.y. turi būti taikomos po šios nutarties paskelbimo kilusiems ginčams, nagrinėtos administracinės bylos nenutraukė atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi iki šio išaiškinimo pateikimo.

Nagrinėjamoje byloje situacija yra analogiška. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamoje byloje procesas prasidėjo iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m birželio 20 d. nutartyje Nr. A261-69/2011 pateikto išaiškinimo, taip pat į šios nutarties taikymo praktiką (žr.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A63-2786/2011), teisėjų kolegija šios bylos apeliacinėje instancijoje nenutraukia, nagrinėja ją iš esmės.

Pareiškėjas CMEK 2008 m. rugpjūčio 8 d. ekspertinėje pažymoje Nr.2808 pateiktas išvadas ginčijo dviem aspektais: procedūriniu (teigė, kad skundžiamas ekspertinis sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes jo turinys neatitinka esminių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje ir Taisyklių 10 ir 11 p. nustatytų reikalavimų) ir CMEK kompetencijai priskirto uždavinio nustatyti pareigūno sveikatos sutrikdymo mastą netinkamo atlikimo aspektu (pareiškėjo nuomone, CMEK savo funkcijas atliko netinkamai, aplaidžiai, neįvertino jo sveikatos sutrikdymo mastui nustatyti reikšmingų aplinkybių ir tai lėmė neteisingą ekspertinį sprendimą).

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė bylos aplinkybes, netinkamai vertino įrodymus, atmesdamas pareiškėjo skundą, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama į šias įstatymo nuostatas.

Administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 5 str.1 d.). Vykdydamas jam priskirtas funkcijas teismas turi patikrinti viešojo administravimo funkcijas vykdančio subjekto priimto akto pagrįstumą bei teisėtumą šiais aspektais: ar jis priimtas kompetentingo subjekto; ar buvo laikytasi pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Todėl pareiškėjo ginčijamos specializuotos medicininės ekspertizės priimto ekspertinio sprendimo dalies pagrįstumą ir teisėtumą teismas turėjo patikrinti ir, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies, patikrino šiame kontekste, kadangi medicininių klausimų sprendimas yra už teismo kompetencijos ribų.

Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad pareigūno ar kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą nustato Centrinė medicinos ekspertizės komisija, vadovaudamasi Vyriausybės tvirtinamu Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ar kursantų sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašu Vyriausybės nustatyta tvarka. Šią įstatymo normą įgyvendinantis poįstatyminis norminis teisės aktas yra Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimas Nr. 1130, kuriuo patvirtintos Vidaus tarnybos sistemos pareigūno ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo taisyklės ir Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursantų sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašas. Specializuotos medicininės ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarką reglamentuoja Vidaus reikalų ministro 2008 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. IV-299 patvirtintas Specializuotos medicininės ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašas, kuris priimtas įgyvendinant Vidaus tarnybos statuto 39 straipsnio 4 dalies nuostatas. Nagrinėjamoje byloje turi būti nustatyta, ar atsakovo CMEK, atlikdama specializuotą medicininę ekspertizę dėl pareigūno V. R. sveikatos sutrikdymo sunkumo masto nustatymo (Taisyklių 10 p., Sąrašo, CMEK atlikimo tvarkos aprašo 4.5 p.), laikėsi minėtų norminių teisės aktų nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, ar ekspertinis sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad CMEK ekspertinis sprendimas, atsižvelgiant į atsakovo specializuotos medicininės ekspertizės komisijos veiklą reglamentuojančius teisės aktus, yra specifinio pobūdžio, kad surašant tokį sprendimą, turi būti laikomasi Sveikatos apsaugos ministro 2008 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr.V-1114 patvirtintų privalomųjų patvirtintos formos reikalavimų, kurie santykyje su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, laikytini įgyvendinančiais šio įstatymo nuostatas. CMEK sprendimų turinys Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų įgyvendinimo prasme turi atitikti tokius esminius reikalavimus, kad ekspertinė išvada turi būti pagrįsta objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiomis teisės aktų normomis, joje turi būti aiškiai išdėstyta, kokie klausimai buvo sprendžiami ir kaip jie išspręsti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad spręsdamas ginčus dėl CMEK sprendimų, teismas turi vertinti ne tik į specializuotos medicininės ekspertizės pažymą (forma Nr.046-/av) įrašytą sprendimą (šios formos ekspertinė pažyma išduodama tiriamajam), kuris į šią pažymą įrašomas iš Medicininio tikrinimo akto (forma Nr.104-/av) 4-osios dalies „Komisijos ekspertinis sprendimas“, tačiau turi remtis visu Medicininio tikrinimo aktu, kurio 2 ir 3 dalys yra CMEK sprendimo, ir pateiktų ekspertinių išvadų, įrašytų į šio Akto 4-ąją dalį, motyvuojamoji dalis (žr. Lietuvos vyriausio administracinio teismo nutartis bei sprendimus administracinėse bylose: 2011 m. gegužės 30 d. Nr.A62-761/2011; 2010 m. gruodžio 6 d. Nr.A438-3362/2010; 2010 m. lapkričio 15 d. Nr.A756-1356/2010; 2009 m. rugsėjo 28 d. Nr.A146-1026/2009; 2009 m. balandžio 14 d. Nr.A146-461/2009; 2009 m. balandžio 9 d. Nr.A146-365/2009; 2009 m. balandžio 6 d. Nr.A438-426/2009).

Iš pareiškėjo skundžiamo pirmosios instancijos teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytų argumentų matyti, kad teismas pareiškėjo skundžiamos CMEK ekspertinės pažymos Nr.2208 dalies išvadų pagrįstumą formos ir turinio, taip pat pirmiau minėtais teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų ir taisyklių laikymosi prasme, patikrino teismo posėdyje ištyręs ir įvertinęs įrodymus pagal įrodymų vertinimo taisykles, ir jais pagrindė teismo išvadas, kaip to reikalauja įstatymas (ABTĮ 57 str.6 d., 86 str.2 d., 88 str.4 d.), taip pat atsižvelgė į pirmiau minėtoje teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus kokios aplinkybės turi būti nustatomos tikrinant CMEK ekspertinių sprendimų pagrįstumą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, kad pareiškėjo skundžiama CMEK pažyma Nr.2808 atitinka šiam dokumentui nustatytus formos ir turinio reikalavimus. CMEK atlikimo tvarkos aprašo 76 punktas suteikia CMEK teisę ištaisyti ekspertiniame sprendime pastebėtą rašymo apsirikimą ar aiškią techninę klaidą, kurių ištaisymas nekeičia ekspertinio sprendimo esmės, surašant patikslintą ekspertinį sprendimą. CMEK šia Aprašo nuostata pasinaudojo surašydama patikslintą pažymą Nr.2808. Patikslintos pažymos įžanginėje dalyje pateikti motyvai, kad šia patikslinta pažyma ištaisoma aiški techninė klaida. 2010 m. rugpjūčio 5 d. CMEK posėdžio protokole ir CMEK sprendime (Medicininio tikrinimo akto 4 dalyje) užfiksuota, kad pareiškėjo sveikatos sutrikdymas Sąrašui nepriskirtinas, nes neatitinka šio Sąrašo 3 punkto reikalavimų. Taigi nagrinėjamu atveju rašymo apsirikimas yra akivaizdus (pirminėje pažymoje prie 2-osios išvados nurodant sutrumpintą teisės akto pavadinimą nurodytos Taisyklės, patikslintoje pažymoje ištaisyta į - Sąrašas) ir nėra pagrindo konstatuoti, kad surašant patikslintą specializuotos medicininės ekspertizės pažymą Nr.2808 (patikslintą ekspertinį sprendimą) buvo keičiama ekspertinio sprendimo esmė. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai vertino, kad nagrinėjamu atveju patikslintos pažymos surašymas yra techninės klaidos ištaisymas. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginį, esą Pažyma Nr.2808 yra suklastota, teisėjų kolegija vertina kaip jokiais argumentais ir įrodymais nepagrįstą nuomonę.

