Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) Kęstučio Jucio ir Daivos Pranytės-Zalieckienės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. ir jo gynėjo advokato Antano Jarašiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrinto apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę, ir M. Š. paskirta galutinė subendrinta 11 (vienuolikos) metų laisvės atėmimo bausmė, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2018 m. sausio 3 d. iki 2018 m. lapkričio 27 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

- 2017 m. lapkričio 13 d., ne anksčiau 19.00 val., tiksliau nenustatytu laiku, savo namuose, (duomenys neskelbtini), virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninių nesutarimų su nukentėjusiąja R. G. metu, tyčia tempdamas ją už plaukų pargriovė ant žemės ir tyčia įspirdamas mažiausiai du kartus į pilvą padarė jai sužalojimus: nubrozdinimus dešiniame šone, kraujosruvas pilvo minkštuosiuose audiniuose, plonosios žarnos ir jos pasaito plyšimus, tai komplikavosi pūlingu peritonitu, sepsiu, septiniu šoku, dėl ko nukentėjusioji įvykio vietoje mirė;

- 2017 m. lapkričio 13 d., ne anksčiau 19.00 val., tiksliau nenustatytu laiku, savo namuose, (duomenys neskelbtini), virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, po nukentėjusiojo A. Č. pranešimo jam nustoti mušti R. G. ir sugriebimo už abiejų jo rankų, siekiant atitraukti jį nuo R. G., tyčia stipriai rankomis į krūtinę pastūmė A. Č., dėl ko pastarasis krisdamas ant kairio šono ir galvos kaire puse atsitrenkęs į virtuvėje esantį stalą patyrė sužalojimą: odos - paodžio žaizdą kaktos kairėje, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo M. Š. ir jo gynėjo advokato Antano Jarašiaus apeliacinis skundas atmetamas.

6. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir sprendžia, kad apeliantai bando iš esmės tik nuteistajam naudinga linkme interpretuoti selektyviai atrinktus bylos duomenis, vertinant juos vienpusiškai. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, M. Š. kaltė, padarius jam inkriminuotas veikas, nuosprendyje grindžiama ne vien tik nukentėjusiojo A. Č. parodymais. Spręsdamas M. Š. pareikštų kaltinimų pagrįstumo klausimą, teismas tyrė ir analizavo visu byloje surinktus įrodymus - tiek nuteistąjį teisinančius, tiek kaltinančius, juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, nurodydama, kokie duomenys pagrindžia nuteistojo M. Š. kaltę, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikras aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes bei priėjo bylos duomenimis pagrįstos išvados dėl M. Š. padarytų konkrečių veiksmų ir šių jo veiksmų juridinės kvalifikacijos. Ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų visumos pagrindu nustatytas nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų įrodytumas abejonių nekelia. Visos aplinkybės, turinčios reikšmės, pirmosios instancijos teismo buvo ištirtos bei atitinkamai įvertintos, atsižvelgus į jų tarpusavio santykį. Baudžiamojoje byloje nėra teisinio pagrindo prieiti kitokių išvadų dėl faktinių aplinkybių, atskleidžiančių nuteistojo M. Š. kaltę, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, įrodytumo. Pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl nuteistojo baudžiamosios atsakomybės, nustatytos, nepažeidžiant įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Dėl BK 129 straipsnio 1 dalies, 140 straipsnio 1 dalies taikymo.

8. Nuteistasis M. Š. nesutinka su teismo atliktu bylos įrodymų vertinimo rezultatu, kurio pagrindu jis pripažintas kaltu dėl R. G. nužudymo (BK 129 straipsnio 1 dalis) ir nežymaus A. Č. sveikatos sutrikdymo (BK 140 straipsnio 1 dalis). Pateikdamas savą byloje surinktų įrodymų vertinimą ir tvirtindamas, kad jokio smurto tiek R. G., tiek A. Č. atžvilgiu nevartojo, o šie galėjo susižaloti patys griūdami, prašo jį dėl jam inkriminuotų veikų išteisinti. Vis tik pažymėtina, kad byloje esančių duomenų vertinimas, jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo prerogatyva, t. y. bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų byloje įrodinėtinų aplinkybių. Nagrinėjamu atveju matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo nuteistojo M. Š. parodymus ir jo pateiktą versiją dėl mirusiajai R. G. ir nukentėjusiajam A. Č. nustatytų sužalojimų atsiradimo aplinkybių ir ją motyvuotai atmetė. Teismas paties nuteistojo parodymus pagrįstai įvertino kaip gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytas nusikalstamas veikas, šią išvadą motyvuodamas visuma byloje surinktų, teisme ištirtų bei patikrintų įrodymų - nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų, specialisto išvadų, teismo medicinos ekspertės paaiškinimo, kitų rašytinių bylos įrodymų.

12. Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga patvirtina, kad, aiškinantis tokių nukentėjusiojo A. Č. parodymų davimą, t. y. jų kitimą įvairiose ikiteisminio tyrimo stadijose bei teisminio nagrinėjimo metu, buvo įvertintos aplinkybės, lėmusios tokią situaciją. Paties nukentėjusiojo paaiškinimu nustatyta, kad jis bijojo M. Š., t. y. bijojo galimo susidorojimo, šiam, būnant nesulaikytam (nesuimtam), sužinojus apie jo (A. Č.) duotus parodymus prieš jį, M. Š. išgėręs būdavo agresyvus, ne kartą naudojo fizinį smurtą tiek prieš jį patį, tiek prieš R. G., sužinojęs, kad A. Č. yra kviečiamas pas tyrėją, sakė pareigūnams apie buvusį įvykį nieko nepasakoti. Pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo abejoti tokiu A. Č. paaiškinimu, o taip pat motyvo, dėl ko šis turėtų pagrindą apkalbėti M. Š., pažymint, kad tokio motyvo nenurodė ir M. Š.. Teismas, išanalizavęs visų nukentėjusiojo duotų parodymų turinį, juos palyginęs tarpusavyje ir su kitais bylos įrodymais, įvertinęs jų davimo aplinkybes, sprendė vadovautis ne pirminiais A. Č. parodymais, o papildomos jo apklausos 2018 m. kovo 20 d. metu duotais parodymais apie M. Š. smurtinius veiksmus atliktus tiek prieš jį patį, tiek prieš R. G., pažymėdamas, kad šiuos parodymus nukentėjusysis patvirtino akistatos su nuteistuoju metu ir teisiamojo posėdžio metu.

13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose tikrino argumentus dėl netinkamos nukentėjusiojo A. Č. parodymų analizės, atliko dalinį įrodymų tyrimą ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje papildomai apklausė nukentėjusį A. Č.. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas nukentėjusysis A. Č. patvirtino savo parodymus apie nagrinėjamo įvykio metu jo paties matytą M. Š. smurtą prieš R. G. ir tuo pačiu paties patirtą M. Š. smurtą. A. Č. dar kartą parodė, kokiomis aplinkybėmis ir kokiu būdu pasireiškė M. Š. veiksmai, paaiškino byloje savo duotų parodymų kitimą ir nurodė, kad M. Š. kaltinančius parodymus jis davė laisva valia ir nieko neverčiamas, tuo pačiu paneigdamas policijos pareigūnų įtaką tokių parodymų davimui

14. Byloje objektyvių duomenų paneigti tokius nukentėjusiojo teiginius nebuvo surinkta. Priešingai, A. Č. duotų parodymų turinio, jų sekos chronologijos analizė teisėjų kolegijai duoda pagrindą išvadai, kad nukentėjusiojo parodymų kitimas buvo sąlygotas būtent baimės dėl galimų M. Š. veiksmų prieš A. Č., o ne dėl kokių nors kitų aplinkybių. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad nukentėjusiajam būtų daroma įtaka dėl M. Š. kaltinančių parodymų davimo. Šiuo aspektu deklaratyviu apeliacinio skundo teiginiu pripažintinas ir argumentas kad nukentėjusiojo parodymų kitimą galėjo sąlygoti nukentėjusiojo sužinota informacija apie tai, kokie sužalojimai R. G. buvo nustatyti, kadangi tokia informacija neįtakoja asmens nurodomos smūgių sudavimo vietos ir atsiradusių pasekmių.

