Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Alona Romanovienė Civilinė byla Nr. e2A-508-163/2015

Teisėja Lina Tamulevičienė (Proceso Nr. 2-06-3-05634-2014-6)

2015 m. gegužės 25 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alonos Romanovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės, Almanto Padvelskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės GNSB „Aguona“ ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai VMI prie LR finansų ministerijos Klaipėdos apskrities VMI, tretiesiems asmenims AB „Swedbank“, V. S. dėl įpareigojimo priimti palikimą ir skolos, delspinigių priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2007-12-21 prašymu L. J. buvo priimta į GNSB ,,Aguona“ narius. Nuo 2011 m. gruodžio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. už L. J. butą, esantį (duomenys neskelbtini), Gargžduose, susikaupė 7320,14 Lt skola ir apskaičiuota 624,59 Lt delspinigių nuo 2011-12-31 iki 2014-04-30. Skola susidarė už komunalinius patarnavimus: vandenį, šildymą, elektrą, gyvatuką, šiukšles bei kitas paslaugas. Skolininkė L. J. mirė 2012-08-19. Pirmos eilės įpėdinis, mirusiosios nepilnametis vaikas P. Ž. ir antros eilės įpėdiniai, mirusiosios tėvai, palikimo nėra priėmę. Ieškovė neturi duomenų apie trečios–šeštos eilės įpėdinius, kurie nėra atsisakę palikimo, tačiau patvirtina, jog mirusiosios butu niekas nesirūpina, nemoka už jį komunalinių mokesčių ir nelaiko šio buto savo turtu, kadangi butas, esantis (duomenys neskelbtini), Gargžduose, yra įgytas išsimokėtinai pirkimo–pardavimo sutartimi. Minėtam butui yra įregistruota hipoteka, įregistravimo pagrindas 2007-11-27 Hipotekos registro pranešimas (duomenys neskelbtini).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimą apeliacinės instancijos teismas tikrina ex officio, neatsižvelgdamas į apeliaciniame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo ribas (CPK 329 str., 338 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje kilo ginčas dėl įpareigojimo priimti palikimą ir skolos, delspinigių priteisimo iš Lietuvos valstybės po turto palikėjos mirties. Ieškovė kreipėsi į teismą su prašymu įpareigoti Lietuvos valstybę priimti palikėjos palikimą ir priteisti įsiskolinimą bei delspinigius už komunalinius patarnavimus. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama VMI prie LR finansų ministerijos, pateikė apeliacinį skundą, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Dėl įpareigojimo priimti palikimą

Atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė teisės normas, reglamentuojančias palikimo perėjimą valstybei, bei nukrypo nuo LAT formuojamos praktikos.

Kaip teisingai atsakovė nurodė, formuojama naujausia kasacinio teismo praktika nurodo, kad valstybė yra specifinė paveldėjimo teisinių santykių dalyvė. Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei (CK 5.2 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014). Taip pat apeliantė teisingai pažymėjo, jog minėtoje nutartyje kasacinis teismas išaiškino, jog valstybė, kaip ir kiti įpėdiniai, tam, jog įgytų palikimą, turi jį priimti, o tai reiškia ne tai, kad ji privalo pareikšti savo valią dalyvauti paveldėjimo teisiniuose santykiuose, o tai, jog ji privalo imtis veiksmų įforminti įstatymo pagrindu įvykusį palikimo perėjimo valstybei juridinį faktą, kad galėtų įtraukti paveldėtą turtą į savo apskaitą ir iš paveldėto turto vykdyti palikėjo kreditorių reikalavimus. Taigi valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra ne valios priimti palikimą pareiškimas (kaip yra kitų įpėdinių atvejais), o jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas. Tačiau apeliantė nurodo, kad įstatyme nėra nustatytas terminas, per kurį valstybei atstovaujanti institucija privalo kreiptis dėl palikimo perėjimo valstybei fakto įforminimo, išduodant jai paveldėjimo teisės liudijimą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad palikimas gali pereiti valstybei tik tada, kai kiti šešių eilių įpėdiniai pagal įstatymą nepriėmė palikimo (CK 5.11 straipsnio 1 dalis, 5.50 straipsnio 3, 4 dalys). Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl penktos ir šeštos eilės įpėdinių teisės priimti palikimą, kai nėra pirmesnės eilės įpėdinių, įgyvendinimo termino, buvo paneigtas teisės aiškinimas, jog nors kai kurių eilių įpėdinių visai nėra, penktos eilės įpėdiniui teisė priimti palikimą atsiranda tik po dvylikos mėnesių nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.3 straipsnis), o šeštos eilės įpėdiniui ši teisė atsiranda po penkiolikos mėnesių nuo palikimo atsiradimo dienos. Toks šios normos aiškinimas nesuderinamas su paveldėjimo teisinių santykių reglamentavimo paskirtimi, nes be pagrindo varžoma atitinkamos eilės įpėdinio teisė į palikimą tais atvejais, kai nėra aukštesnės eilės įpėdinių. Tai reiškia, kad kai įpėdinių nėra, valstybei atstovaujanti institucija gali kreiptis dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, nelaukdama, kol sueis aštuoniolika mėnesių nuo palikėjo mirties. Kai nežinoma, ar yra įpėdinių, valstybei atstovaujanti institucija ir notaras turi imtis priemonių, kad per protingą terminą tai išsiaiškintų.

Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgus į palikimo atsiradimo laiką bei laiką, kai ieškovė sužinojo apie palikėjos mirtį ir galimybę pareikšti reikalavimus, į tai, jog kiti įpėdiniai atsisakė priimti palikimą, valstybės, kaip įpėdinės pagal įstatymą, terminas imtis veiksmų dėl palikimo perėjimo valstybei nėra esminis klausimas šioje byloje, kadangi bet kuriuo atveju nuo palikimo atsiradimo dienos neatsiradus pirmos–šeštos eilės įpėdinių, valstybė yra įpareigota priimti palikimą. Todėl nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka palikimo perėjimo valstybei įformino veiksmus, valstybei palikimas pereina ir, minėta, pareiga atsakyti pagal palikėjo prievoles atsiranda nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.3 straipsnio 1 dalis).

Dėl termino palikėjos kreditoriaus reikalavimams pareikšti pratęsimo

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino teisės normas, reglamentuojančias terminą palikėjo kreditorių reikalavimams pareikšti, kadangi konstatavo, kad ieškovė pripažinta tinkamai įgyvendinusia teisę iki palikimo priėmimo informuoti valstybei paveldėjimo teisiniame santykyje atstovaujančią instituciją apie palikėjo skolines prievoles, ir teismas įvertinęs, kad šis veiksmas atliktas iki palikimo priėmimo, nesprendė trijų mėnesių termino kreditoriaus reikalavimams pareikšti pratęsimo klausimo.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė nurodo, kad apie L. J. mirties faktą sužinojo 2013 metų pabaigoje, tačiau ieškinį dėl įpareigojimo priimti palikimą ir skolos priteisimo pareiškė jau praėjus įstatymo nustatytam 3 mėnesių terminui – 2014 metų gegužę. Ieškovė, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 metų vasario 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-63/2011, nurodė, kad kai teisinę reikšmę pagal CK 5.63 straipsnio 1 dalį turintis veiksmas – įpėdinio informavimas apie palikėjo kreditoriaus reikalavimus – buvo atliktas praleidus CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą, tačiau iki įpėdiniui priimant palikimą, taigi – kurio nors iš įstatyme nurodytų palikimo priėmimo veiksmų atlikimo metu įpėdiniui turint informacijos, reikšmingos apsispręsti tiek dėl palikimo priėmimo apskritai, tiek dėl priėmimo būdo, toks kreditorius pripažintinas tinkamai įgyvendinusiu teisę (ir kartu pareigą) informuoti įpėdinį apie palikėjo skolines prievoles bei nepraradusiu teisės reikalauti, kad įpėdinis patenkintų jo turtines pretenzijas. Tačiau kasacinis teismas 2014 m. balandžio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014 pažymėjo, kad 2011 metų praktiką yra keistina, todėl nepriklausomai nuo to, ar po palikėjo mirties palikimas pereina valstybei, ar jį paveldi kiti įpėdiniai, kreditorius, praleidęs CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą ir siekdamas savo reikalavimo patenkinimo iš palikėjo turto, turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas pratęsti šį terminą, o teismas turi tokį prašymą nagrinėti CPK 576–578 straipsniuose (bylos dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo) nustatyta tvarka, įvertindamas termino praleidimo priežasčių svarumą.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas dėl paveldėjimo teisinių santykių bei neatsižvelgdamas į naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką nukrypo nuo jos, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.