Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-12-16 · Administracinė byla Nr. I-3828-1047/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-12-16
Bylos Nr.
I-3828-1047/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01999-2019-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Beata Martišienė
Pareiškėjas
A. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3828-1047/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01999-2019-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Beata Martišienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), neturtinės žalos atlyginimą – 5 000 Eur už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K, ir Kalėjimas) netinkamomis sąlygomis nuo 2018 m. gruodžio 7 d. iki 2019 m. balandžio 15 d.

Pareiškėjas nurodė, kad Kalėjime buvo pažeidžiamos galiojančios teisės aktų nuostatos – sanitarinis mazgas nėra izoliuotas nuo kameros ploto, todėl sanitariniu mazgu buvo priverstas naudotis stebint kitiems asmenims. Taip pat prie sanitarinio mazgo ant lubų buvo akivaizdžiai matomas pelėsis. Dėl to teikė žodinius skundus administracijai, tačiau niekas nereagavo.

Dėl šių Lukiškių TI-K veiksmų patyrė žalą, fizinius bei psichologinius, dvasinius išgyvenimus, kuriuos prilygina kankinimui. Pareiškėjo teigimu, kalinimas tokiomis sąlygomis prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatoms (toliau – ir EŽTK) nuostatoms.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundą atmesti, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 7–12).

Dėl sanitarinio mazgo įrengimo, privatumo

Lukiškių TI-K kameros įrengtos, vadovaujantis Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir TI taisyklės). Sanitarinis mazgas atitvertas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakyme Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – tai visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Kalėjimo pareigūnų pareigų vykdymą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Dėl švaros kamerose

Tvarkyti kameras bei kamerose esančius sanitarinius mazgus turi jose apgyvendinti asmenys (išskyrus Nr. 104–125, kurias tvarko nuteistieji, kurie įstaigoje atlieka ūkio darbus ir yra paskirti į valytojo pareigas). Tai reglamentuoja Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktai, Lietuvos higienos normos HN 134:2015, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 134:2015), 37 punktas, 2017 m. gegužės 10 d. Lukiškių TI-K direktoriaus įsakyme Nr. 1-148 „Dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. lapkričio 5 d. įsakymo Nr. 1-278 „Dėl Lukiškių TI-K bendro naudojimo bei gyvenamųjų patalpų valymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ nurodoma, kad Lukiškių TI-K laikomi suimtieji ir nuteistieji privalo administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarkyti kameras, kuriose gyvena: valyti kamerų sienų, grindų, langų, durų (iš kameros pusės), sanitarinių įrenginių paviršius drėgnuoju būdu bei dezinfekuoti sanitarinius įrenginius“. Paaiškino, kad asmenims išduodamos valymo priemonės. Pažymėjo, kad kamerose pelėsio, grybelio nėra.

Dėl neturtinės žalos

Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011). Remiantis LVAT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje A438-336/2012 ir kt.).

Taigi, atsakovo teigimu, šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Pažymėjo, kad ginčo klausimais pareiškėjas skundų administracijai neteikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos, kuri jam padaryta dėl netinkamų suimtųjų laikymo Kalėjime sąlygų laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 7 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. (b. l. 1).

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Kalėjime buvo laikomas nuo 2019 m. gruodžio 7 d. iki 2019 m. kovo 12 d. ir nuo 2019 m. kovo 15 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. (b. l. 8). Taigi pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K 2019 m. kovo 13 ir 14 d. atmetamas, nes pareiškėjas tuo metu nebuvo Lukiškių TI-K.

Pareiškėjas tvirtino, jog sanitarinio mazgo įrengimas, atskiriant jį tik sienele, pažeidė jo teisę į privatumą.

Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. TI taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. R. (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Į bylą pateiktas Vilniaus pataisos namų pranešimas „Dėl A. B. skundo“ (b. l. 33–34), patvirtina, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252 – Nr. 257; Nr. 386 – Nr. 395; Nr. 406 – Nr. 417; Nr. 418 – Nr. 426. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio visose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios, pasak atsakovės, esą, pilnai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas užtikrina privatumą tik nuo prižiūrėtojų (užuolaidos pakankamai uždengia sanitarinio mazgo patalpą nuo kameros duryse esančių stebėjimo langelių), tačiau nepakankamai apsaugo asmens privatumą nuo kitų kameroje esančių asmenų, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, tačiau tik tais laikotarpiais, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas ne vienas. Tą laiką, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, jis galėjo naudotis tualetu užtraukęs užuolaidėles ir pareigūnai per kamerų stebėjimo langelį neturėjo galimybės stebėti pareiškėjo ir nepažeidė pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu.

Taigi Lietuvos valstybės atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas iš viso 122 paras.

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai pasireiškė jo laikymu kameroje, kurioje prie sanitarinio mazgo ant lubų buvo pelėsis. Atsakovas nurodo, kad pelėsio nėra (b. l. 9, 34). Į bylą pateikė patikrinimo aktus dėl kameros 110, kurie nėra aktualūs nagrinėjamai bylai, nes pareiškėjas nurodo, kad pelėsis buvo kameroje Nr. 129. Teismas atmeta pareiškėjo teiginius dėl pelėsio buvimo kameroje Nr. 129, nes jie neįrodyti. Teismas nustatė, kad pareiškėjas aktyviai kreipėsi į administraciją įvairiais klausimais (b. l. 16–26), tačiau pelėsio nenurodė, todėl jo kamera Nr. 129 nebuvo patikrinta. Tą patį patvirtina ir Vilniaus pataisos namų pranešimas „Dėl A. B. skundo“ (b. l. 33–34).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pastebėtina, jog administracinių teismų praktikoje (LVAT 2011 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-1012-11; 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-122/2010 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti, žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. LVAT 2008 m. balandžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008 yra nurodęs, jog teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė, kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika taikoma ir LVAT nagrinėtose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (2008 m. balandžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje A-444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad privatumo sanitariniame mazge trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, pažeidimų mastą bei intensyvumą, į pareiškėjo abstrakčiai ir nekonkrečiai apibūdintą patirtą neturtinę žalą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio, pragyvenimo sąlygas bei naujausią LVAT praktiką (LVAT 2019 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2299-525/2019 ir kt.), teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 122 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo A. B. skundo reikalavimas tenkintinas iš dalies, ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteistina 122 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusi skundo dalis atmetama.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132–134 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. B. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 122 Eur (vieną šimtą dvidešimt du eurus) neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiais nuo nuo 2019 m. gruodžio 7 d. iki 2019 m. kovo 12 d. ir nuo 2019 m. kovo 15 d. iki 2019 m. balandžio 15 d.

Likusią pareiškėjo A. B. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Beata Martišienė