Kauno apygardos teismo sprendimas, 1A-793-317/2019

Teismas: Kauno apygardos teismas
Data: 2019-12-17
Bylos Nr.: 1A-793-317/2019
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-21093-2018-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Aurelijus Rauckis, Algirdas Jaliniauskas, Danguolė Šiugždinytė
Nuteistasis: L. D.
Advokatai: Martynas Vilčinskas

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-793-317/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-21093-2018-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; 1.2.27.1; 2.1.7.4.1; 2.1.15.3.3.1; 2.1.15.7; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.4; 2.4.7 (S)

Kauno apygardos teismasNUosprendisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 17 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aurelijaus Rauckio ir Danguolės Šiugždinytės,

sekretoriaujant Melisai Žvirblytei,dalyvaujant prokurorui Romanui Mackevičiui,nuteistojo L. D. gynėjui advokatui Martynui Vilčinskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. D. gynėjo advokato Martyno Vilčinsko apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2019 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio, kuriuo L. D. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnyje ir 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:

- pagal BK 286 straipsnį laisvės atėmimu 1 metams;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta 1 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 ir 10 punktais, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant L. D. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nevartoti psichiką veikiančių medžiagų bei dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose - šią baudžiamojo poveikio priemonę atlikti per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsniu, bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo atveju į bausmės laiką įskaitytas L. D. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas – viena diena.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti nepakeistą iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

E. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš L. D. E. J. priteista 1 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš L. D. Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui priteista 6 646,43 eurų turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. L. D. nuteistas už tai, kad jis, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui ir nežymiai sutrikdė sveikatą kitam asmeniui, tai yra 2018 m. gegužės 6 d. apie 00.30 val. gyvenamojo namo virtuvėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), pagal iškvietimą atvykusiems Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiesiems patruliams J. K. ir E. J., perspėtas dėl agresyvaus elgesio, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, nepakluso, priešinosi pareigūnams, keikdamas juos necenzūriniais žodžiais, mosikavo rankomis, pagriebęs lėkštę bandė suduoti E. J. į veidą, kadangi pareigūnas veidą spėjo pridengti dešine ranka, smūgį lėkšte ir po to metaline apdailos detale sudavė E. J. į dešinę plaštaką, taip padarydamas nukentėjusiajam dešinės plaštakos poodinę kraujosruvą, ir tuo Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiajam patruliui E. J. nežymiai sutrikdė sveikatą, be to, ranka sugriebęs už tarnybinės uniformos kelnių, jas suplėšė.

Žemesnės instancijos teismas

2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų pakanka L. D. kaltei dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pagrįsti. Visiškai tenkindamas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareikštą civilinį ieškinį bei iš dalies tenkindamas nukentėjusiojo E. J. pareikštą civilinį ieškinį, apylinkės teismas nurodė, jog šie civiliniai ieškiniai nėra tapatūs ir jų negalima vertinti kaip neteisėto dvigubo žalos atlyginimo priteisimo, kadangi Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato civiliniu ieškiniu prašoma priteisti jo, kaip darbdavio, E. J. išmokėtą vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją, tuo tarpu nukentėjusiojo E. J. civiliniu ieškiniu prašoma priteisti jo patirtą neturtinę žalą.

Šalies argumentai

3. Apeliaciniame skunde nuteistojo L. D. gynėjas advokatas Martynas Vilčinskas prašo Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2019 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Skunde nurodoma, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisingas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Byloje surinkti įrodymai nebuvo išsamiai tiriami ir vertinami, nuteistojo ir liudytojų parodymai nebuvo tikrinami atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus. Atliekant proceso veiksmus buvo pažeistos BPK nustatytos taisyklės, todėl yra akivaizdus pagrindas abejoti jų rezultatų patikimumu ir teisėtumu. Nuosprendyje išsamiai aptarti ne visi įrodymai, nepasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina ar paneigia, nėra išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Nors šiame įvykyje dalyvavo L. D. ir E. J. bei jį betarpiškai matė I. P. ir S. D., teismas selektyviai pasirinko analizuoti tik L. D. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir E. J. parodymus, suteikdamas jiems nepagrįstą pranašumą. Teismas nesivadovavo ir kitų asmenų (pavyzdžiui, ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų) parodymais, nenurodydamas to priežasčių.

3.2. Nuteistojo gynėjo teigimu, L. D. policijos pareigūnui nesipriešino ir smurto jo atžvilgiu nenaudojo. Tai patvirtina liudytojos I. P. parodymai. Šios liudytojos parodymų objektyvumą patvirtina tai, kad ji tiksliai nurodė vietą, kurioje vyko aptariamas įvykis. Be to, apylinkės teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl įrodymų, iš kurių matyti, kad L. D. 2018 m. gegužės 6 d. buvo pristatytas į areštinę ir iš jo apžiūros dokumentų matyti, kad jis buvo sužalotas. Šie įrodymai patvirtina tiek I. P., tiek ir pačio L. D. parodymus. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir to, kad liudytoja V. T., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino savo prieš tai duotus parodymus, nors ji ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta tik vieną kartą. Šis faktas leidžia spręsti tiek apie pačio ikiteisminio tyrimo atlikimo kokybę, tiek apie jo tendencingumą.

