Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-10-24 · Administracinė byla Nr. A-438-2526-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Ik-3476-281/2010Sprendimas · 2010-12-02Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-10-24Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-10-24
Bylos Nr.
A-438-2526-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02629-2010-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Antanas Ablingis, Romanas Klišauskas (pran.)
Pareiškėjas
R. G.
Atsakovas
Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 9.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-438-2526/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02629-2010-5 Procesinio sprendimo kategorija 9.10 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. spalio 24 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei

rašytinio p[proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. G. skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja R. G. teismui pateiktame skunde prašė:

1) panaikinti 2010 m. rugpjūčio 11 d. raštu „Dėl prašymo atleisti nuo delspinigių“ Nr.(14.3)-46-24439 įformintą Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) sprendimą, kuriuo atsisakyta svarstyti 2010 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėjos prašymą dėl atleidimo nuo delspinigių, priteistų Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1610-790/2009;

2) įpareigoti Inspekciją svarstyti pareiškėjos 2010 m. rugpjūčio 2 d. prašymą.

Pagrįsdama savo reikalavimus paaiškino, kad 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr.2-1610-790/2009, tenkindamas viešąjį interesą ginančios ieškovės Inspekcijos ieškinį dėl žalos atlyginimo, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas priteisė iš jos, atsakovės R. G., - 31583,00 Lt UAB „Mikroapskaita“ nesumokėtų pridėtinės vertės mokesčio delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas. Pareiškėja akcentavo, jog Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnis įtvirtina atleidimo nuo nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies galimybę. Pareiškėja akcentavo, kad, vadovaudamasi minėtu straipsniu, ji Inspekcijai pateikė 2010 m. rugpjūčio 2 d. prašymą atleisti ją nuo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu priteistų delspinigių. Inspekcija 2010 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu prašymą svarstyti atsisakė ir šį sprendimą motyvavo tuo, kad jai, kaip viešojo administravimo institucijai, nesuteikti įgaliojimai keisti kitų valstybes institucijų priimtų sprendimų. Pareiškėja nurodė, kad delspinigius 2006 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 14-14-13364 apskaičiavo pati Inspekcija. Be to, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 2 dalyje, įtvirtinęs būtent mokesčių administratoriaus teisę atleisti mokesčių mokėtoją nuo delspinigių, įstatymų leidėjas jokių tokią administratoriaus kompetenciją ribojančių nuostatų nenumatė. Pareiškėja akcentavo, jog remiantis Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr.VA-144 patvirtintų „Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklių“ 8.4.1. punktu, mokesčių mokėtojas nuo delspinigių gali būti atleidžiamas jo prašymu net ir atliekant atskirą atleidimo nuo delspinigių procedūrą, kai mokestinis ginčas pasibaigė. Tų pačių taisyklių 29.1.-29.2. punkte yra nurodyta, jog turi būti priimtas sprendimas arba atleisti nuo delspinigių, arba nuo jų neatleisti. Tačiau, anot pareiškėjos, Inspekcija jos prašymo nesvarstė ir jokio sprendimo dėl to nepriėmė ir tokiu būdu elgėsi neteisėtai.

Atsiliepimas

Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka.