15. Pažymėtina, jog pirmą kartą nukentėjusysis A. Č. buvo apklaustas 2017 m. lapkričio 20 d., t. y. tuomet kaip M. Š. dar nebuvo suimtas. Papildoma nukentėjusiojo apklausa atlikta 2018 m. sausio 3 d., t. y. M. Š. sulaikymo dieną, tačiau nukentėjusiajam dar nežinant apie tai, jog šis bus suimtas. Bylos medžiaga nustatyta, kad M. Š. buvo sulaikytas tik 2018 m. sausio 3 d. 12.00 val., tuo tarpu nukentėjusiojo apklausa, kuri vyko nuteistojo sulaikymo dieną, buvo pradėta 11.15 val. (t. 1, b. l. 58–59, 63–66; t. 3, b. l. 136–137). Be kita ko, iš nukentėjusiojo 2018 m. sausio 3 d. ir pirmosios instancijos teisme duotų parodymų matyti ir tai, kad M. Š. buvo žinoma apie papildomą A. Č. apklausą ir šio nukentėjusiajam buvo pasakyta sakyti, jog namuose jokių muštynių nebuvo (t. 1, b. l. 65; t. 4, b. l. 128). Todėl spręstina, kad nukentėjusiojo A. Č. pirminių parodymų turiniui reikšmingą įtaką darė nežinia, ar M. Š. bus suimtas ir iš to kilusi baimė dėl galimo susidorojimo, sužinojus apie pastarajam nepalankių parodymų davimą. Šiuo aspektu reikšminga aplinkybe teisėjų kolegija laiko, jog, nepaisant pirminių parodymų, visų apklausų metu, pradedant nuo pat pirmos apklausos, nukentėjusysis buvo parodęs apie M. Š. agresyvų ir neadekvatų elgesį, šiam esant neblaiviam. Įvertintina ir tai, kad, nors 2018 m. sausio 3 d. apklausos metu nukentėjusysis nurodė, kad apie R. G. sumušimo aplinkybes jam buvo žinoma iš jos žuvusiosios papasakojimo, parodymų patikrinimo vietoje metu užfiksuoti jo parodymai ir parodytos aplinkybės (detalus prieš nukentėjusiąją atliktų veiksmų pobūdis, vieta), sudarė pagrindą teismui vertinti, kad tetos sužalojimo aplinkybės A. Č. buvo žinomos ir ne iš pastarosios pasakojimo. Iš vėlesnės nukentėjusiojo apklausos, t. y. jau tuomet kai M. Š. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, matyti, jog A. Č. parodymai tapo akivaizdūs ir aiškūs. Jis parodė, kaip buvo padaryti sužalojimai R. G., o tuo pačiu ir jam, taip pat dar kartą parodė, dėl kokių priežasčių pirminėse apklausose davė kitokius parodymus. Jis patvirtino, kad prieš nuteistąjį parodymus davė laisva valia, nieko neverčiamas. Šiuose parodymuose nurodytas aplinkybes A. Č. patvirtino akistatos su nuteistuoju metu bei pirmosios instancijos teisme. Vertinant M. Š. daromą įtaką A. Č. parodymų turiniui, teisėjų kolegija reikšminga laiko aplinkybę, kad nuteistasis M. Š., dar iki apeliacinio skundo, kuriame buvo išreiškęs prašymą apeliacinės instancijos teisme apklausti A. Č., nagrinėjimo teismo posėdyje dienos, iniciavo telefoninį pokalbį su A. Č. apie jo baudžiamosios bylos procese duotus parodymus (t. 5, b. l. 156). Faktas, kad duomenys apie nuteistojo telefoninį skambutį nukentėjusiajam buvo gauti, dar iki teismui išsprendžiant klausimą dėl įrodymų atlikimo byloje, t. y. A. Č. apklausos tikslingumo, taip pat teismui duoda pagrindą prieiti išvados, kad M. Š. buvo puikiai žinoma apie A. Č. baimę jam ir nuteistasis siekė padaryti nukentėjusiajam atitinkamą poveikį.

16. Visos šios aptartos aplinkybės laikytinos svarbiu veiksniu, formuojančiu teismo vidinį įsitikinimą dėl nukentėjusiojo parodymų apie M. Š. veiksmus prieš jį ir R. G., objektyvumo. Nors ginčijant priimtą apkaltinamąjį nuosprendį M. Š. atžvilgiu yra akcentuojama į A. Č. parodymų kritiką, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantų skundo argumentais, kad nukentėjusiojo parodymų patikimumas dėl jų nenuoseklumo yra abejotinas. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad A. Č. parodymai, duoti viso bylos baudžiamojo proceso metu, nebuvo nuoseklūs, motyvavo, kuria šio nukentėjusiojo parodymų dalimi remiasi, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes ir kodėl tai daro. Abejonių, kad nukentėjusiojo A. Č. parodymai, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, yra patikimi ir teismas, nustatinėdamas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, jais rėmėsi pagrįstai, nėra. Juolab, kad tokie jo parodymai įrodymu, kuris yra pirminis ir tiesioginis įrodymų šaltinis – būdamas nusikaltimo vietoje, A. Č. matė, kas ir kaip smurtavo prieš jo tetą R. G., be kita ko buvo sužalotas ir pats – pripažintas, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu nukentėjusiojo parodymų vertinimu ir padaryta išvada, kad parodymai, kuriuos A. Č. davė 2018 m. kovo 20 d. papildomos jo apklausos metu ir kuriuos jis patvirtino akistatos su nuteistuoju ir teisiamojo posėdžio metu, yra reikšminga įrodinėjimo priemonė, aiškinantis veikų, padarytų 2017 m. lapkričio 13 d., aplinkybes, taip pat ir pagrindžiant veikas padariusio asmens kaltę.