Specializuotos medicininės ekspertizės uždavinius dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo apibrėžia Taisyklių 10 punktas, kuriame nurodyta, kad CMEK nustato, ar yra medicinos mokslu pagrįstas padarinių pareigūno ar kursanto sveikatai ir pasireiškusio sveikatos sutrikdymu fizinio, cheminio, fizikinio, biologinio ar ergonominio veiksnio tarpusavio ryšys (10.1 p.); nustato sunkų, apysunkį arba lengvą sveikatos sutrikdymo laipsnį, išskyrus tuos atvejus, kai sunkaus, apysunkio arba lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymo nėra (10.2 p.); įvertina po sveikatos sutrikdymo likusius sveikatos pakitimus ir pareigūno sveikatos būklės tinkamumą tolesnei tarnybai, o kursanto – profesiniam rengimui (10.3 p.). Sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo taisyklių 10 punkto nuostatos iš esmės perkeltos CMEK atlikimo tvarkos aprašo 4.5 punktą.

Specializuotos medicininės ekspertizės atlikimo tvarką (procedūrą) išsamiai reglamentuoja CMEK atlikimo tvarkos aprašas, kurio 3 punktas nukreipia į teisės aktus, kuriais turi būti vadovaujamasi atliekant specializuotą ekspertizę, priklausomai nuo to kokiu tikslu ji skiriama ir atliekama (dėl pretendento tinkamumo tarnauti vidaus reikalų sistemoje; mokytis atitinkamose vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose; sveikatos sutrikdymo masto nustatymo; tinkamumo užimti atitinkamas pareigas vidaus tarnyboje ar tinkamumo vidaus tarnybai). Kaip jau buvo minėta, atsakovo CMEK pagrindas atlikti pareiškėjo specializuotą medicininę ekspertizę buvo statutinės įstaigos, kurioje pareiškėjas tarnauja 2010 m. rugpjūčio 2 d. siuntimas, kuriame, kaip to reikalauja CMEK atlikimo tvarkos aprašo 6 punktas, pateikti specializuotos ekspertizės uždaviniai: nustatyti sveikatos sutrikdymo mastą, dėl to likusius sveikatos pakitimus, taip pat pareigūno tinkamumą tolesnei vidaus tarnybai pagal Sąvado II skiltį. Pareiškėjas dėl CMEK ekspertinio sprendimo Nr.2808 dalies (4-oji ekspertinė išvada), kuria jis pripažintas tinkamu tolesnei vidaus tarnybai, ginčo nekėlė.

CMEK atlikimo tvarkos aprašo VIII dalis nustato pareigūno sveikatos sutrikdymo sunkumo masto nustatymo ypatumus. Šio aprašo 49 punkte nurodyta, kad pareigūnų ar kursantų ekspertizė, nustatant sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą, dėl to likusius sveikatos pakitimus ir pareigūno tinkamumą tolesnei vidaus tarnybai ar kursanto vidaus tarnybai (profesiniam rengimui), kai pareigūno sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, o kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, atliekama ir ekspertiniai sprendimai priimami vadovaujantis Taisyklių ir Sąrašo nuostatomis. Nagrinėjamu atveju CMEK sprendė, ar yra pagrindas pareiškėjo 2010 m. gegužės 4 d. traumą kvalifikuoti pagal Sąrašo 3.2 punktą, t.y. priskirti lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymui.

