- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-02-15
- Bylos Nr.
- 3K-3-117/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Česlovas Jokūbauskas (pirm.), Sigitas Gurevičius, Algimantas Spiečius (pran.)
- Ieškovas
- N. B., Z. B.
- Atsakovas
- Klaipėdos miesto savivaldybei
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus ir Algimanto Spiečiaus (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų N. B. ir Z. B. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų N. B. ir Z. B. ieškinį atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas pripažinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai 2004 m. liepos 14 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą. Jie nurodė, kad Klaipėdos miesto mero 1991 m. rugpjūčio 30 d. potvarkiu Nr. 463 V. J. A., gyvenusiam (duomenys neskelbtini), buvo leista apsikeisti butais su ieškovais, tuo metu gyvenusiais (duomenys neskelbtini). Ieškovams nurodyto potvarkio pagrindu 1991 m. rugsėjo 5 d. buvo išduotas gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini) orderis. Ieškovai, išvykdami iš Rusijos, žinojo, kad Rusijoje jie turėjo teisę neatlygintinai privatizuoti jų turėtą butą, todėl tikėjosi, kad tokia teise galės pasinaudoti ir Lietuvos Respublikoje. V. J. A. pasinaudojo teise Rusijoje privatizuoti ieškovams priklausiusį butą. Tuo tarpu Komunalinio ūkio ir paslaugų departamentas prie Statybos ir urbanistikos ministerijos 1992 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. 4–1144 atmetė N. B. pareiškimą dėl buto (duomenys neskelbtini) privatizavimo, motyvuodamas, kad pagal Butų privatizavimo įstatymą pirkti gyvenamąjį namą ar butą turėjo teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo ar buto nuomininkai. Ieškovų teigimu, V. J. A., gyvenęs ginčo bute iki 1991 metų, pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį buvo tinkamas privatizavimo subjektas, todėl ieškovai, apsikeitę butais, perėmė iš V. J. A. ir teisę privatizuoti ginčo butą. Ieškovai, remdamiesi Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktu, CK 1.138 straipsnio 1 dalies 1 punktu, patikslintu ieškinio pareiškimu prašė teismo pripažinti teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2005 m. balandžio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas nustatė, kad ieškovai yra Rusijos piliečiai, turintys leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir nuo 1991 m. rugsėjo 18 d. deklaravę gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Teismas pripažino ieškovus tinkamais subjektais privatizuoti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį; motyvavo, kad pagal šį įstatymą pirkti nuomojamą gyvenamąją patalpą turėjo teisę ne tik tie nuomininkai arba jų šeimos nariai, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną (1991 m. birželio 30 d.) buvo perkamo buto nuomininkai, bet ir tie asmenys, kuriems po nurodyto įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa, t. y. Butų privatizavimo įstatyme nebuvo nurodyta, kad asmenys, kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka suteikta gyvenamoji patalpa, turėjo nuolat gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismas nustatė, kad ieškovams ginčo butas buvo suteiktas Klaipėdos miesto mero 1991 m. rugpjūčio 30 d. potvarkiu. Be to, V. J. A., kuris ginčo butą nuomojo iki apsikeitimo butais, turėjo teisę privatizuoti šį butą lengvatinėmis sąlygomis, o ieškovai tokią teisę turėjo Rusijoje, todėl, pasikeitus nuomininkams, išliko ankstesnė nuomininkų teisė lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti ginčo butą.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2005 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu jį tenkino, panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 25 d. sprendimą ir ieškinį atmetė. Kolegija nurodė, kad Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodyti du atvejai, kada asmenys galėjo privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis, t. y. įstatymo įsigaliojimo dieną jie buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimos nariai; po įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka jiems buvo suteikta gyvenamoji patalpa, tačiau kolegija pabrėžė, kad abiem atvejais asmenys turėjo iki 1989 m. lapkričio 3 d. gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje. Kolegija išvadą motyvavo, remdamasi Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, nustačiusia, kad pagal Butų privatizavimo įstatymą