17. Be to, priešingai nei teigiama nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje M. Š. kaltė, padarius jam inkriminuotas veikas, buvo grindžiama ne vien tik nukentėjusiojo A. Č. parodymų dalimi, kuria pirmosios instancijos teismas patikėjo. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tokiais A. Č. parodymais, o M. Š. poziciją atmetė, įvertinęs jų parodymų atitikimą kitais įrodymų šaltiniais nustatytomis bylos aplinkybėms. Baudžiamojoje byloje reikšmingos aplinkybės taip pat buvo nustatytos liudytojų A. Č., A. P., I. U., nukentėjusiosios J. P. parodymais, nors pastarosios tiesiogiai įvykio ir nematė, teismas jų nurodytų aplinkybių atitikimą tikrino, vertindamas tiek nukentėjusiojo A. Č. parodymus apie M. Š., tiek kartu ir gynybos keliamas versijas.

17.4. Liudytoja I. Urbonienė taip pat patvirtino aplinkybes, kad būdamas neblaivus, M. Š. skriausdavo R. G. ir A. Č., jog šie nuo pastarojo bėgdavo į mišką. Visa tai buvo žinoma iš pačios R. G. papasakojimo jai (t. 5, b. l. 9–11).

18. Nurodyta baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad nukentėjusysis A. Č. betarpiškai po įvykio įvairiems asmenims pasakojo apie tiek M. Š. smurtinius veiksmus R. G. ir jo atžvilgiu, tiek apie M. Š. smurtavimą iki įvykio, šios aplinkybės sudarė pagrindą teismui spręsti ne tik dėl nukentėjusiojo A. Č. parodymų teisingumo, bet ir dėl M. Š. veiksmų pobūdžio prieš mirusiąją ir nukentėjusįjį. Be to, priešingai apeliacinio skundo teiginiams, aplinkybė, kad neblaivus M. Š. būdavo agresyvus, byloje patvirtinta pirmiau minėtų asmenų parodymais. Liudytojų, nukentėjusiosios J. P. parodymai yra nuoseklūs, esminėse aplinkybėse sutampa tiek tarpusavyje, tiek su nukentėjusiojo A. Č. parodymais, vienas kitą papildo ir leidžia juos vertinti kaip objektyvius, o vien apeliantų akcentuojamas šių asmenų giminystės ryšys nesudaro pagrindo jų parodymus laikyti šališkais. Duomenų abejoti tokiais minėtų asmenų parodymais ir laikyti juos nepatikimais byloje nebuvo surinkta. Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kuriais bandoma sumenkinti šių liudytojų ir nukentėjusiosios parodymų įrodomąją reikšmę, akcentuojant tai, kad jie yra išvestiniai – minėti asmenys patys įvykio nematė, jų papasakotos aplinkybės jiems žinomos iš kitų asmenų papasakojimo – tačiau tokie nesutikimo argumentai nesudaro vienareikšmio pagrindo jais nesivadovauti. Juolab, kad ne visada nusikaltimo aplinkybės bei veiką padariusio asmens kaltė nustatoma vien tiesioginiais įrodymais.

19. Įrodymu gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai be tarpinių grandžių susiję su įrodinėjimo dalyku ir patvirtinantys arba paneigiantys reikšmingą aplinkybę (tiesioginiai įrodymai), bet ir duomenys, iš pradžių padedantys nustatyti, pagrindžiantys tarpinius faktus, o per juos – patikrinti kitus įrodymus, įrodinėtinas aplinkybes, patvirtinti arba paneigti tiriamas versijas (netiesioginiai įrodymai). Baudžiamojo proceso teorija ir teismų praktika leidžia, nesant tiesioginių įrodymų, asmens kaltę pagrįsti esamų duomenų viseto analizės, jų lyginimo ir vertinimo rezultatu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/2008, 2K-334/2009, 2K-636/2011 ir kt.). Teismo išvadų apie įrodymų vertinimą pateikimas nuosprendyje negali būti laikomas tik samprotavimais ir įtarimais vien dėl to, jog turimi įrodymai byloje nėra tiesioginiai. Įstatymas neteikia pirmenybės nė vienai įrodymų grupei pagal jų klasifikavimą (pirminiai ir išvestiniai, tiesioginiai ir netiesioginiai, etc.). Visi įrodymai įvertinami bendra tvarka ir pagal jų visumą daromos atitinkamos išvados. Ir nors įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai bei išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu, jog įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais.

20. Kaip nustatyta, liudytojos A. Č., A. P., I. Urbonienė ir nukentėjusioji J. P. tiesiogiai įvykio nematė, tačiau jų parodymai kartu su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais kitais įrodymais sudaro nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę, leidžiančią prieiti išvados, kad nuteistojo M. Š. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų įrodo įrodymų visetas.