Sąrašo 3 punktas nustato, kad lengviems sužeidimams, traumoms ir kitiems sveikatos sutrikdymams priskiriami šio Sąrašo 3.1 – 3.11 punktuose išvardyti sužeidimai, traumos ir kiti sveikatos sutrikdymai, kurie lėmė ilgiau kaip 10 dienų trunkantį laikinąjį nedarbingumą. Sąrašo 3.2 punkte nurodyti nekiauriniai sužeidimai ir traumos, jeigu nepažeisti vidaus organai, sąnariai, sausgyslės, stambiųjų nervų kamienai ar pagrindinės kraujagyslės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Sąrašo nuostatas, yra išaiškinęs, jog tam, kad atitinkamas sveikatos sutrikdymas būtų priskirtas apysunkiam arba lengvam, jis turi atitikti abi Sąrašo 2 ar 3 punktuose nustatytas sąlygas, t.y. pagal sveikatos sutrikdymo trukmę ir pagal sveikatos sutrikdymo pobūdį (žr.Lietuvos vyriausio administracinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.A146-461/2010; 2010 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr.P502-191/2010;2010 m. gruodžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.A438-3362/2010). Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo dėl Sąrašo 2 ir 3 punkto nuostatų aiškinimo ir taikymo nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir kurti naują precedentą (Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis, Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarimas), kadangi į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog nėra visumos sąlygų taikyti Sąrašo 3.2 punktą.

Sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo taisyklių 10.2 punkto nuostata, kad CMEK nustato sunkų, apysunkį arba lengvą sveikatos sutrikdymo laipsnį, išskyrus tuos atvejus, kai sunkaus, apysunkio arba lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymo nėra, turi būti aiškinama kartu su Sąrašo 2 ir 3 punktuose nustatytu teisiniu reguliavimu, kuris apysunkius bei lengvus sužalojimus sieja su atitinkama laikinojo nedarbingumo trukme ir atitinkamais Sąraše išvardytais sveikatos sutrikdymais (dviejų sąlygų visuma), suponuoja išvadą, kad ne kiekvieną pareigūno patirta trauma CMEK gali būti kvalifikuojama kaip lengviausio Sąraše numatyto sunkumo laipsnio (lengvo laipsnio) sveikatos sutrikdymas. Apelianto nurodytas CMEK atlikimo tvarkos aprašo 50 punktas, kuriame nustatyta, kad tuo atveju, kai atliekant pareigūnų ir kursantų ekspertizę, nustatant sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą, iš kitų asmens sveikatos priežiūros įstaigų pateiktuose medicinos dokumentuose nurodyta gydymo dėl sveikatos sutrikdymo trukmė neatitinka nustatomojo sveikatos sutrikdymo pobūdžio, mechanizmo ir (ar) laiko, sveikatos sutrikdymo sunkumo mastas nustatomas esančiais sveikatos sutrikdymo objektyviais duomenimis, negali būti aiškinamas ir taikomas nepaisant aukštesnės galios teisės aktuose, t.y. Sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo taisyklių 10.2 punkte ir Sąrašo 2 ir 3 punktuose nustatytų sąlygų.

