- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-12-21
- Bylos Nr.
- 2A-2132-324/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-17-3-00120-2016-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Gudynienė, Izolda Nėnienė, Evaldas Burzdikas
- Ieškovas
- A. L.
- Atsakovas
- E. L.
- Trečiasis asmuo
- A. Ž., A. S., E. L.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Virginijos Gudynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Izoldos Nėnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. L. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2-490/2017 pagal ieškovės A. L. ieškinį atsakovui E. L. dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, atsakovo E. L. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinės kaltei, turto padalijimo, kompensacijos priteisimo, dalyvaujant tretiesiems asmenims A. Ž., A. S., E. L..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė nutraukti (duomenys neskelbtini). sudarytą šalių santuoką dėl atsakovo kaltės; po santuokos nutraukimo palikti ieškovei santuokinę pavardę – L., priteisti iš atsakovo dukrai E. L. 13 320 Eur išlaikymo įsiskolinimą; priteisti iš atsakovo 1 000 Eur kompensaciją už ieškovei padarytus sveikatos sutrikdymus, dvasines ir emocines kančias, pažeminimus; priteisti iš atsakovo 28 817 Eur už UAB „PREKO plius“ ir jai priklausančio turto įsigijimą išsimokėtinai; priteisti iš atsakovo 3 700,13 Eur įsiskolinimą už buto komunalines paslaugas; priteisti iš atsakovo 4 169 Eur už parduotą cecho įrangą; ieškovės asmenine nuosavybe pripažinti butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).Nurodė, kad gyvenant santuokoje (duomenys neskelbtini) gimė dukros E. L., (duomenys neskelbtini) – E. L.. Dukros šiuo metu yra pilnametės. Šalių santuokinis gyvenimas faktiškai iširo prieš trejus metus, tiek laiko kartu negyvena, kadangi atsakovas, nieko nepaaiškinęs, paliko šeimą ir išėjo iš namų. Sutuoktiniai nepalaiko santuokinių ryšių, neveda bendro ūkio. Atsakovas nedalyvavo dukters E. L. auklėjime, neprisidėjo prie jos išlaikymo. Santuokos iširimo priežastimi tapo atsakovo pasikeitęs požiūris į šeimą, agresijos ir pykčio priepuoliai, neištikimybė. Atsakovas 2013 m. spalio 7 d. sumušė ieškovę. Atsakovas šmeižia ieškovę dėl jos lytinės orientacijos, prisiimtų įsipareigojimų, nesirūpinimo vaikais ir pan. Atsakovas ne kartą užmezgė santykius su kitomis moterimis, dėl šių aplinkybių ji nuolat patirdavo stresą, net prarado kūdikį. Atsakovas piktnaudžiaudavo alkoholiu, vartojo narkotikus, į namus atsivesdavo įvairių žmonių, nesiėmė jokių veiksmų išsaugoti santuoką. Ieškovė patirtą fizinį ir emocinį skausmą įvertino 1 000 Eur. Gyvendami santuokoje, išimtinai ieškovės tėvų lėšomis įsigijo butą Jonavoje, (duomenys neskelbtini), butas išlaikomas ieškovės ir jos tėvų lėšomis. Atsakovas apmokėdavo už buto komunalines paslaugas ieškovės duotais pinigais. Gyvenant santuokoje ieškovė viena rūpinosi butu, mokėjo mokesčius, jį remontavo, atnaujindavo buitinę techniką ir baldus. Laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2016 m. rugsėjo 1 d. už butą sumokėjo 4 414,76 Eur, už elektros energiją – 1 030,59 Eur, už kitas paslaugas – 2 985,51 Eur, todėl iš atsakovo priteistina pusė šių sumų. Atsakovas gyvena ir dirba Norvegijoje, turi gerai apmokamą darbą, tačiau jis neteikė išlaikymo tuo metu nepilnametei dukrai E. L., nepadėjo ir kitai dukrai. Išėjęs iš bendrų namų, atsakovas išsinešė buitinę techniką, garso aparatūrą, televizorių, be ieškovės leidimo išpardavė įmonių turtą, o gautus pinigus nuo šeimos nuslėpė. Mano, kad yra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo ir butą pripažinti ieškovės asmenine nuosavybe (paskirti ieškovei). Santuokos metu sutuoktinių įsteigta UAB „Tojus“ įgijo UAB „PREKO plius“. Santuokos metu atsakovas kartu su draugais įkūrė UAB „Bustera“. Abi įmonės (įsteigimas ir įsigijimas) buvo finansuojamos ieškovės lėšomis. Atsakovas, išėjęs iš namų, be ieškovės žinios ir leidimo pardavė visą įrangą, skirtą mėsai perdirbti. UAB „Bustera“ balanse nurodyti krovininiai automobiliai, priklausantys atsakovui, buvo parduoti, o gautos pajamos nuo šeimos paslėptos. Už atsakovo parduotą įrangą ieškovei priteistina pusė sumos. Sprendžiant turto padalinimo klausimą, UAB „Tojus“ paliktina atsakovui asmenine nuosavybe. UAB „PREKO plius“ buvo įsigyta už 57 634 Eur, todėl iš atsakovo priteistina pusė šios sumos. Dukters E. L. išlaikymui ieškovė kiekvieną mėnesį skyrė po 739,69 Eur, atsakovui tenkanti išlaikymo dalis sudaro 370 Eur. Atsakovas dukrai neteikia išlaikymo nuo 2012 m. rugsėjo mėn., todėl priteistinas išlaikymo įsiskolinimas už trejus metus. Atsakovas patikslintu priešieškiniu prašė nutraukti šalių santuoką pripažįstant, kad ji iširo dėl ieškovės kaltės; po santuokos nutraukimo palikti šalims jų santuokines