3.3. Be to, teismas visiškai neteisėtai patenkino dalį E. J. civilinio ieškinio ir visiškai patenkino Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato civilinį ieškinį. Tokiu būdu teismas visiškai ignoravo teismų praktiką, pagal kurią kompensaciją iš valstybės gavęs policijos pareigūnas netenka teisės reikalauti žalos atlyginimo iš už žalą atsakingo asmens, nes visas jo teises įgyja kompensacija išmokėjusi įstaiga.

Žemesnės instancijos teismas

4. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas palaikė apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais, prašė jį tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo gynėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo L. D. gynėjo advokato Martyno Vilčinsko apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

6. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju, nuteistojo gynėjo apeliaciniu skundu ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir jo pagrindu padarytos išvados dėl L. D. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas bei nesutinkama su ta skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria buvo iš dalies tenkintas nukentėjusiojo civilinis ieškinys bei visiškai tenkintas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato civilinis ieškinys ir iš nuteistojo L. D. nukentėjusiojo naudai priteista 1 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo, o Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato naudai – 6 646,43 eurai turtinės žalos atlyginimo.

7. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus bei įvertintus įrodymus bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje surinktų įrodymų pakanka L. D. pripažinti kaltu dėl pasipriešinimo valstybės tarnautojui - Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiajam patruliui E. J., panaudojant fizinį smurtą, ir nežymaus jo sveikatos sutrikdymo, tačiau nuteistojo veiksmus nepagrįstai kvalifikavo ne tik pagal BK 286 straipsnį, bet ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, neatsižvelgęs į kasacinio teismo praktiką, suformuotą civilinėse bylose, kuriose buvo nagrinėjami klausimai dėl policijos įstaigos, išmokėjusios apdraustam pareigūnui kompensaciją dėl jo sveikatos sutrikdymo, teisės regreso (atgręžtinio reikalavimo) tvarka pareikšti reikalavimą išmokėtos sumos dydžiu žalą padariusiam asmeniui, bei pareigūno, kuriam buvo išmokėta tokia kompensacija, teisės reikalauti žalos atlyginimo iš už žalą atsakingo asmens, apylinkės teismas neteisingai išsprendė klausimą dėl Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato bei nukentėjusiojo E. J. pareikštų civilinių ieškinių. Todėl Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2019 m. rugsėjo 19 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 dalis) ir netinkamai išspręstų kitų klausimų (BPK 328 straipsnio 4 dalis).

Dėl L. D. kaltės

8. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

9. Apeliaciniame skunde teisingai teigiama, jog dalis byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų apylinkės teismo buvo tik perrašyti, neatlikus jų įvertinimo juos lyginant tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, toje nuosprendžio dalyje, kurioje turėjo būti analizuojami byloje surinkti įrodymai, nurodyta, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, bei motyvai, kuriais vadovaujantis atmetami kiti įrodymai, iš esmės detaliai išanalizuoti tik nuteistojo L. D. bei nukentėjusiojo E. J. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai. Kita dalis byloje surinktų įrodymų arba apskritai nebuvo analizuoti (pavyzdžiui, I. P., V. T., D. M., J. K. parodymai) arba jais pasiremta tik tiek, kiek tai buvo reikalinga paneigti tam tikrą nuteistojo parodymų dalį (pavyzdžiui, liudytojų, kurie ikiteisminio tyrimo metu atliko L. D. apklausas, parodymais paneigta nuteistojo versija, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausos protokolai buvo surašyti ne iš jo žodžių, esant tam tikriems susitarimams tarp jo ir tyrėjų) ir patvirtinti nukentėjusiojo E. J. sužalojimo faktą (pavyzdžiui, pasivadovauta specialistės išvada bei ekspertizės aktu, kuriais konstatuota, jog E. J. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas galėjo būti padarytas kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis). Visgi, nors pirmosios instancijos teismas nepateikė visapusiško įrodymų vertinimo taisykles atitinkančio įrodymų vertinimo, iš bylos medžiagos matyti, kad jis išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingą išvadą, kad L. D. tyčia nevykdė teisėtų savo pareigas atliekančių pareigūnų reikalavimų ir vieno jų atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą – sudavė smūgį lėkšte, o po to ir metaline apdailos detale į dešinę plaštaką, tuo padarydamas jam dešinės plaštakos poodinę kraujosruvą, tai yra sužalojimą, sukėlusį nežymų sveikatos sutrikdymą. Taigi, apylinkės teismas, priimdamas L. D. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą, nustatytas BPK pažeidimas nėra esminis. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, teisėjų kolegija nenustatė.

10. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, jog šioje byloje, atliekant proceso veiksmus, buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatyme nustatytos taisyklės, todėl yra pagrindas abejoti jų metu gautų rezultatu patikimumu ir teisėtumu, tačiau nenurodoma nei kokie pažeidimai, nei kokius proceso veiksmus atliekant jie buvo padaryti, todėl toks skundo argumentas atmetamas ne tik kaip nepagrįstas, bet ir kaip deklaratyvus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, visi duomenys, kuriais apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, buvo gauti teisėtais būdais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje nepažeidžiant jų tiesioginio ištyrimo principo – pirmosios instancijos teismas tiesiogiai apklausė nuteistąjį L. D., nukentėjusįjį E. J., liudytojus (išskyrus liudytoją S. D., kuri atsisakė duoti parodymus, pasinaudodama BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatyta teise) bei išvardijo ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu gautus bei prie bylos pridėtus dokumentus.

