- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-13
- Bylos Nr.
- e2S-1453-340/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-28048-2015-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Tatjana Žukauskienė
- Pareiškėjas
- G. M.
- Suinteresuotas asmuo
- VĮ Registrų centras, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo G. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. pareiškimą dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo, suinteresuoti asmenys - VĮ Registrų centras, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas pareiškimu prašė atnaujinti įstatymo nustatytą terminą 1998-07-24 mirusios motinos G. M. vardu įregistruoti Nekilnojamojo turto registre 1994 m. gruodžio 28-29 d. sudarytą valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį dėl 600 kv. m ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įgijimo. Pareiškime pareiškėjas nurodė, kad 1992 m. pareiškėjo motina G. M. sudarė valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ir išsipirko iki tol jos naudotą 0,06 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Sklype pareiškėjo motina pasistatė sodo namą, unikalus Nr. 4198-3049-0011, ir 1995-1996 m. išvyko iš Lietuvos Respublikos gyventi į Rusiją, Maskvą. Ten mama 1998-07-24 ir mirė. Po motinos išvykimo pareiškėjas toliau valdė jos turtą kaip savo, tapo bendrijos nariu, mokėjo mokesčius. 2015 m. pareiškėjas nutarė įteisinti motinos palikimą ir kreipėsi į teismą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo. 2015-05-06 sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-15123-905/2015 Vilniaus miesto apylinkės teismas patvirtino, kad po savo motinos mirties G. M. priėmė G. M. palikimą, faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti. Pareiškėjui kreipusis į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo paaiškėjo, kad sodo sklypas nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Suradus dokumentus ir juos pateikus registruoti, VĮ Registrų centras pateikė atsakymą, kad sodo sklypo pirkimo-pardavimo sutartis po jos sudarymo nebuvo įregistruota, todėl negalioja, tačiau paaiškino, kad terminą jai įregistruoti gali atnaujinti teismas. Remdamasis 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 255 str., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 str. 3 d. pareiškėjas prašė šį terminą atnaujinti, nes jį praleido dėl svarbių priežasčių. Paaiškino, kad pareiškėjo motina už žemės sklypą sumokėjo visą kainą – 9,08 Lt, valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties antrasis egzempliorius įtrauktas į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus atitinkamą apskaitą. Sandorio sudarymo metu pareiškėjo motina buvo garbaus amžiaus, ji sunkiai suprato lietuviškai, todėl dėl savo neišprusimo ir kalbos barjero laiku neužregistravo pirkimo-pardavimo sutarties Vilniaus rajono valdybos žemėtvarkos tarnyboje. Pirkimo-pardavimo sutartyje nebuvo nurodyta įsakmi būtent pareiškėjo motinos pareiga įregistruoti sandorį Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje, ji apie šią pareigą, jos pasekmes informuota nebuvo. Pažymėjo, kad šio sandorio įregistravimas Nekilnojamojo turto registre nepaveiks neigiamai suinteresuoto asmens teisėtų interesų, nes žemės sklypas visuomet buvo naudojamas tik pareiškėjo motinos, ant sklypo pastatytas sodo namas, kuris priklauso pareiškėjo motinai. Teismui nepatenkinus prašymo, pareiškėjas turėtų antrą kartą mokėti už žemės sklypą ar reikalauti grąžinti jau sumokėtus pinigus iš valstybės ir vėl jais atsiskaityti už žemę, kas, pareiškėjo manymu, netikslinga, neteisinga ir neprotinga.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad kartu su pareiškimu pateiktame valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties nuoraše nurodytas 600 kv. m ploto žemės sklypas Nr. 3, esantis (duomenys neskelbtini), bei daiktinės teisės į jį Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos. Į pareiškime nurodytą nekilnojamąjį daiktą – sodo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruotos G. M. nuosavybės teisės. Pažymėjo, kad pareiškėjo pateikta valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis neatitinka sandoriui keliamų reikalavimų – neturi visų nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarčiai privalomų rekvizitų, nenurodyta jos sudarymo data, nesimato jos notarinio tvirtinimo ir kt. Nors nurodoma, kad sutartis sudaryta 1992 m., tačiau sutarties preambulėje yra įrašas, kad Vilniaus r. valdybos žemėtvarkos tarnybos atstovė veikia pagal Vilniaus rajono valdybos 1993-11-24 potvarkį, žemėtvarkos atstovės parašas nepatvirtintas antspaudu, sutartyje nėra tikslių duomenų apie atsiskaitymą už įsigyjamą nekilnojamąjį daiktą. Todėl suinteresuotas asmuo mano, kad pareiškėjas pateikė ne žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, o tik jos projektą. Paaiškina, kad pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 str. 3 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-04-23 nutarimu Nr. 379 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 14.2.10 p. sandorio sudarymo data yra vienas iš duomenų, įrašomų į Nekilnojamąjį turto registrą, todėl sutartis be tikslios jos sudarymo datos, kaip neatitinkanti teisės norminių aktų nustatytų reikalavimų, negalėtų būti įregistruota Nekilnojamojo turto registre.
Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą, kuriuo pareiškimą prašo nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad jei teismas nustatys, kad buvo sudaryta valstybinės žemės sklypo Nr. 3 pirkimo-pardavimo sutartis ir kad buvo sumokėta kaina, o įstatymu nustatyto termino praleidimo priežastys yra svarbios, suinteresuotas asmuo neprieštaraus, kad būtų atnaujintas terminas sutarties įregistravimui Nekilnojamojo turto registre. Paaiškina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinis Vilniaus rajonui 1992-08-20 potvarkiu Nr. 1098p nusprendė parduoti žemės sklypus potvarkyje nurodytose sodininkų bendrijose. Sodininkų bendrijoje „Skaistė“ parduodamų sklypų sąraše nurodyta, kad 600 kv. m ploto sklypą Nr. 3 leista išsipirkti G. M. už 908 rublius. G. M. 1992-04-17 Vilniaus rajono valdybai pateikė prašymą, kuriuo prašė parduoti jai 0,06 ha žemės sklypą Nr. 3, esantį (duomenys neskelbtini). Tačiau Vilniaus rajono skyriaus archyve nėra 1992 m. valstybinės žemės sklypo Nr. 3 pirkimo-pardavimo sutarties ir dokumentų, patvirtinančių kainos sumokėjimą. Pareiškėjos pateiktuose dokumentuose nėra duomenų, kad sutartis buvo notariškai patvirtinta, nors tokį reikalavimą nustatė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-07-21 nutarimu Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ patvirtintų Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklių 10 p.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 21 d. nutartimi pareiškėjo G. M. prašymą dėl termino nuosavybės teisės įregistravimui atnaujinimo atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad pareiškėjo į bylą pateikta valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis negali būti vertinama kaip rašytinis sandoris dėl valstybinės žemės sklypo perleidimo privačion nuosavybėn. Pareiškėjo pateiktoje valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje ne tik nėra jos sudarymo datos ir numerio, ji yra nepasirašyta pačios G. M.. Iš esmės nurodytas aplinkybes byloje patvirtino pats pareiškėjas teismo posėdžio metu, nurodydamas, kad valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį pasirašė ne G. M., o pareiškėjas kaip G. M. atstovas. Tokių paaiškinimų kaip patikimų teismas negalėjo vertinti ir dėl tos priežasties, kad pareiškėjo nurodomu ginčo valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo metu galiojusi Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-07-21 nutarimu Nr. 550, numatė, kad sodo sklypai parduodami tik tiems asmenims, kurių vardu jie įforminti, o tuo metu galiojęs 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numatė, kad asmenys kito fizinio asmens nekilnojamąjį turtą gali tvarkyti tik pagal notariškai patvirtintą įgaliojimą (CK 68 str. 1 d. 3 p.). Tokio įgaliojimo pareiškėjas į bylą nėra pateikęs (CPK 178 str.). Pareiškėjo nurodomu valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo metu galiojusio 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 149 str. numatė, kad turto įgijėjui pagal sutartį nuosavybės teisė atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jeigu ko kita nenumato įstatymas arba sutartis, o jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu. Tuo pačiu metu galiojusio 1992-04-30 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 316 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės (su nekilnojamojo turto elementais) kadastro nuostatų patvirtinimo“ 1.4 p. nustatė, kad valstybinės žemės perleidimo privačion nuosavybėn sutartys turi būti įregistruojamos atitinkamame miesto (rajono) žemėtvarkos skyriuje per vieną mėnesį nuo jų sudarymo dienos, o šio punkto antroje pastraipoje buvo įtvirtinta nuostata, kad nustatytu laiku neįregistruotos sutartys juridinės galios neturi. Tačiau nei šios nuostatos, nei šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 str. 3 d., kuri numato, kad jeigu pagal sandorio sudarymo momentu galiojusį įstatymą sandoriui buvo nustatyta privaloma teisinė registracija, bet jis per įstatymo nustatytą terminą nebuvo įregistruotas, tai toks sandoris negalioja, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių priežasčių praleistą įregistravimo terminą atnaujina teismas, negali būti taikomi nagrinėjamoje byloje, nes pareiškėjas neįrodė, kad G. M. ir Vilniaus rajono valdyba 1994 m. gruodžio 28-29 d. buvo pasirašę valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį dėl 600 kv. m ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įgijimo.
Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymą dėl termino nuosavybės teisės įregistravimui atnaujinimo patenkinti. Nurodė šiuos atskirojo skundo argumentus:
Pagal tuo metu galiojusį 1964 m. CK 66 straipsnį, atstovaujamasis turėjo teisę pritarti neįgalioto asmens sudarytam sandoriui ir tokiu būdu įgyti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Pareiškėjo motina mokėjo pinigus už žemę, pasirašė visus pirkimo-pardavimo sandoriui sudaryti reikalingus dokumentus, tarp jų ir žemės sklypo planą, todėl laikytina, kad ji faktiškai pritarė Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimos sutarčiai;Teismas netinkamai nurodė, kad į bylą nebuvo pateiktas patvirtintas žemės sklypo planas, nes į bylą buvo pateiktas ginčo žemės sklypo Nr. 3 1992-04-17 planas, kuris buvo pasirašytas pareiškėjo motions ir tuometinio sodo bendrijos „Skaistė“ pirmininko. Apelianto nuomone, pagal susiklosčiusią tuometinę praktiką tokio žemės sklypo plano pilnai pakako sandoriui sudaryti;Liudytojas I. K. buvo kviečiamas paaiškinti, kokiomis aplinkybėmis buvo sudarinėjamos valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartys tuo metu būtent šioje sodininkų bendrijoje. Jo parodymai įrodo buvus didelę tikimybę, kad analogišku būdu buvo sudaryta sutartis ir su pareiškėjo motina, t.y. šalims nesusitikus, per tarpininką.
Atsiliepimas
Suinteresuoti asmenys atsiliepimų į pareiškėjo atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo G. M. prašymas dėl termino nuosavybės teisės įregistravimui atnaujinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra G. M., mirusios 1998-07-24, sūnus ir įstatyminis paveldėtojas. G. M. 1992-04-17 Vilniaus rajono valdybai pateikė prašymą, kuriuo prašė parduoti jai 0,06 ha žemės sklypą Nr. 3, esantį (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinis Vilniaus rajonui 1992-08-20 potvarkiu Nr. 1098p į parduodamų sklypų sąrašą sodininkų bendrijoje „Skaistė“ įtraukė 600 kv. m ploto sklypą Nr. 3, kurį leido išsipirkti G. M. už 908 rublius. Iš suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos rašytinių paaiškinimų nustatyta, kad Vilniaus rajono skyriaus archyve nėra saugoma valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, kuria G. M. nuosavybėn būtų perleistas 0,06 ha žemės sklypas Nr. 3, esantis (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto kadastre nei nekilnojamasis daiktas – 600 kv. m ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nei daiktinės teisės į jį nėra registruotos. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti įstatymo nustatytą terminą 1998-07-24 mirusios motinos G. M. vardu įregistruoti Nekilnojamojo turto registre 1994 m. gruodžio 28-29 d. sudarytą valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį dėl 600 kv. m ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įgijimo. Pareiškėjo teigimu, valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis dėl 0,06 ha žemės sklypo Nr. 3, esančio Vilniaus r., sodininkų bendrijoje „Skaistė“, perleidimo G. M. nuosavybėn buvo sudaryta, o tokią aplinkybę grindė pateikta valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 21 d. nutartimi pareiškėjo G. M. prašymą dėl termino nuosavybės teisės įregistravimui atnaujinimo atmetė kaip nepagrįstą. Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, jog pareiškėjo į bylą pateikta valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis negali būti vertinama kaip rašytinis sandoris dėl valstybinės žemės sklypo perleidimo privačion nuosavybėn, kadangi joje ne tik nėra jos sudarymo datos ir numerio, ji yra nepasirašyta pačios G. M..