pavardes; priteisti iš ieškovės 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; padalinti bendrą šalių turtą tokia tvarka: ieškovei asmeninės nuosavybės teise atitenka ½ dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė – 5 966 Eur; automobilis „Opel Omega“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė – 1 000 Eur; atsakovui asmeninės nuosavybės teise atitenka ½ dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini); 100 proc. UAB „Tojus“ akcijų, kurių faktinė rinkos vertė – 400 Eur; iš ieškovės priteistina 500 Eur kompensacija už jai atitenkantį automobilį; iš atsakovo priteistina 200 Eur kompensacija už jam atitenkančias UAB „Tojus“ akcijas.Nurodė, kad ieškovės teiginiai apie atsakovo smurtą, neištikimybę, nesirūpinimą šeimą yra melagingi. Atsakovas šeima rūpinosi. Praėjus keliems metams po santuokos sudarymo atsakovas išvyko dirbti į Didžiąją Britaniją, nes šalys neturėjo nuosavo buvo, lėšų, už kurias galėtų pradėti verslą. Už užsienyje uždirbtus pinigus šalys įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), įmonę UAB „Tojus“, leidusią šalims sėkmingai pragyventi ilgus metus. Šią įmonę įsteigė ir jai iki 2012 m spalio 9 d. vadovavo atsakovas. Atsakovas buvo rūpestingas tėvas ir ištikimas vyras. Atsakovas iki šiol joms skiria laiko, pinigų. Prieš ieškovę nesmurtavo, nes tuo metu šalys gyveno atskirai, bendraudavo tik verslo tikslais. Ieškovė pirma paliko šeimą. Nuo 2012 m. rudens ieškovė vis rečiau lankėsi šalių namuose, lapkričio mėn. išsikraustė. Išėjusi iš namų, ieškovė gyveno su sugyventiniu M. B. pas draugę R. R., vėliau – pas brolį. Ieškovei beveik pusmečiui laiko palikus šeimą, išsikrausčius gyventi su kitu vyru preziumuotina, jog šalių santuoka iširo dėl ieškovės kaltės. Atsakovas dėl ieškovės neištikimybės buvo priverstas išsikraustyti pas tėvus. Ieškovei palikus šeimą, atsakovas vienas rūpinosi šalių dukromis – jas prižiūrėjo, auklėjo, mokėjo komunalinius mokesčius. Dėl ieškovės neteisėtų ir amoralių veiksmų atsakovas patyrė pažeminimą ir dideles dvasines kančias, todėl priteistina 3 000 Eur neturtinė žala. Nėra teisinio pagrindo nukrypti nuo lygių dalių turto padalijimo principo. Atsakovas neprieštarauja priteisti jam asmeninės nuosavybės teise 100 proc. UAB „Tojus“ akcijų, ieškovei kompensuoti pusę faktinės įmonės akcijų vertės – 200 Eur. UAB „PREKO plius“ niekuomet nepriklausė UAB „Tojus“, UAB „PREKO plius“ nebuvo įsigyta, todėl nėra pagrindo spręsti kompensacijos priteisimo klausimo. Ieškovei nepriteistina kompensacija už parduotą cecho UAB „Tojus“ įrangą. Nuo 2012 m. spalio 9 d. UAB „Tojus“ vadovavo ieškovė, todėl ji disponavo įmonės turtu. Ieškovė nepateikia įrodymų, kad atsakovas pardavė įmonės turtą. Ieškovės vardu registruotas automobilis „Opel Omega“, kurio vidutinė rinkos vertė apie 1 000 Eur. Automobiliu naudojasi tik ieškovė, todėl jis pripažintas ieškovės asmenine nuosavybe, o atsakovui priteistina kompensacija, lygi pusei automobilio rinkos vertės. Nesutinka dėl 3 700,13 Eur priteisimo už privalomąsias komunalines paslaugas. Didžioji dalis šių išlaidų nepriskirtinos prie būtinųjų buto išlaikymo išlaidų, jos nepagrįstos įrodymais. Ieškovė reikalauja kompensacijos už suvartotą elektros energiją tuo laikotarpiu, kai atsakovas gyveno bute ir savo vardu mokėjo komunalinius mokesčius. Ieškovė neturi teisės reikšti reikalavimo dėl išlaikymo įsiskolinimo, nes E. L. šiuo metu jau yra pilnametė. Per didelis išlaikymo įsiskolinimo dydis. Atsakovas niekuomet nenutraukė santykių su dukromis, kiek įmanoma rėmė, E. L. atsakovas visuomet teikė išlaikymą grynaisiais pinigais, pirko drabužius, buitinę techniką.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Jonavos rajono apylinkės teismas 2017 m. gegužės 31 d. sprendimu patikslintą ieškinį ir patikslintą priešieškinį patenkino iš dalies. Šalių santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) Jonavos rajono Civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. 44), nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Po santuokos nutraukimo paliko ieškovei santuokinę pavardę – „L.“, atsakovui – „L.“. Priteisė iš atsakovo ieškovei 8 800 Eur skolą, susidariusią dėl materialinio išlaikymo įsiskolinimo dukrai E. L., išskaičiuojant išieškotas pagal Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 20 d. nutartį ar paties atsakovo sumokėtas dukros išlaikymui skirtas sumas. Priteisė šalims asmeninės nuosavybės teise po ½ dalį trijų kambarių buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); ieškovei priteisė asmeninės nuosavybės teise automobilį „Opel Omega“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovui iš ieškovės priteisė 500 Eur kompensaciją už jai asmeninės nuosavybės teise tenkantį automobilį. Priteisė atsakovui asmeninės nuosavybės teise 100 proc. UAB „Tojus“ akcijų, kurių vidutinė rinkos