- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-10-02
- Bylos Nr.
- I2-4920-279/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00135-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Nijolė Čekanauskienė (pirm.), Irena Varžinskienė, Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, VSDF valdybos Utenos skyrius
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, VSDF Valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Čekanauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Varžinskienės ir Dalytės Zlatkuvienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. (V. S.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Pareiškėjas V. S. (V. S.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir Utenos skyrius) 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsisakymo V. S. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“ (toliau – ir Skyriaus sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2020 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Valdybos sprendimas).
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde (b. l. 1-2) nurodė, kad 2019 m. birželio 12 d. kreipėsi su prašymu dėl pensijos skyrimo į Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Personalo administravimo valdybą (toliau – ir Personalo administravimo valdyba). Prašyme pareiškėjas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas, ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu, jam gali būti paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. 2019 m. rugpjūčio 17 d. pareiškėjas registruotu paštu gavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus sprendimą dėl atsisakymo skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Sprendimas grindžiamas tuo, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) nuosprendžiais buvo nuteistas už padarytus tyčinius nusikaltimus, o nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nors (duomenys neskelbtini) nuosprendžiais jis buvo nuteistas už padarytus tyčinius nusikaltimus, tačiau nusikaltimai buvo padaryti ne tarnybos metu. 2020 m. kovo 17 d. pareiškėjas registruotu paštu gavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsakymą, kuris iš esmės grindžiamas tais pačiais motyvais kaip ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus sprendimas. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 23 straipsnis, garantuoja jam teisę gauti uždirbtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad nors yra teistas už nusikaltimų padarymą, tačiau jo padaryti nusikaltimai nėra susiję su einamomis pareigomis policijoje, teismo nuosprendžiais jam nebuvo taikytas teisės atėmimas eiti tam tikras pareigas, todėl pareigūnų ir karių valstybinė pensija jam turi būti skiriama.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius atsiliepimu (b. l. 16-22) į pareiškėjo skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Utenos skyriaus sprendimu pareiškėjui atsisakyta skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, atsižvelgiant į tai, kad remiantis 2019 m. rugpjūčio 6 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašu apie fizinį asmenį Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) nuosprendžiais buvo nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, t. y. pareiškėjas neatitiko pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygų. Utenos skyrius nurodė, kad pareiškėjui valstybinės pensijos mokėjimas nepaskirtas dėl veiksmų, kuriuos jis atliko iki 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo priėmimo, todėl negalima teigti, jog nepaskiriant pareigūnų ir karių valstybinės pensijos yra pažeidžiama pareiškėjo nuosavybės teisė ar jis yra baudžiamas antrą kartą (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas). Nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime pasisakė, kad teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas ir nereiškia, kad kituose teisinių santykių srityse negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi, t. y. teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Nustatydamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, įstatymų leidėjas nenustatė galimybės skirti šią pensiją išnykus asmens teistumui. Įstatymų leidėjas, nustatydamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinį nusikaltimų padarymą, siekė, kad statutiniai valstybės tarnautojai, kurie nebuvo lojalūs savo valstybei, nesilaikė jiems keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu arba šiurkščiai pažeidė Konstituciją ar įstatymus, neturėtų teisės gauti valstybinės pensijos. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, mano, kad Utenos skyriaus ir Valdybos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo juos panaikinti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu (b. l. 49-52) į pareiškėjo skundą taip pat nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės analogiškais motyvais ir argumentais kaip ir Utenos skyriaus atsiliepimas.
Atsakovo, trečiojo suinteresuoto asmens atstovai į teismo posėdį neatvyko. Apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jiems pranešta tinkamai, atsiliepimais prašo bylą nagrinėti jų atstovams nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas.
Byloje kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsisakymo V. S. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. kovo 13 d. sprendimo Nr(duomenys neskelbtini) „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini)“, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapo (b. l. 35-37) matyti, kad pareiškėjas nuo 1988 m. lapkričio 21 d. iki 1990 m. lapkričio 15 d. atliko karinę tarnybą, nuo 1991 vasario 5 d. iki 1991 m. liepos 7 d. dirbo (duomenys neskelbtini), nuo 1991 m. liepos 7 d. iki 2000 m. birželio 19 d. dirbo (duomenys neskelbtini) (įvairios pareigybės). Pareiškėjo tarnybos laikas pensijai yra 11 metų 4 mėnesiai 9 dienos. (duomenys neskelbtini) 2000 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 43 straipsnio 9 punktu (vadovaudamasis teismo sprendimu ar nuosprendžiu) pareiškėjas nuo 2000 m. birželio 19 d. atleistas iš policininko pareigų (atleidimo pagrindas – (duomenys neskelbtini) baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2000 m. gegužės 23 d. nutartis).
2019 m. liepos 22 d. pareiškėjas kreipėsi į Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Personalo administravimo valdybą, prašydamas skirti pareigūnų ir karių pensiją (b. l. 33-34). Personalo administravimo valdyba 2019 m. liepos 23 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini),,Dėl V. S. dokumentų“ persiuntė Utenos skyriui pareiškėjo prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo ir dokumentus, reikalingus pensijai skirti (b. l. 23-39).
