- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-19
- Bylos Nr.
- 2A-826-413/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintautas Koriaginas, Rūta Palubinskaitė, Algimantas Kukalis
- Atsakovas
- R. B.
- Ieškovas
- A. P.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algimanto Kukalio ir Rūtos Palubinskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-8873-191/2015 pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovui R. B. dėl paskolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. P. ir atsakovas R. B. 2011 m. gegužės 18 d. pasirašė paskolos sutartį, kurioje nurodyta, kad paskolos gavėjas R. B. pasiskolino iš pil. A. P. 38 000 Lt, kuriuos įsipareigoja grąžinti iki 2011 m. liepos 18 d. Šalys susitaria, kad laiku nesumokėjus paskolintos pinigų sumos, paskolos gavėjas įsipareigoja sumokėti paskolos davėjui 0,05 proc. delspinigių už kiekvieną praleistą dieną nuo nesumokėtos sumos.
Šalies argumentai
Atsakovui gera valia paskolos negrąžinus, ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 11 005,60 Eur skolą, 990 Eur delspinigius, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsiliepimas
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, pripažino, kad jis pasirašė minėtą paskolos sutartį, tačiau teigė, kad pinigų iš ieškovo negavo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. spalio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovui A. P. iš atsakovo R. B. 11 005,60 Eur skolą, 990 Eur delspinigius, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteisiamos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. balandžio 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 361,16 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė valstybei iš atsakovo 5,48 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nustatė, kad pagal 2011 m. gegužės 18 d. paskolos sutartį atsakovas R. B. pasiskolino iš ieškovo A. P. 38 000 litų, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2011 m. liepos 18 d. Pažymėjo, kad ieškovas nuosekliai teigė, jog pinigus atsakovui paskolino, paskolos sutartis buvo sudaryta notaro patalpose ir pinigai realiai perduoti atsakovui pasirašius paskolos sutartį, todėl šalys nemanė, kad paskolos sutartyje tikslinga dar ir papildomai įrašyti pinigų perdavimo - gavimo įrašą. Notarine tvarka šalys nutarė sutarties netvirtinti, kadangi nenorėjo mokėti notarinės rinkliavos mokesčio. Tuo metu santykiai tarp šalių buvo geri, ieškovas su atsakovu ir jo tėvu bendravo verslo reikalais, anksčiau šalys buvo sudarę preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, vėliau ieškovas jos atsisakė, pinigus pagal pirkimo-pardavimo sutartį atsakovas grąžino. Atsižvelgdamas į bylos rašytinius įrodymus ir ieškovo paaiškinimus, teismas sprendė, kad atsakovo argumentai, jog jis pagal paskolos sutartį faktiškai pinigų negavo, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, savo prieštaravimams pagrįsti atsakovas nepateikė įrodymų, savarankiškų prašymų, nors pripažino, kad paskolos raštelį pasirašė. Pažymėjęs, kad kiekvienas atidus, rūpestingas, protingas ir apdairus asmuo, prieš atlikdamas vieną ar kitą veiksmą privalo įvertinti galimas jo pasekmes, teismas, vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu, sprendė, kad netikėti ieškovo parodymais neturi pagrindo, nes paskolos sutartis buvo pasirašyta ir pinigai perduoti šalių geros valios ir abipusio pasitikėjimo pagrindu.