11. Sprendžiant L. D. kaltės klausimą visų pirma paminėtina, kad BK 286 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Aptariamo straipsnio dispozicijoje aiškiai nurodyti šio nusikaltimo padarymo būdai: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014, 2K-467/2014, 2K-441-976/2015, 2K-263-697/2017). Komentuojamas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-324/2013, 2K-263-697/2017).

12. Nors nuteistasis L. D. apklausiamas teisme neigė, kad jis, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino policijos pareigūnui, tvirtino, jog jo pasipriešinimas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiajam patruliui E. J. pasireiškė tik tuo, kad, pareigūnui pareikalavus jam duoti rankas antrankiams uždėti, jis atsisakė tai padaryti, po ko būtent policijos pareigūnas panaudojo jėgą – stūmė L. D. atgal, po ko šis krito ir krisdamas griebėsi už krosnies ir pareigūno kojos, dėl ko plyšo pastarojo dėvėtos tarnybinės uniformos kelnės, tačiau tokią nuteistojo versiją paneigia kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai – visų pirma, nukentėjusiojo E. J. parodymai. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme policijos pareigūnas E. J. parodė, jog 2018 m. gegužės 5 d., jam dirbant kartu su J. K., buvo gautas pranešimas, kad (duomenys neskelbtini) kaime girtaujama, smurtaujama, girdimas vaikų verksmas. Atvykus į įvykio vietą ir pradėjus aiškintis situaciją, paaiškėjo, kad policijos pareigūnai buvo iškviesti dėl konflikto, įvykusio tarp L. D. ir V. T.. Kadangi L. D. buvo neblaivus, o namuose buvo jo mažamečiai vaikai, buvo nuspręsta paskambinti vaikų motinai S. D., kad šį juos pasiimtų. Atvažiavus S. D., nuteistasis pradėjo agresyviai elgtis, vartoti necenzūrinius žodžius, mojuoti rankomis, bandė trenkti jam (E. J.) lėkšte, po ko nuteistasis buvo įspėtas nutraukti veiksmus, tačiau jis nereagavo, dėl to buvo paguldytas ant žemės ir jam uždėti antrankiai (t. 3, b. l. 25-26). Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, teisminio nagrinėjimo metu buvo pagarsinti nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos E. J. visiškai patvirtino ir nurodė, kad ankstesnėje baudžiamojo proceso stadijoje jo duoti parodymai yra tikslesni, nei duotieji teismui, kadangi nuo aptariamo įvykio yra praėjęs ilgas laiko tarpas. Ikiteisminio tyrimo metu E. J. detaliau išdėstė visas įvykio aplinkybes, tačiau iš esmės jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nesiskyrė nuo jo parodymų, duotų teisme. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis analogiškai nurodė, jog pasipriešinimo jam, panaudojant fizinį smurtą, faktas įvykdo būtent po to, kai dėl nuteistojo elgesio S. D. atžvilgiu, jis pareikalavo L. D. nusiraminti, bei kad smurtaujama jo atžvilgiu buvo panaudojant patalpoje buvusią lėkštę, kuria nuteistasis bandė policijos pareigūnui suduoti į veidą, tačiau, jam užsidengus veidą ranka, pataikė į dešinę plaštaką, po ko jis panaudojo nuteistojo atžvilgiu kovinių imtynių veiksmus, dėl kurių nuteistasis griuvo ir griūdamas čiupo už jo uniforminių kelnių, tokiu būdu jas suplėšydamas, bei pagriebė šalia buvusią pečiaus metalinę apdailos detalę, kuria sudavė nukentėjusiajam per dešinę ranką. Ikiteisminio tyrimo metu E. J. taip pat nurodė, jog jam dar besigrumiant su nuteistuoju, į patalpą atbėgo iki tol lauke buvusi kolegė J. K., kuriai padedant L. D. buvo paguldytas ant žemės ir jam uždėti antrankiai (t. 1, b. l. 70-74).

13. Tokias pačias aptariamo įvykio aplinkybes, nukentėjusysis išdėstė ir savo tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 5). Be to, nukentėjusiojo poziciją, išreikštą ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui, patvirtina ir policijos pareigūnės J. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos, pagarsinus teisme, liudytoja visiškai patvirtino (t. 3, b. l. 49-50). Nors J. K. tiesiogiai paties smurto panaudojimo prieš E. J. fakto nematė, kadangi tuo metu patalpoje, kurioje buvo pasipriešinta policijos pareigūnui, nebuvo, tačiau jos parodymai reikšmingi tuo aspektu, kad ji buvo pirmasis asmuo, bendravęs su E. J., praėjus vos kelioms sekundėms po to, kai pastarasis buvo sužalotas nuteistojo. Iš J. K. parodymų matyti, kad E. J., dar laikydamas prispaudęs keliu prie grindų L. D., pakvietė savo kolegę ir paprašė jos uždėti nuteistajam antrankius, teigdamas, jog jam skauda ranką, o vėliau šiai liudytojai nurodė ir kokiu būdu ji buvo sužalota, t. y. pasakė, jog L. D. lėkšte buvo užsimojęs jam prieš veidą, tačiau kadangi jis veidą prisidengė ranka, smūgis teko būtent šiai kūno daliai (t. 1, b. l. 103-106). Teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė akivaizdžiai paneigia prielaidą, jog nukentėjusysis, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi ir tuo, kad nuteistasis įvykio metu buvo neblaivus, dėl ko galėjo prisiminti ne visas jo aplinkybes, galėjo sugalvoti versiją, jog L. D. trenkė jam lėkšte ir metaline krosnies apdailos detale, nors to iš tiesų nebuvo, siekdamas pasipelnyti, prisiteisiant žalą iš nuteistojo ar gaunant kompensaciją iš valstybės teisės aktų nustatyta tvarka, kadangi tokiai versijai sugalvoti, iki kol į pagalbą jam atėjo kolegė J. K., nukentėjusysis paprasčiausiai neturėjo laiko. Be to, nukentėjusiojo ir liudytojos J. K. parodymus patvirtina ir specialisto išvada, kurioje nustatyta, kad E. J. konstatuota poodinė kraujosruva dešinėje plaštakoje; sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu metu, t. y. 2018 m. gegužės 6 d., jis atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 29).