Iš pareiškėjo 2019 m. liepos 22 d. prašymo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo (b. l. 33-34) matyti, kad grafoje „6. Ar esate (buvote): teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą ?“, pareiškėjas nurodė „Ne“. Tačiau Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. rugpjūčio 6 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išraše apie fizinį asmenį Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 40-43) nurodyta, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini) nuosprendžiais buvo nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius 2019 m. rugpjūčio 16 d. raštu Nr. (10.12) (duomenys neskelbtini) „Dėl atsisakymo skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą“ išsiuntė pareiškėjui Utenos skyriaus 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsisakymo V. S. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“ nuorašą (b. l. 44-45, 46). Utenos skyriaus sprendimu, vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128 (Lietuvos Respublikos vyriausybės 2016 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 218 redakcija), nuspręsta pareiškėjui neskirti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, nes nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus sprendimu, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikė 2020 m. vasario 13 d. skundą, prašydamas panaikinti Utenos skyriaus sprendimą ir skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą (b. l. 53-54). Valdyba 2020 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini)“ pareiškėjo 2020 m. vasario 13 d. skundą atmetė kaip nepagrįstą, Utenos skyriaus sprendimą paliko nepakeistą. Valdyba sprendime pažymėjo, kad pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą ir kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata taikoma nepaisant teistumo išnykimo ar panaikinimo (b. l. 47-48).
Byloje nagrinėjamas administracinis ginčas kilęs vidaus tarnybos teisinių santykių, susijusių su socialinėmis pareigūnų garantijomis – pareigūnų ir karių valstybinėmis pensijomis.
Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Konstitucinis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad jeigu įstatymu yra nustatyta kita, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardyta, pensija, pagal Konstituciją ji turi būti garantuota nurodytiems asmenims tokiais pagrindais ir dydžiais, kurie nustatyti įstatyme (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d., 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Viena iš tokių Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytų socialinių garantijų yra valstybinės pensijos. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, yra viena iš valstybinių pensijų rūšių. Pasisakydamas dėl konstitucinės valstybinių pensijų (inter alia pareigūnų ir karių valstybinių pensijų) prigimties, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad valstybinės pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiems asmenims ir yra mokamos iš valstybės biudžeto (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei. Tokie valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, Konstitucijos normas ir principus, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas. Šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais valstybei ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).
Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimas ir mokėjimas reglamentuojamas specialiuose teisės aktuose – Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme ir šį įstatymą įgyvendinančiame bei detalizuojančiame poįstatyminiame teisės akte – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128 patvirtintuose Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose.
Šiuose teisės aktuose įvardyti asmenys, turintys teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, apibrėžiamos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo sąlygos, pareigūnų ir karių tarnybos laikas pensijai skirti, šios pensijos dydžio nustatymo taisyklės, pensijų skyrimo tvarka ir kitos sąlygos. Taigi pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nustatytas sąlygas. Nustačius, kad šiame įstatyme numatytos sąlygos nėra tenkinamos, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama ir / arba mokama.
Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio ,,Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo sąlygos“ 1 dalyje reglamentuojama, kad ,,pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams: 1) ištarnavusiems vidaus reikalų, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje, Vadovybės apsaugos tarnyboje 25 ir daugiau metų, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus pareigūnus ir karius; 2) ištarnavusiems prokuratūroje 20 ir daugiau metų ir sukakusiems Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių; 3) pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais dėl priežasčių, susijusių su tarnyba; 4) atleistiems dėl sveikatos, kai yra žinybinės centrinės medicininės ekspertizės komisijos išvada, arba pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais dėl priežasčių, nesusijusių su tarnyba ir ištarnavusiems vidaus reikalų, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje, Vadovybės apsaugos tarnyboje 5 ir daugiau metų; 5) sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas – senatvės pensijos amžių) ir ištarnavusiems vidaus reikalų, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje, Vadovybės apsaugos tarnyboje 5 ir daugiau metų.
Įstatyme nurodytos sąlygos, kurias turi atitikti tokie asmenys, yra įvairios: asmuo yra arba ištarnavęs tam tikrą metų skaičių, arba yra ištarnavęs tam tikrą metų skaičių ir sukakęs senatvės pensijos amžių, arba asmuo yra pripažintas nedarbingu dėl priežasčių, susijusių su tarnyba, arba yra atleistas iš tarnybos dėl sveikatos. Tais atvejais, kai asmuo iš vidaus tarnybos yra pašalintas dėl savo paties kaltės, taikomos papildomos teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgijimo sąlygos. Taigi iš minėtų nuostatų aišku, kad teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgyvendinimas, be kita ko, priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis pareigūnas ar karys yra išėjęs iš vidaus tarnybos ir kokios yra kitos jo teisinį statusą apibūdinančios sąlygos (vidaus tarnybos stažas, amžius ir kita.). Atsižvelgiant į tai, kad pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, kompetentingo subjekto sprendimai dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų siejami su tarnybos santykių pasibaigimu ir konkrečiomis šių santykių pasibaigimo aplinkybėmis, tokie sprendimai, jų teisėtumas bei pagrįstumas vertintinas minėtų konkrečių aplinkybių, susiklosčiusių individualiu atveju, kontekste.