vertė 400 Eur; iš atsakovo ieškovei priteisė 200 Eur kompensaciją už jam asmeninės nuosavybės teise atitenkančios įmonės akcijas. Kitas patikslinto ieškinio ir priešieškinio dalis atmetė.Sprendė, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Šalys kito sutuoktinio kaltę dėl šeimos iširimo grindė savo paaiškinimais, jokių neginčytinų įrodymų į bylą nepateikė. Teismas negalėjo padaryti kategoriškos išvados, kad būtent atsakovas kaltas dėl iširusios šeimos. Liudytojų parodymai patvirtino, kad ieškovė kurį laiką gyveno su kitu vyru. Ieškovė, nepasibaigus skyrybų procesui, 2017 m. sausio 2 d. susilaukė vaiko su kitu vyru. Konfliktai šeimoje kildavo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nes šalys nesugebėjo surasti abiems priimtino krizinės situacijos išsprendimo būdo, netinkamai vykdė sutuoktinių pareigas. Ieškovė pageidavo pasilikti santuokoje turėtą pavardę, atsakovas tam neprieštaravo. Atsižvelgęs į tai, kad santuoka nutrauktina dėl abiejų sutuoktinių kaltės, įvertinęs santuokos iširimo aplinkybes ir priežastis, santuokos trukmę (apie 20 metų), šalių turtinę padėtį, šalių santykių ir jų išgyvenimų pobūdį, nusprendė šalims nepriteisti kompensacijos už santuokos nutraukimą. Ieškovė nepagrindė reikalavimo padalinti butą nukrypstant nuo lygių dalių principo. Šalys šiuo metu nepilnamečių vaikų neturi, todėl, padalinus butą lygiomis dalimis, niekaip nebus pažeisti ieškovės, šalių pilnametės dukros interesai. Iki atsakovas išsikraustė, už butą visus komunalinius mokėjimus atliko atsakovas. Atsakovas visada dirbo šeimai priklausančioje UAB „Tojus“, nuolat į įmonę įnešinėjo skolintas ir asmeniškai uždirbtas pinigines lėšas; išvykęs dirbti į Norvegiją, pagal išgales siuntė pinigus vaikams. Tai paneigė aplinkybę, kad atsakovas neprisidėjo prie šeimos poreikių tenkinimo ir gerovės. Atsakovas sutiko kompensuoti ieškovei pusę faktinės UAB „Tojus“ akcijų vertės, todėl atsakovui asmeninės nuosavybės teise priteisė 100 proc. UAB „Tojus“ akcijų, ieškovei išmokant kompensaciją už pusę faktinės įmonės akcijų vertės. Atmetė reikalavimą priteisti ieškovei 4 169 Eur kompensaciją už UAB „Tojus“ turto pardavimą. Ieškovė nepateikė neginčytinų įrodymų, kad atsakovas pardavė UAB „Tojus“ priklausančią įrangą ir kad turtas buvo parduotas už nurodytą kainą. Atsakovas iš šalims priklausančio buto išsikraustė 2013 m. kovo mėn. pabaigoje, tuo metu UAB „Tojus“ vadovavo ieškovė, todėl, būdama įmonės direktore, teisę disponuoti įmonės turtu turėjo ieškovė. Ieškovei nepagrindus, kad UAB „Tojus“ įsigijo UAB „PREKO plius“, nebuvo pagrindo priteisti iš atsakovo kompensacijos už turtą, kuris nebuvo įgytas. Santuokoje įgytą automobilį „Opel Omega“ nuosavybės teise paliko ieškovei, atsakovui išmokant pusę automobilio rinkos vertės. Automobiliu naudojasi tik ieškovė, atsakovas gyvena ir dirba užsienyje. Ieškovė iš esmės neprieštaravo, kad automobilis būtų pripažintas jos asmenine nuosavybe. Nepriteisė iš atsakovo įsiskolinimo už buto komunalines paslaugas. Ieškovė neįrodė patirtų išlaidų būtinumo, jų dydžio, nepateikė išlaidas patvirtinančių įrodymų, neįrodė, kad išlaidos už suvartotą elektros energiją ir kitos išlaidos buvo būtinos buto išlaikymui. Ieškovė reikalavo kompensacijos už suvartotą elektros energiją laikotarpiu nuo 2012 m. vasario mėn. iki 2013 m. kovo mėn., kai atsakovas dar gyveno bute ir savo vardu mokėjo komunalinius mokesčius. Nustatė, kad šalių turtinė padėtis panaši. Ieškovė, prašydama priteisti dukrai išlaikymo įsiskolinimą, nurodė beveik dvigubai didesnę sumą nei numatyta teismų praktikoje, dėl ko abejojo, ar realiai ieškovė išleido nurodomą sumą. Išlaikymo įsiskolinimą vienam mėnesiui skaičiavo po 200 Eur. Įvertinęs, kad dalis šalių reikalavimų sutampa, dauguma reikalavimų yra turtiniai, sprendė, jog gana sudėtinga nustatyti jų patenkinimo ir atmetimo procentinę išraišką. Laikė, kad ieškinys patenkintas 24 procentais, o priešieškinis – 50 procentų. Atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti sprendimo dalį dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovės kaltės, turto padalinimo, kompensacijų priteisimo ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priešieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai konstatavo ieškovės kaltę dėl santuokos nutraukimo, rėmėsi išimtinai atsakovo paaiškinimais. Liudytoja R. R. paneigė, kad ieškovė ir M. B. buvo pora. Liudytoja R. R. su M. B. yra seni draugai. R. R. pastarajam pasiūlė kurį laiką gyventi jos namuose, kadangi jai buvo diagnozuota onkologinė liga ir atlikta sudėtinga operacija. M. B. padėjo jai rūpintis jos vaikais. Vėliau liudytoja paprašė ieškovės pagalbos. Atsakovas neįrodė, kad ieškovė pažeidė savo kaip sutuoktinės pareigas. Ieškovė tinkamai įrodė atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo. Atsakovo neištikimybę