Medicininio tikrinimo aktas pildomas (nuosekliai atitinkamos jo dalys) per visą ekspertizės atlikimo procedūrą. Pagal Aprašo 64 punkte nustatytus reikalavimus medicininio tyrimo akte turi būti gydytojų ekspertų (gydytojų specialistų) įrašai (tam skirtose akto vietose) apie tiriamųjų nusiskundimus, ligų ar sveikatos problemų kilmę, vystymąsi, objektyvaus ištyrimo duomenys. Atsižvelgiant į visus šiuos duomenis, rašomos ekspertinės išvados. Aprašo 64 punkte nurodyta, kad gydytojo eksperto ekspertinę išvadą sudaro diagnozės, jas atitinkantys TLK-10 keturženkliai kodai ir ligas ar sveikatos problemas atitinkantys Sąvado punktai, skiltys, nuomonė, pastabos ir (ar) rekomendacijos dėl ekspertinio sprendimo. Diagnozės formuluojamos nurodant pagrindinę ligą ar sveikatos problemą, jų stadiją, formą, esamas komplikacijas, organų (organizmo) funkcijos sutrikimo laipsnį ir (ar) fizinio trūkumo kompensacijos laipsnį, taip pat išvardijamos gretutinės sveikatos problemos. Iš pateiktų į bylą įrodymų nustatyta, kad atlikdama pareiškėjo ekspertizę CMEK ištyrė visus medicininius dokumentus, kurie Sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo taisyklių, Sąrašo ir CMEK atlikimo tvarkos aprašo taikymo kontekste pagal siuntime pateiktą užduotį turėjo būti vertinami sprendžiant dėl pareiškėjo 2010 m. gegužės 4 d. traumos sunkumo ir galimų jos liekamųjų reiškinių, t.y. TP išvada, Nelaimingo atsitikimo tyrimo aktu, ambulatorine kortele, pažyma apie traumos sunkumą, vertino 2010 m. gegužės 7 d. specialisto išvadą, taip pat rėmėsi pareiškėjo ekspertinio tyrimo duomenimis. Pradedant ekspertizę, 2010 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjas užpildė anamnezės (duomenų apie savo sveikatą), lapą, kuriame nurodė, kad yra sveikas. Medicininio tikrinimo akto dalyje „Chirurginio tyrimo duomenys“ (2.10 p.) užfiksuota, kad šiam specialistui pareiškėjas jokių nusiskundimų nepareiškė (anamnezėje nurodė 2010 m. gegužės 4 d. įvykį, kuriame buvo sumuštas dešinysis riešas ir abi blauzdos, taip pat, kad atsisakė nedarbingumo pažymėjimo). Šioje Akto dalyje gydytojas specialistas (chirurgas) nurodė tą pačią diagnozę T00.9 - daugybiniai sumušimai (dešiniojo riešo ir abiejų blauzdų), kuri buvo nustatyta pareiškėjo apsilankymo dieną (2010 m. gegužės 5 d.) VRM Medicinos centro Vilniaus filiale. 2010 m. rugpjūčio 5 d. posėdyje CMEK, remdamasi ekspertizės metu surinktais pareiškėjo ekspertinio tyrimo duomenimis ir medicininiais dokumentais, priėmė Taisyklių 10 punkte numatyto turinio reikalavimus atitinkantį ekspertinį sprendimą, kuriame nurodė, kad: pareiškėjo sveikatos sutrikdymas yra 2010 m. gegužės 4 d. fizinio veiksnio, padarinys susietas priežastiniu ryšiu (šios išvados pagrindas: 2010 m. liepos 21 d. TP išvada Nr. 10-7-1S6-35), tačiau šis sveikatos sutrikdymas sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašui nepriskirtas (neatitinka Sąrašo 3 punkto reikalavimų); po sveikatos sutrikdymo liekamųjų reiškinių neliko; tinkamas tolesnei vidaus tarnybai. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad jis nedalyvavo CMEK posėdyje yra teisinga, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas nežinojo apie tą pačią dieną, kurią buvo atlikta pareiškėjo ekspertizė, vykusį CMEK posėdį. Medicininio tikrinimo akto 2.10 punkte įrašyta, kad pareiškėjo chirurginį tyrimą atlikęs gydytojas S. R., kuris, kaip matyti iš įrašų CMEK dokumentuose, yra ir CMEK pirmininkas, informavo pareiškėją apie tą pačią dieną vyksiantį CMEK posėdį, tačiau pareiškėjas dalyvauti atsisakė ir išskubėjo į darbą. CMEK atlikimo tvarkos aprašas nenumato tiriamo asmens privalomo dalyvavimo ir nedraudžia CMEK (kolegialiam subjektui) baigus ekspertizę priimti ekspertinį sprendimą tiriamajam atsisakius ar nepageidaujant dalyvauti posėdyje. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad CMEK priėmusi ekspertinį sprendimą posėdyje pareiškėjui nedalyvaujant, pažeidė pagrindines procedūras ir taisykles.

