Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldui Vanagui (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Gapučio, Artūro Ridiko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Ž. N., a. k. (duomenys neskelbtini) ir M. S., a. k. (duomenys neskelbtini) apeliacinius skundus dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2017-01-19 nuosprendžio, kuriuo Ž. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 str. 2 d. ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė - 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., teismas Ž. N. paskirtą bausmę subendrino su 2016-03-03 Biržų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės 2 (dviejų) metų 6 ( šešių) mėnesių dalimi, iš dalies jas sudedant, ir paskyrė galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 str., 65 str. 1 d. 1 p. a p., teismas į paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaitė laiką, Ž. N. išbūtą laikinajame sulaikyme ir suėmime (2015 m. rugsėjo 27 d. 18¹⁰ val. – 2015 m. lapkričio 11 d. 9¹⁷ val.), taip pat įskaitė iš dalies Ž. N. atliktą laisvės atėmimo bausmę pagal ankstesnį 2016-03-03 Biržų rajono apylinkės teismo nuosprendį (2016 m. spalio 4 d. – 2017 m. sausio 19 d.), viso 40 parų.

Teismas iš kaltinamojo Ž. N. priteisė 121,59 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybei.

M. S. pripažintas pagal BK 294 str. 2 d. ir nubaustas laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 str., 65 str. 1 d. 1 p. a p., į paskirtą laisvės atėmimo bausmę teismas įskaitytė laiką, M. S. išbūtą laikinajame sulaikyme ir suėmime (2015 m. rugsėjo 27 d. 12⁰⁰ val. – 2015 m. lapkričio 5 d. 11¹⁷ val.) viso 40 parų

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 5 p., 3 d., 4 d., teismas M. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo dvejiems metams, paskiriant įpareigojimus - per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį pradėti dirbti arba mokytis, tęsti darbą ar mokslą ir nebendrauti su nukentėjusiuoju P. L..

Teismas byloje pateiktą civilinį ieškinį tenkino iš dalies. N. P. L. iš M. S. ir Ž. N. solidariai priteisė 1500 Eur padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Teismas iš nuteistųjų M. S. ir Ž. N. priteisė po 477,06 Eur atlyginti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos nukentėjusiajam išlaidas, po 3,91 Eur nukentėjusiojo atstovės advokatės Dovilės Baniulės sumokėtų už byloje esančių dokumentų kopijas ir po 56,56 Eur pašto išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. S. ir Ž. N. nuteisti už tai, kad jie (Ž. N. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio), nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą M. S. tariamą teisę, panaudodami psichinę ir fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį, ir padarė didelės žalos nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams, tai yra: jie 2015 m. rugsėjo 26 d., apie 19 val., Biržų rajone, (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo laiptinėje, veikdami bendrininkų grupėje, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą M. S. tariamą teisę išsireikalauti padarytą žalą už nušautus šunis, panaudodami fizinę ir psichinę prievartą: daugiabučio namo laiptinėje Ž. N. suduodant kumščiu į galvą P. L., P. L. rankomis užsidengus galvą, kartu suduodami nenustatytą kiekį kartų į galvą, apsvaigintą P. L. įsodindami į automobilį „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį K. S., taip neteisėtai atimdami P. L. laisvę, M. S. grasinant susidorojimu, sakant „pagavau sūka, įkliuvai“, važiuojant automobiliu Ž. N. kumščiu suduodant P. L. į veidą, į galvą, smaugiant P. L., šiais bendrais veiksmais P. L. padarydami poodines kraujosruvas akių apatiniuose vokuose, dešinės ausies kaušelyje ir kaktoje, viršugalvio minkštųjų audinių sumušimą, taip padarydami nukentėjusiajam P. L. nežymų sveikatos sutrikdymą; M. S. reikalaujant prisipažinti, kad P. L. nušovė šunis, nuvežant P. L. pas M. Č. už Vabalninko miesto vieną kilometrą, M. Č. patvirtinus, kad girdėjo kalbas, kad P. L. šunis nušovė, M. S. grasinant, kad sulaužys kojas, nukapos rankas, sušers šunims, M. S. reikalaujant perrašyti automobilį, po to reikalaujant P. L. sėsti į automobilį ir nuvežus pas O. G. į Vabalninko m., Kalno g. 6, M. S. paėmus tuščias transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis iš O. G., nuvežus į S. N. g. 21, M. S. reikalaujant P. L. išlipti iš automobilio, nueiti prie daugiabučio namo kieme stovėjusio automobilio „Alfa Romeo 159 Sportwagon“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) reikalaujant važiuoti jiems iš paskos, nuvažiavus į Vabalninko mieste, Parko gatvėje esantį parką, sustojus, į automobilį pas P. L. įsėdus M. S. ir šiam reikalaujant surašyti pirkimo-pardavimo sutartį automobilio „Alfa Romeo 159 Sportwagon“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio UAB „(duomenys neskelbtini)“ - 3600 eurų vertės, P. L. surašius M. N. vardu pirkimo-pardavimo sutartį ir pasirašius, išlipus iš P. L. automobilio M. S., ir šiam reikalaujant P. L. važiuoti iš paskos, nuvažiavus į Biržų rajono Inkūnų kaimą, M. S. reikalaujant P. L. išlipti iš automobilio pasiimant savo asmeninius daiktus, palikti automobilio raktus, užvaldė svetimą - UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį automobilį „Alfa Romeo 159 Sportwagon“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 3600 eurų vertės; šiais visais veiksmais nukentėjusiajam P. L. sukėlė ilgalaikius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, išgąstį bei pažeminimą, padarė didelę žalą nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams. Ši veika atitinka Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d.