patvirtino liudytojai, kurių parodymų patikimumu nėra pagrindo abejoti. Teismas nevertino šalių pastangų išsaugoti šeimą. Ieškovė kelis kartus atleido atsakovui jo neištikimybę, bandė kurti naują gyveną. Atsakovas jokių realių veiksmų santuokai išsaugoti nesiėmė. Ieškovė vaiko susilaukė praėjus daugiau nei 3 metams nuo faktinio santuokos iširimo. Tai neįrodo ieškovės kaltės dėl santuokos iširimo, pagal kasacinio teismo praktiką vertintina kaip nepagarba atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 3K-3-99-969/2016). Teismas nepagrįstai nenukrypo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. Teismas nuo lygių dalių principo galėjo nukrypti atsižvelgdamas į šalių elgesį proceso metu (ieškovės daromas nuolaidas, kad atsakovas du kartus atsisakė sudaryti taikos sutartį), šalių tarpusavio įtemptus santykius, negalėjimą kartu valdyti bendro turto. Atsakovas gyvena užsienyje, tačiau buto savininko pareigų nevykdo. Teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovas, išeidamas iš namų, išsinešė buitinę techniką, televizorių, kompiuterį, garso technika, o šeimai paliko dengti skolas. Ieškovė negavo kompensacijos už atsakovo išneštus daiktus. Teismas neįvertino liudytojų parodymų, kad ginčo butas įgytas už ieškovės asmenines santaupas. Pinigus apmokėti komunalinius mokesčius atsakovui duodavo ieškovė. Atsakovui išėjus iš namų paaiškėjo, kad jis nemoka mokesčių, todėl ieškovė mokesčius padengė savo lėšomis. Liudytoja J. L. parodė, kad, atsakovui palikus šeimą, ieškovei susirgus ir sunkiai finansiškai besiverčiant, apmokėdavo susidariusį įsiskolinimą už komunalines paslaugas. Atsakovas neįrodė, kad butą įgijo už savo pinigus. Teismas neteisingai nurodė, kad atsakovas, išvykęs dirbti į Norvegiją, pagal išgales siuntė pinigų vaikams. Keli mokėjimai neįrodo atsakovo rūpinimosi šeima. Be to, tai atsakovas padarė ieškovei kreipusis į antstolį. Dalydamas santuokinį turtą teismas turi atsižvelgti, kuriam iš sutuoktinių šis turtas yra labiau reikalingas. Butas yra labiau reikalingas ieškovei, atsakovas Lietuvoje negyvena ir neprisideda prie buto išlaikymo. Atsakovas pripažino, kad savo buto dalies neišlaiko, nemoka būtinųjų komunalinių išlaidų.Teismui konstatavus, kad atsakovas išsikraustė 2013 m. kovo mėn. pabaigoje, neaišku, kodėl nepriteista ieškovei komunalinių mokesčių kompensacijos už laikotarpį nuo 2013 m. kovo mėn. pabaigos iki 2016 m. rugsėjo mėn. Mokesčiai už šilumos energiją, elektrą bendroms namo reikmėms, šiukšlių išvežimą neįrodinėtini kaip visuotinai žinomas faktas, šiuos mokesčius privaloma mokėti nepriklausomai nuo naudojimosi gyvenamosiomis patalpomis. Be to, atsakovo išsikraustymo laikotarpis nustatytas remiantis atsakovo žodžiais. Tai leidžia suabejoti teismo nešališkumu. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas pardavė UAB „Tojus“ priklausančią įrangą, nepagrindė UAB „PREKO plius“ įsigijimo. Teismas nevertino, kad ieškovė neturėjo galimybės (net būdama direktore) turėti įmonių dokumentus. Ieškovė prašė teismo išreikalauti minėtus dokumentus iš atsakovo, prašymas buvo patenkintas, tačiau atsakovas jo neįvykdė. Teismas nepagrįstai priteisė kompensaciją už automobilį „Opel Omega“. Ieškovė nėra šio automobilio savininkė. Atsakovas šio reikalavimo atsisakė.Spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovui, teismas nevertino aplinkybės, kad atsakovas akivaizdžiai piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis (jo nesant, buvo atidėti teismo posėdžiai, derinamos taikos sutartys, kurių vėliau atsakovas atsisakydavo).Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Ieškovė nepagrįstai nurodo, jog, vertindamas šalių santuokos iširimo priežastis, teismas turėjo kitaip vertinti ieškovės išėjimą iš namų 2012 m. rudenį ir faktą, jog ji santuokos metu susilaukė vaiko nuo kito vyro. Teismas teisingai sprendė, kad pagyvenimas pas draugus nesuderinamas su šeimos interesais, tinkamu sutuoktinio pareigų vykdymu. Ieškovė nepagrindė išsikraustymo iš namų būtinumo. R. R. onkologinė liga nėra logiška ir pagrįsta priežastis pažeisti šeimos interesus. Draugė gyvena netoliese, iki tol ją prižiūrėjo jos senas draugas M. B., su kuriuo, pasak liudininkės R. R., išėjusi iš namų ir apsigyveno ieškovė. Ieškovė turėjo nutraukti santuoką su atsakovu ir tada turėti artimų santykių su kitais vyrais. Ieškovė neįrodė atsakovo neištikimybės. Šią aplinkybė ieškovė įrodinėjo liudytojų parodymais, tačiau nė vienas iš jų tiesiogiai šios aplinkybės nepatvirtino. Ieškovės kviestų liudytojų ir pačios ieškovės paaiškinimai iš esmės skiriasi, kas sudaro pagrindą juos vertinti kritiškai. Ieškovė teismo posėdyje nurodė, jog nebuvo išsikėlusi gyventi pas R. R., o M. B. apskritai negyveno Lietuvoje. Tuo tarpu liudytojai ir pati ieškovė apeliaciniame skunde nurodo priešingas aplinkybes. Teismas pagrįstai