21. Vertintini ir liudytojos O. Z. parodymai, kad prieš įvykį, t. y. laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 12 d. iki 2017 m. lapkričio 13 d. vakaro (apie 18.00 val. išvykos) jai svečiuojantis pas M. Š. namuose, jokių sužalojimų požymių ant R. G. ji nepastebėjo ir ši sveikata nesiskundė. Taip pat ji nurodė, šiuo laikotarpiu nemačiusi ir sužaloto bei kraujuojančio A. Č. antakio. Apie tai, kad R. G. skauda pilvą, ji vėmė, ji sužinojusi 2017 m. lapkričio 14 d. iš M. Š. skambučio, o 2017 m. lapkričio 16 d. jai buvo pranešta, kad pastaroji mirė. Be to, priešingai nuteistojo parodymams, liudytoja nurodė, kad jos buvimo pas M. Š. namuose metu R. G. nukritusi nebuvo (t. 1, b. l. 164–167, 174–175; t. 4, b. l. 188–189). Taigi, liudytojos parodymai taip pat laikytini netiesioginiais įrodymais, kuriais nustatytos reikšmingos aplinkybės visų kitų įrodymų visumos kontekste.

22. R. G. ir A. Č. patirtų sužalojimo faktas betarpiškai patvirtintas ir specialistų išvadomis Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini). Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad A. Č. nustatytas sužalojimas kaktos kairėje pusėje (odos – paodžio žaizda kaktos kairėje) padarytas galimai 2017 m. lapkričio 13 d. kontakto su kietu buku daiktu ar paviršiumi metu galimai vieno trauminio poveikio pasekoje, nugriuvus ir atsitrenkus į kietus bukus daiktus ar paviršių (t. 3, b. l. 90). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad R. G. mirties priežastis – plonosios žarnos ir jos pasaito plyšimas, kas komplikavosi pūlingu peritonitu, sepsiu, septiniu šoku. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, dviejų ar daugiau trauminių poveikių pasekoje, 1-5 paros iki mirties (t. 3, b. l. 64–67). Šiai išvadai paaiškinti ir kaltinamojo bei gynybos keltoms abejonėms dėl R. G. padarytų sužalojimų pobūdžio ir padarymo mechanizmo pašalinti teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausta teismo medicinos ekspertė M. K.. Specialistė patvirtino padarytas išvadas, taip pat paaiškino, kad žarna yra tamprus organas, dažnai keičia savo lokalizaciją, todėl sužalojimai R. G. turėjo būti padaryti žymiai didesne jėga, kietu, buku, ribotu daiktu – kumščiu, koja. Specialistė ne tik paneigė galimybę, kad toks sužalojimas R. G. galėjo būti padarytas, griūnant iš savo ūgio aukščio, nuo taburetės ir pan., bet ir paaiškino, kodėl tokia galimybė šiuo atveju buvo paneigta. Kaip nurodė specialistė - nustatytos dvi kraujosruvos pilvo sienos minkštuosiuose audiniuose, išsidėsčiusios skirtingose pilvo pusėse, nurodo riboto daikto kontaktą į pilvo sieną, padarytą žymiai didesne jėga, tuo atmetant griuvimo tikimybę (t. 5, b. l. 58–59). Taigi specialisto išvada ir teismo medicinos ekspertės paaiškinimu nustatyta, kad R. G. padarytų sužalojimų pobūdis nėra būdingas griuvimui. Pagrindo nesiremti šiuo nustatytu R. G. sužalojimo mechanizmu, darant byloje išvadas, nėra.

23. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, esant nustatytoms bylos aplinkybėms, negalima sutikti su apeliaciniame skunde pateiktu mirusiajai ir nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų atsiradimų aplinkybių vertinimu. Baudžiamosios bylos proceso metu buvo paneigtas buvimas kitų veiksnių, galėjusių lemti tiek A. Č., tiek R. G. sužalojimų atsiradimą. Pirmiau aptartų faktinių duomenų, o tuo pačiu ir paties nuteistojo byloje duotų parodymų analizė leidžia teigti, kad A. Č. ir R. G. iki 2017 m. lapkričio 13 d. ne anksčiau 19.00 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, nebuvo sužaloti. Jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad šie galėjo būti sužaloti kitu būdu ar kitų asmenų, bylos medžiagoje nėra. Teiginiai dėl galimo A. Č. ir R. G. pačių neatsargumo krentant ir susižalojant, taip pat galimo A. Č. smurto R. G. atžvilgiu, M. Š. esant išvykus, atmestini kaip paneigti byloje ištirtų įrodymų visuma ir laikytini deklaratyviais. Apeliantų akcentuojamas nukentėjusiosios R. G. pasirinktas gyvenimo būdas, t. y. sistemingas alkoholio vartojimas, taip pat A. Č. ir R. G. pasirinkimas gyventi kartu su M. Š., šias aplinkybes įvertinus kartu su kitomis byloje nustatytomis, taip pat nesudaro pagrindo kitokio procesinio sprendimo priėmimui byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik šios aplinkybės nėra nuteistojo M. Š. poziciją patvirtinantys bei jo dalyvavimą jam inkriminuotose nusikalstamose veikose paneigiantys įrodymai.