14. Pažymėtina ir tai, jog ir pats L. D. ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas net du kartus, nurodė, jog dėl to, kad įvykio metu buvo neblaivus, nepamena visų įvykio aplinkybių, tačiau neneigė, jog galėjo sužaloti policijos pareigūną E. J. pranešime apie įtarime nurodytomis aplinkybėmis, kadangi jis aktyviais veiksmais priešinosi pastarajam. Nors ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis kategoriškai ir nepatvirtino, jog sudavė lėkšte, o vėliau ir metaline apdailos detale E. J. į ranką, tačiau aiškiai nurodė, jog priešinosi policijos pareigūnui ir tai darė aktyviais veiksmais, ką vėliau visiškai neigė teisme. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog L. D. nenurodė įtikinamų parodymų pakeitimo teisme priežasčių. Nors pirmosios instancijos teismui bandė įrodyti, kad jo, kaip įtariamojo, apklausos protokolai buvo surašyti ne iš jo žodžių, be to, pirmąją jo apklausą atlikęs ikiteisminio tyrimo pareigūnas ragino jį sutikti su viskuo, kas parašyta protokole, kadangi tokiu atveju jį paleis iš laikinojo sulaikymo, tačiau tokią nuteistojo versiją paneigė jo apklausas ikiteisminio tyrimo metu atlikę pareigūnai M. P. ir L. A.. Pastarieji teismui nurodė, jog nuteistojo (tuo metu – įtariamojo) apklausos protokolai buvo surašyti pagal jo paties žodžius, nedarant pastarajam jokio spaudimo, jis protokolus perskaitė ir pasirašė. Be to, L. A., be kita ko, paaiškino, jog patalpa, kurioje buvo apklaustas L. D., yra filmuojama, o apklausoje dalyvaujančiam asmeniui yra išaiškinama teisė reikalauti jo apklausos vaizdo įrašo (t. 3, b. l. 50-51). Vaizdo kamerų naudojimas, atliekant liudytojų, nukentėjusiųjų bei įtariamųjų apklausas, neabejotinai atima galimybes ikiteisminio tyrimo pareigūnui daryti neteisėtą įtaką apklausiamiems asmenims, versti juos duoti vienokius ar kitokius parodymus, ar kokiu tai kitu būdu pažeisti jų apklausos tvarką. Be to, iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis neskundė nė vieno ikiteisminio tyrimo metu atlikto veiksmo, taigi, ir jo apklausų. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė jokių aplinkybių, kurios leistų daryti bent menkiausią prielaidą, jog liudytojai M. P. ir L. A. yra suinteresuoti L. D. nepagrįstu nuteisimu, dėl ko apklausos protokoluose jie užfiksavo ne tai, ką pažodžiui jiems nurodė nuteistasis, o tai, kas būtų nenaudinga jam.