Teismo posėdyje nuteistasis Ž. N. bei jo ir M. S. gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, o prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaujantis BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą apeliacinio skundo ribose.

Išnagrinėjusi apeliacinius skundus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistųjų Ž. N. ir M. S. nusikalstamą veiką, pagrįstai pripažino juos kaltais pagal BK 294 str. 2 d. bei paskyrė teisingas bausmes. Nors apeliantai ginčija savo kaltę, įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau išanalizavusi skunde nurodytus argumentus teisėjų kolegija neranda pagrindo apeliacinius skundus tenkinti.

Apeliantai teigia jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepadarę ir tvirtina, jog jų kaltė grindžiama iš esmės vien tik nukentėjusiojo nenuosekliais parodymais, kurie, jų manymu, neparemti jokiais kitais duomenimis. Apeliantai skunde tam tikrais argumentais iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus, tačiau teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir daro išvadą, kad apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai remdamasis byloje esančių įrodymų visetu konstatavo Ž. N. ir M. S. kaltę dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra teisinga, todėl apeliantams, nuteistiems pagal BK 294 str. 2 d., baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir išteisinti jų nėra jokio pagrindo. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė sprendimą, kuris netenkina nuteistųjų, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės detaliai ir motyvuotai yra pasisakęs dėl M. S. ir Ž. N. apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų. Su pirmos instancijos teismo motyvais kolegija sutinka ir jų detaliai nekartoja, tik atsako į esminius apeliacinių skundų argumentus.

Dėl M. S. skundo argumentų

M. S. teigia, kad nesmurtavo prieš P. L., o automobilį jis pats jam savanoriškai pasiūlęs perrašyti. Teismas atmeta šiuos skundo argumentus. Aplinkybę, kad M. S. vis dėlto naudojo fizinį smurtą P. L. atžvilgiu patvirtina tiesiogiai ginčijamą įvykį mačiusių liudytojų parodymai. Pirmos instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytojas D. Š. nurodė, jog matė kaip M. S. ranka sudavė P. L.. Be to, pats nukentėjusysis 2015-10-27, t. y. praėjus pakankamai trumpam laiko tarpui po minimo įvykio, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė, kad tik pamačius M. S. pajuto smūgį (1 t. 68 – 73 b. l.) Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju panaudoto fizinio smurto intensyvumas jokios įtakos inkriminuojant BK 294 str. 2 d. neturi, kadangi svarbu pats faktas, kad smurtas buvo panaudotas. Be to, pažymėtina, kad minimo straipsnio dispozicijoje yra numatyti alternatyvūs fiziniam smurtui veiksmai - tai psichine prievarta nukentėjusiojo ar jo artimo žmogaus atžvilgiu. Nagrinėju atveju nekyla abejonių, kad būtent be fizinio smurto M. S. P. L. atžvilgiu naudojo ir psichinę prievartą. Šią aplinkybę patvirtina ne tik nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, tačiau ir P. L. veiksmai po visų ginčijamų įvykių.

