Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokurorės Eglės Grigaitytės (toliau – prokurorė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo J. J. Ž. išteisintas pagal LR BK 310 str. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

J. J. Ž. buvo kaltinamas tuo, kad žiauriai elgėsi su gyvūnu, o būtent: jis 2015 m. rugsėjo 6 d. apie 10.00 val., grandine pririšęs Vokiečių aviganių veislės šunį prie savo automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), galinio kablio, važiavo (duomenys neskelbtini) gatve, kol tai pastebėjo iš paskos automobiliu „Toyota Corola“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiavusi T. A., kuri bandė sustabdyti „VW Passat“ automobilį, bet jam didinant greitį, o šuniui parkritus, vilko jį asfaltu, taip kankino šunį, po ko ties namu, esančiu (duomenys neskelbtini), T. A., aplenkusi jo vairuojamą automobilį ir sustojusi, užtvėrė jam kelią savo automobiliu, priversdama sustoti. Tokiu būdu žiauriai elgdamasis su gyvūnu, padarė jam gilius kairės pusės priekinės kojos 1 ir 2 plaštakos sąnarių ir užpakalinės kojos 1 ir 2 pėdos sąnarių pažeidimus su intensyvia aplinkinių minkštųjų audinių nekroze, masyvią, negyjančią hematomą krūtinės sienos minkštuosiuose audiniuose, daugybinius nekrozinius, pūlingus bei silpnai inkapsuliuotus židinėlius kepenyse, nuo kurių 2015-09-10 šuo nugaišo. Šiais veiksmais J. J. Ž. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 310 str.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 24 d. nuosprendžiu J. J. Ž. išteisino, motyvuodamas tuo, jog pastarojo veiksmuose nenustatytas būtinas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 310 str. kilti elementas – tyčia. Teismas pripažino, kad J. J. Ž. pasirinktas šuns transportavimo būdas negali būti pripažintas tinkamu, tačiau pastarojo veiksmus įvertino kaip neatsargius baudžiamosios teisės prasme.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-24 nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, t.y. J. J. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 310 str. ir paskirti jam 20 MGL (753,20 EUR) dydžio baudą. Patenkinti VšĮ „T“ civilinį ieškinį 265,17 EUR sumai.

Prokurorė skunde teigia, kad nuosprendis naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, kadangi įrodymai ištirti nutylint itin svarbias faktines aplinkybes ir yra esminių loginių bei sisteminių teisės normų aiškinimo spragų, kas, pasak prokurorės, sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Skunde nurodoma, kad akivaizdu, jog išteisintasis J. J. Ž.. norėdamas jam priklausantį šunį pervežti iš savo namų į sūnaus namus, esančius už 2 km, pasirinko jį transportuoti tokiu būdu, kuris akivaizdžiai neužtikrino šuns saugumo. Toks būdas minėtoje situacijoje buvo akivaizdžiai netoleruotinas ir nepagrįstas būtinumu. Prokurorė nurodo, kad iš liudytojų parodymų matyti, jog šuo, būdamas pririštas prie automobilio, neturėjo laisvės ir buvo visiškai priklausomas nuo automobilio judėjimo greičio, kadangi didžioji grandinės dalis buvo apvyniota aplink automobilio kablį, o J. J. Ž. sustojus, grandinės ilgis buvo ne didesnis nei 1 m. Pasak prokurorės, išteisintojo pozicija, jog šuns transportavimo būdas pririšant jį prie automobilio buvo vienintelis galimas toje situacijoje, teismo turėjo būti vertinamas kritiškai. Nurodo, kad teismo nebuvo įvertinta ir itin svarbi liudytojos T. A. nurodyta aplinkybė, kad J. J. Ž. automobiliu važiuojant ir nedideliu greičiu, matėsi, kad šuo sunkiai spėjo bėgti paskui automobilį, tai rodė jo iškištas liežuvis. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas šį faktą nutylėjo, nepagrįstai tokį šuns transponavimo būdą pripažindamas nepavojingu šuns sveikatai ir klaidingai nurodydamas, kad šuo buvo pajėgus bėgti paskui važiuojantį automobilį. Prokurorė nurodo ir tai, kad tokią teismo išvadą paneigia liudytojos T. A. parodymai, kad jai bandant sustabdyti J. J. Ž. vairuojamą automobilį, pastarasis netgi padidino greitį, dėl ko šuo nebepajėgė bėgti, nugriuvo ir kurį laiką jis buvo velkamas keliu. Tokiu būdu, pasak prokurorės, teismas nepagrįstai rėmėsi išteisintojo bei jo gynėjo versija, neva šuo susižalojo J. J. Ž. staigiai stabdant dėl chuliganiško T. A. vairavimo. Prokurorės teigimu, ši versija yra gynybinė ir paneigta ikiteisminio tyrimo metu nustatytais duomenimis: liudytojų J. B., A. B. parodymais, policijos pareigūnės E. K. tarnybiniu pranešimu.