24. Pirmiau aptartų duomenų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas M. Š. atliktų veiksmų apimtį ir pobūdį, sužalojant A. Č. ir R. G., rėmėsi surinktais ir tinkamai ištirtais įrodymais byloje. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas faktines aplinkybes nustatė, remdamasis ne prielaidomis, o ištirtų byloje įrodymų visuma. Nors M. Š. savo kaltės nepripažino, teigė, kad jis jam kaltinimo inkriminuotų nusikalstamų veikų neatliko, surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, kurie sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, visuma paneigė nuteistojo parodymus, o objektyviais bylos duomenimis nustatytos faktinės aplinkybės, kad būtent M. Š. veiksmai, du kartus spiriant R. G. į pilvo sritį, taip pat pastumiant A. Č., šiam bandant apginti R. G., sukėlė atsiradusias pasekmes -R. G. mirtį bei A. Č. nežymų sveikatos sužalojimą.

25. Kaip minėta, jokių kitų aplinkybių, galėjusių nulemti šias pasekmes, išskyrus nuteistojo M. Š. prieš juos panaudotą smurtą, nenustatyta. Būtent nuteistojo suduoti smūgiai koja R. G. į pilvą, taip pat A. Č. pastūmimas šiam bandant apginti R. G., dėl ko pastarasis krito, vertintini kaip būtina sąlyga, be kurios R. G. nebūtų mirusi, t. y. nustatytų sužalojimų pobūdis (plonosios žarnos ir jos pasaito plyšimai) nulėmė komplikacijų atsiradimą, dėl kurių kilo negrįžtamos pasekmės, o A. Č., atsitrenkęs į stalą, patyrė odos – paodžio žaizdą kaktos kairėje. Tokiu būdu, M. Š. smūgių sudavimas nukentėjusiajai R. G. į pilvo sritį, bei A. Č. pastūmimas yra susiję priežastiniu ryšiu atitinkamai tiek su R. G. mirtimi, tiek su A. Č. nežymiu sveikatos sutrikdymu. Tokie nuteistojo M. Š. smurtiniai veiksmai dėsningai sąlygojo R. G. mirtį ir A. Č. sveikatos sutrikdymą bei yra pagrindinė to priežastis.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien aplinkybė, jog R. G. atsisakė kreiptis į medikus dėl pagalbos suteikimo, mirė ne iš karto po prieš ją pavartotų smurtinių veiksmų, nepaneigia priežastinio ryšio tarp M. Š. padarytos veikos ir kilusių padarinių, nepanaikina nuteistojo smurtinę veiką ir nukentėjusiosios mirtį siejančio priežastinio ryšio. Matyti, kad po sužalojimo iki to laiko, kol dėl patirtų sužalojimų pasireiškė komplikacijos, R. G. kurį laiką galėjo atlikti sąmoningus veiksmus, juolab, kad mirtinos pasekmės atsirado ne iš karto. Atsiradę padariniai šiuo atveju buvo tyčinių pakankamai stiprių spyrių pasekmė. Specialisto išvada ir teismo medicinos ekspertės parodymai patvirtinta, kad šie padariniai yra dėsningi – tarp suduotų spyrių ir atsiradusių žalingų padarinių nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris būtų sąlygojęs R. G. mirtį. Mirtis nukentėjusiąją ištiko dėl komplikacijų atsiradimo, patyrus nustatytus sužalojimus.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodomi argumentai dėl priežastinio ryšio, kaltės nebuvimo siejami ne su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, o iš esmės su paties įvykio ir byloje surinktų įrodymų interpretavimu savaip, nesudaro pagrindo abejoti teismo išvadomis dėl nustatytos R. G. mirties ir A. Č. sveikatos sutrikdymo priežasties.

28. BK 129 straipsnyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, jog gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Taip pat svarbu pažymėti ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad žmogaus pilvas, kur yra išsidėstę žmogui gyvybiškai svarbūs organai, yra viena iš labiausiai pažeidžiamų žmogaus kūno dalių bei normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, kad, suduodamas stiprius smūgius koja kitam žmogui į pilvą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, iš jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-443/2014, 2K-7-193-895/2016, 2K-9-697/2017, 2K-57-697/2018).

28. Nors byloje nenustatyta, kad M. Š. norėjo tokių padarinių, tačiau sąmoningai leido jiems kilti, būdamas abejingas savo veiksmų padariniams. Kaip nustatyta, M. Š. sąmoningai pasirinko tokį veikimo būdą – spyrius koja R. G. į pavojingą pilvo sritį, A. Č. pastūmimą ir padarinių kilimo tikimybė buvo dėsningai numatoma. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas pirmiau išdėstytas bylos aplinkybes daro išvadą, kad M. Š. nužudė R. G. ir nežymiai sutrikdė A. Č. sveiktą, veikdamas netiesiogine tyčia, tai yra suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį (tyčia sudavė koja du smūgius R. G. į pilvo sritį, stipriai pastūmė į krūtinę A. Č.), numatė, jog dėl tokių veiksmų gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai (nukentėjusiųjų mirtis ir sveikatos sutrikdymas), tačiau nors jų ir nenorėjo, tai yra suduodamas smūgius nenorėjo ir nesiekė R. G. mirties ir A. Č. nežymaus sveikatos sutrikdymo, tačiau buvo abejingas galimiems sunkiems padariniams atsirasti ir sąmoningai leido jiems kilti (BK 15 straipsnio 3 dalis).

29. Priešingai apeliacinio skundo argumentams, byloje nustatytas R. G. sužalojimo motyvas yra kilęs konfliktas, nukentėjusiajai pareikalavus M. Š. grąžinti jos banko kortelę (nukentėjusiojo A. Č. parodymai, kratos protokole fiksuoti duomenys dėl pas M. Š. rastos R. G. banko kortelės (t. 3, b. l. 138–140), aplinkybę, kad turėjo R. G. banko kortelę, patvirtino ir pats nuteistasis M. Š.); A. Č. – nukentėjusiojo bandymas atitraukti M. Š. nuo R. G..

30. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, esant nustatytoms nagrinėjamos bylos aplinkybėms, nėra pagrindo daryti priešingas išvadas dėl M. Š. kaltės ir jo veiksmų kvalifikavimo, nei padarytos skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu. Nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės buvo nustatytos, remiantis bylos duomenimis, kurie buvo surinkti ir patikrinti, laikantis BPK 20 straipsnio reikalavimų, ir pagrįstai pripažinti įrodymais, atitinkančiais leistinumo ir sąsajumo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, išdėstęs juos skundžiamame nuosprendyje, vertino jų atitiktį kitiems įrodymams, išdėstė nustatytų aplinkybių loginę seką ir tinkamai motyvavo padarytas išvadas tiek dėl nuteistajam M. Š. pareikštų kaltinimų pagrįstumo, tiek dėl kitų byloje reikšmingų aplinkybių. Teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo ir teisingumo, o skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad byloje įrodinėtinos aplinkybės buvo tinkamai nustatytos byloje surinktais pakankamais įrodymais, atskleidžiant jų įrodomąją vertę ir tarpusavio ryšį. Nuteistąjį M. Š. išteisinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl bausmės

31. Apeliaciniame skunde apeliantai (nuteistasis ir jo gynėjas) nesutinka ir su nuteistajam paskirtomis bausmėmis, akcentuojant, kad jos yra per griežtos, paskirtos, neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su šiuo skundo argumentu.

32. Teismai, skirdami bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė viena iš jų neturi būti laikoma dominuojančia, išskirtine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39-895/2016, Nr. 2K-429-303/2015, Nr. 2K-477-746/2015 ir kt.). Taigi baudžiamosios atsakomybės individualizavimo nuostata reiškia, kad, taikant baudžiamosios teisės prievartos priemones, būtina siekti teisingumo ir atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jos resocializacijos poreikius. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę.

33. Nagrinėjamoje byloje minėtų įstatymo nuostatų pažeidimų nenustatyta. Teismas nuosprendyje išdėstė bei įvertino nuteistojo bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Atsižvelgta tiek į padarytų nusikaltimų pobūdį, pavojingumą, motyvą ir tikslą, kaltininko asmenybę, į nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, tiek į kitas aplinkybes, susijusias su M. Š. padarytų nusikalstamų veikų bei jo asmenybės pavojingumą apibūdinančiais duomenimis, visos šios aplinkybės įvertintos bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei bausmei keliamų tikslų kontekste. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam M. Š. bausmes už atskiras nusikalstamas veikas ir galutinę subendrintą bausmę, atsižvelgė į visas šiam klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes, baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, taikymo pažeidimų nenustatyta.

34. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino, jog M. Š. veiksmais buvo padarytas vienas labai sunkus nusikaltimas (BK 129 straipsnio 1 dalis) ir vienas nesunkus nusikaltimas (BK 140 straipsnio 1 dalis). Taigi, savo veiksmais jis vienam žmogui atėmė gyvybę – sukėlė neatkuriamas pasekmes, o kitam nežymiai sutrikdė sveikatą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad žmogaus sveikata, gyvybė yra vienos iš svarbiausių vertybių, saugomų baudžiamojo įstatymo, todėl įstatymų leidėjas įtvirtino ir griežtą baudžiamąją atsakomybę tais atvejais, kai kaltininko tyčiniais veiksmais sutrikdoma kito žmogaus sveikata, atimama gyvybė. Nustatyta ir tai, kad M. Š. nusikalto, veikdamas netiesiogine tyčia, asmeninio nesutarimo su nužudytąja R. G. metu, A. Č. bandant apginti R. G.. Nusikaltimai baigti. Tuo pačiu įvertinta nužudytajai suduotų smūgių pobūdis – spyriai koja į gyvybiškai svarbią ir pažeidžiamą kūno dalį – pilvą. Skiriant bausmes, taip pat atsižvelgta į kaltininko atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nėra nustatyta M. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog nusikalstamas veikas jis padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo prieiti išvados, kad šios aplinkybės nustatytos neteisingai. Jokių argumentų dėl to apeliaciniuose skunduose nenurodė ir apeliantai. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina ir tai, jog, skiriant nuteistajam bausmes, pirmosios instancijos teismas įvertino ir byloje esančius nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis. Sprendžiant iš baudžiamosios bylos duomenų, M. Š. anksčiau buvo trauktas administracinėn atsakomybėn, pažeidimai padaryti šiam esant neblaiviam (t. 3, b. l. 109–112), teistas nebuvo (t. 3, b. l. 113–114), nusikaltimo padarymo metu niekur oficialiai nebedirbo, buvusio darbdavio charakterizuotas neigiamai (t. 3, b. l. 99, 100, 105), buvo įrašytas priklausomybės ligų informacinę grupę dėl piktnaudžiavimo alkoholiu (t. 3, b. l. 123, 130).

35. Taigi, iš skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, spręsdamas bausmės skyrimo klausimą, įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes – kaltininko padarytų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, jo veiksmus, asmenybę, elgesį ir gyvenimo būdą iki nusikaltimų padarymo, t. y. kiekvieną nustatytą aplinkybę tiek atskirai, tiek ir jų visumą, nepaliekant neįvertintų jokių nuteistojo bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į nuteistojo asmenybę, jį charakterizuojančius duomenis, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad bausmės tikslai M. Š. bus pasiekti, jam paskyrus laisvės atėmimo bausmes, kurių dydis atitinka baudžiamojo įstatymo straipsnių sankcijose nustatytą bausmių vidurkį. Pagrindo konstatuoti, kad parinktosios bausmės rūšys ir nustatytas jų dydis, o taip pat subendrinta bausmė yra per griežta, nėra.

36. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bausmės skyrimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, gi apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę gali pakeisti tik tada, kai tam tikros bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės nebuvo įvertintos arba jos įvertintos netinkamai ir dėl to paskirta aiškiai per griežta ar aiškiai per švelni bausmė. Tačiau tokių aplinkybių šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė. Vien tai, kad M. Š. anksčiau nebuvo trauktas baudžiamojon atsakomybėn, baustas administracine tvarka už smurto panaudojimą, taip pat, kaip akcentuota, pačios nužudytosios pasirinktas gyvenimo būdas, medicininės pagalbos atsisakymas, savaime nesudaro teisinio pagrindo švelninti nuteistojo teisinę padėtį. Be to, į vienas iš šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė, parinkdamas bausmių rūšį ir nustatydamas jų dydį už atskiras nusikalstamas veikas, o kitos – vertinant visų reikšmingų aplinkybių visumos kontekste, nesudaro pagrindo konstatuoti bausmių griežtumą ir jas peržiūrėti. Nuteistajam paskirtos bausmės, o taip pat subendrinta bausmė yra teisingos, atitinkančios BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, tinkamai individualizuotos, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

37. Baudžiamojoje byloje nuteistajam M. Š. taikomas baudžiamasis poveikis yra adekvatus bei proporcingas jo įvykdytoms nusikalstamoms veikoms, neprieštarauja teisingumo principui ir atitinka keliamus prevencinius bausmės tikslus. Pirmosios instancijos teismo tinkamai atsižvelgta ne tik į formaliąsias baudžiamajame įstatyme numatytas sąlygas, bet ir į kitas šio klausimo sprendimui svarbias aplinkybes visų bylos faktinių aplinkybių kontekste. Aplinkybių ar įstatyme numatytų sąlygų, pagrindžiančių galimybę taikyti ir BK 62 straipsnio arba BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, šiuo atveju taip pat nenustatyta. Kitokia apeliantų nuomonė dėl bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių vertinimo taip pat negali būti pripažįstama pakankamu pagrindu keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

38. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalimi 1 punktu, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija

nutarė:

Nuteistojo M. Š. ir jo gynėjo advokato Antano Jarašiaus apeliacinį skundą atmesti.