Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Egidijos Tamošiūnienės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-557-340/2014 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo J. M..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas netinkamai taikė bei aiškino materialinės teisės normas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Apeliantas neginčija L. R. bei A. G. pajamų dydžio, tačiau nesutinka su atsakovo nurodytu žalos nustatymo metodu netektą išlaikymą mirus apdraustajam apskaičiuoti pagal žuvusiojo neto (atskaičius mokesčius) gautą darbo užmokestį. Gyventojo pajamomis yra laikomos jo pajamos, iš kurių nėra išskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis, todėl teismas nepagrįstai žuvusiųjų šeimoms narių negautas pajamas vertino pagal žuvusiųjų neto darbo užmokestį (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 5 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012). Teismas nepagrįstai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2013 laikė netinkamu precedentu nagrinėjamoje byloje. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl socialinio draudimo įstaigų atgręžtinio reikalavimo pagrindų ir apimties, kalbėjo apie socialinio draudimo išmokas, mokamas sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, o NADPLSDĮ nustatytos socialinio draudimo išmokos (taip pat ir vienkartinė išmoka apdraustajam mirus) yra mokamos būtent gyvybės atėmimo ir sveikatos sužalojimo atvejais. Minėtoje kasacinio teismo nutartyje numatyta, kad visos dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo mokamos socialinio draudimo išmokos (vienkartinės ir periodinės išmokos apdraustajam mirus, našlaičių pensijos) yra laikomos šių asmenų patirtos žalos atlyginimu. Apelianto išmokėtos A. G. ir L. R. šeimų nariams draudimo išmokos neviršija TPVCAPDĮ nustatytų maksimalių ribų. Todėl apelianto žuvusiųjų apdraustųjų L. R. ir A. G. šeimoms paskirtos vienkartinės bei periodinės draudimo išmokos yra laikytinos žala CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme, kurias apeliantas paskyręs įgyja regreso teisę šias išmokas susigrąžinti iš kalto asmens – iš eismo įvykio kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusios draudimo bendrovės (CK 290 str. 3 d.). Nepagrįsta teismo išvada, kad žuvusiojo L. R. sūnus E. R. neturi teisės į tėvo išlaikymą. Pastarasis, būdamas 21 metų amžiaus ir nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pradėjęs mokytis, įgijo teisę gauti tėvo išlaikymą (CK 3.192¹ str. 1 d., NADPLSDĮ 26 str., 27 str.). Teismas, spręsdamas dėl D. G. teisės gauti žalos atlyginimą žuvus jos sūnui A. G., klaidingai nurodė, kad apeliantas nepateikė informacijos apie jos senatvės pensiją ir turimą turtą. Apeliantas per e.teismai.lt pateikė teismui 2014 m. sausio 14 d. pažymą apie D. G. valstybinį socialinį draudimą bei pažymą apie jai išmokėtą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. Be to, teismas nepagrįstai visą įrodinėjimo naštą dėl to, kad D. G. įvykio dieną būtų sūnaus išlaikoma arba turėtų teisę gauti išlaikymą A. G. esant gyvam perkėlė apeliantui. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad D. G. išmokėta vienkartinė išmoka viršija jos patirtą žalą ar kad ji dėl sūnaus mirties turtinės žalos nepatyrė. Naujausioje savo praktikoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos, kad asmuo, teigiantis, jog išmokėtos socialinio draudimo išmokos viršija nukentėjusiojo realiai patirtą žalą, turi tai įrodyti (2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2014). Atsakovas, ginčydamas apelianto išmokėtos žalos pagrįstumą, nepagrindė, kad A. G. neišlaikė savo motinos D. G. (CK 3.205 str. 1 d.). Faktas, kad A. G. pajamos nebuvo didelės, savaime neįrodo, jog žuvusiojo motina išlaikymo nereikalavo. Atsižvelgiant į tai, kad tais atvejais, kai miręs asmuo buvo apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, jo šeimos narių negautos pajamos yra kompensuojamos NADPLSDĮ nustatyta tvarka, kurios pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį priskiriamos prie atlygintinos žalos. Todėl dėl L. R. ir A. G. įvykusio mirtino nelaimingo atsitikimo apelianto jų šeimos nariams išmokėtos išmokos yra pagrįstai vertintinos kaip žuvusiųjų šeimos narių patirtos žalos kompensavimas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kaip minėta, šioje byloje sprendžiamas ginčas dėl valstybinio socialinio draudimo įstaigos atgręžtinio sumų, išmokėtų pagal NADPLSDĮ nuostatas, išreikalavimo iš atsakingo už žalą asmens draudiko. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, su kuo apeliantas nesutinka.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl pagal NADPLSDĮ nuostatas išmokėtų sumų ir atgręžtinio reikalavimo apimties vertinimo

Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas atsakingo už žalą asmens draudikui. Pagal NADPLSDĮ 31 straipsnį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja išmokėtas išmokų sumas iš kalto asmens Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Išmokų sumas, įskaitytinas į atlygintinos žalos, mokamos pagal TPVCAPDĮ, dydį valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui kompensuoja draudimo kompanijos. Taigi, specialiame įstatyme nustatyta, kad draudimo kompanijos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui turėtų atlyginti (o VSDFV - reikalauti) tokią žalą, kokią atsakingo už žalą asmens draudikas turėtų mokėti pareiškusiems reikalavimą atlyginti žalą nukentėjusiems asmenims būtent pagal TPVCAPDĮ nuostatas. Be to, ir pagal CK nuostatas trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, (t.y. VSDFV, perėmusiai nukentėjusiųjų reikalavimo teisę) negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 str.). Pagal TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalį žala, atsiradusi dėl gyvybės atėmimo, yra laidojimo ir su tuo susijusios išlaidos bei išlaidos žalos atlyginimui dėl maitintojo netekimo. Asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties.

NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalis nustato, jog šio įstatymo paskirtis yra kompensuoti dėl draudiminių įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Taigi, įstatymų leidėjas nustatė, kad šiuo įstatymu nustatytos išmokos kompensuoja būtent negautas pajamas (žalą). Tuo iš esmės, inter alia cituodamas kai kuriuos teisminės praktikos pavyzdžius (kasacinio teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-620/2013, 3K-3-64/2014), remiasi ir apeliantas. Tačiau šiame kontekste pastebėtina, kad apelianto nurodomose kasacinio teismo bylose ginčo dalyku buvo tik tam tikra socialinio draudimo įstaigos išmokėtų išmokų dalis: pirmuoju atveju – periodinė netekto darbingumo kompensacija, antruoju atveju – netekto darbingumo pensija. Tiek vienu, tiek kitu atveju ir teisėjų kolegijai nekyla rimtesnių abejonių dėl šių išmokų vertinimo kaip įskaitytinų į žalos atlyginimą (ir atitinkamai – draudiko atlygintinų socialinio draudimo įstaigai), nebent jos akivaizdžiai viršytų žalos dydį. Tačiau šiuo atveju ginčas susijęs ir su NADPLSDĮ 27 straipsnio 1 dalyje numatyta lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui vienkartine draudimo išmoka, kuri apskaičiuojama atsižvelgiant į vien tik valstybės nustatomą einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį (100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį), t.y. jos dydis, skirtingai nei kitos išmokos pagal NADPLSDĮ nuostatas, nepriklauso nuo konkrečios situacijos nei dėl mirusiojo gautų pajamų fakto ir dydžio, nei dėl jokių kitų aplinkybių. Be to, vienkartinė draudimo išmoka pagal NADPLSDĮ 27 straipsnio 2 dalį mokama ir ją gali gauti ne tik TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalyje nurodyti asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą pagal šį įstatymą, bet ir asmenys, negalintys pretenduoti į žalos negautų pajamų pavidalu atlyginimą pagal TPVCAPDĮ, pavyzdžiui, darbingi tėvai (įtėviai). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nepaisant to, kad NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodoma šio įstatymo paskirtis yra kompensuoti negautas pajamas, aptariamos vienkartinės draudimo išmokos išmokėjimas pagal savo prigimtį ir paskirtį ne visais atvejais gali reikšti, kad ji atlieka tokio pobūdžio - žalos negautų pajamų forma atlyginimo - funkciją.

Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė teisminės praktikos pavyzdžius, taip pat rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimu ir iš esmės sprendė, kad nebūtinai visos socialinio draudimo įstaigos išmokėtos išmokos atlieka žalos atlyginimo funkciją ir visa apimtimi turi būti priteisiamos jai atgręžtinio reikalavimo teise. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvacija šiuo aspektu ir jos, kaip šalims žinomos ir viešai prieinamos, nebekartoja. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad vėliausioji kasacinio teismo praktika leidžia tik patvirtinti tokią poziciją - 2014 m. spalio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2014 buvo atmestas valstybinio socialinio draudimo įstaigos kasacinis skundas, kuriuo buvo prašoma visa apimtimi priteisti išmokėtą vienkartinę draudimo išmoką, be kita ko, tiesiogiai konstatuojant, kad „...ieškovo kasaciniame skunde išdėstyta pozicija, jog jo pagal NADPLSDĮ išmokėtų išmokų dydis nekvestionuotinas ir atgręžtiniai reikalavimai turi būti tenkinami visa apimtimi, neatitinka konstitucinės jurisprudencijos bei kasacinio teismo praktikos“. Todėl aptariamu apeliacinio skundo argumentų aspektu teisėjų kolegija išsamiau nebepasisako.

Dėl žalos apskaičiavimo išlaikomiems ar turėjusiems teisę į išlaikymą asmenims

Apeliantas teigia, kad teismas netektą išlaikymą mirus apdraustajam nepagrįstai apskaičiavo pagal žuvusiojo neto (atskaičius mokesčius) gautą darbo užmokestį. Remiasi tuo, kad pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio 5 straipsnio 1 dalį gyventojų pajamų mokesčio objektas –gyventojo pajamos, taip pat nurodo kasacinio teismo bylą Nr. 3K-32-13/2012, kurioje sumos žalai (negautų pajamų pavidalu) apskaičiuoti buvo skaičiuojamos iš darbo užmokesčio neišskaičius pajamų mokesčio. Vis tik teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu.

Minėtos kasacinio teismo bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamos bylos aplinkybėms. Toje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl žalos atlyginimo fizinio asmens sveikatos sužalojimo atveju, t.y. buvo vertinama, kokia žala padaryta tiesiogiai pačiam nukentėjusiajam asmeniui (pajamų mokesčio mokėtojui) ir ne pagal TPVCAPDĮ nuostatas. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas, kokio dydžio išlaikymą gavo/galėjo gauti apdraustųjų (žuvusiųjų) išlaikomi ar turintys teisę į išlaikymą asmenys, kurie galėjo prarasti gautiną išlaikymą nuo realios jiems tenkančios apdraustojo darbo užmokesčio dalies ir kurie nėra pajamų mokesčio mokėtojai nuo tokiu būdu gautino išlaikymo sumų, be to, byloje taikytinos ir TPVCAPDĮ nuostatos. Pažymėtina, kad pagal Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 11 punktą mirusiojo pajamų dalis apskaičiuojama, be kita ko, taikant šių taisyklių 8 punktą, t.y. atskaičius gyventojų pajamų mokestį.

Dėl E. R. išmokėtos sumos

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad E. R. tėvo žūties dieną buvo pilnametis ir nesimokė, todėl tai, kad nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. jis pradėjo mokytis ir įgijo teisę į socialinio draudimo išmokas, nekeičia jo padėties pagal TPVCAPDĮ nuostatas.

