- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-04-23
- Bylos Nr.
- I-2171-394/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00314-2018-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- L. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas L. B. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2-8 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovė, Šiaulių TI), 14 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad ryšium su laisvės apribojimu buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2015 m. gegužės 20 d. iki 2016 m. rugsėjo 4 d., perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų. Atvykęs į Šiaulių TI 2015 m. gegužės 20 d. buvo patalpintas į karantino kamerą, kurioje nelygios sienos, langas užtaisytas, į kamerą nepateko natūrali šviesa, nebuvo ventiliacijos, trūko oro, tualetas tupimas, atviras, tvyrojo dvokas ir drėgmė, kameroje buvo laikomi dar 4 asmenys, kurie taip pat norėjo atlikti gamtinius reikalus. Krata buvo atliekama nešildomoje patalpoje, kur turėjo nusirengti ir daiktus sudėti į nešvarias dėžes, po kratos vėl buvo nuvestas į karantino kamerą Nr. 1, kur be jo buvo dar 6 asmenys, tualetas atviras, buvo tamsu, kamera nevėdinama, neremontuota, šalta, buvo pažeistas jo privatumas. Po karantino buvo perkeltas į gyvenamąją kamerą, kurioje jau buvo keturi asmenys, tualetas kameroje atviras, visiškai neizoliuotas, tvyrojo dvokas, kamera neremontuota, dažai atsilupę, nuo sienų byrėjo tinkas, kameroje įsiveisęs grybelis, pelėsis, langai nesandarūs, kameroje buvo tamsu. Nuo 2015 m. birželio 1 d. buvo paliktas dirbti ūkio būryje ir perkeltas į 1-ąjį gyvenamąjį kambarį, kuriame patalpintos 5 vieno aukšto lovos ir viena dviejų aukštų lova, kiti baldai, todėl atsakovas neužtikrino 3,10 kv. m. ploto, nes kambaryje gyveno dar 6 žmonės, buvo apribota judėjimo laisvė. Šiaulių TI ūkio būryje, kur darbavosi 35 nuteistieji, buvo įrengti tik du uždari tualetai, norint atlikti gamtinius reikalaus reikėdavo laukti eilėje. Ūkio būryje buvo įrengti tik du dušai, todėl galimybės išsimaudyti po darbo nebuvo. Pasivaikščiojimo kiemeliai ūkio būryje buvo apie 3 m pločio ir 15 m ilgio, taigi judėjimo laisvė ir čia buvo apribota. Gyvenamasis kambarys buvo įrengtas virš garažų, iš kurio iki pat 18 val. sklisdavo triukšmas, nebuvo galima ilsėtis, o pro langą sklido netoli įrengtos lentpjūvės garsas ir pjuvenų dalelės, todėl nebuvo įmanoma atidaryti langų ir išvėdinti kambario. Atsakovas nedarė jokios dezinfekcijos, deratizacijos, todėl buvo apstu tarakonų ir blakių. Kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t.y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą.
Pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (10, 136, 139 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie teismo posėdį pranešta tinkamai (136 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (49-57 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jai nedalyvaujant. Atsiliepime taip pat nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas Šiaulių TI rėžiminio korpuso kameroje Nr. 90 buvo laikomas nuo 2015-05-18 iki 2015-05-26 vienas arba su dar 1-5 asmenimis ir vienam asmeniui kameroje teko nuo 3,32 iki 19,95 kv. m.
Atsakovė nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, mūrinės sienelės atskyrimas yra nuo 2,28 cm. Akivaizdu, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas ir užtikrina pakankamą asmenų privatumą.
Atsakovė nurodo, kad Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. LR Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normų HN 76:2010 ir HN 134:2015 reikalavimus. Kamera Nr. 90 pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu nebuvo tikrinta, o tai leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų neužfiksuota.