Paaiškino, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 2 d. sprendime konstatavo, jog UAB „Mikroapskaita“, kurios akcininke ir administracijos vadove buvo pareiškėja, turėjo galiojančią prievolę sumokėti PVM ir PVM delspinigius, tačiau 2006 m. gegužės 2 d. nutraukė veiklą, atleido darbuotojus ir 2006 m. gegužės 3 d. sudarė sandorį su naujai įsteigta UAB „Makroapskaita“, kurio pagrindu teises ir pareigas pagal aptarnavimo sutartis perdavė naujai įmonei. Aplinkybės, kad naujai įsteigta įmonė UAB „Makroapskaita“ registruota UAB „Mikroapskaita“ veiklos adresu, kad jos pavadinimas panašus, kad joje įsidarbino visi UAB „Mikroapskaita“ darbuotojai ir pati R. G., kad UAB „Mikroapskaita“ pardavė turėtą nekilnojamąjį turtą ir už jį gautas lėšas pervedė naujai įsteigtai įmonei, leidžia teigti, kad UAB „Mikroapskaita“ vykdyta veikla sąmoningai ir suderintais veiksmais buvo perkelta į kitą įmonę (UAB „Makroapskaita“). Dėl šių sandorių ir veiksmų UAB „Mikroapskaita“ tapo nemoki. Teismas taip pat konstatavo, jog UAB „Mikroapskaita“ valią sudaryti minėtus sandorius ir operacijas su piniginėmis lėšomis išreiškė R. G. kaip vienintelė bendrovės akcininkė ir vadovė. Esant šioms aplinkybėms padaryta išvada, jog būtent pareiškėjos veiksmai nulėmė, kad UAB „Mikroapskaita“ negali įvykdyti prievolės biudžetui ir sumokėti 31583 Lt PVM delspinigių, todėl teismas priteisė Inspekcijai iš pareiškėjos 31583 Lt turtinės žalos dėl nesumokėtų PVM delspinigių ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 23 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimą t.y. patvirtino, jog pareiškėja kaip juridinio asmens UAB „Mikroapskaita“ dalyvė ir vadovė privalo atlyginti valstybei padarytą žalą - 31583 Lt dėl nesumokėtų PVM delspinigių.

Atsakovas akcentavo, jog pareiškėja kreipėsi į Inspekciją su 2010 m. rugpjūčio 2 d. prašymu atleisti ją nuo delspinigių, kuriuos kaip žalą iš jos priteisė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.2-1610-790/2009, kadangi jos ekonominė, padėtis yra pakankamai sunki, serga depresija, gauna mažas pajamas, viena augina du nepilnamečius vaikus, išlaiko būstą bei rūpinasi pensinio amžiaus motina. Inspekcija 2010 m. rugpjūčio 11 d. raštu Nr. (14.3)-46-24439 atsisakė nagrinėti šį prašymą. Pareiškėja savo prašymą grindė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuris nustato, jog mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų) delspinigių, bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys. MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, jog netikslinga išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Kaip pabrėžė atsakovas, MAĮ reglamentuoja santykius tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo ir suteikia įgaliojimus mokesčių administratoriui (Inspekcijai) atleisti fizinį mokesčių mokėtoją nuo jam asmeniškai skaičiuojamų (apskaičiuotų) delspinigių dėl ekonominių ir socialinių priežasčių, tačiau nesuteikia teisės atleisti fizinį asmenį (ne mokesčių mokėtoją) nuo teismo sprendimu priteistos žalos atlyginimo. Atsakovo nuomone, pareiškėja iš esmės painioja Inspekcijos apskaičiuotų delspinigių ir teismo priteistos žalos sąvokas ir klaidingai aiškina mokesčių administratoriaus įgaliojimus.

Atsakovo vertinimu, delspinigiai kaip mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, yra skaičiuojami pagal MAĮ 96 straipsnį už nesumokėtą arba pavėluotai į biudžetą sumokėtą mokesčių mokėtojo deklaruotą mokestį arba apskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį, už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį, už nepagrįstai grąžintą (įskaitytą) mokesčio permoką. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 2 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1610-790/2009 konstatavo, jog juridinis mokesčių mokėtojas UAB „Mikroapskaita“ biudžetui liko skolingas 31583 Lt PVM delspinigių. Atsakovas pabrėžė, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nustatęs visas būtinas civilinės atsakomybės sąlygas (žalą, nesąžiningus ir neteisėtus pareiškėjos veiksmus, jos kaltę bei priežastinį ryšį tarp žalos (negautų pajamų) ir neteisėtų veiksmų), patraukė pareiškėją civilinėn atsakomybėn - t. y. priteisė Inspekcijai 31583 Lt turtinės žalos negautų pajamų forma bei 5 procentus metinių palūkanų. Atsakovo vertinimu, MAĮ nereglamentuoja mokesčių mokėtoju atleidimo nuo civilinės atsakomybės klausimo, t. y. mokesčių administratorius neturi jokio teisinio pagrindo, kuriuo remiantis galėtų imtis nagrinėti pareiškėjos prašymą bei priimti sprendimą, kadangi tai akivaizdžiai nepatenka į Inspekcijos kompetenciją. Atsakovo nuomone, pareiškėja savo prašymu reikalauja Inspekciją prisiimti ne mokesčių administratoriaus, tačiau teisingumą vykdančios institucijos vaidmenį - atleisti nuo teismo priteistos turtinės žalos dydžio, t.y. pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei apeliacinės instancijos teismo nutartį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniu, teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, todėl Inspekcija neturi teisės savavališkai keisti Lietuvos Respublikos teismų priimtų sprendimų.

Anot atsakovo, analogiška išvada dėl Inspekcijos nekompetencijos nagrinėti prašymą dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės darytina analizuojant sistemiškai Taisyklių nuostatas. Šios Taisyklės nustato mokesčių mokėtojo atleidimo nuo paskirtų baudų, taip pat nuo skaičiuojamų ar apskaičiuotų, bet nesumokėtų, neišieškotų arba neįskaitytų delspinigių ar jų dalies, kai atitinkamo sprendimo dėl atleidimo nuo baudų ir/ar delspinigių priėmimas priklauso Valstybinės mokesčių inspekcijos kompetencijai, tvarką (Taisyklių 1 punktas). Taisyklių 7 punktas numato pagrindus, kuriems esant mokesčių mokėtojas gali būti atleistas nuo delspinigių. Taisyklių 7.3 punktas atkartoja MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą, kuria remiasi pareiškėja savo prašyme - mokesčių mokėtojas nuo delspinigių gali būti atleidžiamas, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir/ar socialiniu požiūriu. Taisyklių 8 punktas nustato taip pat baigtinį sąrašą, kuomet mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas jo prašymu arba mokesčio administratoriaus iniciatyva nuo baudų ir/ar delspinigių: mokestinio patikrinimo rezultatų įforminimo ir/ar tvirtinimo metu, nagrinėjant mokestinį ginčą įskaitant mokesčių permoką (skirtumą) mokestinei nepriemokai padengti, atliekant atskirą atleidimo nuo baudų ir/ar delspinigių procedūrą, kai nevyksta arba pasibaigė mokestinis patikrinimas ar mokestinis ginčas arba mokesčių permokos (skirtumo) įskaitymo mokestinei nepriemokai padengti procedūra. Taisyklių 29 punkte nustatyti galimi sprendimų variantai: atleisti nuo baudų ir/ar delspinigių arba neatleisti nuo baudų ir/ar delspinigių. Taigi, Taisyklių nuostatos taikomos tuo atveju, kai mokesčių administratorius apskritai turi įgaliojimus/kompetenciją spręsti dėl atleidimo nuo delspinigių ir/ar baudų. Taisyklės nenustato mokesčių administratoriaus įgaliojimų nagrinėti fizinio asmens (ne mokesčio mokėtojo) atleidimo nuo civilinės atsakomybės klausimo bei priimti sprendimą atleisti arba neatleisti nuo teismo priteistos turinės žalos, kadangi bet kokiu iš šių atvejų Inspekcija imtųsi teismo priimtų sprendimų vykdymo tvarkos peržiūros klausimo, t.y. akivaizdžiai viršytų įstatymais ir poįstatyminiais teisės aktais nustatytus mokesčių administratoriaus įgaliojimus. Atsakovas pabrėžia, kad atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo, nei Taisyklės nesuteikia mokesčių administratoriui teisės nagrinėti prašymo atleisti fizinį asmenį nuo civilinės atsakomybės, t. y. fizinis asmuo negali būti mokesčių administravimo santykių subjektu, o teismo priteista žala - mokesčių administravimo santykių dalyku, todėl Inspekcija pagrįstai atsisakė tokį pareiškėjos prašymą nagrinėti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimu pareiškėjos R. G. skundą atmetė.

Teismas konstatavo, jog byloje spręstinas ginčas dėl R. G. skundo reikalavimo įpareigoti Inspekciją nagrinėti jos prašymą dėl atleidimo nuo delspinigių pagrįstumo bei teisėtumo. Teismas taip pat pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taigi, teismo nuomone, sprendžiant pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą, būtina įvertinti skundžiamo Inspekcijos sprendimo, kuris yra individualaus pobūdžio administracinis teisės aktas, atitikimą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Teismas akcentavo, jog iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. nutarties matyti, kad iš R. G. valstybės biudžeto naudai priteista UAB „Mikroapskaita“ nesumokėtų mokestinių prievolių suma laikytina ne pareiškėjai mokesčių administratoriaus apskaičiuotais mokesčiais, o valstybės biudžetui dėl nesąžiningų pareiškėjos veiksmų padarytos žalos atlyginimas. Bet to, kaip nustatė teismas iš pareiškėjos skundo motyvų bei argumentų matyti, kad savo reikalavimus pareiškėja grindžia Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr.VA-144 patvirtintų Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatų, reglamentuojančių mokesčio mokėtojo atleidimo nuo delspinigių sąlygas bei pagrindus, taikymo galimybe.

Šiuo klausimu teismas nurodė, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalimi, mokesčių mokėtojas, esant įstatyme nustatytiems pagrindams ir sąlygoms, gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies. Tokiu būdu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalimi, nuo apskaičiuotų delspinigių (jų dalies) gali būti atleidžiamas tik mokesčių mokėtojas, o ne bet koks kitas asmuo, kuriam kyla prievolė atlyginti valstybės biudžetui padarytą žalą. Taisyklių 8 punkte nurodoma, kad mokesčių mokėtojas nuo baudų ir/ar delspinigių gali būti atleidžiamas jo prašymu arba mokesčių administratoriaus iniciatyva (nesant mokesčių mokėtojo prašymo): mokestinio patikrinimo rezultatų įforminimo ir/ar tvirtinimo metu; nagrinėjant mokestinį ginčą; įskaitant mokesčių permoką (skirtumą) mokestinei nepriemokai padengti; atliekant atskirą atleidimo nuo baudų ir/ar delspinigių procedūrą, kai nevyksta arba pasibaigė mokestinis patikrinimas ar mokestinis ginčas mokesčių permokos (skirtumo) įskaitymo mokestinei nepriemokai padengti procedūra. Teismo vertinimu, iš minėtame Taisyklių punkte įtvirtintų nuostatų analizės matyti, kad atleidžiamas nuo baudų ir/ar delspinigių gali būti mokesčių mokėtojas ir šiuo klausimu sprendimas priimamas mokestinių patikrinimų, mokestinių ginčų nagrinėjimo ar mokesčių permokos užskaitymo procedūros metu.

Teismas pabrėžė, jog nors pareiškėjai R. G. prievolė atlyginti valstybei padarytą žalą yra kilusi dėl pareiškėjos nesąžiningų veiksmų, sąlygojusių UAB „Mikroapskaita“ negalėjimą įvykdyti mokestinių prievolių, pareiškėja nelaikytina mokesčių mokėtoja MAĮ 2 straipsnio 15 dalies prasme, todėl jos atžvilgiu MAĮ 100 straipsnio bei Taisyklių 8 punkte įtvirtintos nuostatos negali būti taikomos. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad R. G. skundo motyvai yra grindžiami netinkamu faktinių aplinkybių bei mokestinių teisės aktų taikymu bei aiškinimu. Tai, kad tarp Inspekcijos ir pareiškėjos kilęs ginčas nelaikytinas mokestiniu ginču Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo 2 straipsnio 20 dalies prasme iš esmės pripažįsta ir pati R. G., nepasinaudojusi mokestiniams ginčams privaloma ikiteismine skundų nagrinėjimo tvarka, o tiesiogiai su skundu kreipdamasi į teismą. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 14 straipsnio 1 dalis). Tokiu būdu, įsiteisėjęs Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimas administracinės bylos proceso šalims turi res judicata galią, t.y. ginčo šalys neturi teisės ginčyti įsiteisėjusiu sprendimu nustatytų faktų ar nevykdyti paties sprendimo. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Inspekcija, atsisakydama nagrinėti pareiškėjos 2010 m. rugpjūčio 2 d. atleidimo nuo delspinigių prašymą, kuris iš esmės laikytinas prašymu pakeisti minėtą teismo sprendimą, veikė teisėtai. Išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Inspekcija 2010 m. rugpjūčio 11 d. sprendime faktines aplinkybes vertino bei ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas aiškino tinkamai, jos priimtas sprendimas yra pagrįstas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų prasme, todėl jį naikinti bei įpareigoti Inspekciją svarstyti pareiškėjos 2010 m. rugpjūčio 2 d. prašymą, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėja R. G. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog 2009 m. lapkričio 2d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1610-790/2009, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas iš R. G., ieškinį pareiškusiai Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai priteisė ne žalą, o "31 583 (<...>) Lt UAB "Mikroapskaita" nesumokėtų pridėtinės vertės mokesčio delspinigių“. Aplinkybę, kad, anot pareiškėjos, Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ji privalo mokėti pridėtinės vertės mokesčio delspinigius patvirtina ir pačios Inspekcijos pozicija, pavyzdžiui, išdėstyta 2010 m. rugpjūčio 3 d. rašte "Dėl 2010-07-02 prašymo" Nr. (14.3)-46-238611: "Informuojame, kad 31583 Lt PVM delspinigiai mokami 8240 įmokos kodu [Lietuvos juridinio ar fizinio asmens įmoka už mokesčių mokėtoją] <...> jeigu sumokėsite 8240 kodu, pateiksite Prašymą ir sutikimą ir jame nurodysite mokesčių mokėtoją - UAB "Mikroapskaita" (toliau - Bendrovė), už kurį sumokėta suma, o įmokos kodą -3413 [Juridinių asmenų pridėtinės vertės mokestis / laiku nesumokėtų mokesčių delspinigiai], kuriuo sumokėta suma būtų įskaityta, Inspekcija atliks įskaitymą ir Bendrovė nebus skolinga biudžetui 31583 Lt PVM delspinigių". Delspinigius 2006 m. gegužės 1 8d. sprendimu išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš banko sąskaitų Nr. 14-14-13364 apskaičiavo pati Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (jos viršininkas). Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnis įtvirtina atleidimo nuo nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies galimybę. Be to, pagal Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 2 dalį, būtent mokesčių administratorius turi teisę atleisti mokesčių mokėtoją nuo delspinigių, tuo tarpu įstatymų leidėjas jokių tokią administratoriaus kompetenciją ribojančių nuostatų nenumatė.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymi, jog apeliaciniame skunde nurodyta, kad aplinkybę, jog apeliantė turi mokėti PVM delspinigius, patvirtina ir Inspekcijos 2010 m. rugpjūčio 3 d. raštas Nr. (1 4.3)-46-23861, kuriame buvo išaiškinta priteistų 31 583 Lt delspinigių mokėjimo tvarka. Atsakovas paaiškina, jog apeliantė 2010 m. liepos 2 d. pateikė Inspekcijai prašymą išaiškinti, į kokią atsiskaitomąją sąskaitą, pagal kokį įmokos kodą turi būti sumokėta teismo priteista suma ir ar tinkamai įvykdžius teismo sprendimą UAB „Mikroapskaita" ir toliau liks skolinga 31 583,00 Lt PVM delspinigių. Atsakovas akcentuoja, jog atsižvelgdama į tai, kad apeliantė norėjo, kad jai sumokėjus teismo priteistą žalą būtų sumažinta UAB „Mikroapskaita" skola biudžetui, Inspekcija 2010 m. rugpjūčio 3 d. raštu išaiškino mokėjimo ir sumokėtos sumos įskaitymo tvarką ir sąlygas. Apeliantės prievolė atlyginti valstybei padarytą žalą yra kilusi dėl jos nesąžiningų veiksmų, o ne iš viešojo administravimo santykių, todėl Inspekcija minėtame rašte netvirtino ir negalėjo tvirtinti, kad apeliantė yra mokesčių mokėtoja ir turi mokėti PVM delspinigius. Pasak atsakovės, jeigu apeliantė būtų mokestinių santykių subjektas, tai mokestinė nepriemoka būtų išieškoma MAĮ 106 straipsnyje nustatyta priverstine tvarka ir mokesčių administratoriui nereikėtų kreiptis į bendros kompetencijos teismą dėl valstybės biudžetui padarytos žalos priteisimo. Atsakovas pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laiko, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus bylos įrodymus, tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, nepadarė procesinių teisės normų pažeidimų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje kilęs ginčas dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo „Dėl prašymo atleisti nuo delspinigių“ Nr.(14.3)-46-24439, kuriuo atsisakyta svarstyti 2010 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėjos prašymą dėl atleidimo nuo delspinigių, priteistų Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1610-790/2009.

