- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-07
- Bylos Nr.
- 1A-10-317/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-79-2-00017-2012-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Jaliniauskas (pirm.), Valdas Vitunskas, Danguolė Šiugždinytė
- Kaltinamasis
- J. L.
- Nukentėjusysis
- A. B., mažametės E
- Advokatai
- Regina Agrba, Žilvinas Mišeikis
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Danguolės Šiugždinytės ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Gitanai Kaupei, išteisintiesiems J. L., J. L., gynėjams advokatams Žilvinui Mišeikiui, Eglei Tamašauskaitei, nukentėjusiųjų A. B., A. B. atstovei advokatei Reginai Agrba, nukentėjusiosios nepilnametės atstovei A. J., neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų A. B. ir A. B. atstovės advokatės Reginos Agrba pasirašytą apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo J. L. ir J. L. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 1 dalį konstatavus, kad nepadarytos jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos.
Nukentėjusiųjų A. B., A. B. ir mažametės E. L. (iki 2015 m. kovo 12 d. – E. L.), atstovaujamos globėjos A. B., pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, paliktas nenagrinėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. L. ir J. L. ikiteisminio tyrimo metu buvo kaltinami tuo, kad veikdami bendrai, laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 12 d. iki 2010 m. sausio 15 d., ir laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 13 d. iki 2012 m. liepos 17 d., nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, t. y. pažeisdami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.262 straipsnio, 3.263 straipsnio, 3.264 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 497–504 straipsnių reikalavimus, 2008 m. balandžio 12 d. be jokio teisinio pagrindo pasiėmė E. L. savo žinion, ją be jokio teisinio pagrindo laikė savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) raj., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) km., t. y. taip savavališkai įgyvendino globėjo teises ir pareigas, tuo padarė didelės žalos mažametės E. L. teisėms ir teisėtiems interesams, pasireiškusios tuo, jog ji prarado galimybę augti teisėtos globėjos A. B. šeimoje, kurioje būtų geriausiai užtikrinti mažametės mergaitės interesai, prarado galimybę bendrauti su giminaičiais iš motinos pusės, ilgą laiką gyvena šeimoje, kurioje, mažametės nukentėjusiosios emocinė būsena prasta, šeimoje, kurioje susiformavę santykiai tarp šeimos narių žaloja mažametę, iškreipia jos suvokimą apie šeimą; padarė didelės žalos A. B. ir A. B. teisėms ir teisėtiems interesams, pasireiškusios tuo, kad nukentėjusieji – A. B. ir A. B., būdami teisėtai mažametę globojanti šeima, prarado galimybę auklėti ir rūpintis mažamete globotine.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, išteisinęs J. L. ir J. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 1 dalį, nepadarius šios jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, padarė išvadą, kad kaltinamųjų J. ir J. L. veiksmuose, atliktuose kaltinamajame akte jiems inkriminuotais laikotarpiais, t. y. laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 12 d. iki 2010 m. sausio 15 d., ir laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 13 d. iki 2012 m. liepos 17 d., nėra BK 294 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių.
Šalies argumentai
Nesutikdama su išteisinamuoju nuosprendžiu, nukentėjusiųjų A. B. ir A. B. atstovė advokatė Regina Agrba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 1 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį - pripažinti J. L. ir J. L. kaltais padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 294 straipsnio l dalyje. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje daug dėmesio skyrė duomenų, kuriais kaltinamieji konfliktinių santykių tarp nukentėjusiųjų ir kaltinamųjų pobūdžiu bandė grįsti savo nekaltumą, analizei. Tačiau liko neįvertinta minėtų asmenų elgsena, kiek tai susiję su tokio asmens baudžiamuoju teisiniu persekiojimu. Skunde pažymima, kad byloje esantys įrodymai neginčijamai patvirtina, jog nukentėjusioji A. B. Birštono savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gegužės 23 d. įsakymu buvo paskirta laikinąja, o Prienų rajono apylinkės teismo 2009 m. nutartimi – nuolatine vaiko globėja ir vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su ja. Taigi, kaltinamajame akte nurodytu laikotarpiu teisę globoti ir auklėti nepilnametę E. L. turėjo B. šeima. Šiuo laikotarpiu pastarieji buvo įrašyti į pageidaujančių būti įtėviais asmenų sąrašą. Todėl J. ir J. L. nusikalstamos veikos kvalifikavimas gali būti sprendžiamas tik išimtinai šiuo laikotarpiu, o visi faktai ir aplinkybės, buvę iki to arba atsiradę po nurodyto laikotarpio, tinkamam veikos kvalifikavimui jokios įtakos neturi.
Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirminis veiksmas, kuomet mažametė E. L. buvo neperduota teisėtiems jos globėjams, atliktas kaltinamiesiems neturint jokio teisinio pagrindo mažametę laikyti pas save. Ir ta aplinkybė, kad pastaroji vėliau apsiprato jų namuose, neturi jokios įrodomosios reikšmės, kadangi veika atlikta laikotarpiu, kai mažametė dar nebūtų galėjusi vertinti jos pati. Apeliantė akcentuoja, kad baudžiamojo įstatymo prasme liko neįvertinta ta aplinkybė, jog mažametė E. L. išteisintųjų namuose atsirado neteisėtu būdu. Skunde nurodoma, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog A. L. raštu buvo įspėta niekam neperduoti anūkės iki bus dokumentas, suteikiantis teisę įstatymo nustatyta tvarka paskirtiems globėjams paimti mergaitę į savo namus. Taigi, anot advokatės, šiuo atveju pažeistas ex injuria jus non oritur principas. Be to, J. ir J. L. nepateikė nei vieno teisinį pagrindą turinčio įrodymo, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu nepilnametė E. L. galėjo augti jų šeimoje. Vadinasi, šiuo atveju savavališkas nepilnametės laisvės suvaržymas pagrįstas vien emocinėmis prielaidomis. Savavaldžiavimas pasireiškė ne vien kaltinamųjų fiziniais veiksmais, bet ir psichologine prievarta mažametės atžvilgiu. Sukūrus tokią situaciją ir teigiant, kad nukentėjusieji B. mažametės atžvilgiu turi blogų tikslų, jos perdavimas teisėtiems globėjams nurodytu laikotarpiu teisine prasme būtų buvęs teisėtas ir pagrįstas veiksmas.
Atsikirtimuose į apeliacinį skundą išteisintojo J. L. gynėja prašo atmesti nukentėjusiųjų A. B. ir A. B. atstovės apeliacinį skundą, kaip visiškai nepagrįstą ir neteisėtą, o Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 1 d. išteisinamąjį nuosprendį palikti nepakeistą.
Apeliacinio skundo nagrinėjimo teismo posėdyje metu, nukentėjusiųjų A. B., A. B. atstovė advokatė Regina Agrba prašė pateiktą apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintieji J. L., J. L., jų gynėjai advokatai Žilvinas Mišeikis, Eglė Tamašauskienė, prokurorė Gitana Kaupė ir nepilnametės E. L. atstovė A. J. prašė nukentėjusiųjų atstovės apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti išteisinamąjį nuosprendį.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiųjų atstovės apeliacinis skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas bei tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Kartu pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis), o tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje negali būti grindžiama prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys.
Nagrinėjamu atveju nukentėjusiųjų atstovė nesutinka su išteisinamuoju nuosprendžiu, nurodydama, kad J. ir J. L. savavališkai, be jokio teisinio pagrindo tiek fiziniais veiksmais, tiek psichologine prievarta, sukūrė tokią situaciją, kad E. L. kaltinime nurodytu laikotarpiu gyveno ne teisėtos globėjos A. B., bet L. šeimoje. Jos nuomone, J. L. ir J. L. veiksmuose yra nusikalstamos veikos numatytos BK 294 straipsnio 1 dalyje, požymiai.
Su tokiu apeliacinio skundo motyvu negalima sutikti. Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) nustato, kad įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus, veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnis). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad, kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas yra pavojingas ir padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą. Taigi, būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams.
Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje nurodė, kad savavališki veiksmai, nesukėlę tokios žalos, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti vertinami kaip administracinės teisės pažeidimas (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 straipsnis). Būtent didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti.
Iš bylos duomenų matyti, jog J. L. ir J. L. ikiteisminio tyrimo metu buvo kaltinami tuo, kad kaltinime nurodytais laikotarpiais savavališkai įgyvendino globėjo teises ir pareigas E. L. atžvilgiu, tuo padarydami didelės žalos tiek pačios E. L., tiek nukentėjusiųjų A. B. ir A. B. teisėms ir teisėtiems interesams. Tačiau aukštesniojo teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas pagrįstai nenustatė būtinojo savavaldžiavimo požymio – didelės žalos, kas paneigia galimybę J. ir J. L. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 1 dalį.
Byloje neginčijamai nustatyta, kad žuvus E. L. tėvams, mažametė 2008 m. balandžio 11 d. buvo laikinai apgyvendinta pas artimiausius giminaičius, t. y. senelius (žuvusio tėvo V. L. tėvus) – V. J. L. ir A. L. (T. 1, b. l. 17). Tačiau, dėl objektyvių priežasčių negalėdami tinkamai pasirūpinti vos trijų mėnesių amžiaus mergaite, šie paprašė J. ir J. L. paimti ją auginti (T. 3, b. l. 63-66). Kad E. L. tuo metu savo namuose prižiūrėjo išteisintieji, yra konstatuota ir Birštono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus 2008 m. balandžio 22 d. pakartotinio šeimos aplankymo akte Nr. (duomenys neskelbtini) (T. 1, b. l. 21-22). Praėjus šiek tiek daugiau nei mėnesiui, 2008 m. gegužės 23 d. Birštono savivaldybės administracijos direktorius priėmė įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo E. L. nustatė laikinąją globą nuo 2008 m. balandžio 11 d. ir jos laikinąja globėja paskyrė A. B. (T. 1, b. l. 18). Vėliau, 2009 m. liepos 2 d. Prienų rajono apylinkės teismas nutartimi mergaitei nustatė nuolatinę globą šeimoje, nuolatine globėja paskirdamas A. B. (T. 1, b. l. 26-32). Vis dėlto, nei laikinos, nei nuolatinės globos galiojimo metu E. L. nebuvo perduota teisėtai jos globėjai, t. y. liko gyventi L. šeimoje.
Nors mergaitė ir nebuvo perduota teisėtai globėjai, tačiau, kaip teisingai pastebėjo apylinkės teismas, byloje nėra jokių faktinių duomenų apie tai, kad E. L. faktiškai gyvenant J. ir J. L. šeimoje ir tuo pačiu metu vykstant teisiniams procesams dėl mergaitės globos ir įvaikinimo, ji nebuvo prižiūrėta, ja nebuvo tinkamai rūpinamasi, jai nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos dvasiškai ir fiziškai tobulėti ar nebuvo tenkinami kiti jos asmeniniai bei socialiniai interesai. Priešingai, pirmosios instancijos teisme liudytojomis apklaustos Prienų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojos A. K. ir S. M. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad J. ir J. L. gyvenimo sąlygos buvo geros ir tinkamos gyventi mažamečiam vaikui, o nuolat lankant mergaitę, ją visuomet rasdavo linksmą, judrią, švarią, prižiūrėtą, aprengtą, ji turėjo begalę žaislų, t. y. nei vieno apsilankymo metu nebuvo pastebėta jokių mažametės mergaitės teisių ar teisėtų interesų pažeidimo atvejų. Be to, liudytojos patvirtino, kad E. L. noriai bendraudavo ir su savo biologiniais seneliais (T. 3, b. l. 116-118; 145-149). Kad gyvenant išteisintųjų šeimoje nebuvo pažeistos jokios E. L. teisės, taip pat ir jos teisėti interesai, teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir liudytojais apklausti jos seneliai – V. J. L. bei A. L., kurie yra neabejotinai labiausiai suinteresuoti geriausiomis jų anūkės auginimo sąlygomis ir jos interesų apsauga (T. 3, b. l. 62-64). Šiame kontekste