15. Kaip matyti iš šioje byloje apklaustų asmenų parodymų, namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), viduje, tuo metu, kai L. D., E. J. teigimu, pasipriešindamas jam, panaudojo prieš jį fizinį smurtą, taip pat buvo S. D. bei I. P., kurios turėjo galimybę betarpiškai matyti nagrinėjamą įvykį. S. D., pasinaudodama jai įstatymo suteikta teise, teisiamajame posėdyje atsisakė duoti parodymus prieš savo šeimos narį. Tuo tarpu I. P., apklausiama teisme, po to, kai vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, buvo pagarsinti jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, nurodė, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnui jos duoti įrodymai yra visiškai teisingi ir tikslesni nei duotieji teisme (teisme liudytoja davė labai lakoniškus parodymus, kurie nei patvirtino, nei paneigė bent vieną šiai bylai teisingai išspręsti reikšmės turinčią aplinkybę). Ikiteisminio tyrimo metu I. P. parodė, jog L. D. policijos pareigūnui E. J. jokių smūgių nesudavė, tik nedavė rankų, kai pastarasis norėjo uždėti nuteistajam antrankius. Ši liudytoja nurodė, jog ne L. D., o nukentėjusysis įvykio metu naudojo fizinį smurtą – prispaudęs keliu jį prie žemės, pradėjo kumščiu smūgiuoti nuteistajam į įvairias kūno vietas. Tokie ikiteisminio tyrimo metu I. P. duoti parodymai iš esmės pagrindžia nuteistojo teisme nurodytą versiją, jog jis valstybės tarnautojui, panaudodamas fizinį smurtą, nesipriešino, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog vadovautis šios liudytojos parodymais, kaip patikimais, atspindinčiais objektyvią įvykių eigą, šiuo atveju negalima, kadangi jie prieštarauja ne tik jau pirmiau aptarties nukentėjusiojo E. J., liudytojos J. K. parodymams, bet ir paties nuteistojo duotiems parodymams, kadangi L. D. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenurodė, jog E. J., prispaudęs jį prie žemės, smūgiavo jam kumščiu į kokią nors kūno vietą. Be to, itin svarbu atkreipti dėmesį, jog, tęsiant I. P. apklausą, jau po to, kai ji patvirtino savo ikiteisminiame tyrime duotus parodymus, ši liudytoja, vis tik, nurodė, kad galėjo nematyti kaip nuteistasis, paėmęs kokį nors daiktą, panaudojo jį prieš policijos pareigūną, bei, kad virtuvėje, kur buvo sužalotas E. J., buvo prietema. Iš tokių liudytojos parodymų, akivaizdu, jog įvykio metu egzistavo objektyvi aplinkybė, dėl kurios ji galėjo nematyti visų L. D. veiksmų, nukreiptų policijos pareigūno atžvilgiu, ką ji pripažino ir pati, taigi, tai tik patvirtina teisėjų kolegijos išvadą, jog I. P. parodymais šioje byloje vadovautis negalima.

16. Nors nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, jog liudytojos I. P. parodymų objektyvumą pagrindžia tas faktas, kad pristačius nuteistąjį L. D. į areštinę ir atlikus jo apžiūrą, buvo nustatytas įdrėskimas ant jo kaklo, nubrozdinimas kairėje rankoje bei dešinės kojos patinimas (t. 3, b. l. 67), tačiau, kaip jau minėta, pats nuteistasis nenurodė, jog jam policijos pareigūnas sudavė smūgius kumščiu į kokią nors kūno vietą, jokių pretenzijų dėl padarytų sužalojimų jam nereiškė. Tuo tarpu baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad nuteistojo sulaikymo metu buvo panaudoti imtynių veiksmai, ko nukentėjusysis neneigia. Taigi, nuteistajam nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti ir policijos pareigūnams panaudojant imtynių veiksmus. Jokių kitų objektyvių duomenų apie kitokius pareigūno E. J. smurtinius veiksmus baudžiamojoje byloje nėra.

17. Įvertinus visa, kas išdėstyta, konstatuojama, jog E. J. dešinė plaštaka buvo sužalota būtent nuteistojo, kuris besipriešindamas pareigūnui, atliekančiam savo tarnybines pareigas, sudavė lėkšte, o vėliau ir metaline apdailos detale, jam į dešinę plaštaką. Teisėjų kolegija taip pat neabejoja, kad nuteistasis L. D. suvokė, jog naudoja fizinį smurtą prieš tarnybines pareigas vykdantį policijos pareigūną ir norėjo taip veikti, taigi, veikė tiesiogine tyčia. Todėl daroma išvada, kad L. D. realizavo visus BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, todėl pirmosios instancijos teismo jis pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 286 straipsnį. Tačiau apylinkės teismas L. D. veiksmus, kuriais pastarasis pasipriešino valstybės tarnautojui – Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiajam patruliui E. J., panaudodamas jo atžvilgiu fizinį smurtą, ir nežymiai sutrikdydamas sveikatą, nepagrįstai įvertino kaip dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 286 straipsnyje ir BK 140 straipsnio 1 dalyje, idealią sutaptį, kadangi kai pasipriešinimo valstybės tarnautojui atveju panaudojamas fizinis smurtas ir nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba padaromas nežymus ar nesunkus sveikatos sutrikdymas, kaltininko nusikalstami veiksmai kvalifikuojami tik pagal BK 286 straipsnį, kadangi pasipriešinimo valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui nusikaltimo sudėtis apima visas šias pasekmes. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju nuteistojo įvykdytos veikos kvalifikavimas ne tik pagal BK 286 straipsnį, bet ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį yra perteklinis, todėl apylinkės teismo nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 dalis).

Dėl civilinių ieškinių

18. Šioje baudžiamojoje byloje buvo pateikti trys civiliniai ieškiniai: 1) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyrius pateikė 2 122,68 eurų civilinį ieškinį, prašydamas priteisti iš L. D. E. J. išmokėtą ligos dėl draudžiamojo įvykio išmoką (t. 1, b. l. 37-46); 2) Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš L. D. 6 646,43 eurų žalos, kurią sudaro jo E. J., kaip apdraustam pareigūnui, išmokėta kompensacija dėl sveikatos sutrikdymo (t. 2, b. l. 124-157); 3) nukentėjusiojo E. J. civilinis ieškinys dėl 5 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 52). Skundžiamu nuosprendžiu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu, E. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš L. D. nukentėjusiajam priteista 1 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo (kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas), o Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš L. D. Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui priteista 6 646,43 eurų turtinės žalos atlyginimo. Kadangi nuosprendžio dalis, kuria buvo paliktas nenagrinėtu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus civilinis ieškinys apeliaciniu skundu nėra ginčijama, plačiau dėl to šiame nuosprendyje nebus pasisakoma.