M. S. apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai kvalifikavo jo veiksmus pagal BK 294 str. 2 d., kadangi teismas nenustatė padarytos didelės žalos nukentėjusiajam, kaip vieno iš BK 294 str. 2 d. numatyto nusikaltimo būtino sudėties elemento. Aukštesnės instancijos teismas atmeta šį apeliacinio skundo argumentą. Teismas atkreipia dėmesį, kad atsižvelgiant į savavaldžiavimo, numatyto BK 294 str. 2 d., sudėties struktūrą, didele nukentėjusiojo patirta ar jam padaryta didelė žala laikytina ir tai, kai pastarasis dėl kitų asmenų veiksmų praranda saugumo jausmą, kaltininko veiksmais sukuriama bauginančio pobūdžio situacija. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų P. L. buvo priverstas perrašyti automobilį kitam asmeniui ir šį nukentėjusiojo veiksmą įtakojo būtent jo atžvilgiu pavartota psichinė prievarta. Pirmos instancijos teisme nukentėjusysis pažymėjo, kad iš karto laiptinėje sutikus M. S. pastarasis jam pasakė ,,sakiau, jog tave pagausiu, prisidirbai“ (5 t. 11 b. l.). Be to, nuteistieji savo grasinimus išreiškė ir po minimo įvykio, t. y. kitą dieną atvykę į P. L. mamos namus su reikalavimu grąžinti jiems P. L. automobilį, šią aplinkybę patvirtino pati V. L. ( 4t. 176 b. l.). Tai, kad nukentėjusiajam vis dėlto buvo padaryta didelė žala, galima konstatuoti remiantis ir byloje esančių liudytojų parodymais. Policijos pareigūnas R. K. pažymėjo, jog pats matė, kad P. L. buvo iškviesti medikai, nurodė, kad jis buvo sumuštas ir labai sutrikęs, P. L. žmona nurodė, kad grįžęs vyras jai sakė, kad S., N. ir D. jį mušė, ant jo puolė, jį įsodino į mašiną ir išsivežė. Liudytoja pažymėjo, kad atėjęs į namus P. L. liepė jai ir vaikui staigiai rengtis, nurodė, kad nebėra mašinos, buvo visas sutrikęs (4 t. 176, 177). Be to pažymėtina, kad nukentėjęs buvo taip įbaugintas, kad jam teko pakeisti gyvenamąją vietą, ilgai vartoti vaistus.