Vertindamas paskolos sutarties turinį teismas pažymėjo, kad nors rašytinėje paskolos sutartyje atskirai nėra nurodytas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas, tai nesudaro kliūties teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą, nes bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko. Nurodė, kad sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą yra reikšminga sutartyje panaudota terminologija, gramatinė išraiškos forma ir kt. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo nurodytos pinigų (38 000 Lt) perdavimo atsakovui aplinkybės nebuvo paneigtos ir atitinka byloje ištirtus kitus įrodymus, teismas, remdamasis CK 6.200 straipsnio 1 dalies, 6.205 straipsniu, 6.256 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 1 dalies nuostatomis, sprendė, kad ieškovo ieškinys yra pagrįstas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas R. B. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2009), dėl ko civilinę bylą išnagrinėjo neteisingai. Apeliaciniame skunde pažymima, kad paskolos sutartis pagal juridinę prigimtį yra realinė, o tai reiškia, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl pinigų perdavimo nepakanka. Kad paskolos santykiai atsirastų ir šalys įgytų teises ir pareigas, būtina perduoti ir sutarties dalyką - pinigus. Pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo paskolos gavėjui faktas yra esminė paskolos sutarties sąlyga ir šio fakto įrodinėjimo pareiga tenka paskolos davėjui (CPK 12, 178 str.). Taigi, anot apelianto, nagrinėjamu atveju ieškovas turėjo įrodyti aplinkybes, susijusias su pinigų perdavimu atsakovui, tačiau teismo posėdžio metu pats patvirtino, kad tokių įrodymų teismui pateikti negali, dėl ko ieškinys turėjo būti atmestas kaip neįrodytas (CPK 178 straipsnis). Kadangi pinigai atsakovui faktiškai nebuvo perduoti, tai jis pagrįstai manė, kad sutartis yra negaliojanti (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Apeliantas taipogi nesutinka su teismo išvada, kad teismas neturi pagrindo netikėti ieškovo parodymais. Pažymi, kad ieškovas nurodė, jog sutartis buvo pasirašyta notarų kontoroje, tačiau, kaip matyti iš sutarties, ji buvo sudaryta Skuodo mieste, bet ne notarų kontoroje, o paskolos sutarties turinys ir forma neatitinka notarinės sutarties reikalavimų. Be to, teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad dėl atsakovo kaltės buvo nutraukta preliminarioji nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutartis, nes atsakovui priklausantis butas buvo neva areštuotas, tačiau, kaip matyti iš teismui pateiktos VĮ „Registrų centras“ pažymos, turto areštas buvo panaikintas, visi dokumentai sutvarkyti, o ieškovas atsisakė pirkti butą, nes pats persigalvojo. Teismas į tokius ieškovo melagingus parodymus visiškai neatsižvelgė ir jais vadovavosi priimdamas nepagrįstą sprendimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas A. P. prašo palikti Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą nepakeistą jame nurodytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teisėjų kolegija nenustatė.
Byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių paskolos sutarties sampratą, ir įrodinėjimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo.
CK 6.870 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Pagal CK 6.871 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi sutarties sudarymo metu) 1 dalį, fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija 2000 Lt, turi būti rašytinė, o jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą. CK 6.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai pagal įstatymus ar šalių susitarimą sutartis turi būti paprastos rašytinės formos, ji gali būti surašoma tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą
Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas aiškinimu, kad pagal kasacinio teismo suformuluotas taisykles 2009 m. balandžio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2009, ir CK 6.870 straipsnio 2 dalies bei CPK 178 straipsnio nuostatas, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta, jeigu paskolos davėjas (ieškovas) įrodo pinigų perdavimo paskolos gavėjui (atsakovui) faktą, nes pats paskolos sutarties sudarymo faktas dar nereiškia pinigų perdavimo fakto.
Teisėjų kolegija su tokiu aiškinimu nesutinka. Atsakant į minėtus apeliacinio skundo argumentus, visų pirma, pažymėtina, kad panašioje savo faktinėmis aplinkybėmis į nagrinėjamą bylą kitoje civilinėje byloje (civilinė byla Nr. 3K-7-430/2013) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 31 d. nutartimi nutarė koreguoti iki šiol galiojusią ir toliau plėtoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką bylose, kylančiose iš paskolos teisinių santykių.
Paminėtoje kasacinio teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad paprastos rašytinės formos sutarties esminiai požymiai yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu. Rašytinės formos sutartį pasirašo ją sudarantys asmenys. Tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui (toliau – rašytinė paskolos sutartis) keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau <...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo-priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant panaudotą terminologiją, gramatinės išraiškos formas.
Taigi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 31 d. nutartyje, priešingai nei teigia apeliantas, suformulavo taisyklę, pagal kurią net ir nesant paskolos sutartyje įrašo apie paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, toks faktas gali būti nustatomas (patvirtinamas) vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Sutarčių konsensualizmo principas reikalauja, kad teismas, aiškindamas sutartį, prioritetą teiktų šalių tikrajai valiai, tikriesiems jų ketinimams sudarant sutartį. Aiškinant sutartį, reikalinga laikytis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų principų.