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Civilinio proceso kodekso 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kas teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str. 1, 2 d.).
Nesutikdamas su minėta nutartimi, pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriame nurodė, jog pagal tuo metu galiojusį 1964 m. CK 66 straipsnį, atstovaujamasis turėjo teisę pritarti neįgalioto asmens sudarytam sandoriui ir tokiu būdu įgyti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Pasak apelianto, pareiškėjo motina mokėjo pinigus už žemę, pasirašė visus pirkimo-pardavimo sandoriui sudaryti reikalingus dokumentus, tarp jų ir žemės sklypo planą, todėl laikytina, kad ji faktiškai pritarė Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimos sutarčiai. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto teiginiais nesutinka.
Apeliacinės instancijos teismas neginčija, jog ginčo atveju taikytino 1964 m. CK 66 straipsnis numatė, kad sandoris, sudarytas kito asmens vardu neįgalinto sudaryti sandorį asmens arba perviršijant įgalinimą, sukuria, pakeičia ir panaikina teises ir pareigas atstovaujamajam tik tuo atveju, kai atstovaujamasis po to pritaria visam šiam sandoriui arba viršijančiai įgalinimą jo daliai. Pažymėtina, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas apskritai vertino, ar galima remtis ir vertinti pareiškėjo pateiktą Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, kaip rašytinį įrodymą procese. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pareiškėjo pateikta Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi, iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad sutartyje ne tik nėra jos sudarymo datos ir numerio, ji yra nepasirašyta pačios G. M.. Apeliantas nurodė, jog jo motina mokėjo pinigus už žemę, pasirašė visus pirkimo-pardavimo sandoriui sudaryti reikalingus dokumentus, tarp jų ir žemės sklypo planą, tačiau pareiškėjo pateiktas žemės sklypo planas yra nepasirašytas pareiškėjo motinos G. M.; jame tik nurodyta, jog ji yra sklypo savininkė, tačiau jos parašo nėra. Žemės įkainojimo akte, kurį yra pasirašiusi pareiškėjo motina G. M., nėra nurodyta jo pasirašymo data, todėl nėra aišku, kada jis apskritai buvo pasirašytas. Abejonių dėl pareiškėjo pateiktos sutarties patikimumo kelia ir suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nurodyta aplinkybė, kad Vilniaus rajono skyriaus archyve nėra 1992 m. valstybinės žemės sklypo Nr. 3 pirkimo-pardavimo sutarties ir dokumentų, patvirtinančių kainos sumokėjimą.
Skunde apeliantas nurodė, jog teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojo I. K. parodymais, kadangi jis buvo kviečiamas paaiškinti, kokiomis aplinkybėmis buvo sudarinėjamos valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartys tuo metu būtent šioje sodininkų bendrijoje. Pasak apelianto, liudytojo parodymai įrodo buvus didelę tikimybę, kad analogišku būdu buvo sudaryta sutartis ir su pareiškėjo motina, t.y. šalims nesusitikus, per tarpininką. Apeliacinės instancijos teismas tokius skundo motyvus vertina kritiškai.
Apeliantui nurodytina, jog pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojo I. K. parodymus, pažymėjo, jog jis paliudijo tik aplinkybes, kokiomis buvo sudaryta jam priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), sklypo Nr. 18, pirkimo-pardavimo sutartis (visus dokumentus tvarkė ne jis asmeniškai, o sodininkų bendrijos „Skaistė“ buhalterė, kuri jam atnešė parengtą pirkimo-pardavimo sutartį, jis ją pasirašė, o toliau visus dokumentus sutvarkė ji), bei nurodė, kad jam nėra žinoma kokiomis aplinkybėmis ginčo valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį sudarė G. M.. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apelianto skunde nurodytas teiginys, kad liudytojo parodymai įrodo buvus didelę tikimybę, kad analogišku būdu buvo sudaryta sutartis ir su pareiškėjo motina, t.y. šalims nesusitikus, per tarpininką, yra pagrįstas tik paties apelianto spėjimais ir prielaidomis, kadangi, kaip jau minėta, liudytojas nurodė, jog jam nėra žinoma kokiomis aplinkybėmis ginčo valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį sudarė G. M. (CPK 178 straipsnis).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta.
Konstatuotina, jog atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamos nutarties, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi išdėstytais argumentais ir CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 d. 1 p., 339 straipsniu, teismas
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį palikti nepakeistą.