Skunde M. S. taip pat teigia, kad jis iš P. L. nereikalavo mašinos, nurodo, jog pastarasis pats pasiūlė ją perrašyti, grūdo mašinos raktelius ir siūlė vykti pasiimti automobilio pirkimo - pardavimo sutarties. Aukštesnės instancijos teismas atmeta šį skundo argumentą. Pažymėtina, kad, priešingai nei nurodo apeliantas, byloje esančios faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog P. L. automobilio pirkimo pardavimo sutartį sudarė ne savo laisva valia. Iš bylos matyti, jog apeliantas M. S., išgirdęs gandus, kad P. L. nušovė jo šunis, dėl galimai pastarojo atliktų veiksmų ir padarytos žalos nesikreipė į atitinkamas teisėsaugos institucijas, o kartu su Ž. N. bandė spręsti ginčą – susigrąžinti tariamai P. L. padarytą žalą M. S. ir jo buvusiai žmonai. Pats apeliantas M. S. patvirtino, kad važiavo išsiaiškinti ar tikrai P. L. nušovė jo šunis, kadangi būtent tokius gandus girdėjęs iš aplinkinių žmonių. Taigi, jis su Ž. N. bei kitais dviem vyrais atvažiavo pas P. L. tikslu vykdyti M. S. tariamą teisę P. L. atžvilgiu dėl jo galimai nušautų šunų, grasino nukentėjusiajam ne tik jo, bet ir jo šeimos narių sveikata, išvežė į nuošalią vietą – parką, vartojo fizinį smurtą, ką patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) .Joje pažymėta, kad paodinės kraujosruvos akių apatiniuose vokuose, dešinės ausies kaušelyje ir kaktoje, viršugalvio minkštųjų audinių sumušimas P. L. padarytas kieto buko daikto poveikyje galimai 2015-09-26. Šios aplinkybės, kaip jau ir minėta, tik leidžia konstatuoti faktą, kad P. L. automobilio pirkimo – pardavimo sutartį sudarė jau palaužus jo valią. Aukščiau įvardintos aplinkybės taip pat paneigia ir M. S. skunde nurodytą aplinkybę, jog kalbėdamas prie nuteistųjų su mama P. L. galėjo kviesti pagalbą ar pasprukti automobiliu. Pažymėtina, kad tiek M. S., tiek ir Ž. N. yra teisti, dėl pastarosios aplinkybės jų vengia ir prisibijo vietos gyventojai, liudytojas T. M. nurodė, kad iš M. S. taip pat yra sulaukęs grasinimų (4 t. 16 b. l.), be to, nukentėjusysis pažymėjo, jog nuteistieji grasino jam sulaužyti kojas ir sušerti šunims( 5 t. 13 b. l. ). Visos šios aplinkybės ir nukentėjusiojo nuomonė apie nuteistuosius tik patvirtina, jog P. L. nebėgo nuo apeliantų, kadangi jų bijojo, bijojo kilsiančių pasekmių jei būtų mėginęs pasipriešinti jų veiksmams, bandyti bėgti ar kviestis pagalbos.( 5t. 13 b. l.).

Be visa to, apeliantas nesutinka, kad jo ir Ž. N. veiksmai pripažinti kaip bendrininkavimas. M. S. nurodo, kad Ž. N. neprašė P. L. atžvilgiu atlikti kokius tai veiksmus, taip pat pažymi, kad tarp jų nebuvo nei susitarimo raštu, žodžiu ar kitais veiksmais. Taip pat nurodo, kad jie važiavo iš viso keturiese, visi elgėsi vienodai, todėl ir kitų asmenų veiksmai turėtų būti pripažinti kaip bendrininkavimas. Aukštesnės instancijos teismas atmeta šį skundo argumentą. Kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Pabrėžtina, kad, skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestais, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas. Konstatuojant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Skundžiamo teismo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai pripažino, kad M. S. veikė sutartinai su kitu bendrininku Ž. N., kartu su juo siekė bendro rezultato, žinojo bei suprato savo vaidmenį. Kaip jau minėta, tai, kad tarp bendrininkų nebuvo išankstinio išsamaus susitarimo dėl nusikalstamos veikos detalių, nėra teisiškai reikšminga aplinkybė. Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju abu nuteistieji savo elgesiu pritarė vienas kito veiksmams, bendrai tęsė savo nusikalstamą veiką nepaisant to, kokius veiksmus pasirinko atlikti kiekvienas bendrininkas. Pažymėtina, jog byloje nėra jokių duomenų, jų nepateikta ir apeliaciniuose skunduose, kad kiti su kartu su M. S. ir Ž. N. buvę asmenys būtų prisidėję prie padarytos nusikalstamos veikos.

Dėl Ž. N. skundo argumentų

Ž. N. nepripažįsta savo kaltės, neigia smurtavęs prieš nukentėjusįjį P. L.. Aukštesnės instancijos teismas atmeta šį skundo argumentą. Teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje be nukentėjusiojo ir jo artimų žmonių, žmonos ir mamos parodymų, aplinkybę, kad P. L. atžvilgiu buvo smurtauta, patvirtina kiti byloje esantys duomenys. Kaip minėta, policijos pareigūnai, gavę iškvietimą ir atvykę į nukentėjusiojo mamos namus, matė sumuštą P. L., šį faktą patvirtina ir aukščiau minėta Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t. 6 b. l.). Duomenų, kurie leistų abejoti, jog smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu būtų naudoją kiti asmenys, ne M. S. ir Ž. N., byloje nėra. Jų nepateikė ir patys nuteistieji.