sprendė, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.Ieškovė nepagrįstai prašo priteisti jai visą butą. Bendraturčių tarpusavio santykiai negali būti pagrindas apriboti vieno iš sutuoktinių teises į dalinamą bendrąją nuosavybę, juolab kad butas yra vienintelis dalintinas nekilnojamasis turtas. Ieškovė nepagrindė atsakovo įsiskolinimo už buto komunalinius mokesčius. Mokestis už elektros energiją ar vandenį nėra būtinieji buto mokesčiai, mokėtini kito bendraturčio, nesinaudojančio bendrąja nuosavybe. Reikalavimas dėl skolos už privalomus bendrojo daikto išlaikymo mokesčius kildinamas ne CK 3.123 str., o CK 4.82 str. 3 d. pagrindu, reglamentuojančiu bendraturčių santykius dėl bendrojo naudojimo daiktų išlaikymo, todėl šis reikalavimas laikytinas savarankišku reikalavimu, išeinančiu už bylos nagrinėjimo ribų. Sutuoktinių turto sumažinimas gali įtakoti bendro turto padalinimą, jeigu jis įvyko ne daugiau kaip prieš metus iki bylos iškėlimo (CK 3.123 str. 3 d.). Atsakovas išėjo iš namų daugiau kaip prieš trejus metus, todėl sutuoktinių turto padalinimo neįtakoja atsakovo išsinešti daiktai. Neįvykęs šalių susitarimas nėra pagrindas skųsti teismo sprendimą. Ieškovė neįrodė, kad butas įgytas ir išlaikomas už jos asmenines santaupas. Subjektyvus ir teisiškai nereikšmingas motyvas, kad butas labiau reikalingas ieškovei. Ieškovė, turėdama abejonių dėl teismo nešališkumo, turėjo teisę reikšti bylą nagrinėjusiam teismui nušalinimą.Teismas teisingai netenkino ieškovės reikalavimo priteisti kompensaciją už UAB „Tojus“ įrangos pardavimą ir už UAB „PREKO plius“ įmonės įsigijimą. UAB „Tojus“ pirktas ar parduotas turtas nėra šeimos turtas, šeimos turtas yra UAB „Tojus“ akcijos, kurių nuvertėjimą dėl tariamai sudarytų sandorių turėjo įrodinėti ieškovė. Įmonei padarytos žalos ieškovė nebandė įrodinėti. Ieškovė, o ne atsakovas turėjo prieigą prie įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų. Įrodymus apie tai, kad UAB „Tojus“ įsigijo kitą įmonę, ieškovė turėjo galimybę gauti iš VĮ „Registrų centro“ tvarkomo Juridinių asmenų registro, tačiau jų nepateikė. Teismas pagrįstai priteisė atsakovui kompensaciją už ieškovei priklausiusį automobilį. Atsakovo žiniomis, pradėjus bylą nagrinėti iš esmės, ieškovė automobilį padovanojo šalių dukrai E. L..Ieškovė nepagrįstai nurodo, jog teismas netinkamai paskirstė ir priteisė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas daug laiko praleidžia dirbdamas Norvegijoje ir vieną kartą dėl objektyvių priežasčių negalėjo atvykti į paskirtą teismo posėdį, tačiau tai nėra vertintina kaip piktnaudžiavimas savo procesinėmis teisėmis. Ieškovė ne mažiau kaip du kartus prašė atidėti bylos nagrinėjimą ir du kartus tikslino ieškinį, papildydama jį nepagrįstais reikalavimais dėl žalos už UAB „Tojus“ turtą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje vertinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė apie abiejų šalių kaltę dėl šeimos iširimo, tinkamai padalijo bendrąją jungtinę nuosavybę ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų šalių kaltės
Nesutiktina su apeliante, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis išimtinai atsakovo paaiškinimais, nepagrįstai konstatavo abiejų šalių (ir ieškovės) kaltę dėl santuokos nutraukimo. Kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Vadovaujantis CPK 263 straipsnio 2 dalimi, teismas pagrindžia sprendimą tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje. Teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos manymu, spręsdamas apie šalių kaltę dėl šeimos iširimo, šias procesines nuostatas pirmosios instancijos teismas pritaikė tinkamai. Išklausęs liudytojos R. R. parodymų 2017 m. balandžio 18 d. teismo posėdyje apeliacinės instancijos teismas negali daryti išvados, jog ši liudytoja paneigė ieškovės ir M. B. artimų (intymių) santykių buvimą tuo metu, kai jie 2012 metais apie pusantro mėnesio pas ją gyveno. Liudytoja parodė, kad senam draugui M. B. ji pasiūlė apsistoti pas ją tol, kol šis susitvarkys reikalus, o ieškovei prieš savo antrąją operaciją pasiūlė pagyventi jos bute, nes ji su atsakovu eilinį kartą buvo susipykę; tuo pačiu šie asmenys jai sergant padėjo tvarkytis šeimoje. Tuo metu ieškovės dukros gyveno arba vienos, arba su atsakovu. Liudytojos nuomone, jie pora nebuvo, tačiau ji negalinti prisiekti, jog tarp šių asmenų nebuvo intymaus ryšio, nes, protingai vertinant, to negalėtų prisiekti niekas. Nors kitų ieškovės kaltę patvirtinančių faktų atsakovas nenurodė, siejant pastarąjį faktą su tuo, kad ieškovei ir M. B. (duomenys neskelbtini) gimė kūdikis, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kategoriškos išvados vien apie atsakovo kaltę daryti negalima. Šeimos namų palikimas ir gyvenimas nenutraukus santuokos viename būste su kitais asmenimis, kurių tarpe buvo būsimo vaiko tėvas, patvirtina pirmosios instancijos teismo vertinimą, jog tarpusavio supratimo ir moralinės pagarbos vienas kitam pareigą pažeidė abu sutuoktiniai ir kad šie abipusiai pažeidimai buvo esminiai; konfliktai šeimoje kildavo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nes jie abu nesugebėjo surasti abiems sutuoktiniams priimtino krizinės situacijos išsprendimo būdo (pvz., ieškovė tame pačiame posėdyje pripažino savo ir atsakovo reikmių, realizuotinų sutuoktinių poroje, neatitikimą), nebuvo lojalūs vienas kitam, negerbė vienas kito, neteikė tarpusavio pagalbos ir moralinės paramos (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