ABTĮ 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o tai pagal aptariamo straipsnio 2 dalį, reiškia, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas turi įvertinti ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismo sprendimo turinio reikalavimus nustato ABTĮ 87 straipsnis, šio straipsnio 4 dalis – sprendimo motyvuojamosios dalies reikalavimus. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti nurodyta: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi proceso dalyvių byloje pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo teismui nėra privaloma (ABTĮ 57 str. 6 d.). Pažymėtina, kad pareiškėjui bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo posėdyje metu, kaip ir kitiems bylos proceso dalyviams, buvo suteikta galimybė pateikti savo poziciją dėl bylos aplinkybių, užduoti klausimus iškviestiems liudytojams, specialistui, pareikšti savo nuomonę dėl įrodymų. Pareiškėjo paaiškinimai teismo buvo įvertinti kartu su kitais teismo posėdyje ištirtais įrodymais. Iš pateiktų į bylą įrodymų nustatyta, kad po 2010 m. gegužės 4 d. patirtos traumos pareiškėjas ir toliau vykdė tarnybos funkcijas (dirbo). 2010 m. gegužės 5 d. lankėsi pas gydytoją VRM Medicinos centro Vilniaus filiale, skundėsi skausmu dešinės rankose rieše ir kojų nubrozdinimais, tačiau nedarbingumo pažymėjimo atsisakė. Gydytoja pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje 2010 m. gegužės 5 d. nurodė diagnozę T00.9 (daugybinis kūno sumušimas). Pirmosios instancijos teismas apklausė liudytoja 2010 m. gegužės 5 d. pareiškėją apžiūrėjusią ir šį įrašą jo sveikatos istorijoje padariusią gydytoją R. B., kuri teismo posėdyje patvirtino, kad pareiškėjo patirta trauma buvo lengva, pacientas teigė, kad dirbti gali, laikinojo nedarbingumo pažymėjimo atsisakė, todėl šis dokumentas jam negalėjo būti išrašytas. Minėta liudytoja teismo posėdyje darė prielaidą, kad jei pareiškėjas nebūtų atsisakęs laikinojo nedarbingumo pažymėjimo, jo laikinasis nedarbingumas galėjo tęstis daugiausia 7-10 dienų. Prielaidomis teismo sprendimas negali būti grindžiamas. Pažymėtina, kad net ir konstatavus pagal medicininius dokumentus tokią laikinojo nedarbingumo trukmę, ji, kaip jau buvo minėta, nėra pakankama taikyti Sąrašo 3.2 punktą. Teismas, patikrinęs pareiškėjo argumentus dėl jo gydymosi 2010 m. rugpjūčio mėnesį Trakų medicininės reabilitacijos centre, iš rašytinių įrodymų, taip pat remdamasis specialisto išvada, pagrįstai nustatė, kad šis pareiškėjo gydymasis nėra susijęs su 2010 m. gegužės 4 d. trauma, kad poliklinika siuntė pareiškėją nurodydama diagnozę M75, kad pareiškėjas buvo gydomas diagnozavus dešiniojo peties sąnario aukštumo sindromą, dešiniojo viršdyglinio raumens sausgyslės plyšimą, stuburo osteochondrozę, lumbalgiją. ABTĮ 61 straipsnis suteikia teismui teisę nagrinėjant bylą kviesti specialistą tais atvejais, kai nagrinėjant bylą reikia specialių žinių dokumentams, daiktams ar veiksmams ištirti bei įvertinti. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pakvietė specialistu habilituotą mokslų daktarą, gydytoją ortopedą traumatologą N. P., kuris Sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. V-688 įtrauktas į Sveikatos apsaugos ministerijos specialistų konsultantų sąrašą, vertintina kaip aplinkybė, kuri padėjo teismui pilniau ir visapusiškiau išnagrinėti bylą. Šis specialistas, susipažinęs su byloje esančiais medicininiais dokumentais, susijusiais su pareiškėjo 2010 m. gegužės 4 d. trauma, taip pat pareiškėjo gydymo Trakų medicininės reabilitacijos centre ligos istorija, pateikė išvadas, kad V. R. laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 16 d. iki 2010 m. rugpjūčio 28 d. buvo gydomas dėl visiškai kitų sveikatos sutrikimų ir jie negali būti siejami su jo 2010 m. gegužės 4 d. patirta trauma. Specialistas taip pat pateikė išvadą, kad 2010 m. gegužės 4 d. V. R. diagnozuoti odos nubrozdinimai, atitinkamo dydžio poodinės kraujosruvos ir riešo srities sumušimas su kraujosruva (klasifikacijos kodas pagal TLK-10 T00.9) liekamųjų reiškinių nesukėlė, nes buvo konstatuoti paviršiniai odos ir poodžio sužalojimai. Specialistas taip pat pateikė išvadą, kad nagrinėjamu atveju sužalojimų plotas buvo nedidelis, todėl negali nulemti nedarbingumo. Specialisto išvada, kaip ir bet kuris kitas įrodymas, teismui neturi išskirtinės galios (ABTĮ 57 str.6 d.). Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytų argumentų matyti, teismas specialisto išvadą vertino kartu su byloje esančių įrodymų visuma pagal minėtas įrodymų vertinimo taisykles. Pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai iš esmės yra pareiškėjo nuomone pagrįstas nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Kaip jau minėta, teismui galioja ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytos įrodymų vertinimo taisyklės. Patikrinusi bylą teisėjų kolegija nenustatė pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus pažeidė šių taisyklių reikalavimus, ar kad netinkamai vertino įrodymus.

CMEK atlikdama pareiškėjo ekspertizę, teisės aktus taikė teisingai. Kaip jau buvo minėta, sveikatos sutrikdymo sunkumo masto nustatymą įgyvendinant Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio nuostatas reglamentuoja Vyriausybes 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130 patvirtintos Sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo taisyklės ir Sąrašas, o Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro, Lietuvos Respublikos socialines apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužes 23 d. įsakymu Nr.V-298/158/Al-86, yra parengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 141 straipsniu ir Vyriausybės 2002 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. 1703 „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso įgyvendinimo“ 2.2 punktu ir skirtos nustatyti sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą atliekant ikiteisminį tyrimą ir vykdant baudžiamąjį persekiojimą dėl veikų, numatytų BK 135 str.(sunkus sveikatos sutrikdymas), BK138 str.(nesunkus sveikatos sutrikdymas) ir BK 140 str.(fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas). Taigi minėti poįstatyminiai teisės aktai yra priimti įgyvendinant skirtingus teisinius santykius reguliuojančius įstatymus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad šiais poįstatyminiais teisės aktais reglamentuojami sveikatos sutrikdymo sunkumo masto nustatymo būdai negali būti tarpusavyje tapatinami (žr. Lietuvos vyriausio administracinio teismo 2008 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.A438-1735/2008). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai lygino šių poįstatyminių teisės aktų nuostatas dėl sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo, tačiau šis lyginimas neturėjo reikšmės priimto sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui.

CMEK atlikdama ekspertizę turi įvykdyti pareigūną siuntusios įstaigos pateiktą ekspertinę užduotį (CMEK atlikimo tvarkos aprašo 6 p.) dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taikydama jau minėtus teisės aktus (Sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo taisykles, Sąrašą, CMEK atlikimo tvarkos aprašą). CMEK pareiga atsakyti į jos kompetencijai priskirtus klausimus, pateiktus pareigūną siuntusios įstaigos siuntime (žr. Lietuvos vyriausio administracinio teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.A143-1899/2008).CMEK kompetencijai nėra priskirta spręsti klausimus, susijusius su atitinkamu įvykių pripažinimu draudiminiais įvykiais, todėl atlikdama specializuotą ekspertizę, paskirtą Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio pagrindu, Komisija neturi vadovautis pareiškėjo minimomis 1991 m. gruodžio 5 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 530 pavirtintomis Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygomis ir jų priedu – Draudimo sumų, mokamų ryšium su draudiminiais įvykiais asmenims, apdraustiems valstybės lėšomis, lentele.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje nustatytas aplinkybes bei surinktus įrodymus, materialinės ir procesinės teisės normas taikė iš esmės teisingai, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusLaimė BaltrūnaitėAnatolijus Baranovas