Ž. N., kaip ir M. S., nesutinka su nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 294 str. 2 d. bei nurodo tapačius motyvus kaip ir M. S. savo apeliaciniame skunde. Be to, teigia, kad jų veiksmai nepagrįstai buvo pripažinti padaryti bendrininkaujant, nurodo, kad M. S. nebuvo nusikaltimo iniciatorius ir jie dėl nieko iš anksto nesitarė, M. S. neorganizavo nieko ir jokių veiksmų jo neprašė atlikti. Ž. N. pažymi, kad jis pats norėjo važiuoti, kadangi jam buvo įdomu ir nenorėjo likti vienas. Teisėjų kolegija atmeta šiuos skundo argumentus. Pažymi, jog teismas dėl veikos kvalifikavimo ir bendrininkavimo pasisakė atsakydamas į M. S. skundo argumentus ir pakartotinai jų neaptaria. Papildomai teismas pažymi, kad Ž. N. nurodomos aplinkybės jokios įtakos sprendžiant klausimą dėl asmenų bendrininkavimo neturi.

Be visa to, Ž. N. nesutinka su jam paskirta bausme ir jos dydžiu, teigia, kad ji turi būti švelninama. Atmetamas ir šis apeliacinio skundo teiginys. Teismas daro išvadą, kad teisingai kvalifikavęs nuteistojo Ž. N. padarytą nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, taip pat teisingai paskyrė apeliantui bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skirdamas Ž. N. bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį ir BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus (padarytas baigtas, tyčinis apysunkis nusikaltimas), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Ž. N. atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje yra nustatyta net dvi, t. y. apelianto atsakomybę sunkina tai, kad jis veiką padarė bendrininkų grupėje kartu su M. S. ir tai, kad veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Taip pat daroma išvada, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino Ž. N. asmenybę. Apeliantas teistas net 4 kartus, nusikalstamą veiką padarė vos po poros dienų grįžęs iš įkalinimo įstaigos, teistumui neišnykus. Atsižvelgus į šias aplinkybes konstatuotina, kad bausmė apeliantui paskirta tinkama ir ją pripažinti aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga nėra pagrindo.

Dėl civilinio ieškinio

Tiek M. S., tiek ir Ž. N. ginčija jiems P. L. naudai priteistą neturtinės žalos sumą, teigia, jog byloje pareikštas civilinis ieškinys nėra pagrįstas.

Skundus nagrinėjantis teismas pakartotinai pažymi, kad byloje esančios faktinės aplinkybės neleidžia abejoti Ž. N. ir M. S. kalte padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl P. L. ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo iš nuteistųjų priteistas pagrįstai. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl P. L. priteistos neturtinės žalos dydžio. Kolegija vertina, kad P. L. fizinę ir psichinę prievartą patyrė savo namų laiptinėje, vėliau buvo išvežtas į nuošalesnę vietą, jam buvo grasinama ne tik jo, bet ir jo artimųjų gerove, kas nukentėjusiajam sukėlė baimę ir išgąstį. Po įvykio nukentėjęs ir jo šeima jautėsi nesaugūs, dėl to turėjo imtis papildomų saugumo priemonių – palikti savo namus ir išvažiuoti pas tėvus. Įvertinus visas šias bei kitas bylos aplinkybes, taip pat siekiant išlaikyti skirtingų interesų pusiausvyrą, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei CK 6.250 str. 2 d. išvardytais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais, šiuo konkrečiu atveju, kolegijos vertinimu, iš nuteistųjų ir atsakovų Ž. N. bei M. S. nukentėjusiajam ir ieškovui P. L. priteista 1500 Eur neturtinė žala yra pagrįsta. Be to, papildomai pažymėtina, kad apylinkės teismas sumažino P. L. pareikšto civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti sumos dydį daugiau kaip 4 kartus, t. y. nuo 7000 Eur iki 1500 Eur, todėl remiantis aukščiau išvardintomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad dar labiau mažinti P. L. priteistos neturtinės žalos dydžio nėra jokio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti jį apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

N. Ž. N. ir M. S. apeliacinius skundus atmesti.