Dėl turto padalijimo
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrįstos vados nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcijos, reglamentuotos CK 3.117 straipsnio 1 dalyje. Nei apeliaciniame skunde nurodytas šalių elgesys proceso metu (ieškovės darytos nuolaidos, atsakovo atsisakymas sudaryti taikos sutartį), nei dabartiniai šalių tarpusavio santykiai tam nesudaro pagrindo. CPK reikalavimų nepažeidžiantis šalių procesinis elgesys, taikaus susitarimo nepasiekimas nėra kitos svarbios aplinkybės, kuriomis remiantis galima pritaikyti CK 3.123 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl nukrypimo nuo lygių dalių principo. Sutiktina su atsakovu, kad bendraturčių tarpusavio santykiai negali būti pagrindas apriboti vieno iš sutuoktinių teises į dalinamą bendrąją nuosavybę, juolab kad butas yra vienintelis dalintinas jų nekilnojamasis turtas. Ieškovė neprašė padalinti šalių turėtus kilnojamuosius daiktus, nenurodė pastarojo turto sudėties ir vertės, be to, jei ir būtų įrodyta, kad atsakovas ieškovei nežinant juos pasisavino, tai nesudarytų pagrindo sumažinti jam tenkančio turto dalį prarasto turto bendra verte. Sutuoktinių turto sumažinimas gali įtakoti bendro turto padalinimą, jeigu jis įvyko ne daugiau kaip prieš metus iki bylos iškėlimo (CK 3.123 str. 3 d.). Byla iškelta 2016 m. sausio 18 d. 2017 m. balandžio 18 d. teismo posėdyje ieškovė patvirtino, kad atsakovas iš šeimos namų išėjo 2012 m. rugsėjo pabaigoje (garso įrašo laikas 46.03; 50.25), ieškinyje ir patikslintame ieškinyje – kad šalys kartu negyvena beveik trejus metus (skaičiuojant nuo ieškinio pareiškimo, ši data būtų šiek tiek vėlesnė, nei 2013 m. sausio mėnuo). Atsakovas teigia, jog iš namų jis išsikėlė 2013 m. kovo pabaigoje. Bet kokiu atveju ieškovės nurodomas turto sumažinimas įvyko ženkliai daugiau nei prieš metus iki bylos iškėlimo. Butą šalys iš ieškovės tėvų 2001 m. gruodžio 20 d. nusipirko gyvenant santuokoje. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė nurodė, kad butą jai paliko tėvai, pirkdama butą tėvams sumokėjo brolio ir sesers dalį. Pažymėtina, jog patikslintame ieškinyje išreikšta dvejopa ieškovės pozicija: ieškovė neprašė butą pripažinti jos asmenine nuosavybe motyvuojant įsigijimu asmeninėn nuosavybėn, būsto įsigijimo aplinkybėmis ji grindė prašymą nustatyti nelygias turto dalis ir butą paskirti jai, tačiau prašomojoje patikslinto ieškinio dalyje ir teismo posėdyje butą prašė pripažinti asmenine ieškovės nuosavybe. Apeliaciniame skunde teigiama ir apie buto įsigijimą už asmenines santaupas, ir apie jo paskyrimą ieškovei dėl to, kad butas jai labiau reikalingas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantė neįrodė buto įsigijimo už jos asmenines lėšas. Liudytojų parodymais tokios aplinkybės negali būti įrodytos (CPK 180 straipsnis). Apeliantė neginčija, kad būsto įsigijimo metu dirbo ne tik ji, bet užsienyje dirbo ir atsakovas. Tai, kad atsakovas nepateikė rašytinių įrodymų apie pinigų siuntimą būsto įsigijimui, nepaneigia bendrosios jungtinės šio daikto nuosavybės kilmės. Apeliantė irgi nepateikė rašytinių įrodymų apie atsiskaitymą už būstą išimtinai jos asmeninėmis lėšomis (pažymėtina, kad pagal CK 3.87 straipsnio nuostatas sutuoktinių gaunamas darbo užmokestis yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė). Būsto išlaikymo aplinkybės ir įtempti šalių santykiai taip pat nesudaro pagrindo sumažinti atsakovui skirtiną buto dalį ar jį priteisti apeliantei. Ji yra pareiškusi atskirą ieškinio reikalavimą dėl piniginės kompensacijos priteisimo už bendrosios jungtinės nuosavybės išlaikymą šalims gyvenant skyrium. Tai, kad atsakovas šiuo metu Lietuvoje negyvena, nereiškia, jog butas kaip gyvenamasis būstas ir nekilnojamasis turtas jam nėra reikalingas. Toks vertinimas neatitiktų konstitucinio nuosavybės neliečiamumo principo (LR Konstitucijos 23 straipsnis). Šalims tapus bendrosios dalinės nuosavybės savininkais, jų santykiai valdant ir naudojantis bendrąja nuosavybe turės būti įgyvendinami pagal CK 4.75 straipsnio nuostatas. Apeliacinio skundo argumentai dėl kompensacijos už būsto išlaikymo mokesčius priteisimo pirmiausiai vertintini atsižvelgiant