Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

1. Ieškovė Latvijos Respublikoje registruotas juridinis asmuo „AS BluOr Bank“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama: 1) pripažinti negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento) Rusijos Federacijoje registruoto juridinio asmens „OOO Nevskoe“ (toliau – ir Nevskoe) ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Dognus“ (toliau – ir Dognus) 2022 m. kovo 15 d. sudarytą reikalavimo perleidimo susitarimą (toliau – ir Susitarimas); 2) taikyti restituciją – įpareigoti Dognus grąžinti Nevskoe visas pagal Susitarimą gautas lėšas; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad Nevskoe, atstovaujama direktoriaus A. D. (A. D.), ir UAB „Alfagra“ (aktualus įmonės pavadinimas – UAB „Baltijos šalių industrinio perdirbimo centras“) (toliau – ir trečiasis asmuo1), atstovaujama direktoriaus V. S., 2020 m. lapkričio 24 d. sudarė sutartį Nr. 24112020 (toliau – Sutartis), kurios pagrindu UAB „Alfagra“ pirko birius maistinius kviečius iš Nevskoe už 7 575 836,10 Eur. Nevskoe 2021 m. gegužės 24 d. pateikė ieškinį Grūdų ir pašarų prekybos asociacijos arbitražo teismui, kuris 2022 m. vasario 21 d. sprendimu arbitražo byloje Nr. 18-437A tenkino ieškinį ir priteisė Nevskoe iš trečiojo asmens1 5 477 934,70 Eur skolą. Dognus, atstovaujama direktoriaus A. V., ir pradinis kreditorius Nevskoe, atstovaujamas direktoriaus A. D., 2022 m. kovo 15 d. sudarė Susitarimą, kurio pagrindu Nevskoe perleido Dognus reikalavimo teises į trečiąjį asmenį1, kylančias iš Sutarties, kurios pagrindu trečiasis asmuo1 yra skolingas Nevskoe 5 477 934,70 Eur už parduotus maistinius kviečius. Nurodė, kad Dognus 2022 m. gegužės 9 d. pranešimu informavo trečiąjį asmenį1 apie atliktą reikalavimo teisių perleidimą. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartimi (aktualus civilinės bylos Nr. eB2-262-653/2024) trečiajam asmeniui1 buvo iškelta bankroto byla. 2022 m. gegužės 12 d. Dognus pareiškė actio Pauliana ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais trečiojo asmens1 ir trečiojo asmens „SIA AOC Invest“ (toliau – ir trečiasis asmuo2) ir ieškovės sudarytus sandorius ir taikyti restituciją natūra, grąžinant trečiajam asmeniui1 6 420 274,76 Eur.

3. Nurodė, kad Dognus iki šiol yra valdoma tikrojo ir galutinio naudos gavėjo Rusijos Federacijos piliečio A. D., kuris yra ir Nevskoe direktorius, o Dognus dalyviais ir vadovais viešai skelbiami asmenys yra statytiniai, kurie Dognus valdymo klausimais vykdo galutinio naudos gavėjo A. D. sprendimus. Nevskoe neturi galimybių gauti susijusioje byloje pareikštu actio Pauliana ieškiniu reikalaujamų lėšų iš Lietuvoje ar Latvijoje registruotų subjektų, todėl dirbtinai, suklastojant Susitarimą, sukūrė schemą, kaip apeiti bankiniam sektoriui taikomas tarptautines sankcijas, užtikrinant galimybę Nevskoe per kontroliuojamą Lietuvoje registruotą juridinį asmenį reikšti reikalavimus ir (ar) ateityje galbūt vykdyti išieškojimą. Dognus 2021 m. pabaigoje balanse apskaitė daugiau nei šešių su puse milijono vertės turtą, nors faktiškai atsakovė tokio turto neturėjo, t. y. visas apskaitomas turtas priklausė ne Dognus ir buvo skirtas perparduoti. Grąžinus skolas tiekėjams, Dognus turto vertė būtų padidėjusi nežymiai, tai reiškia, kad Dognus neturėjo finansinės galimybės įsigyti iš Nevskoe 5 477 934,70 Eur vertės finansinio reikalavimo į trečiąjį asmenį1 ir už tokį reikalavimą sumokėti kainą.

4. Nurodė, kad sudarydami Susitarimą nei Dognus, nei Nevskoe Sutarties 10.6 papunktyje nustatyta tvarka neinformavo trečiojo asmens1 apie ketinimą perleisti reikalavimo teisę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio l dalis, Sutarties 10.6 papunktis). Imperatyvių įstatymo ir Sutarties nuostatų pažeidimai sudaro pagrindą pripažinti Susitarimą negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Turimi duomenys leidžia daryti išvadą, kad Nevskoe neturėjo tikslo perleisti reikalavimo teisę Dognus, nes Dognus yra laikinas reikalavimo teisės turėtojas tol, kol dėl taikomų Europos Sąjungos sankcijų Nevskoe neturi galimybės savo vardu vesti teisminių procesų ar išieškojimų Lietuvoje ar Latvijoje. Įvertinus tai, kad Susitarimu iš tikrųjų siekiama apeinant Europos Sąjungos tarptautines sankcijas įgalinti Nevskoe tęsti skolos išieškojimo iš trečiojo asmens1 veiksmus, mano, jog Susitarimu siekiama paslėpti tikrąjį pavedimo sandorį, t. y. sandorį, kuriuo Nevskoe įgaliojo Dognus už pradinį kreditorių (Nevskoe) atlikti teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis (CK 6.756 straipsnio l dalis).

5. Pažymėjo, kad Susitarimo 1.2 papunkčiu Nevskoe perdavė savo reikalavimo teisę Dognus, tačiau Nevskoe pasiliko sau teises veikti tiesiogiai, tačiau tariamai Dognus naudai. Tokia sąlyga yra nepagrįsta ir nelogiška, nes reikalavimą perleidęs asmuo įprastai nebesirūpina perleisto reikalavimo išieškojimu, o jį perimantis asmuo pats prisiima reikalavimo išieškojimo riziką, todėl ši sąlyga patvirtina Susitarimo apsimestinumą. Ieškovo įsitikinimu, tokia Susitarimo sąlyga aiškiai parodo susitarimo, kaip sandorio, apsimestinumą. Atskirai pažymėjo, kad Susitarimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikoje galiojančiomis Europos Sąjungos tarptautinėmis sankcijomis, pripažintinas negaliojančiu ir pagal CK 1.81 straipsnį kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai ar gerai moralei.