pažymėtina, kad ir Vilniaus apygardos teismui sprendžiant E. L. įvaikinimo klausimą, tiek psichologinės ekspertizės metu, tiek per apklausą teisme 2015 m. sausio 15 d. pati E. L. J. ir J. L. įvardijo kaip savo tėvus ir pareiškė norą būti jų toliau auginama. Šios aplinkybės rodo, kad mergaitė gerai jautėsi gyvendama išteisintųjų šeimoje, buvo ir yra prisirišusi prie jų, o ryšys tarp nukentėjusiųjų B. ir mergaitės net ir po daugybės bandymų užmegzti emocinį ir socialinį kontaktą, nesusiformavo. Taigi, bėgant laikui būtent skubotas mergaitės perdavimas teisėtai globėjai būtų kėlęs dideles problemas jai adaptuojantis naujoje aplinkoje, prisitaikant naujoje šeimoje ir neigiamai paveikęs jos psichologinę, emocinę, socialinę raidą, kas neatitiktų geriausių vaiko interesų. Taigi, nagrinėjamu atveju, nors J. ir J. L. neteisėtai atsisakė vykdyti sprendimus dėl mergaitės globos A. B. šeimoje ir neatidavė mergaitės teisėtai globėjai, tačiau mažametei E. L. didelės žalos, kuri sąlygotų jų veiksmus kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, nepadarė.
Didelės žalos požymis, kvalifikuojantis veiką pagal LR BK 294 str. 1d., nenustatytas ir nukentėjusiųjų A. ir A. B. atžvilgiu. Pirmiausia, kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, A. B. apskritai nebuvo civilinių teisinių santykių dėl mažametės E. L. laikinosios globos nustatymo dalyvis (subjektas), nes tiek laikinąja, tiek nuolatine globėja buvo paskirta tik A. B., kas rodo, jog jis dėl išteisintųjų veiksmų nepatyrė ir negalėjo patirti jokios realios žalos. Antra, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ir A. B. nepatyrė didelės žalos dėl L. veiksmų. Akivaizdu, kad nukentėjusioji globėjos funkcijų nebuvo pradėjusi realiai vykdyti ir net nebuvo užmezgusi jokio ryšio su E. L.. Juolab, kad ji pati visus neigiamo pobūdžio dvasinius išgyvenimus, nemalonias emocijas, stresą, įtampą ir kt., sieja ne su galimybės vykdyti globėjos pareigas (funkcijas) neturėjimu, o su be galo ilgai užsitęsusiu bylų nagrinėjimu, kompetentingų institucijų negebėjimu įvykdyti teismų priimtus sprendimus ir kt. (T. 3, b. l. 88-93). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš esmės abi E. L. globos, o vėliau ir įvaikinimo siekusios šeimos, nebuvo suinteresuotos taikiai ir kuo greičiau išspręsti tarpusavio konfliktą aukščiau iškeldami mergaitės interesus ir ieškodami būtent jai geriausio sprendimo. Tai parodo abiejų šeimų nepakankamą globotinės poreikių supratimą ir vertinimą. Pažymėtina, kad teismų praktikoje nepritariama dirbtiniam įvairių tarpusavyje kylančių konfliktų ir teisinių ginčų kriminalizavimui, kaltinant vieną konflikto šalį nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tai neatitinka baudžiamojo įstatymo paskirties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011, 2K-P-183/2012).
Aptartų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju konfliktas tarp nukentėjusiųjų A. ir A. B. ir išteisintųjų J. ir J. L. neįgavo nusikalstamai veikai (savavaldžiavimui) būdingų požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tai, kad teismo padarytos išvados apeliantės netenkina, savaime nereiškia, jog jos klaidingos ar nepagrįstos. Priešingai, Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 1 d. nuosprendyje išdėstytos išvados motyvuotos, padarytos remiantis byloje esančiais duomenimis, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su jomis sutinka ir nemato teisinio pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą išteisinamąjį nuosprendį.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nukentėjusiųjų A. B. ir A. B. atstovės advokatės Reginos Agrba apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.