Atleidimo nuo delspinigių sąlygas ir tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas, kurio 100 straipsnio 1 dalyje (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) nustatyta, kad „Mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: <...> yra šio Įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams - fiziniams asmenims.“

Iš šios teisės normos konstrukcijos matyti, kad joje yra nustatyti du savarankiški atleidimo nuo delspinigių pagrindai, kurių pritaikymo sąlygos yra išdėstytos kitų teisės normų dispozicijose - Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 141 straipsnio 1 dalyje.

Iš pareiškėjos 2010 m. rugpjūčio 2 d. prašymo atsakovui dėl atleidimo nuo delspinigių matyti, kad šis prašymas grindžiamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu (b. l. 15).

Šioje teisės normoje nustatyta – „Jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: <...> netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis“.

Pagal šią teisės normą, kad būtų galima asmenį atleisti nuo delspinigių, būtina šių sąlygų visuma: 1. turi būti fizinio asmens sunki ekonominė (socialinė) padėtis; 2. asmeniui turi reikėti valstybės paramos arba tokia parama jau turi būti jam teikiama.

Pagal įrodinėjimo tarp šalių paskirstymo taisykles, pareiga įrodyti minėtas aplinkybes tenka fiziniam asmeniui, kuris pageidauja būti atleistas nuo mokestinės nepriemokos (delspinigių) atleidimo.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja dirba ir gauna 2410 Lt mėnesinį atlyginimą (b. l. 21), iš jos pateiktos medicininės pažymos matyti, jog ji gydėsi 2006 m., tačiau duomenų apie tai, ar reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija šiuo metu, nepateikta.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pareiškėja neįrodė sąlygų, numatytų Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte, egzistavimo.

Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad nėra teisinių sąlygų pareiškėją atleisti nuo delspinigių Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pagal šios teisės normos nuostatas asmuo gali būti atleistas nuo mokestinės nepriemokos nesant jo kaltės dėl padaryto mokestinio pažeidimo; jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti; kai nepadaroma žala biudžetui ir pan..

Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimu konstatuota, kad dėl pareiškėjos kaltų ir nesąžiningų veiksmų atsirado žala valstybės biudžetui (ABTĮ 58 str. 2 d.). Šios aplinkybės paneigia pareiškėjos galimybę būti atleistai nuo mokestinės nepriemokos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingus sprendimus neatliesti pareiškėjos nuo delspinigių, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisStasys GagysRomanas Klišauskas