19. Kaip jau konstatuota aukščiau, šioje byloje nustatyta, kad L. D. 2018 m. gegužės 6 d. pasipriešino savo įgaliojimus vykdančiam valstybės tarnautojui E. J., panaudodamas fizinį smurtą, ir savo kaltais veiksmais sužalojo nukentėjusįjį. Šio įvykio metu E. J. dirbo Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiuoju patruliu ir buvo sužalotas tarnybos metu, ką patvirtina kartu su Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato civiliniu ieškiniu pateikta tarnybinio patikrinimo išvada (t. 2, b. l. 134-137). E. J. padarytas dešinės plaštakos sužalojimas, susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos 2018 m. rugsėjo 7 d. pažymoje Nr. 2069 konstatuota, kad E. J. šioje byloje nagrinėjamo įvykio metu patirtas sveikatos sutrikdymas priskiriamas lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymams (t. 2, b. l. 149) ir patenka į Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursantų sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130, 3.7 punktą. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apskaičiavo nukentėjusiajam E. J. 7 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio, t. y. 6 646,43 eurų kompensaciją už lengvą sveikatos sutrikdymą (t. 2, b. l. 150), kurią Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu buvo nurodyta išmokėti E. J. (t. 2, b. l. 151). Apskaičiuota 6 646,43 eurų kompensacija E. J. buvo išmokėta 2018 m. lapkričio 20 d. (t. 2, b. l. 154).

20. Taigi, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, specialiųjų įstatymų pagrindu išmokėjęs policijos pareigūnui E. J. kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo, kurią sudaro 6 646,43 eurai, pateikdamas civilinį ieškinį šioje baudžiamojoje byloje, iš esmės regreso tvarka pareiškė reikalavimą išmokėtos sumos dydžiu žalą policijos pareigūnui padariusiam asmeniui, t. y. L. D..

21. Visiškai tenkindamas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareikštą civilinį ieškinį bei iš dalies tenkindamas nukentėjusiojo E. J. pareikštą civilinį ieškinį, apylinkės teismas nurodė, jog šie civiliniai ieškiniai nėra tapatūs ir jų negalima vertinti kaip neteisėto dvigubo žalos atlyginimo priteisimo, kadangi Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato civiliniu ieškiniu prašoma priteisti jo, kaip darbdavio, E. J. išmokėtą vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją, tuo tarpu nukentėjusiojo E. J. civiliniu ieškiniu prašoma priteisti jo patirtą neturtinę žalą. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinkama apeliaciniame skunde ir nurodoma, jog tokiu būdu teismas visiškai ignoravo teismų praktiką, pagal kurią, kompensaciją iš valstybės gavęs policijos pareigūnas netenka teisės reikalauti žalos atlyginimo iš už žalą atsakingo asmens, nes visas jo teises įgyja kompensacija išmokėjusi įstaiga. Šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, jog apylinkės teismas, spręsdamas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir nukentėjusiojo pareikštus civilinius ieškinius, nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo nagrinėjami klausimai dėl policijos įstaigos, išmokėjusios apdraustam pareigūnui kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo, teisės regreso (atgręžtinio reikalavimo) tvarka pareikšti reikalavimą išmokėtos sumos dydžiu žalą padariusiam asmeniui, bei pareigūno, kuriam buvo išmokėta tokia kompensacija, teisės reikalauti žalos atlyginimo iš už žalą atsakingo asmens, todėl nepagrįstai visiškai tenkino Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato civilinį ieškinį ir iš dalies tenkino nukentėjusiojo civilinį ieškinį.

22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Policijos departamento (nagrinėjamos bylos atveju – Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato) prievolė mokėti socialinio draudimo išmoką nukentėjusiam pareigūnui atsiranda viešosios teisės normų pagrindu, t. y. valstybė savanoriškai prisiima pareigą mokėti socialines išmokas, kurių dydis nustatomas atsižvelgiant į valstybės lėšomis draudžiamų interesų svarbą, valstybės biudžeto galimybes ir kitus reikšmingus kriterijus. Tačiau ši prievolė saisto tik valstybės institucijas, bet ne privačius asmenis, kurių civilinė atsakomybė reglamentuojama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normų. Dėl to nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad pareigūną sužalojęs asmuo turėjo suvokti tokių savo veiksmų padarinius ir privalo prisiimti prievolę atlyginti specialiaisiais teisės aktais nustatytų išmokų sumas. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariatas, atlyginęs dėl nuteistojo veiksmų atsiradusią žalą specialiųjų įstatymų pagrindu išmokėdamas pareigūnui kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo, turi teisę regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio asmens tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiajam turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo, t. y. atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133-695/2017).

23. Vidaus tarnybos statuto 50 straipsnio 3 dalis (šiuo atveju aktuali redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) nustato, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba kurio sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kurio sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kurio sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama kompensacija (sumažinta priklausančios išmokėti Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme (toliau – NADPLSDĮ) nustatytos netekto darbingumo vienkartinės kompensacijos ar netekto darbingumo periodinės kompensacijos, mokėtinos ne daugiau kaip 12 mėnesių, dydžiu), atsižvelgiant į darbingumo lygį ir sveikatos sutrikdymo mastą. Lengvo sveikatos sutrikdymo atveju išmokama nuo 1 iki 12 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio.

24. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad ši įstatymo nuostata nesieja kompensacijos tik su pareigūno patirta turtine žala ar negautomis pajamomis, kaip nustatyta NADPLSDĮ, todėl Policijos departamento (nagrinėjamos bylos atveju – Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato) išmokama kompensacija gali dengti ir dėl sveikatos sužalojimo tarnybos metu pareigūno patirtą neturtinę žalą, kurią sukėlė neteisėti žalą padariusio asmens veiksmai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vertinimu, bet koks neteisėtas veiksmas, sukėlęs žalą sveikatai tarnybinių pareigų atlikimo metu, gali lemti ne tik turtinius padarinius nukentėjusiajam, išreiškiamus negautų pajamų ir patiriamų sveikatos priežiūros, reabilitacijos išlaidų forma, bet ir daugybę kitų padarinių, todėl valstybė, siekdama didesnės pareigūnų apsaugos ir skatindama juos aktyviai vykdyti savo pareigas, nepaisant kylančios didelės rizikos, įtvirtino alternatyvius žalos atlyginimo mechanizmus. Tačiau šiuo atveju neužtenka vien paties kompensacijos išmokėjimo ir nukentėjusiojo nedarbingų dienų dėl atsakovo neteisėtų veiksmų sukelto sveikatos sužalojimo fakto kompensacijos dydžiui pagrįsti, nes, sprendžiant dėl neturtinės žalos, turi būti nustatyta, ar tokia žala buvo padaryta, kuo ji pasireiškė ir koks jos dydis. Neturtinės žalos faktą ir dydį turi įrodyti regresinį reikalavimą pareiškęs asmuo. Neatmestina, kad dalis išmokėtos kompensacijos gali būti papildoma socialinė garantija pareigūnui, tiesiogiai nesusijusi su pareigūno patirta žala, arba gali nedengti visos pareigūno patirtos neturtinės žalos. Kiekvienu atveju kompensaciją išmokėjusi įstaiga turi įrodyti, kokia būtent žala buvo sukelta nukentėjusiam pareigūnui ir kokiems turtiniams ir neturtiniams padariniams pašalinti buvo išmokėta kompensacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133-695/2017).

25. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008, atkreipė dėmesį į tai, kad kompensaciją iš valstybės gavęs policijos pareigūnas netenka teisės reikalauti žalos atlyginimo iš už žalą atsakingo asmens, nes visas jo teises įgyja kompensaciją išmokėjusi įstaiga (CK 6.113 straipsnis). Tik tuo atveju, jei išmokėta kompensacija visiškai nepadengtų patirtos žalos, pareigūnas galėtų reikalauti iš atsakingo asmens žalos skirtumo, kurio nepadengia kompensacija (CK 6.254 straipsnio 2 dalis).

26. Šiuo konkrečiu atveju nustatyta, jog iš esmės egzistuoja visos nuteistojo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.246–6.250 straipsniai): L. D. sužalojo policijos pareigūną E. J. tarnybos metu jam einant tarnybines pareigas, šis dėl nuteistojo veiksmų patyrė lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymą; nuteistojo kaltės forma – tiesioginė tyčia; L. D. veiksmus ir pareigūno sveikatos sutrikdymą sieja priežastinis ryšys.

27. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnį, šalis turi tiksliai įrodyti nuostolių dydį, bet jeigu negali to padaryti, tai jų dydį nustato teismas. Taigi žala nepreziumuojama. Žalos dydį turi įrodyti asmuo, teigiantis, kad jos patyrė. Pareiškę išmokėtos sumos dydžio reikalavimą žalą padariusiam asmeniui ieškovai turi tokią įrodinėjimo pareigą, nes, išmokėję kompensaciją, draudimo išmoką ar išmoką už nedarbingumo laikotarpį žalą patyrusiam policijos pareigūnui, įgijo tokias pat teises, kokias turėjo pradinis kreditorius.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neanalizavo faktinių duomenų, leidžiančių pagrįsti nukentėjusiajam padarytos žalos dydį, nesiaiškino kokią žalą dengia Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato E. J. išmokėta kompensacija, kas yra itin svarbu vertinant ne tik Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, bet ir nukentėjusiojo pateikto civilinio ieškinio pagrįstumą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija turi nustatyti nuteistojo sužalotam policijos pareigūnui padarytą turtinę ir neturtinę žalą bei jos dydį pagal byloje surinktą medžiagą.

29. Žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. CK 6.249 straipsnyje apibrėžta turtinės žalos sąvoka bendrąja prasme, tačiau, atsižvelgiant į tai, kokiam objektui yra padaroma žala, skiriama žala turtui (asmens turto netekimas, sužalojimas, su tuo susijusios išlaidos) ir žala asmeniui (negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų), kitaip tariant, turtinė žala asmeniui. CK 6.283 straipsnyje nustatytas žalos asmeniui, atsirandančios dėl sveikatos sužalojimo, turinys, nurodant, kad prievolė atlyginti nukentėjusiajam sveikatos sužalojimu padarytą žalą reiškia atsakingo už ją asmens pareigą atlyginti visus sužaloto asmens patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Nuostoliai – piniginė žalos išraiška, apimanti turėtas išlaidas ir negautas pajamas; neturtinė žala yra žalos asmeniui dalis, atsirandanti kaip sveikatos sužalojimo pasekmė. Asmens dėl sveikatos sužalojimo patirta žala nustatoma pagal netekto darbingumo laipsnį, vertinant asmens pajamų praradimą, sveikatos atstatymo ir palaikymo išlaidas, taip pat su prarasto darbingumo dalimi susijusius asmens patirtus dvasinius išgyvenimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133-695/2017).

30. Šioje byloje nustatyta, kad L. D. E. J. padarė dešinės plaštakos poodinę kraujosruvą, kas vertintina kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, nesukėlęs policijos pareigūnui ilgalaikio fizinio skausmo, didesnių nepatogumų ar liekamųjų reiškinių. Nors E. J. civiliniame ieškinyje nurodė, jog dėl tarnybinių pareigų atlikimo metu patirto sužalojimo jis nuolat jautė skausmą, negalėjo kelti daiktų, ir dar iki šiol, atlikus sunkesnį fizinį darbą, sužalota ranka sutinsta ir pradeda skaudėti, tačiau jau po to, kai nukentėjusysis pateikė civilinį ieškinį, jo patirtas sužalojimas buvo įvertintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro centrinės medicinos ekspertizės komisijos, kuri konstatavo, jog po sveikatos sutrikdymo E. J. sveikatos pakitimų neliko (t. 2, b. l. 149). Teismo posėdžio metu nukentėjusysis taip pat tvirtino, jog dėl aptariamo įvykio jam pakriko nervai, dėl ko 2019 m. vasario mėn. buvo nustatyta, kad jis netinkamas tarnybai, tačiau, kaip teisingai konstatavo žemesnės instancijos teismas, iš byloje esančio Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centro centrinės medicinos ekspertizės komisijos specializuotosios medicininės ekspertizės ligos liudijimo matyti, kad E. J. ankstyvesnio išėjimo į pensiją priežastys nėra tiesiogiai susijusios su L. D. jam padarytu sužalojimu (t. 3, b. l. 43). Aplinkybė, kad policijos pareigūnas dėl nurodyto sveikatos sutrikdymo kurį laiką buvo nedarbingas, šiuo atveju taip pat nėra reikšminga, kadangi ligos dėl draudžiamojo įvykio išmoką – 2 122,68 eurų, už nedarbingumo laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 9 d. iki 2018 m. liepos 13 d., E. J. yra išmokėjęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintas struktūrų skyrius, kurio civilinis ieškinys pirmosios instancijos teismo buvo paliktas nenagrinėtu, taigi, nuteistajam vis dar gali kilti pareiga atlyginti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintas struktūrų skyriui policijos pareigūno negautas pajamas jo nedarbingumo laikotarpiu. Jokia kita turtinė žala (neapimanti negautų pajamų) šioje byloje nėra įrodyta ir iš nuteistojo civiliniam ieškovui Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui nepriteistina. Pasisakant dėl neturtinės žalos fakto ir jos dydžio, teisėjų kolegija sprendžia, kad policijos pareigūnas, kuris vykdė tarnybines pareigas padidėjusio pavojingumo ir rizikos gyvybei ir sveikatai aplinkybėmis, dėl prieš jį L. D. neteisėtais tyčiniais veiksmais panaudoto fizinio smurto, nors ir nesukėlusio rimtų sužalojimų bei kitų liekamųjų padarinių, vis dėlto patyrė neigiamų emocinių išgyvenimų, fizinių suvaržymų ir nepatogumų, kurie pirmosios instancijos teismo, išanalizavusio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai buvo įvertinti 1 000 eurų neturtine žala.

31. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas iš L. D. Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui priteistą žalos atlyginimą sumažinti iki 1 000 eurų. Be to, įvertinus tai, kad šiuo atveju Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato E. J. išmokėta kompensacija visiškai padengia nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą, bei atsižvelgiant į jau paminėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kurioje nurodoma, kad kompensaciją iš valstybės gavęs policijos pareigūnas netenka teisės reikalauti žalos atlyginimo iš už žalą atsakingo asmens (išskyrus tuos atvejus, kai išmokėta žala visiškai nepadengia patirtos žalos), nes visas jo teises įgyja kompensaciją išmokėjusi įstaiga, naikinama skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria buvo iš dalies patenkintas nukentėjusiojo pareikštas civilinis ieškinys ir jis atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 326 straipsnio 3 dalimi, 328 straipsnio 1 ir 4 dalimis,

nutaria:

nuteistojo L. D. gynėjo advokato Martyno Vilčinsko apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2019 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria L. D. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 6 (šešerių) mėnesių laisvės atėmimo bausme ir dėl šios veikos priimti naują sprendimą – L. D. dėl veikos numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje išteisinti, nepadarius veikos turinčios šio nusikaltimo požymių.

Panaikinti Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2019 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalimi, pagal BK 286 straipsnį ir BK 140 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės buvo subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Iš L. D. Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui priteistą žalos atlyginimą sumažinti iki 1 000 (tūkstančio) eurų.

Panaikinti Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2019 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio dalį, kuria E. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš L. D. E. J. priteista 1 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - nukentėjusiojo E. J. civilinį ieškinį atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai Algirdas JaliniauskasAurelijus RauckisDanguolė Šiugždinytė