(duomenys neskelbtini) 2000 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 26), pareiškėjas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 43 straipsnio 9 punktu (vadovaudamasis teismo sprendimu ar nuosprendžiu) nuo 2000 m. birželio 19 d. atleistas iš policininko pareigų (atleidimo pagrindas – (duomenys neskelbtini) baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2000 m. gegužės 23 d. nutartis). Bylos duomenimis pareiškėjas atitiko Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą sąlygą, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas – senatvės pensijos amžių) ir ištarnavusiems vidaus reikalų sistemoje <.....> 5 ir daugiau metų.
Tačiau teismas pažymi, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo klausimus, 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2823-502/2016, 2016 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1682-502/2016).
Įstatymų leidėjas pasinaudojo minėta galimybe ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2014 m. liepos 1 d.) buvo nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojusioje Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakcijoje nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakcija, įsigaliojusi 2014 m. liepos 1 d., kurioje be minėtos nuostatos, nustatančios teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją esminę sąlygą (asmuo neturi būti nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą), buvo papildomai įtvirtinta nuostata, nustatanti mechanizmą, kaip turėtų būti įgyvendinama asmens teisė į valstybinę pensiją tais atvejais, kai pensijos skyrimo klausimas sprendžiamas dėl asmens, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, tačiau šis procesas nėra pasibaigęs, atitinkamai nustatė, kad klausimas dėl pensijos skyrimo gali būti išspręstas tik baudžiamajame procese priėmus galutinį procesinį sprendimą. Kaip minėta, šis įstatymo papildymas nepaneigia minėtos likusios nepakeistos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos, įtvirtinančios, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.
Taigi įstatymų leidėjas, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatė imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 97 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis; į teistumą teismas atsižvelgia skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, spręsdamas dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, lygtinio atleidimo nuo bausmės prieš terminą ar bausmės pakeitimo švelnesne bausme, taip pat pripažindamas asmenį pavojingu recidyvistu. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas 2019 m. liepos 22 d. prašyme dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo (b. l. 33-34) 6 punkte ir nurodė, kad nėra teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, tačiau kad yra teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą pareiškėjas patvirtino pateiktame skunde (b. l. 1-2) bei bylos nagrinėjimo teisme metu. Atsižvelgiant į tai, byloje ginčo dėl to, kad pareiškėjas yra nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą nėra.
BK 97 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kai sueina šiame straipsnyje nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui teistumas yra išnykęs ir jis laikomas neteistu BK 97 straipsnio prasme.
Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime išaiškino, jog teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Konstitucinis Teismas šiame 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime nurodė, kad teistumo pasibaigimas, tai yra, kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu, negali būti suprantamas taip, kad esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, taip pat tai nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pavyzdžiui vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo biografijos dalimi ir faktu, kuris Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo reikalavimų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti atitikimą.
BK 97 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog atsižvelgiant į teistumą, gali būti varžomos tik tos piliečių teisės ir laisvės, kurių apribojimą numato Lietuvos Respublikos įstatymai. Būtent toks varžymas ir yra įtvirtintas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje. Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje kalbama ne apie teistumą, o apskritai apie asmens nuteisimo už tyčinių nusikaltimų padarymą faktą. Taigi asmenims, kurie buvo nuteisti už tyčinių nusikaltimų padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama net ir išnykus teistumui.
Pažymėtina, kad Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nėra įtvirtinta už kokių konkrečių tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija nėra skiriama. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas, kad jam pareigūnų ir karių valstybinė pensija turi būti skiriama, nes jo padaryti tyčiniai nusikaltimai nebuvo susiję su jo einamomis pareigomis policijoje, teismo nuosprendžiais jam nebuvo taikytas teisės atėmimas eiti tam tikras pareigas, atmestinas kaip nepagrįstas.
Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 3 d. nutarimu pripažinta, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų 13 straipsnio 3 dalies nuostata, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebemokama, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 31 straipsnio 5 daliai, 52 straipsniui. Tačiau pareiškėjui, kai jis padarė tyčinį nusikaltimą ir už tai buvo nuteistas, pareigūnų ir karių valstybinė pensija dar nebuvo paskirta, todėl Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 3 d. nutarimas šiuo atveju jam negali būti taikomas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Utenos skyrius, atsižvelgęs į minėtą Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatą, įvertinęs dokumentus, kurie patvirtina, jog pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, priėmė teisėtą ir pagrįstą 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsisakymo V. S. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“ ir pareiškėjui pagrįstai neskyrė pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.
Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme 12 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ar mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Valdybos teritorinių skyrių sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Valdybai, kuri yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Konstatuotina, kad Valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, 2020 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini)“ teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
pareiškėjo V. S. (V. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.