Lietuvos Respublikos piliečiai, grįžtantys į Lietuvą iš buvusios SSRS respublikų bei Latvijos ir Estijos valstybių, turėjo teisę pirkti nuomojamą gyvenamąjį namą, butą, kurį įgijo pasikeisdami su Lietuvos gyventojais. Kolegijos vertinimu, įstatymų leidėjas, papildydamas Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnį, nustatė vienintelę išimtį, kad iki 1989 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje negyvenę asmenys turėjo teisę pirkti nuomojamą gyvenamąją patalpą lengvatine tvarka, jei tie asmenys grįžo į Lietuvą iš buvusios SSRS respublikų bei Latvijos ir Estijos valstybių ir įgijo norimą privatizuoti gyvenamąją patalpą pasikeisdami su Lietuvos gyventojais. Ieškovai nebuvo tinkami Butų privatizavimo įstatymo subjektai ir neturi teisės privatizuoti nuomojamą patalpą lengvatine tvarka. Kolegija atmetė ieškovų argumentus, kad atsisakymas leisti ieškovams privatizuoti ginčo butą pažeidžia ieškovų teisėtų lūkesčių principą; motyvavo, kad Klaipėdos miesto mero 1991 m. rugpjūčio 30 d. potvarkis nėra apskųstas įstatymo nustatyta tvarka, jis buvo priimtas galiojant Butų privatizavimo įstatymui, todėl ieškovų lūkesčių kolegija nelaikė teisėtais ir neprieštaraujančiais įstatymui. Kolegija taip pat nepripažino nurodyto potvarkio diskriminaciniu, nes ieškovams neatimta teisė į būstą, jie neiškeldinami iš nuomojamų gyvenamųjų patalpų, jie turi teisę įsigyti nuomojamas gyvenamąsias patalpas nuosavybėn.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą ir palikti nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 25 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį. Kasatorių teigimu, atsakovas apeliaciniame skunde sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, pagal nurodytą Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnį pirkti butą turėjo teisę ne tik tie asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ar įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo buto nuomininkai, bet ir tie asmenys, kuriems po įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, išeidamas už apeliacinio skundo ribų, pažeidė CPK 320 straipsnį, nes pasisakė ir vertino pirmosios instancijos teismo išvadą, kurios atsakovas neginčijo, ir dėl to priėmė nepalankų ieškovams sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas aiškino Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį neatsižvelgdamas į Butų kodekso, galiojusio iki 1998 m. liepos 1 d., 69 straipsnį. Keitimasis gyvenamosiomis patalpomis – tai dviejų ar daugiau nuomininkų ir jų pilnamečių šeimos narių susitarimas apsikeisti gyvenamosiomis patalpomis, kurio pagrindu nuomininkai perduoda vienas kitam ne tik gyvenamąsias patalpas, bet ir teises bei pareigas, kylančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties. Klaipėdos miesto mero 1991 m. rugpjūčio 30 d. potvarkio pagrindu ieškovai perėmė iš V. J. A. teises ir pareigas, susijusias su nuomoto buto privatizavimu.Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsisakymas leisti ieškovams privatizuoti ginčo butą nėra diskriminacinio pobūdžio ir nepažeidžia ieškovų teisėtų lūkesčių principo. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gegužės 30 d. nutarimo Nr. I-1394 „Dėl Lietuvos Respublikos butų Privatizavimo įstatymo įsigaliojimo“ 3 punkte buvo nustatyta, kad Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta sąlyga, pagal kurią teisę pirkti gyvenamąjį namą, butą turėjo tik tie asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje, nebuvo taikoma Lietuvos Respublikos piliečiams. Kasatorių teigimu, šiuo punktu yra diskriminuojami ne Lietuvos Respublikos piliečiai. Be to, 1991 m. liepos 29 d. Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos ir Lietuvos Respublikos sutarties dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kiekviena Aukštoji Susitariančioji Šalis visiems šios Sutarties 4 straipsnyje nurodytiems asmenims, gyvenantiems jos teritorijoje, nepriklausomai nuo jų tautybės garantuoja pilietines ir politines, socialines, ekonomines ir kultūrines teises bei pagrindines žmogaus laisves pagal visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus bei normas ir šalies, kurioje gyvena, įstatymus, taip pat etninėms, religinėms ir kalbinėms mažumoms priklausančių asmenų teisę kartu su kitais tos pačios grupės nariais arba oficialiai užregistruotos bendruomenės nariais naudotis savo kultūra, išpažinti savo religiją ir atlikti jos apeigas, taip pat vartoti gimtąją kalbą.
Šalies argumentai
Atsakovo atsiliepimo į ieškovų kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Klaipėdos miesto mero 1991 m. rugpjūčio 30 d. potvarkiu Nr. 463 V. J. A., gyvenusiam (duomenys neskelbtini), buvo leista apsikeisti butais su ieškovais, tuo metu gyvenusiais (duomenys neskelbtini). Ieškovams nurodyto potvarkio pagrindu 1991 m. rugsėjo 5 d. buvo išduotas gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini) orderis. V. J. A. pasinaudojo teise Rusijoje privatizuoti ieškovams priklausiusį butą. Pirmosios instancijos teismas pripažino ieškovus tinkamais privatizavimo subjektais pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, nes įstatyme nebuvo nurodyta, kad asmenys, kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka suteikta gyvenamoji patalpa, turėjo nuolat gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje. Be to, pasikeitus nuomininkams, išliko ankstesnė nuomininkų teisė lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti ginčo butą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad visais atvejais norintys privatizuoti butą asmenys turėjo iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacija yra išimtinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik tuo atveju, kai yra CPK 346 straipsnyje nurodyti pagrindai. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė Butų privatizavimo įstatymo normas, reglamentuojančias tinkamų buto privatizavimo subjektų teisę privatizuoti butą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Butų privatizavimo įstatyme, galiojusiame iki 1998 m. liepos 1 d., buvo nustatyta valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo tvarka ir terminai, taip pat nuomojamų patalpų įsigijimo nuosavybėn sąlygos. Pagal nurodyto įstatymo 2 straipsnio 1 dalį pirkimo–pardavimo objektas buvo valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose, butai ir kambariai bendrabučiuose, o pirkimo–pardavimo subjektai, kurie turėjo teisę pirkti butus ir kambarius bendrabutyje, pagal nurodyto įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo asmenys, nuo 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyvenę Lietuvoje ir įstatymo įsigaliojimo dieną buvę perkamo namo, buto nuomininkai arba jų šeimos nariai. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovai Lietuvos Respublikoje apsigyveno susikeitę gyvenamosiomis patalpomis su Lietuvos Respublikoje gyvenusiu asmeniu, 1991 m. rugsėjo 5 d. jiems buvo išduotas gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini) orderis. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovai negalėjo būti laikomi nuolat gyvenusiais Lietuvos Respublikos teritorijoje iki 1989 m. lapkričio 3 d., nes jie Lietuvos Respublikoje apsigyveno tik 1991 m. rugsėjo 5 d., todėl neturėjo teisės privatizuoti ginčo butą. Teisėjų kolegija vertina, kad Komunalinio ūkio ir paslaugų departamentas prie Statybos ir urbanistikos ministerijos 1992 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. 4–1144 pagrįstai neleido ieškovei N. B. privatizuoti buto (duomenys neskelbtini), nes pagal Butų privatizavimo įstatymą ieškovai nebuvo tinkami ginčo patalpos privatizavimo subjektai ir jie negalėjo įstatyme nustatytu terminu ir tvarka pasinaudoti teise privatizuoti ginčo gyvenamąją patalpą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovams neįgijus subjektinės teisės, ji negalėjo būti pažeista. Dėl to taip pat atmestinas kasatorių argumentas dėl netinkamo Butų kodekso 69 straipsnio aiškinimo ir taikymo, nes nuomininkai, pasikeitę nuomojamosiomis gyvenamosiomis patalpomis, perima visas ankstesnes nuomininko iš nuomos sutarties kilusias teises ir pareigas, tačiau neįgyja specialiame įstatyme nustatytų teisių dėl buto privatizavimo. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovai, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, neturėjo teisės įgyti teisės privatizuoti ginčo butą, pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškovų ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Butų privatizavimo įstatymas taikomas tik tiems asmenims, kurie atitiko šio įstatymo reikalavimus, t. y. pasinaudoti teise privatizuoti butą galėjo tik tie asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvoje ir įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo namo, buto nuomininkai arba jų šeimos nariai. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad šis įstatymas netaikomas ir Lietuvos Respublikos piliečiams, galiojant Butų privatizavimo įstatymui nepasinaudojusiems teise privatizuoti butus lengvatinėmis sąlygomis, todėl negali būti laikomas diskriminuojančiu užsienio piliečius. Teisėjų kolegija sutinka su šia išvada, nurodydama, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje ir tarptautinėse sutartyse įtvirtintas lygiateisiškumo principas reiškia, jog visiems asmenims, kurie atitinka įstatyme nustatytus kriterijus, turi būti leista pasinaudoti įstatyme suteiktomis galimybėmis. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovai neatitiko Butų privatizavimo įstatyme nustatytų reikalavimų, todėl jiems šio įstatymo pagrindu negalėjo atsirasti teisė lengvatine tvarka privatizuoti ginčo butą, nepaisant to, kad jie nėra Lietuvos Respublikos piliečiai. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes teisingai aiškino ir taikė Butų privatizavimo įstatymo normas, reglamentuojančias tinkamų buto privatizavimo subjektų teisę privatizuoti butą, teisingai nurodė, kad ieškovai neprarado teisės įsigyti ginčo butą pagal bendrąsias nuosavybės teisės įgijimo taisykles, todėl naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Ieškovų kasacinis skundas netenkintinas.
Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, nedaro įtakos skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumui, todėl jie taip pat nesudaro pagrindo naikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą kasacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.