į datą, kuomet atsakovas išsikėlė iš šeimos būsto. Šiuo klausimu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas išsikraustė 2013 m. kovo pabaigoje. Atmestinas apeliantės teiginys, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik atsakovo paaiškinimu. Tai paneigia nutarties 20 punkte nurodytos aplinkybės, iš kurių matyti, jog ieškovės nurodyta atsakovo išsikėlimo data 2012 m. rugsėjo mėn. negalima tikėti – ieškiniuose ji teigia apie atsakovo nurodytą datą („beveik prieš tris metus“, t. y. vėliau, nei 2013 m. sausio mėn.). Ieškovės pozicija nesivadovautina dar ir dėl to, kad 2012 m., aiškiai neįvardintu laikotarpiu, apie pusantro mėnesio ji gyveno pas R. R., kuri parodė, jog tuo metu šalių dukros galimai gyveno arba vienos, arba su tėvu. CPK 185 straipsnyje reglamentuota teismo pareiga įvertinti įrodymus nereiškia teismo šališkumo. Tuo vadovaujantis darytina išvada, jog atsakovas prie bendros nuosavybės (būsto) išlaikymo nebeprisideda nuo 2013 m. balandžio mėnesio (priešingų įrodymų atsakovas nepateikė). Sutiktina su apeliante, kad pareiga išlaikyti bendrą turtą tenka abiems šalims, kad neįrodinėtina buto savininko prievolė mokėti mokesčius už šildymo energiją, šiukšlių išvežimą, elektrą bendroms namo reikmėms. Tokią būsto savininko pareigą nustato CK 4.82 straipsnio 3 dalis. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškinyje nurodytu laikotarpiu (mokesčius prašoma priteisti iki 2016 m. rugsėjo 1 d.) bute gyveno tuo metu nepilnamete buvusi šalių dukra E., vadovaujantis atsakovo pareiga užtikrinti nepilnamečio vaiko poreikius turėti tinkamas būsto sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog atsakovas privalėjo prisidėti ir prie pusės išlaidų už elektros energiją (CPK 185 straipsnis, CK 1.5 straipsnio 4 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 7 punktas, 12, 13 straipsniai). Priešinga pirmosios instancijos teismo išvada mokesčių mokėjimo klausimu neatitinka nurodytų materialinės teisės normų reikalavimų, todėl ši sprendimo dalis pakeistina, iš atsakovo ieškovei pagal jos pateiktus komunalinių išlaidų mokėjimo įrodymus priteisiant pusę (1676,22 Eur) būsto išlaikymo išlaidų nuo 2013 m. balandžio mėnesio iki patikslintame ieškinyje t. 2 b. l. 24 nurodytos datos 2016 m. rugsėjo 1 d. Išlaidos apskaičiuojamos pagal AB „Jonavos šilumos tinklai“ pažymą t. 2 b. l 28-30 už 2013 m. rugpjūčio 30 d. – 2016 m. rugpjūčio 19 d. laikotarpį 3352,45 Eur (4414,76 Eur minus 1062,31 Eur (2012 m. birželio mėn. – 2013 m. vasario mėn. laikotarpiu sumokėta mokesčių suma 3667,93 Lt). Įrodymų apie kitus būsto išlaikymui sumokėtus mokesčius apeliantė nepateikė, tokiu būdu nepagrįsdama visos ieškiniu prašytos priteisti sumos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagal minėtų materialinės teisės nuostatas neįrodinėtina tik pareiga mokėti būsto išlaikymo mokesčius, bet ne šių mokesčių dydis ir sumokėjimo faktas. Pastarąsias aplinkybes turėjo pagrįsti apeliantė (CPK 178 straipsnis, 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas).2016 m. lapkričio 24 d. teismo posėdžio protokolo (pažymos) matyti, kad atsakovas prašė priimti į bylą UAB „PREKO plius“ 2011 m. birželio 2 d. pirkimo pardavimo sutartį, pirmosios instancijos teismas jos nepriėmė dėl to, kad nebuvo pateiktas sutarties originalas (VĮ Registrų centras viešos paieškos duomenimis, UAB „PREKO plius“ akcininkų sąrašo nėra). Atsakovas pagrįstai teigia, jog duomenis apie įmonės įsigijimą gali ir privalo pateikti pirmosios instancijos teismo išvadas ginčijanti apeliantė, o ji to nepadarė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pastaroji aplinkybė nesudaro pagrindo priimti sprendimą nei dėl pusės 57 634 Eur sumos, kurią sutuoktiniams priklausanti įmonės UAB „Tojus“ sumokėjo, apeliantės teigimu, už UAB „PREKO plius“ įsigijimą, nei priteisti piniginę kompensaciją už UAB „Tojus“ priklausančio įrangos pardavimą. Tiek UAB „PREKO plius“, tiek UAB „Tojus“ įranga yra ar gali būti (UAB „PREKO plius“) ne šalių, o juridinio asmens UAB „Tojus“ nuosavybė, kurios turto padidėjimas ar sumažėjimas gali pagrįsti tik jos akcijų kainą, o ne akcijų savininkų teisę reikalauti kompensacijų už juridinio asmens turtą. Remdamasi apeliaciniame skunde nurodytais faktais, apeliantė neįrodinėjo kitokios ieškiniu padalinti prašytos UAB „Tojus“ akcijų kainos, ieškinyje neprašė spręsti dėl kitų įmonių nuosavybės teisių padalijimo. Iš VĮ Regitra pažymos t. 1 b. l. 16 matyti, jog automobilį „Opel Omega“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovė įsigijo 2014 m. birželio 18 d., kai šalys jau daugiau kaip metus laiko nebevedė bendro ūkio, todėl sutiktina su apeliante dėl nepagrįsto šio daikto priskyrimo bendrajai jungtinei šalių nuosavybei ir piniginės kompensacijos už jį priteisimo (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas).
Apeliacinės instancijos teismo išvados
Pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatęs abiejų šalių kaltę dėl šeimos iširimo, padalinęs bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį butą ir UAB „Tojus“ akcijas, nepagrįstai iš ieškovės atsakovui priteisė piniginę kompensaciją už automobilį bei netenkino dalies ieškovės reikalavimo dėl piniginės kompensacijos už bendrosios jungtinės nuosavybės išlaikymą, todėl sprendimas pakeistinas, atmetant priešieškinio reikalavimą dėl piniginės kompensacijos už automobilį ir priteisiant ieškovei iš atsakovo 1676,22 Eur buto išlaikymo išlaidų (CPK 329 straipsnio 1dalis, 330 straipsnis, 326 straipsnio 1dalies 3 punktas). Aplinkybė, kad šalys tarėsi ir nesusitarė dėl taikios bylos baigties bei kad atsakovas, bylą vesdamas per atstovą, vieną kartą dėl svarbios priežasties nedalyvavo teismo posėdyje, negali būti pripažinta atsakovo piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis pagal CPK 95 straipsnį (galimybė vesti bylą per atstovą ir baigti bylą taikos sutartimi yra CPK reglamentuota šalies procesinė teisė). Bylinėjimosi išlaidos perskirstytinos ne dėl pastarosios priežasties, o dėl to, kad, apeliacijos metu nutarus patenkinti du iš penkių apeliantės reikalavimų (kompensacijų už automobilį ir buto išlaikymą), pripažintina, jog šioje byloje pirmosios instancijos teisme patenkinti šalių reikalavimai yra lygūs (ne 24/50 procentų santykiu, o po lygiai). Pirmosios instancijos teisme ieškovė patyrė 2705 Eur bylinėjimosi išlaidų (580 Eur žyminio mokesčio ir 2125 Eur už advokato pagalbą), atsakovas – 4334,5 Eur bylinėjimosi išlaidų (368 Eur žyminio mokesčio ir 3966,5 Eur už advokato pagalbą). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo patirtos advokato pagalbos išlaidos dvigubai didesnės bei į faktą, jog, vertinant pagal bylos duomenis, atsikirtimų į ieškinį bei priešieškinio reikalavimų pagrindimui atsakovo atstovas neįdėjo ženkliai didesnių nei ieškovės atstovė darbo ir laiko sąnaudų, pagrįstomis pripažintinos lygios bylinėjimosi išlaidos ir, pusiau patenkinus šalių materialinius reikalavimus, jos šalims nepaskirstytinos (CPK 98 straipsnis, 96 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teisme ieškovė sumokėjo 430,6 Eur žyminio mokesčio, duomenų apie advokato pagalbos išlaidas nėra. Atsakovas patyrė 500 Eur advokato pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (t. 3 b. l. 98-100), neviršijančių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų 2015 m. kovo 19 d. redakcijos 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio. Žyminio mokesčio dydis už patenkintą apeliantės materialinių reikalavimų dalį sudaro 65,28 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Patenkinus du iš penkių apeliacinio skundo reikalavimų bei pripažinus, jog atsakovas privalėjo mokėti visus būsto išlaikymo mokesčius ir jų nepriteisus tik dėl duomenų apie mokesčių realumą nebuvimo ir tai įvertinus kaip priežastį, dėl kurios apeliantė sumokėjo daugiau žyminio mokesčio (nuo kitos jo dalies buvo atleista teismo nutartimi), atsižvelgiant į bylos kategoriją, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinės instancijos teisme šalių turėtoms bylinėjimosi išlaidoms taip pat yra pagrindas taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatas, nukrypti nuo šio straipsnio 1 dalyje nustatytos jų paskirstymo taisyklės ir pripažinti, kad bylinėjimosi išlaidos faktiškai yra lygios, todėl šalims vienai iš kitos nepriteistinos (CPK 3 straipsnio 7 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį, išskyrus dvi paskutines pastraipas, išdėstant taip:
„Patikslintą ieškinį tenkinti iš dalies, patikslintą priešieškinį tenkinti iš dalies.
E. L., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Jonavoje, ir A. L. (buvusi pavardė – L.), a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini). Jonavoje, santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini). ir įregistruotą Jonavos rajono Civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. 44), nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės.
Po santuokos nutraukimo palikti ieškovei A. L. santuokinę pavardę – „L.“, atsakovui E. L. – „L.“.
Priteisti iš atsakovo E. L., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei A. L., a. k. (duomenys neskelbtini) 8 800 Eur (aštuonių tūkstančių aštuonių šimtų eurų) skolą, susidariusią dėl materialinio išlaikymo įsiskolinimo dukrai E. L., išskaičiuojant išieškotas pagal Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 20 d. nutartį ar pateis atsakovo sumokėtas dukros išlaikymui skirtas sumas.
Priteisti ieškovei A. L., a. k. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise 1/2 dalį trijų kambarių buto (duomenys neskelbtini).
Priteisti atsakovui E. L., a. k. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise 1/2 dalį trijų kambarių buto (duomenys neskelbtini).
Priteisti ieškovei A. L., a. k. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise automobilį „Opel Omega“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini)
Priteisti atsakovui E. L., a. k. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise 100 proc. UAB „Tojus“ (įm. k. 302571869) akcijų, kurių vidutinė rinkos vertė 400 Eur.
Priteisti iš atsakovo E. L., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei A. L., a. k. (duomenys neskelbtini) 200 Eur (dviejų šimtų eurų) kompensaciją už jam asmeninės nuosavybės teise atitenkančios įmonės akcijas ir 1676,22 Eur (vieno tūkstančio šešių šimtų septyniasdešimt šešių Eur 22 ct) piniginę kompensaciją už buto išlaikymą.
Kitą patikslinto ieškinio dalį atmesti.
Kitą patikslinto priešieškinio dalį atmesti.
Priteisti iš atsakovo E. L., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei – 72 Eur (septyniasdešimt dviejų eurų) žyminį mokestį ir 12,90 Eur (dvylikos eurų 90 ct) pašto išlaidas (Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM, įmonės kodas 188659752, surenkamoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), esanti „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).
Priteisti iš ieškovės A. L., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 12,90 Eur (dvylikos eurų 90 ct) pašto išlaidas (Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM, įmonės kodas 188659752, surenkamoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), esanti „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).“
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.