- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2007-05-08
- Bylos Nr.
- 2A-481-601/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis, Rūta Palubinskaitė, Evaldas Burzdikas (pran.)
- Ieškovas
- I. Ž.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- VĮ “Registrų centras”
- Advokatai
- Rasa Užkuraitienė
- Kategorijos
- 30.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko bei pranešėjo Evaldo Burzdiko, kolegijos teisėjų Raimondo Buzelio ir Rūtos Palubinskaitės, sekretoriaujant Vaidai Urbanavičienei, dalyvaujant ieškovei I. Ž. , jos atstovei advokatei Rasai Užkuraitienei, atsakovo Kauno miesto savivaldybės atstovei Laimai Pušinskienei, trečiojo asmens VĮ “Registrų centras” Kauno filialo atstovui Vygandui Moliui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-01298-52/2007, pagal ieškovės I. Ž. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims – VĮ “Registrų centro” Kauno filialui, F. K. Ž. dėl teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą pripažinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti jai teisę privatizuoti dviejų kambarių, 45,31 kv. m. bendrojo ploto gyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), ir įpareigoti atsakovą – Kauno miesto savivaldybę, sudaryti šio buto pirkimo – pardavimo sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. sausio 22 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai.
Teismas nustatė, kad 1999 m. rugpjūčio 4 d. ieškovė ir J. Z. sudarė mainų sutartį, pagal kurią ieškovė išmainė nuosavybės teise turėtą trijų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), į J. Z. turėtą teisę nuomoti dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini). Mainų sutartis buvo sudaryta gavus Kauno miesto mero leidimą. Nuo 1999 m. rugpjūčio 4 d. ieškovė tapo gyvenamosios patalpos - buto pagrindine nuomininke ir 1999 m. rugpjūčio 12 d. su Savivaldybės įmone “Panemunės butų ūkis” pasirašė neterminuotą nuomos sutartį. Teismas nustatė, kad 1995 m. gegužės 9 d. J. Z. , LR butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, su prašymu kreipėsi į Kauno miesto valdybą dėl buto privatizavimo ir įgijo subjektinę teisę privatizuoti minėtą butą, kurį vėliau mainų sutartimi perdavė ieškovei. Teismas sprendė, kad teisė privatizuoti gyvenamąją patalpą yra turtinė teisė (CK 1.112 str.), kuri gali būti perleidžiama ir ieškovei mainų sutarties pagrindu perėjo J. Z. įstatymų nustatyta tvarka įgyta subjektinė teisė privatizuoti jos nuomojamą gyvenamąją patalpą – butą, bei nurodė, kad ieškovė atitinka visas kitas LR butų privatizavimo įstatyme numatytas sąlygas – ginčo butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektu, ieškovė yra pagrindinė buto nuomininkė, yra sudarytas ieškovės ir kitų šeimos narių susitarimas dėl buto privatizavimo jos vardu, butas nėra privatizuotas, jokios kitos gyvenamosios patalpos ieškovė nėra privatizavusi.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti 2007 m. sausio 22 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą, ieškinį atmesti. Motyvuose nurodo:
1) teismas nepagrįstai konstatavo, kad teisė privatizuoti gyvenamąją patalpą gali būti perleidžiama ir nepagrįstai laikė, kad ieškovė pagal mainų sutartį perėmė ir kitas su nuomos teise susijusias teises, tame tarpe ir teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą – butą. Lietuvos Aukščiausiasis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002 pasisakė, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą atsiranda tam tikro teisės akto pagrindu, šiuo atveju – LR butų privatizavimo įstatymo. Pagal galiojusį LR butų privatizavimo įstatymą ieškovė nebuvo buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkė, todėl, galiojant minėtam įstatymui, neįgijo subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą;
2) kadangi ieškovė LR butų privatizavimo įstatymo pagrindu, jo galiojimo metu, neįgijo subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą, todėl šioje byloje negalėjo būti taikomas LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti įstatymo 12 str. 1 d. 2 p., kuriame numatyta teismo teisė sprendimu privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, pagal LR butų privatizavimo įstatymą, nes nurodyta teisės norma neleidžia pradėti butų privatizavimo procedūros, o tik sudaro galimybę užbaigti pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras.