Prokurorės teigimu, skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo išvada, kad priežastinis ryšys tarp J. J. Ž. veiksmų ir šuns mirties šiuo atveju neegzistuoja, taip pat prieštarauja įstatymui, LR BPK 20 str. 5 d. įtvirtintai įrodymų vertinimo taisyklei, jog įrodymai turi būti vertinami pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir ne šališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Pasak prokurorės, byloje esantys duomenys – liudytojos T. S. parodymai, gaišenos patologinio tyrimo aktas Nr. 24225 P1 patvirtina, kad buvo akivaizdus tiesioginis priežastinis ryšys tarp J. J. Ž. veiksmų, t. y. šuns, pririšto prie automobilio grandine, tempimo ir atsiradusių padarinių – šuns mirties.

Skunde nurodoma ir tai, kad nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir surinktiems įrodymams prieštarauja ir Vilniaus miesto apylinkės teismo padaryta išvada, jog nėra, kad J. J. Ž., pririšdamas šunį prie savo vairuojamo automobilio ir tokiu būdu transportuodamas savo šunį iš vienos vietos į kitą, veikė tiesiogine ar netiesiogine tyčia, kadangi, pasak prokurorės, būtent netiesioginės tyčios buvimas J. J. Ž. veikoje šiuo atveju yra akivaizdus. Prokurorė atkreipia dėmesį, kad didelę gyvenimišką patirtį bei aukštąjį išsilavinimą turinčio išteisintojo J. J. Ž. elgesys pririšant šunį prie itin trumpos grandinės nepaliekant šuniui judesio laisvės ir tokiu būdu sukeliant pavojų šuns gyvybei, parodo išteisintojo abejingumą šuns atžvilgiu. Taip pat pažymi ir tai, kad teismo kritiškai turėjo būti įvertintas išteisintojo manymas, kad atstumas iki kelionės tikslo yra tik 500 m, kadangi J. J. Ž. nurodė ne kartą lankęsis savo sūnaus namuose, todėl neabejotinai turėjo žinoti, koks yra atstumas nuo jo iki sūnaus namų. Netiesioginės tyčios išteisintojo veikoje buvimą, pasak prokurorės, įrodo ir tai, kad J. J. Ž., pamatęs kitą, neva chuliganiškai vairuojamą automobilį, didino greitį vietoje to, kad imtis visų įmanomų šuns saugumo užtikrinimo priemonių.

Prokurorė teigia esant nesuprantama teismo išvada ir apie tai, jog nenustatyta, kad išteisintasis iki įvykio būtų netinkamai elgęsis su savo šunimi, kadangi būtent šį faktą patvirtina byloje surinkti įrodymai – liudytojų T. S., N. K. parodymai, tiek paties J. J. Ž. parodymai, kurie, pasak prokurorės, akivaizdžiai parodo, kad išteisintasis savo nusikalstamų veiksmų padarinių atžvilgiu buvo abejingas.

Skunde nurodoma ir tai, kad teismui konstatavus nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 310 str., požymių nebuvimą, tačiau kartu ir tam tikro pažeidimo faktą, teismas privalėjo pasisakyti dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo fakto, tačiau skundžiamame nuosprendyje šis aspektas nenagrinėtas.

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą patenkinti, išteisintasis J. J. Ž. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-o skyriaus prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmos instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis , priimtas J. J. Ž. atžvilgiu , yra pagrįstas ir teisėtas, teismo išvados atitinka bylos faktinius duomenis , kurie buvo tinkamai ištirti teisiamajame posėdyje bei tinkamai teisiškai įvertinti skundžiamame nuosprendyje.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 310 str. atsako tas , kas žiauriai elgėsi su gyvūnu , jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas , arba kankino gyvūną.

Nagrinėjamu atveju J. J. Ž. buvo kaltinamas žiauriu elgesiu su savo Vokiečių aviganių veislės šunimi, dėl ko jis žuvo.

Bylos faktiniais duomenimis , kurių niekas neginčija, yra nustatyta , kad J. J. Ž. 2015 m. rugsėjo 6d. apie 10 val. grandine pririšęs Vokiečių aviganių veislės šunį prie savo automobilio "VW Passat „ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galinio kablio, važiavo (duomenys neskelbtini), šuniui parkritus , jis buvo velkamas , dėl ko buvo sužalotas ir po šių sužalojimų padarymo 2015-09-10 šuo nugaišo.

Byloje yra įrodinėjama, kad aptariamu laiku ir vietoje J. J. Ž. elgesys su savo šunimi buvo žiaurus dėl to, kad jis važiavo savo automobiliu , prie jo galinio kablio pririšęs savo šunį trumpu pavadžiu ir liudytojai T. A. stabdant jo automobilį, jis padidino greitį, šuniui parkritus, jį vilko , dėl ko šuo buvo sunkiai sužalotas , dėl šių sužalojimų vėliau nugaišo.

Kolegija, kaip ir pirmos instancijos teismas mano, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų , kad aptariamoje situacijoje J. J. Ž. turėjo tiesioginę ar netiesioginę tyčią žiauriai elgtis su savo šunimi , t.y. kad jis suprato , kad elgiasi su gyvūnu žiauriai , numato, kad dėl to gyvūnas gali žūti ar būti suluošintas ir šių padarinių nori arba nors ir nenori , tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti.

Kaip pažymėta skundžiamame nuosprendyje, žiaurus elgesys su gyvūnais pasireiškia visuomenėje netoleruotinais ir būtinumu nepagrįstais veiksmais, kuriais išreiškiamas nepateisinamas negailestingumas ir savivalė gyvūnų atžvilgiu . Aptariamoje situacijoje tokio J. J. Ž. elgesio nenustatyta . Iš jo parodymų yra žinoma, kad jis įvykio dieną turėjo išgabenti iš savo parduoto namo į už 2 km esantį sūnaus namą savo Vokiečių aviganių veislės šunį. Jis bandė šunį įvilioti į automobilio saloną, tačiau šuo nėjo, tada bandė jį įkelti, tačiau, būdamas garbaus amžiaus, silpnos sveikatos , neturėjo jėgų pakelti šuns , su pavadėliu vedinas nueiti iki sūnaus namų neturėjo jėgų, todėl pasinaudojo kažkur matytu vaizdu, kai šuo lengva ristele bėga pririštas prie automobilio, pririšo savo šunį 3 metrų virve prie automobilio galinio kablio ir važiavo iki 15 km/ val. greičiu, kad šuo lengva ristele galėtų bėgti paskui automobilį . Jis visą laiką stebėjo pro šoninius vaizdo veidrodėlius bėgantį šunį ir viskas buvo tvarkoje, iki jo nepasivijo iš paskos važiuojantis automobilis , kuris važiavo vingiais, signalizavo garsiniu signalu, pasivijęs jo automobilį, užstojo jam kelią, dėl ko jis staigiai stabdė, greičio nedidino. Mano, kad šuo , išsigandęs tos situacijos, galėjo suklupti ir tada galėjo būti kiek pavilktas, dėl ko ir buvo sužalotas.

Liudytoja T. A. , sustabdžiusi J. J. Ž. automobilį , savo parodymais patvirtino, kad ji važiuodama jam iš paskos, matė, kad jo automobilis važiuoja lėtai, bet šuo, pririštas prie automobilio galo , bėgo iš paskos , lekavo, iškišęs liežuvį , todėl jai pasirodė , kad su šunimi elgiamasi netinkamai, ji , važiuodama iš paskos, pradėjo signalizuoti , tuo norėdama sustabdyti automobilį, bet vairuotojas nesustojo, važiavo toliau , padidino greitį, dėl ko šuo nebesuvaldė kojų, pargriuvo ir trumpai, iki sustojo automobilis , buvo pavilktas.

Šie liudytojos parodymai akivaizdžiai patvirtina J. J. Ž. parodymus, kad kol ji, manydama, kad su šunimi elgiamasi netinkamai , neįsikišo, šuo bėgo ristele paskui nedideliu greičiu važiuojantį automobilį , tai rodo, kad jis , vairuodamas automobilį su gale pririštu šunimi bėgančiu paskui automobilį, elgėsi atsargiai , važiavo negreitai, taikydamas į šuns bėgimo tempą. Toks atsargus J. J. Ž. elgesys nepatvirtina jam inkriminuojamo žiauraus elgesio su šunimi. Liudytoja T. A. parodo, kad ji matė šunį bėgantį paskui automobilį lekuojantį, tai jai pasirodė, kaip netinkamas elgesys, kad šuo pavargęs, bet vis vien turi bėgti paskui automobilį. Kolegijos nuomone, šuns lekavimas visiškai nepatvirtina jo nuovargio, tuo pačiu subjektyvios liudytojos T. A. nuomonės dėl netinkamo elgesio su šunimi, tai daugumai šunų įprastinė būsena, jiems judant, tai būdinga ir Vokiečių aviganių veislės šunims, ką patvirtina tokio šuns nuotraukos prie tokios šuns veislės aprašymo, kur abiejose nuotraukose šuo yra su iškištu liežuviu ( b.l. 97-101). Įvertinus šias aplinkybes, liudytojos T. A. pastebėtas šuns bėgimas iškištu liežuviu paskui J.J. Ž. vairuojamą automobilį , šiam lėtai važiuojant, nevertinamas kaip žiaurus elgesys su juo , nes ta būsena , kurioje jį matė liudytoja, buvo normali tokios veislės šuns fizinei būsenai. Prokurorė , kritikuodama teismo išvadą, kad šuo buvo pajėgus bėgti paskui J.J. Ž. vairuojamą automobilį , nepagrįstai tokią išvadą grindžia subjektyvia liudytojos T. A. nuomone, kuri nėra tokios srities specialistė, o situaciją vertino buitiškai , taip kaip ji tą suprato įvykio metu.

J. Ž. yra kaltinamas kankinęs šunį , nes , padidinęs savo vairuojamo automobilio greitį, šuniui parkritus , jį vilko . J. J. Ž. neigia padidinęs greitį , nurodo, kad šuo galėjo parkristi dėl liudytojos T. A. garsinių signalų ar jai automobiliui užstojus jo važiavimo kelią ir jam staiga stabdant , liudytoja T. A. teigia , kad šuo nukrito ir buvo pavilktas J. J. Ž. padidinus automobilio važiavimo greitį. Prokurorė apeliaciniame skunde taip pat akcentuoja, kad J. J. Ž. padidinus automobilio vairavimo greitį, šuo nukrito ir buvo velkamas , dėl to jis susižalojo ir kad už tai atsakingas yra J. J. Ž. , tokią išvadą prokurorė argumentuoja liudytojos T. A. parodymais . Be šios liudytojos parodymų byloje kitų įrodymų , patvirtinančių minėtą aplinkybę, nėra. Kolegija mano, kad šiuo atveju tikėti liudytojos T. A. parodymais dėl greičio padidinimo , teisinio pagrindo nėra, nes greičio įvertinimas iš „akies“ yra gana subjektyvus dalykas ir liudytoja dėl to gali sąžiningai klysti , o esant tik subjektyviems liudytojos T. A. parodymams dėl greičio padidinimo , šioje situacijoje nėra galimybės nustatyti, kad šuo parkrito ir buvo velkamas dėl J. J. Ž. automobilio vairavimo greičio padidinimo. Įvertinus susidariusią situaciją , kolegija mano, kad nenustačius dėl ko pargriuvo šuo , nėra teisinio ir faktinio pagrindo pripažinti, jog J. J. Ž. turėjo tyčią automobiliu vilkti prie jo pririštą ir parkritusį šunį , ir taip jį sužaloti. Byloje nėra jokių įrodymų , kurie patvirtintų, kad J. J. Ž. , matydamas, kad šuo nukritęs, toliau vairuotų automobilį , taip jį tyčia vilkdamas asfaltuotu keliu. Jo parodymais, jis iškart sustabdė automobilį, kai nebematė veidrodėlyje bėgančio paskui automobilį šuns. Tą patvirtina savo parodymais ir liudytoja T. A., parodžiusi, kad šuniui parkritus, jis buvo velkamas labai trumpai, iki sustojo J. J. Ž. automobilis.

J. J. Ž. veiksmai nagrinėjamu atveju gali būti vertinami tik kaip neatsargūs , nes jis galėjo numatyti , kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti tam tikri padariniai, numatyti Baudžiamajame kodekse, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (Lietuvos Respublikos BK 16 str.), y. apeliacinės instancijos nuomone, J. J. Ž. galėjo numatyti, kad jam vairuojant automobilį su pririštu iš paskos bėgančiu šunimi ir važiuojant keliu, gali kilti eismo įvykis , tačiau jis lengvabūdiškai tikėjosi, kad jam atsargiai vairuojant, šunį saugiai pristatys į tą vietą, į kurią vežė. Kaip jau buvo paminėta anksčiau, neatsargūs veiksmai, kurių pasekoje buvo sužalotas šuo ir kuris dėl šių sužalojimų vėliau nugaišo, nesudaro baudžiamosios veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 310 str. sudėties.

Byloje tiek prokurorės apeliaciniame skunde , tiek liudytojų T. A., sutuoktinių A. B., J. B. parodymuose, akcentuojant netinkamą J.J. Ž. elgesį su jam priklausiusiu šunimi, pabrėžiama, kad transportuojant pasirinktu būdu šunį, buvo parinkta per trumpa virvė, trukdanti šuns judėjimo laisvę. Kolegijos nuomone, važiuojant keliu , trumpa virvė, leidžianti šuniui bėgti paskui automobilį, prie kurio jis buvo pririštas, buvo ne šuns judėjimo laisvę varžanti priemonė, o priemonė , užtikrinanti jo saugų bėgimą ta trajektorija, kuria judėjo automobilis, priešingu atveju šuo , būdamas pririštas per ilga virve, turėdamas niekuo neribojamą judėjimo laisvę, neatsargiai galėtų išbėgti į kitą kelio pusę ir pan. , ir taip papulti į eismo įvykį. Kolegija pripažįsta, kad virvės ilgio, pakankamo valdyti iš paskos automobiliui bėgančio šuns judėjimo laisvę, pasirinkimas buvo tinkama atsargumo priemonė, kurią pasirinko J. J. Ž. ir tai jokiu būdu nepatvirtina jo žiauraus elgesio su gyvūnu.

Prokurorės apeliaciniame skunde minimi Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo (2014-10-01 redakcija Nr. VIII-500) 4 str. 2d.20p., Kelių eismo taisyklių 206 p. numatyti pažeidimai nurodyti netinkamai , nes J.J. Ž. šuns nevežė transporto priemonėje, todėl šiame procesiniame dokumente jie nesvarstytini.

Prokurorė apeliaciniame skunde pateikia kaltinančius argumentus, kurie nėra tiesiogiai susijęs kaltinimu , kad jau iki įvykio J. J. Ž. nežiūrėjo savo šuns, tą argumentuodama liudytojos T. S., gyvūnų prieglaudos „T“, priėmusios po įvykio sužalotą šunį , parodymais, kad neva jai gydytojai sakė, kad šuns kailis nebuvo geras, jam trūko svorio , liudytojos N. K. , kuri tik retsykiais lankydavosi sode, kur kaimynuose gyveno J. J. Ž., parodymais, kad šuo buvo blogai prižiūrimas, nevedžiojamas, nemaitinamas ir pan. Išdėstydama tokius argumentus, prokurorė kažkodėl nutylėjo liudytojo V. B., šalia išteisintojo nuolat gyvenusio kaimyno parodymus , kuris teigia priešingai , nurodydamas, kad šuo buvo gerai prižiūrimas , gerai maitinamas, liudytojo R. P. (išteisintojo žento), kuris taip pat patvirtina, kad J. J. Ž. ar jo šeimos nariai tinkamai rūpinosi šunimi . Iš Gaišenos patologinio anatominio tyrimo akto matyti, kad šuo svėrė 35 kg. (b.l. 16), iš Vokiečių aviganio veislės aprašymo matyti, kad suaugęs šuo sveria nuo 30 iki 40 kg, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad šuo buvo nemaitinamas ir blogai išsivystęs .

Taip pat prokurorė apeliaciniame skunde nurodė, kad apylinkės teismas, pripažinęs, kad J. J. Ž. veiksmuose nėra baudžiamojo nusikaltimo sudėties požymių , nesvarstė , ar nėra jo veikoje administracinio pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 90 str. , požymių. Visų pirma , teismas nėra ta institucija, kuri svarstytų pagal kokį įstatymą būtų galima nubausti asmenį , tokio ar panašaus klausimo svarstymas, inicijavimas yra ne teismo, o prokuroro pareiga, kurią realizuodamas prokuroras ir be teismo išsakytos pozicijos gali inicijuoti tiek baudžiamąjį procesą, tiek administracinį procesą. Be to ir administracinei atsakomybei kilti turi būti tyčinis pažeidimas.

Dėl aukščiau išdėstytų motyvų nėra nei teisinio nei faktinio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį.

Kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1d. 1 p., n u tarė :

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1- skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.