Civilinio proceso teisėje įrodinėjimas grindžiamas rungimosi principu, t. y. šalys turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi, įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – atsikirtimų, priešieškinio faktinį pagrindą.
Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai). Kadangi paskolos sutartis yra šalių valios išraiška ir nagrinėjamo ginčo atveju objektyviai egzistuoja (b. l. 49), tai ji gali sukelti atitinkamus teisinius padarinius abejoms sandorio šalims. Dėl šios priežasties paskolos gavėjas turi teisę tokią objektyviai išreikštą sutartį ginčyti vadovaudamasis CK 6.875 straipsnio nuostatomis, nes nesant įvykusio pinigų ar daiktų perdavimo fakto laikoma, kad paskolos sutartis nėra sudaryta, dėl ko ji negali būti sandorio pripažinimo negaliojančiu objektu.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šalies (ieškovo) paaiškinimais, konstatavo, kad paskolos sutartis buvo sudaryta Skuodo miesto notaro patalpose ir pinigai realiai perduoti atsakovui po paskolos sutarties pasirašymo. Abipusiu sutarimu šalys nutarė notarine tvarka sutarties netvirtinti, taip siekdamos išvengti notarinės rinkliavos mokesčio už sutarties sudarymą. Tuo metu santykiai tarp šalių buvo geri, ieškovas su atsakovu ir jo tėvu bendravo verslo reikalais, anksčiau šalys buvo sudarę preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Nei atsakovas savo atsiliepime į ieškinį (b. l. 33-35), nei atsakovo atstovė teismo posėdyje ieškovo paminėtų paskolos sutarties sudarymo aplinkybių neginčijo, nenurodė naujų (kitokių) sandorio pasirašymo aplinkybių ir nesugebėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių atsakovas iš viso tokią sutartį sudarė (pasirašė), neprašė minėtą sutartį pripažinti nesudaryta, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrįstą pagrindą vadovautis ieškovo paaiškinimais kaip vienu iš įrodymų, pagrindžiančių faktinį ieškinio pagrindą ir dalyką (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 185 straipsnis).
Iš sutarties turinio (b. l. 49) matyti, kad ji atitinka formaliuosius paskolos sutarties reikalavimus, t. y. paskolos sutartis sudaryta rašytine forma; joje nurodytas paskolos dalykas (pinigai), kurį paskolos gavėjui perdavė (paskolos gavėjas „pasiskolino“) paskolos davėjas; paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą iki konkrečios datos, mokėti netesybas (delspinigius), jeigu prievolė nebus laiku įvykdyta; sutartį pasirašė abi šalys; be to, sutartyje pažymėta, kad sutartis sudaryta vienu egzemplioriu, kuris lieka pas paskolos davėją (CK 6.870–6.871 straipsniai). Minėto paskutinio sutarties elemento kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra pasisakęs, jog įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pakankamas pagrindas preziumuoti, kad paskolos sutartis yra sudaryta, taip pat tai, jog įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumciją nuginčyti ir įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas patvirtino pasirašęs paskolos sutartį ir nepareiškė jokių prieštaravimų dėl jos turinio; sutartyje vartojamos sąvokos yra būdingos paskolos sutarčiai, o paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pakankamas pagrindas preziumuoti, kad paskolos sutartis buvo sudaryta, nes atsakovas šios prezumpcijos nenuginčijo; kad savo atsikirtimus į ieškinį grindė netinkamu teisės aiškinimu ir aplinkybėmis (preliminarios buto pirkimo pardavimo sutarties sudarymo ir jos nutraukimo), neturinčiomis teisinės reikšmės ginčo dalykui, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčo santykiui tinkamai taikė materialinės teisės normas, nepažeidė įrodinėjimo taisyklių ir nenukrypo nuo kasacinio teismo naujausių išaiškinimų tokio pobūdžio bylose, todėl panaikinti teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismui ieškovas nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas ir neprašė jų priteisti iš apelianto, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas.
Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.