Teismo posėdžio metu apelianto atstovė prašė patenkinti apeliacinį skundą, o ieškovo ir trečiojo asmens atstovai prašė palikti nepakeistą teismo sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Byloje nustatyta, kad J. Z. 1993 m. gegužės 20 d. padavė prašymą privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo butas) (b. l. 38). 1999 rugpjūčio 4 d. ieškovė I. Ž. sudarė mainų sutartį su J. Z. , pagal kurią jai priklausantį nuosavybės teise butą, esantį (duomenys neskelbtini), išmainė į teisę nuomoti ginčo butą (b. l. 6). 1998 m. rugpjūčio 03 d. Kauno miesto valdyba potvarkiu Nr. 241 suteikė ieškovei teisę apsigyventi ginčo bute (b. l. 11), o 1999 m. rugpjūčio 12 d. Kauno miesto savivaldybės įmonė „Panemunės butų ūkis“ sudarė su ieškove ginčo buto nuomos sutartį. 2006 m. kovo 3 d., siekiant sudaryti ginčo buto privatizavimo sutartį, ieškovė I. Ž. su vyru F. K. Ž. sudarė susitarimą, jog ginčo butas bus privatizuojamas ieškovės vardu (b. l. 12).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, ne kartą konstatavo, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė. Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu. Sprendžiant, ar ieškovas turėjo teisę privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą (toliau – BPĮ), galiojusį iki 1998 m. liepos 1 d., pirmiausia reikia nustatyti visas šiame įstatyme nustatytas tokio privatizavimo sąlygas, t. y.: 1) ar ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (BPĮ 4 str.), 2) ar ginčo butas yra gyvenamoji patalpa ir gali būti privatizavimo objektas (BPĮ 2 str., 3 str.), 3) ar ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo buto privatizavimo (BPĮ 1 str., 5 str., 10 str., 11 str.), t. y. nuomininkai norėję privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas, turėjo įstatymų nustatytais terminais pareikšti norą jas įsigyti nuosavybėn. Be to, pagal BPĮ 5 str. prasmę privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių susitarimo sudarymas taip pat buvo būtina buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutarties sudarymo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-261/2006). Nagrinėjamu atveju, ieškovė ginčo buto nuomininke tapo tik 1999 m. rugpjūčio mėnesį, susitarimas, dėl to kieno vardu bus privatizuojamas ginčo butas ir kas taps privatizuoto buto savininku, sudarytas tik 2006 m. kovo 3 d., t. y. jau negaliojant Butų privatizavimo įstatymui (BPĮ galiojo iki 1998 m. liepos 1 d.), todėl ieškovė neįgijo subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą, nes jos valia privatizuoti nuomojamą ginčo butą šiame įstatyme nustatytais terminais ir tinkama forma ne tik nebuvo išreikšta, bet ir negalėjo būti išreikšta. Tokiu būdu teisėjų kolegija sutinka su apeliacino skundo argumentu, jog ieškovė BPĮ pagrindu ir jo galiojimo metu neįgijo subjektinės teisės privatizuoti ginčo buto.
Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino vadovaudamasis CK 1.112 str. ir sprendžiant, kad 1999 m. rugpjūčio 4 d. mainų sutartimi ieškovei buvo perduotos visos su nuomos sutartimi susijusios teisės tame tarpe ir teisė privatizuoti ginčo butą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ši teismo išvada yra nepagrįsta. Civilinės teisės doktrina ir teisės taikymo tradicijos numato, kad ginčo santykiui taikomi tie įstatymai, kurie galiojo ginčo santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Tai įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str. 1 d., kur numatyta, kad Civilinis kodeksas taikomas civiliniams santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus <...>. 1999 m. rugpjūčio 4 d. sutarties (toliau – sutartis), iš kurios kildinama ieškovės subjektinė teisė privatizuoti ginčo butą, sudarymo metu galiojo 1964 m. CK (2000 m. CK įsigaliojo tik 2001 m. liepos 1 d.), todėl pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, nepagrįstai vadovavosi 2000 m. CK 1.112 str. nuostatomis. Sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 4 str. 1 d. numatyta, kad civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš Lietuvos Respublikos įstatymų numatytų pagrindų, taip pat iš fizinių ir juridinių asmenų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymuose numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas, o 2 d. numatyta, kad remiantis tuo, civilinės teisės ir pareigos atsiranda: 1) iš įstatymuose numatytų sandorių, taip pat iš sandorių nors įstatymuose nenumatytų, bet šiems neprieštaraujančių <...>. Darytina išvada, kad sudaryta sutartis, pagal kurią ieškovė jai priklausantį nuosavybės teise butą, išmainė į teisę nuomoti ginčo butą, yra įstatyme nenumatytas sandoris, tačiau jis jiems neprieštaraujantis, šio sandorio pagrindu buvo sukurtos šalims teisės ir pareigos ir jos įvykdytos (ieškovė tapo ginčo buto nuomininke). Teisėjų kolegija, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, sprendžia, kad šia sutartimi nebuvo perduota ieškovei teisė privatizuoti ginčo butą, nes ši teisė atsiranda tik tam tikro teisės akto pagrindu (BPĮ pagrindu) ir kiekvienas konkretus asmuo, norintis įgyti subjektinę teisę privatizuoti butą, turi atitikti šio specialaus teisės akto keliamus reikalavimus. Pažymėtina, kad privatizavimo procesas, kurio metu nuosavybės teisė pereina privatiems asmenims, be bendrųjų teisės normų, reguliuojamas ir specialiomis teisės normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-394/2002, Teismų praktika Nr. 18, p.13). Taigi asmuo, įgijęs subjektinę teisę privatizuoti butą (pagal specialų įstatymą), negali šios teisės perduoti asmeniui (vadovaujantis bendrosiomis teisės normomis), kuris tokios teisės negali įgyti pagal Butų privatizavimo įstatymą. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra konstatavęs, kad <...> nuomininkai, pasikeitę nuomojamomis gyvenamosiomis patalpomis, perima visas ankstesnes nuomininko iš nuomos sutarties kilusias teises ir pareigas, tačiau neįgyja specialiame įstatyme nustatytų teisių dėl buto privatizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 15 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-117/2006).
Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog ieškovė nėra įgijusi subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą.
Apibendrindama išdėstytus teisinius argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytų bylos aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino bei taikė tiek Civilinio kodekso, tiek Butų privatizavimo įstatymo normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių įstatymų aiškinimo ir taikymo praktikos ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (CPK 263 str.), todėl apeliacine tvarka apskųstas teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškovės I. Ž. ieškinys atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 330 str.).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Apeliacinį skundą patenkinti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 22 d. teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti.