Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje J. J. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, aukštojo išsilavinimo, pensininkas, gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 310 straipsnyje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. J. Ž. kaltinamas tuo, kad žiauriai elgėsi su gyvūnu, o būtent: jis 2015 m. rugsėjo 6 d. apie 10.00 val., grandine pririšęs Vokiečių aviganių veislės šunį prie savo automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galinio kablio, važiavo Salininkų gatve, kol tai pastebėjo iš paskos automobiliu „Toyota Corola“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiavusi T. A., kuri bandė sustabdyti „VW Passat“ automobilį, bet jam didinant greitį, o šuniui parkritus, vilko jį asfaltu, taip kankino šunį, po ko ties namu, esančiu Salininkų g. 139, Vilniuje, T. A., aplenkusi jo vairuojamą automobilį ir sustojusi, užtvėrė jam kelią savo automobiliu, priversdama sustoti. Tokiu būdu žiauriai elgdamasis su gyvūnu, padarė jam gilius kairės pusės priekinės kojos 1 ir 2 plaštakos sąnarių ir užpakalinės kojos 1 ir 2 pėdos sąnarių pažeidimus su intensyvia aplinkinių minkštųjų audinių nekroze, masyvią, negyjančią hematomą krūtinės sienos minkštuosiuose audiniuose, daugybinius nekrozinius, pūlingus bei silpnai inkapsuliuotus židinėlius kepenyse, nuo kurių 2015-09-10 šuo nugaišo. Šiais veiksmais J. J. Ž. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 310 straipsnyje.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis J. J. Ž. kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2015 m. pardavė savo namą Kelmijos g. Ten gyveno su vilkšuniu Mauriu, kurį gavo dovanų iš dukters. Su šuniu jie tapo draugais, jį maitino, kūrė jam tinkamą gyvenimo aplinką. Šuo buvo puikios fizinės formos, stiprus, tačiau jis nebuvo dresuojamas. Jei išvykdavo, šuniu rūpinosi duktė arba V. B.. Kadangi pardavė sodo sklypą, teko keldintis pas sūnų, kuris gyvena netoli. Naujasis sklypo savininkas prašė kuo greičiau išvežti ir likusius daiktus, ir šunį, kurį jis norėjo pasiimti į naują vietą. Šunį nusprendė pergabenti 2015-09-05. Žinojo, kad šuns neįmanoma įkelti į automobilį ir išvežti, o vesti už pavadėlio jau negalėjo dėl sveikatos. Matė, kad tokie šunys buvo vedžiojami, taip, kad lengva ristele bėga šalia važiuojančio automobilio. Buvo tikras, kad jo šuo galės nubėgti apie 500 m atstumą, bet atstumas pasirodė didesnis – apie 2 km. Jis pamėgino šunį įvilioti į automobilį, bet jis į vidų nelipo. Vaikai tuo metu buvo išvykę, todėl negalėjo jų paprašyti transportuoti šunį. Tą dieną buvo geras oras, eismo beveik nebuvo, todėl buvo įsitikinęs, kad jis su šunimi saugiai pasieks naujus namus, todėl pririšo šunį 3 metrų virve prie automobilio ir važiavo apie 15 km/h greičiu, o gal ir lėčiau. Kai jį vijosi automobilis, jis greičio nedidino. Šuo tikrai galėjo bėgti tokiu greičiu paskui automobilį ir jie galėjo saugiai pasiekti naują gyvenamąją vietą. Jis važiavo ir nuolat per šoninius veidrodėlius matė šalia bėgantį šunį. Vėliau pamatė iš paskos važiuojantį šviesios spalvos automobilį, kuris važiavo vingiais, nuolat pypino, paskui prisivijo jį ir užtvėrė kelią. Jis automobilį vairuoja 65 metus, todėl toks automobilio elgesys lėmė tai, kad jis staigiai stabdė, nes galėjo įvykti autoįvykis. Mano, kad šis įvykis paveikė jo šunį, yra tikras, kad agresyvus šviesios spalvos automobilio vairavimas ir nepertraukiamas pypinimas, galėjo išgąsdinti jo šunį ir dėl to jis suklupo ir susižeidė. Jo šuo niekada nebuvo susidūręs su tokia situacija, to negalėjo numatyti ir jis pats. Tik sustojęs šalikelėje pamatė, kad nesimato šuns. Nuėjęs į šoną pamatė, kad jis stovi išsigandęs, o jo letenos sužalotos. Jis patyrė šoką, todėl norėjo šuniuką skubiai pristatyti į veterinarijos gydyklą, streso būsenoje norėjo staigiai įkelti šunį į savo automobilio bagažinę, bet šviesaus automobilio vairuotoja (paskui sužinojo, kad tai buvo kaimynė T. A.) ir dar du nepažįstami žmonės, kuriuos anksčiau matydavo, neleido jam to padaryti. Paskui atvyko policijos pareigūnai ir UAB „Grinda“ atstovai, kurie be teisinio pagrindo ir be šeimininko sutikimo savavališkai paėmė šunį. Šunį į UAB „Grinda“ automobilį įmetė grubiai, užnėrus metalinę kilpą jam ant kaklo ir letenų, nors jis buvo neagresyvus, ir tam nebuvo reikalo, šuo buvo išvežtas į gyvūnų prieglaudą „Tautmilės globa“. Iškart po šio įvykio jis kreipėsi į VšĮ „Tautmilės globa“, kad šunį jam grąžintų, tačiau tai buvo atsisakyta padaryti. Jo duktė kasdien skambino į VšĮ „Tautmilės globa“ ir domėjosi šuns sveikata, su sutuoktiniu buvo nuvykę ten ir siūlė savo pagalbą. Mano, kad VšĮ „Tautmilės globa“ civilinis ieškinys yra nepagrįstas, kadangi jie neturėjo teisės laikyti jo šuns, Be to, jo nuomone, gyvūnui skirtas gydymas buvo netinkamas, neadekvatus, duoti netinkami vaistai, gydymas sukėlė tik komplikacijas. Nuotraukose matosi, kad šuo nebuvo taip stipriai sužalotas, kad jo negalima buvo išgydyti. Vėliau sužinojo, kad šuo nugaišo. Jis negalėjo šuns kankinti ar kitaip žiauriai elgtis, šuo buvo mylimas ir prižiūrimas.

Teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja T. A. parodė, kad sekmadienį, tikslios datos neatsimena, važiuodama Salininkuose pamatė, jog važiuoja senas „Passat“ automobilis, o prie jo bėga ant grandinės pririštas šuo. Savo automobilio signalu signalizavo, prašydama vairuotoją sustoti, gal jis neišgirdo, nes nesustojo. Tada atidarė langą ir pamojo ranka, jis vis tiek nesustojo, tada aplenkė jį ir sustabdė automobilį, nes norėjo išgelbėti šuniui gyvybę. Nežino, ar vairuotojas matė, kad bandė jį sustabdyti, tačiau jis pradėjo didinti greitį, o tuo metu šuo pradėjo nebevaldyti savo kojų ir nugriuvo. Šuo iš pradžių bėgo ristele, atrodo, kad buvo pavargęs, o po to buvo velkamas. Koks tuo metu buvo automobilio greitis, ji negali pasakyti, bet automobilis važiavo lėtai, šuo gebėjo bėgti šalia, bet bėgo sunkiai, nes buvo iškišęs liežuvį. Jos nuomone, jeigu šuo bėga iškišęs liežuvį, vadinasi jam sunku, bet bėgti jis galėjo. Automobilį ji norėjo sustabdyti, nes norėjo sužinoti, kodėl žmogus taip elgiasi. Po to buvo iškviesta policija, privažiavo kiti liudininkai. Kai atvažiavo pareigūnai, šuo gulėjo ant žolės, jo pėdos buvo kruvinos. Mano, kad šuniui tuo metu skaudėjo. Papildomai liudytoja paaiškino, kad byloje esančioje nuotraukoje šuo stovi, nes ji mano, kad tuo metu jam buvo šokas. Tempimo žymių ant jo nepastebėjo. Paskui automobilį su bėgančiu šunimi ji važiavo apie kilometrą. Šuo bėgo savo kojomis, o nukritus buvo velkamas neilgai, nes buvo sustabdytas automobilis. Mano, kad šuo pargriuvo, nes vairuotojas pradėjo didinti greitį. Iki tol šuo bėgo paskui automobilį normaliai, ristele, tik jai atrodė, kad buvo pavargęs.

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas A. B. parodė, kad važiavo su sutuoktine namo ir sutuoktinė pamatė, jog prie automobilio pririštas šuo. Jie iškart apsisuko ir sustojo prie mašinos. Šuo gulėjo, vos kvėpavo, manė, kad jis jau negyvas, bet paskui jis atsigavo ir atsistojo. Jo sutuoktinė bandė atrišti šunį, o kaltinamasis bandė šunį įkišti į bagažinę, bet jie to padaryti neleido, buvo chaosas. Jis bandė skambinti į policiją, po kokių 2-3 minučių važiavo kitas policijos ekipažas, jį sustabdė, papasakojo, kokia situacija ir pareigūnai liko. Tada jie atrišo šunį, pririšo jį prie tvoros ir pradėjo aiškintis. Jis negali paaiškinti, kokiu greičiu važiavo, nes nežino, jie sustojo, kai automobilis stovėjo. Gali pasakyti, kad matė, jog buvo ištisinės linijos ar seilių, ar kraujo, vadinasi jis kelis paskutinius metrus (kiek, negali pasakyti) jau buvo tempiamas. Jis išvis nematė, kaip šuo buvo tempiamas ar kaip važiavo automobilis. Grandinė buvo apie 1 metrą ir šuniui buvo sunku bėgti, nes jam trūko tos grandinės. Šuns letenos buvo sudraskytos ir kraujuotos, daugiau sužalojimų nepastebėjo.

Teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja J. B. parodė, kad jie su sutuoktiniu stovėjo Maximos aikštelėje, išvažiuojant iš aikštelės pamatė, kad važiuoja mašina ir tempia pririštą šunį. Jai tai pasirodė įtartina, todėl jie apsisuko ir grįžo. Kai privažiavo, automobilis jau stovėjo. Jie pamatė, kad šuo pririštas vos kvėpuoja. Ji priėjo prie šuns, pažiūrėjo ar galima jam padėti. Šuo buvo gyvas, ji bandė šunį atrišti. Vyras bandė neleisti to daryti, sakė, kad viskas gerai, norėjo šunį įkelti į bagažinę ir pasišalinti. Sustojo pro šalį važiavęs policijos ekipažas, jie su pareigūnais pririšo šunį prie tvoros ir po to pareigūnai aiškinosi. Ji matė automobilį su šunimi iš aikštelės, kaip jis važiavo, bet nežino kokiu greičiu važiavo. Šuo nesivilko, jis bėgo paskui automobilį. Nežino, kaip šuo pajėgė bėgti, tik matė, kad atstumas tarp grandinės ir bagažinės labai mažas, šuo negalėjo nieko daryti, jis visiškai priklausė nuo automobilio greičio. Kiek pamena, pati grandinė buvo ilga, bet prisukta ir palikta apie 1 metrą. Nematė, kaip buvo tempiamas ar velkamas, nes privažiavo, kai jau automobiliai stovėjo. Mano, kad šuns būklė buvo bloga, nes jis gulėjo ir sunkiai kvėpavo, letenos buvo kruvinos. Kai ji priėjo, šuo užlipo letenomis ant jos batų, kurie liko kruvini. Jie stovėjome viduryje aikštelės. Nuo ten kur jie stovėjo iki kelio buvo apie 200 m. Atstumo negali pasakyti. Grandinės ilgio nematavo, bet matė, kad ji buvo gana ilga, nes buvo kelis kartus prisukta. Šuo galėjo eiti tiek, kiek šeimininkas jam leido. Mano, kad šuo nuo automobilio buvo apie 0,5 metro.

Teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja N. K. parodė, kad ji yra J. J. Ž. sodo kaimynė. Apie įvykį sužinojo iš televizijos laidos. Dėl paties šuns niekas nenustebino, nes jis buvo laikomas blogomis sąlygomis, pririštas ant trumpos grandinės tarp garažo ir tvoros. Šuo buvo blogai prižiūrimas, kai kada nemaitinamas, todėl su kaimynais duodavo jam pavalgyti, pagerti, dėl to turėjo konfliktų. Šuns transportavimo nematė, tik per žinias sužinojo. Nematė, kad kaimynas būtų žiauriai elgęsis su šunimi, tačiau jis nebuvo vedžiojamas. Žino, kad šunį reikia vedžioti, jis negali sėdėti tarp garažo ir sienos. Kaimynams pardavus sklypą, matyt, šuo tapo nereikalingas. Kadangi kaltinamojo sūnus gyvena netoli, tai galėjo ir su pavadėliu nuvesti į kitą sklypą. Vedžiojamas už pavadžio šuo nebuvo, kieme kartais būdavo paleidžiamas. Matydavo, kad kai karščiai, ar lietus, šuo nebuvo tinkamai prižiūramas ir maitinamas. Kai J. J. Ž. išvykdavo, kartais ir kelioms paroms, šuo kaukdavo. Pati ji nematė, kad kaimynas kažkaip blogai elgėsi su šunimi.

Teisiamojo posėdžio metu T. S. parodė, kad jai paskambino iš UAB „Grinda“, jog turi sužalotą šunį ir ji įsipareigojo padengti jo pirminę apžiūrą Jakovo veterinarijos klinikoje. Šuo vizualiai nebuvo stipriai sužalotas, galėjo atsistoti ant kojų, bet jam buvo pakilusi temperatūra, todėl jam negalėjo iškart suteikti pagalbos ir apie 1,5 valandos jį šaldė, po to buvo padaryta operacija, įstatyti drenai, kad būtų išvalytos žaizdos. Kitą dieną jai paskambino kaltinamasis, jo žentas, dukra. Visi domėjosi, stengėsi šuniui padėti, donorą atvežė, bet šuniui prasidėjo sepsis ir jo išgelbėti nepavyko. Pagal skrodimo išvadas taip pat panašu, kad buvo sepsis. Vizualiai šuo neatrodė taip baisiai, mėlynių po kailiu nesimatė, tik apčiupinėjus šone buvo guzas ir ant kojų žaizdos, tačiau buvo akivaizdu, kad buvo sutrenkimas. Ji nėra vilkšunių žinovė, bet kalbėjo su kitais gydytojais, kurie sakė, kad kailio stovis nebuvo geras, nes kailis turi blizgėti ir neturi matytis šonuose kaulai, trūko gal kokių 7 kg svorio, bet tai priklauso dar ir nuo paties gyvūno, vienas – storesnis, kitas – plonesnis. Svoris labiau priklauso nuo priežiūros. Pats vienas įvykis nekeičia svorio. Nuotraukose šuo atrodo gerai, bet realiai buvo matyti kitkas. Ji yra prieglaudos savininkė, ji suteikė pagalbą šuniui, apmokėjo gydymo išlaidas. Jei šeimininkas apmoka išlaidas, šuo būna grąžinamas. Šis šuo nebuvo grąžintas, nes jam buvo taikomas aktyvus gydymas. Šiuo atveju, kadangi šuo buvo gydomas, ji iš moralinės pusės negalėjo jo grąžinti, nes girdėjo kas atsitiko. UAB „Grinda“ atvežus šunį, ji pasirašė kažkokį dokumentą, bet jokio nutarimo nebuvo. UAB „Grinda“ yra valstybės finansuojama įstaiga ir kai perduoda gyvūną, visada surašomas perdavimo aktas. Prieglaudoje teisiniai santykiai nėra išvystyti. Kadangi buvo gydymo išlaidos, buvo pateiktas civilinis ieškinys, sumų dabar neprisimena. Šeimininkui šuns neatidavė, nes privalėjo vežti į skrodimą. Buvo skambinta į gyvūnų teisių apsaugos tarnybą, ir ten liepė vežti šunį skrodimui. Ne ji priėmė sprendimą negražinti šuns lavono, matyt, po skrodimo buvo nuspręsta jį utilizuoti.

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas V. B. parodė, kad jis yra kaltinamojo sodo kaimynas. Matė, kaip šuo auga apie 5-6 metus, jis buvo draugiškas, gerai įmitęs, didelis, šeimininko buvo gerai prižiūrimas, neimdavo maisto iš svetimų rankų. Nepastebėjo, kad šuo būtų paliktas be priežiūros. Jei išvažiuodavo, tai prižiūrėti atvažiuodavo duktė ar žentas. Girdėjo, kad sakė kaimynė, jog atiduodavo kažkokius likučius. Žino, kad šeimininkas pirkdavo kaulus iš parduotuvės ir maitindavo, tačiau kiek dažnai, nežino. Jis sode gyvena nuo balandžio vidurio iki lapkričio vidurio, šiltu laikotarpiu. Negirdėjo ir nematė, kad šuo būtų blogai prižiūrimas. Jei šuo likdavo vienas trumpam, tai jį pririšdavo prie grandinės ar į voljerą uždarydavo, o jei parai ar dviem parom išvažiuodavo, tai rūpindavosi duktė ar žentas, kurie per gatvę gyveno ir vienas kitam padėdavo. Kai šeimininkas buvo namuose, šuo būdavo laisvas. Nežino, ar vedžiodavo šunį, nematė, negali pasakyti. Jo neprašė prižiūrėti šunį, duoti jam vandens. Šuo vasarą galėjo pasislėpti voljere ar namo šešėlyje.

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas R. P. parodė, kad yra J. J. Ž. žentas ir žino, jog su J. J. Ž. šunimi įvyko nelaimingas atsitikimas. Kadangi pardavus namą naujasis savininkas paprašė kuo skubiau šunį išvežti, neturint kitų galimybių, buvo pasirinktas toks, gal ir nelabai tinkamas, būdas. Šuo J. J. Ž. buvo padovanotas. Jis visada buvo prižiūrėtas ir gerai maitinamas. J. J. Ž. rūpinosi ne tik savo, bet ir jo šeimos šunimi. Nuolat matydavo, kai šuo lakstydavo, buvo laimingas. Šuniui šią vasarą būtų suėję 7 metai. Tą savaitgalį jis su šeima buvo išvykę, todėl J. J. Ž. į juos nesikreipė pagalbos. J. J. Ž. ilgiau, kaip 1-3 dienom neišvykdavo, jei išvykdavo, tai jo šeima prižiūrėjo ir savo, ir J. J. Ž. šunį, kuris buvo jų šeimos šuns vaikas. Šalia voljero buvo pastatyta šuns būda, ji uždara, kad apsaugotų nuo vėjo ir lietaus. Vilkšunis yra pritaikytas gyventi lauke, todėl voljeras ir būda jam tinkami gyventi. Vasarą pavėsis būdavo nuo garažo sienos. Kita siena buvo medinė, kuri taip pat apsaugojo šunį. Šuo gyveno tinkamomis sąlygomis. Aviganis turi sverti 30-40 kg, šis svėrė 34 kg ir tai parodo, jog juo buvo pasirūpinta. Šuo būdavo ir palaidas kieme, ir voljere ar pririštas prie būdos. Šį šunį buvo sunku nulaikyti, nes gal jis buvo per mažai dresuojamas. Su juo eiti ir vedant nulaikyti tikrai būtų sunku net stipriam žmogui. Nežino, ar įmanoma šį šunį vežti automobilio viduje. Kai reikėjo perpilti kraują, jį reikėjo pervežti iš klinikos į prieglaudą ir jis pats vežė jį bagažinėje. Tuo metu jis buvo silpnas, todėl jis sugebėjo jį įkelti į bagažinę. Jo automobilis pritaikytas vežti šunį.

2015-09-06 apžiūros protokolo duomenimis, Salininkų g.-Melioratorių g. sankryžoje buvo apžiūrėtas automobilis „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir vilkšunis. Protokole nurodyta, kad šalikelėje dešinėje stovi mėlynos spalvos automobilis „VW Passat“, ant kurio galinio bamperio yra kraujo, ant asfalto matosi tempimo žymės, šalia, prie tvoros virve pririštas vilkšunis, kurio letenos kraujuotos (b. l. 25-27).

2015-11-12 apžiūros protokolo duomenimis, buvo apžiūrėta grandinė, paimta 2015-09-06 apžiūrint įvykio vietą Salininkų g.-Melioratorių g. sankryžoje, nustatyta, kad grandinė yra metalinė, standartinio pynimo, sena, 373 cm ilgio (b. l. 28).

Pagal 2015-09-15 gaišenos patologinio anatominio tyrimo aktą Nr. 24225 P1 nustatyta patologinė anatominė diagnozė (nozologinė): šuo nugaišo nuo ūmaus sepsio dėl daugybinių potrauminių komplikacijų (gilūs kairės pusės priekinės kojos 1 ir 2 plaštakos sąnarių ir užpakalinės kojos 1 ir 2 pėdos sąnarių pažeidimai su intensyvia aplinkinių minkštųjų audinių nekroze, masyvi, negyjanti hematoma krūtinės sienos minkštuosiuose audiniuose, daugybiniai nekroziniai, pūlingi bei silpnai inkapsuliuoti židinėliai kepenyse) (b. l. 16).

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės vyresniosios patrulės Evos Krasinskajos 2015-09-06 tarnybinio pranešimo duomenimis, 2015-09-06 apie 11.10 val. patruliuojant su vyr. patruliu N. A., važiuojant iš Žvirkos g. 1, juos sustabdė žmonės, kurie paaiškino, kad ką tik pravažiavo mėlynos spalvos automobilis, kuris ant grandinės prikabinęs prie automobilio tampė aviganį šunį. Pavažiavę toliau, prie Salininkų g. 139, pastebėjo stovintį mėlynos spalvos automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) aplink buvo susirinkę žmonės. Įvykio liudininkai paaiškino, kad „VW Passat“ savininkas J. J. Ž. nekreipė dėmesio į tai, kad automobiliai jam signalizuoja ir dar labiau padidino greitį, nors šuo jau ne bėgo pririštas, o vilkosi asfaltu. Jiems atvykus įvykio liudininkai buvo patys atrišę šunį. Ant asfalto matėsi kraujo žymės, buvo sužalotos priekinės ir galinės šuns letenos. Į įvykio vietą atvyko 2 PK darbuotojas tolimesniam aiškinimuisi. Iš įvykio liudininkų buvo priimti pareiškimai (b. l. 5).

Motyvuojamoji dalis

Iš pateiktos į bylą schemos matyti, kad atstumas tarp Kelmijos Sodų 1-osios g. 20 ir Kelmijos Sodų 58-osios g., važiuojant Salininkų gatve, yra 2 km (b. l. 96).

Byloje pareikštas VšĮ „Tautmilės globa“ civilinis ieškinys dėl 265,07 Eur turtinės žalos atlyginimo (b. l. 18).

Dėl įrodymų vertinimo ir J. J. Ž. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 310 straipsnį

BK 310 straipsnis įtvirtina baudžiamąją atsakomybę tam, kas žiauriai elgėsi su gyvūnu, jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas, arba kankino gyvūną.

Pagal baudžiamąją teisę nusikaltimo sudėtis yra vienintelis patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas. Nusikaltimo požymių visuma, aprašyta įstatyme, apibūdina veiką kaip nusikaltimą. Jeigu veikoje trūksta bent vieno įstatyme aprašyto nusikaltimo sudėties požymio, asmuo negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas).

BK 310 straipsnis įtvirtina du objektyviuosius alternatyvius nusikalstamos veikos požymius, t. y. žiaurus elgesys su gyvūnu, jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas, ir gyvūno kankinimas. Nagrinėjamoje byloje J. J. Ž. buvo inkriminuotas žiauraus elgesio su gyvūnu, jeigu dėl to gyvūnas žuvo, požymis. Žiaurus elgesys su gyvūnais pasireiškia visuomenėje netoleruotinais ir būtinumu nepagrįstais veiksmais, kuriais išreiškiamas nepateisinamas negailestingumas ir savivalė gyvūnų atžvilgiu. Žiaurus elgesys su gyvūnu yra nusikalstamas tik esant padariniams – jo žūčiai arba suluošinimui. Pažymėtina, kad žiauraus elgesio su gyvūnu atveju kaltininkas turi veikti tiesiogine arba netiesiogine tyčia, t. y. žiauraus elgesio atveju kaltininkas supranta, kad elgiasi su gyvūnu žiauriai, numato, kad dėl to gyvūnas gali žūti ar būti suluošintas, ir šių padarinių nori arba nors ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti.

BPK 20 straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Byloje esančiais ir teismo ištirtais įrodymais nenustatyta, kad J. J. Ž., pririšdamas šunį prie savo vairuojamo automobilio ir tokiu būdu transportuodamas savo šunį iš vienos vietos į kitą numatytą 2 km atstumą, veikė tiesiogine arba netiesiogine tyčia, t. y. kad jis suprato, jog žiauriai elgėsi su savo šunimi, numatė, kad dėl to šuo gali žūti ar būti suluošintas, ir šių padarinių norėjo arba nors ir nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. Tokią išvadą leidžia daryti tiek paties kaltinamojo duotų parodymų analizė, tiek ir teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų, dalyvavusių įvykyje, mačiusių įvykį, parodymų analizė bei kiti bylos duomenys.

Kaip minėta, T. A., kuri matė įvykio aplinkybes ir važiavo paskui kaltinamąjį apie 1 km atstumą, parodė, jog prie kaltinamojo automobilio ant grandinės pririštas šuo bėgo ristele, šuo buvo pajėgus bėgti, automobilis važiavo lėtai; šuo nugriuvo tik tada, kai automobilis padidino greitį, nukritus buvo velkamas neilgai, nes buvo sustabdytas automobilis jai savo automobiliu užkirtus kelią. Tokie parodymai iš esmės atitinka ir paties kaltinamojo J. J. Ž. parodymus, kad jis važiavo lėtai, maždaug 15 km/h greičiu, ir jo šuo tokiu greičiu bėgo paskui automobilį, kol jis buvo priverstas automobilį manevruoti ir staigiai stabdyti. Tiek kaltinamojo J. J. Ž., tiek T. A. parodymai sutampa ir dėl aplinkybių, susijusių su automobilio „VW Passat“ stabdymu – minėta liudytoja parodė, kad savo automobilio signalu signalizavo, prašydama vairuotoją sustoti, atidarė langą, pamojo ranka, tada aplenkė jį ir sustabdė kaltinamojo automobilį, kaltinamasis nurodė analogiškas aplinkybes – jis pamatė iš paskos važiuojantį automobilį, kuris važiavo vingiais, nuolat signalizavo, paskui prisivijo jį ir užtvėrė kelią. Teismas neturi pagrindo abejoti tokiais parodymais, kadangi tiek paties kaltinamojo, tiek ir liudytojos parodymai sutampa. Teismas taip pat vertina ir liudytojo A. B. parodymus, kuris nematė, kaip šuo buvo tempiamas ar kaip važiavo automobilis, tačiau matė šuns būklę po įvykio bei šuns paliktus pėdsakus kelyje – buvo ištisinės linijos ar seilių, ar kraujo, vadinasi, šuo buvo tempiamas kelis paskutinius metrus; po įvykio šuo gulėjo, vos kvėpavo, bet paskui jis atsigavo ir atsistojo. Be to, su A. B. važiavusi jo sutuoktinė J. B. parodė, kad ji matė automobilį su šunimi iš aikštelės, kaip jis važiavo, bet nežino kokiu greičiu važiavo, šuo nesivilko, jis bėgo paskui automobilį. Vertinant šuns būklę iškart po įvykio, teismas atsižvelgia į T. S. parodymus, kad šuo vizualiai nebuvo stipriai sužalotas, galėjo atsistoti ant kojų, bet jam buvo pakilusi temperatūra, todėl jam negalėjo iškart suteikti pagalbos, vizualiai šuo neatrodė taip baisiai, mėlynių po kailiu nesimatė, tik apčiupinėjus šone buvo guzas ir ant kojų žaizdos. Ant šuns kojų – letenų – buvusias žaizdas taip pat patvirtina 2015-09-06 apžiūros protokolo duomenys, 2015-09-15 gaišenos patologinio anatominio tyrimo akto Nr. 24225 P1 duomenys. Teismo vertinimu, šuns pririšimas prie lėtai važiuojančio automobilio, kai šuo yra pajėgus tokiu greičiu bėgti, pats savaime negali būti pripažįstamas žiauriu elgesiu su gyvūnu, kuris, kaip minėta, turi pasireikšti visuomenėje netoleruotinais ir būtinumu nepagrįstais veiksmais, kuriais išreiškiamas nepateisinamas negailestingumas ir savivalė gyvūnų atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad šuo parklupo ne dėl sąmoningų netinkamų šuns transportavimo sąlygų, bet dėl kitų aplinkybių, privertusių automobilį, prie kurio buvo pririštas šuo, manevruoti ir stabdyti. Kaip minėta, liudytojų parodymais nustatyta, kad pats šuns vilkimo momentas, atsižvelgiant į šuns paliktus pėdsakus kelyje, truko neilgai. Kitų teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymais taip pat nenustatyta, kad iki nagrinėjamo įvykio J. J. Ž. būtų netinkamai elgęsis su savo šunimi ir tai turėtų įtakos jo netinkamam ir žiauriam elgesiui su gyvūnu.

Taigi nors byloje esantys duomenys, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais, patvirtina šuns sužalojimo faktą, šuns žuvimą, tačiau J. J. Ž. veiksmuose nenustatytas būtinas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 310 straipsnį kilti elementas – tyčia. Teismas pažymi, kad nors kaltinamojo J. J. Ž. pasirinktas šuns transportavimo būdas ir negali būti pripažintas tinkamu, tačiau vien netinkamo šuns transportavimo, nenustačius visų nusikaltimo, numatyto BK 310 straipsnyje, požymių visumos, nepakanka J. J. Ž. baudžiamajai atsakomybei kilti. J. J. Ž. veiksmų, kurie galėtų būti pripažinti neatsargiais baudžiamosios teisės prasme, padarymas, nėra pagrindas jį pripažinti kaltu pagal BK 310 straipsnį.

Dėl nurodytų argumentų teismas sprendžia, kad J. J. Ž. išteisintinas, nenustačius nusikaltimo, numatyto BK 310 straipsnyje, požymių.

Dėl kitų klausimų

J. J. Ž. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti panaikintina.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – grandinė, 2015-11-12 nutarimu pagal 2015-11-12 kvitą serija BBB Nr. 2PK001569 priduota saugoti į Vilniaus apskrities Vyriausiojo komisariato centrinę daiktinių įrodymų saugyklą, esančią Buivydiškių g. 19, Vilniuje – grąžintina J. J. Ž. (BPK 94 str. 1 d. 5 p.).

Atsižvelgiant į tai, kad J. J. Ž. išteisinamas, nes nėra nusikaltimo, numatyto BK 310 straipsnyje, požymių, VšĮ „Tautmilės globa“ baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu paliktinas nenagrinėtu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 3 dalimi, 307 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

J. J. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 310 straipsnyje, požymių.

K. J. J. Ž. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – grandinę, 2015-11-12 nutarimu pagal 2015-11-12 kvitą serija BBB Nr. 2PK001569 priduotą saugojimui į Vilniaus apskrities Vyriausiojo komisariato centrinę daiktinių įrodymų saugyklą, esančią Buivydiškių g. 19, Vilniuje – grąžinti J. J. Ž..

VšĮ „Tautmilės globa“ baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.