Apeliantas teisus, kad pagal NADPLSDĮ 26 straipsnio 1 dalį periodinę draudimo išmoką taip pat turi teisę gauti mirusiojo vaikai (įvaikiai), kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba po jo mirties dienos įgijo teisę į jo išlaikymą. Todėl apeliantas pagal NADPLSDĮ pagrįstai išmokėjo E. R. šią išmoką (372 Lt). Kita vertus, minėta, kad pagal NADPLSDĮ 31 straipsnį, jeigu ištyrus nelaimingą atsitikimą darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo nustatoma, kad jis įvyko dėl trečiojo asmens kaltės, tai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja išmokėtas išmokų sumas iš kalto asmens Civilinio kodekso nustatyta tvarka, o draudimo kompanijos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui kompensuoja išmokų sumas, įskaitytinas į atlygintinos žalos, mokamos pagal TPVCAPDĮ. Tuo tarpu, taip pat minėta, kad teisę į žalos atlyginimą pagal TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalį turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Taigi, TPVCAPDĮ nuostatos, pagal kurias žalą turi atlyginti draudikai šiame įstatyme nurodytiems asmenims, nenumato žalos atlyginimo asmenims, įgijusiems teisę į išlaikymą po apdraustojo mirties dienos (išskyrus vaikus, gimusius po jo mirties), t.y. nėra tapačios NADPLSDĮ nuostatoms, pagal kurias pastarajame įstatyme nurodytas išmokas turi išmokėti valstybinio socialinio draudimo įstaigos. Todėl NADPLSDĮ 31 straipsnio, TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalies kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ta aplinkybė, kad E. R. praėjus metams po įvykio įgijo teisę į periodinę draudimo išmoką savaime nelemia apelianto teisės reikalauti jos iš atsakovo ir atsakovo pareigos apeliantui ją grąžinti.

Dėl D. G. teisės į išlaikymą

Šioje dalyje teisėjų kolegija sutinka su apeliantu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad žuvusiojo D. G. sūnaus darbo užmokestis nebuvo didelis, mažai tikėtina, kad jai buvo teikiamas išlaikymas, be to, apeliantas nepateikė duomenų apie jos gaunamas pajamas ir turtą. Pastarasis argumentas iš dalies nėra teisingas, nes apeliantas elektroniniu būdu į bylą buvo pateikęs duomenis apie D. G. gaunamą senatvės pensiją – 656,23 Lt.

Minėta, pagal TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalį turi asmenys inter alia nedarbingi tėvai, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą. Taigi, įstatymas numato teisę į žalos atlyginimą ne tik asmenims, kurie buvo mirusiojo išlaikomi, bet ir tam tikroms kategorijoms asmenų, kurie turėjo teisę gauti išlaikymą (nors ir nebuvo faktiškai išlaikomi), t.y. žalos atlyginimas siejamas ir vien jau su teisės į išlaikymą turėjimu. Todėl teisėjų kolegija nesutinka su skundžiamo sprendimo argumentais dėl žuvusiojo motinos teisės į išlaikymą nebuvimo. Juo labiau, kad nagrinėjamu atveju ir D. G. gaunamos senatvės pensijos dydis savaime suponuoja vertinimą apie išlaikymo reikalingumą. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, susijusiais su santykinai nedideliu žuvusiojo darbo užmokesčiu, nes žuvusiojo motina dėl to negali netekti teisės į žalos atlyginimą. Priešingu atveju tektų pripažinti, kad minėti įstatyme asmenys ne tik nebuvo, jei žuvusysis įvykio metu nedirbo, išlaikomi, bet ir apskritai neturėjo teisės į išlaikymą, o ir dėl įvykio kaltas asmuo jokios žalos šiuo aspektu nepadarė. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl A. G. mirties kilusios žalos dydis perskaičiuotinas tokiu būdu, kad jo darbo užmokestis dalintinas ne trims, o keturiems asmenims, t.y. po 181,28 Lt per mėnesį (725,13 Lt/4 asm.). Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliantas (dėl abiejų žuvusiųjų) nekvestionuoja atsakovo nurodomo žalos apskaičiavimo modelio – iki jų senatvės pensijos amžiaus. Todėl šiuo aspektu teisėjų kolegija išsamiau nepasisako.

Atsižvelgiant į išdėstytą, A. G. sutuoktinei apelianto išmokėta 39 000 Lt vienkartinė draudimo išmoka (bei periodinė draudimo išmoka, kuri, beje, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, už sūnaus priežiūrą) skaičiuojant sutuoktinės netektą pajamų dalį ir pagal 181,28 Lt sumą, yra mažesnė už negautą pajamų dalį iki žuvusiojo senatvės pensinio amžiaus - pats atsakovas triplike pripažino, jog tai būtų 61 877,76 Lt suma. Tačiau tokiu atveju sumažėtų sūnui Laurynui tenkanti dalis nuo teismo nurodytos 37 223,34 Lt sumos iki 27 917,12 Lt (181,28 Lt x 154 mėn.). Kita vertus, minėta, žala taip pat turėtų būti atlyginama D. G., gimusiai 1941 m. gegužės 15 d. Jai žala turėtų būti atlyginama iki gyvos galvos, kas reiškia, kad nustatyti konkretų žalos atlyginimo laikotarpį faktiškai nėra galimybės. Turint galvoje gyvenimo trukmę Lietuvoje, abejotina (nors objektyviai ir neatmestina), kad iki pat žuvusiojo pensinio amžiaus (244 mėnesiai, t.y. virš 20 metų) būtų išlikęs išlaikymo teikimo poreikis - vidutinė moterų gyvenimo trukmė Lietuvoje siekia 79,5 metų (interneto tinklapis db1.stat.gov.lt/statbank/SelectVarVal/define.asp?...). Todėl, nesant objektyvių galimybių tokio pobūdžio žalos laikotarpio nustatymui, teisėjų kolegija sprendžia, kad gali būti vadovaujamasi būtent šiuo vidutinės gyvenimo trukmės kriterijumi, juo labiau, kad šis kriterijus, tiesa, žuvusiojo atžvilgiu, jau buvo taikytas teisminėje praktikoje ir nepaneigtas kasacinio teismo (žr. kasacinio teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2014). Tai reikštų, kad yra pagrindas žalą apskaičiuoti laikotarpiui nuo įvykio iki 2020 m. lapkričio 15 d. ir jos suma sudarytų 19 940,80 Lt (110 mėn. x 181,28 Lt). Tokiu atveju bendra atlygintinos žalos dėl A. G. žūties suma sudarytų 86 857,92 Lt (39 000 + 27 917,12 + 19 940,80 Lt), o ne 76 223,34 Lt kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, t.y. 10 634,58 Lt skirtumas.

Dėl aukščiau išdėstyto teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias teisę į žalos atlyginimą, dėl ko sprendimas pakeistinas padidinant iš atsakovo priteistą apeliantui sumą 10 634,58 Lt suma ir atitinkamai valstybei priteistiną žyminį mokestį iki 2 635,50 Lt (nuo pagal ieškinį bendros atlygintinos žalos 125 693,76 Lt sumos žyminis mokestis 3 514 Lt x 75 proc.) (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimą pakeisti padidinant priteistą iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui žalos atlyginimo atgręžtinio reikalavimo tvarka sumą iki 17 837,86 Lt (septyniolika tūkstančių aštuoni šimtai trisdešimt septyni litai 86 ct) ir žyminį mokestį valstybei iki 2 635,50 Lt.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ 319 Lt žyminio mokesčio valstybei apeliacinės instancijos teisme.