Atsakovė nurodo, kad pareiškėjas periodiškai nuo 2015-05-26 iki 2016-09-05 buvo laikomas Ūkio aptarnavimo būrio patalpose, kuriose asmenys nėra uždaryti į kameras, o gyvena bendrabučio tipo patalpose atskiruose nerakintuose kambariuose. Bet kuriuo laisvu nuo darbo metu ūkio būrio nuteistieji turi galimybę laisvai judėti, išeiti į lauką, žaisti krepšinį ar naudotis sporto sale. Pareiškėjas buvo laikomas Ūkio būrio kambaryje Nr. 4, kurio plotas 14,84 kv. m., ir kambaryje Nr. 6, kurio plotas 29,91 kv. m. Minėtuose kambariuose jis buvo laikomas su dar 2-5 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 4,94 iki 4,98 kv. m. Pareiškėjas savo noru pasiprašė į Ūkio aptarnavimo būrį ir tai prieštarauja jo skunde nurodytoms aplinkybėms. Atsakovė nesutinka su skunde nurodytomis aplinkybėmis, kad pareiškėjui buvo per maža vietos kambariuose, nes jis turėjo galimybę laisvai judėti, be to, didžioji dalis nuteistųjų Ūkio aptarnavimo būryje dienos metu dirba.
Atsakovė nurodo, kad Šiaulių TI valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamos atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Patalpų deratizacija ir dezinsekcija įstaigoje vykdoma esant poreikiui, tinkamai, pagal galiojančius teisės aktus, todėl atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo jiems nustatytų pareigų, susijusių su švaros ir tvarkos palaikymu kamerose.
Atsakovė nurodo, kad atvykstantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Rėžiminiame korpuse esančiose paskirstymo kamerose Nr. 1-9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas bei suimtieji (nuteistieji) iš paskirstymo kamerų į gyvenamąsias kameras perkeliami tą pačią dieną. Higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Trumpalaikio laikymo ir paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Iš 2015-08-27 patikrinimo akto matosi, kad laikino sulaikymo, paskirstymo kameros išvalytos, išvėdintos, kratos atlikimo patalpoje esančios vonelės daiktams sudėti išplautos. Pareiškėjas laikino sulaikymo kamerose buvo tik 2 kartus, kas jam negalėjo sukelti negrįžtamų sveikatos padarinių.
Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą
Atsakovė pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas L. B. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 14 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2015-05-20 iki 2016-09-04, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų kamerų ir gyvenamųjų kambarių plotui, higienos normų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Iš byloje esančių 2018-02-14 ir 2018-02-09 pažymų Nr. 60/09-6181 ir Nr. 69/06-781 (59, 60 b. l.) matosi, kad pareiškėjas L. B. Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2015-05-18 iki 2015-05-26 buvo laikomas kameroje Nr. 90, o nuo 2015-05-26 iki 2016-09-05 – ūkio brigados gyvenamosiose patalpose. Kameroje Nr. 90 pareiškėjas buvo laikomas iš viso 8 dienas, vienas arba su dar 1-5 asmenimis, ir jam teko nuo 3,32 iki 19,95 kv. m. 6 dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, o 2 dienas (2015-05-19 ir 2015-05-21) pareiškėjui tenkantis kameros plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus (pareiškėjui teko nuo 3,32 iki 9,97 kv. m.), tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti, kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas šias dienas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių, atsakovė pateikė duomenis tik kameroje buvusių asmenų skaičių ryte 7.30 val. ir vakare 19.30 val., todėl 2018-02-14 pažymos turinys vertintinas pareiškėjo naudai ir konstatuotina, jog laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjas 2 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus minimaliam kameros plotui, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kameros Nr. 90 dydį (19,95 kv. m.), sanitarinio mazgo užimamą plotą (1,330 kv. m. – 61-62 b. l.) ir kartu su pareiškėju kameroje buvusių asmenų skaičių (59 b. l.), nustatė, kad kai kameroje buvo laikomi 6 asmenys, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko 3,10 kv. m., kai šioje kameroje buvo laikomi 5 asmenys – 3,72 kv. m., taigi šioje kameroje tuo metu, kai buvo pažeistas minimalus reikalavimas kameros plotui (3,6 kv. m.), įvertinus sanitarinio mazgo užimamą plotą pareiškėjui teko mažiau kaip 3,6 kv. m., bet daugiau kaip 3 kv. m. Įvertinus atsakovės pateiktus duomenis, kokį plotą pareiškėjo laikymo kameroje užėmė baldai (63-66 b. l.), nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo itin suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. ir 11¹.2. punktai nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Iš 2018 m. vasario 19 d. pažymos Nr. 69/06-781 (60 b. l.) matosi, kad pareiškėjas ūkio brigadoje buvo laikomas gyvenamosiose patalpose Nr. 6 ir Nr. 4. Gyvenamosios patalpos Nr. 6 plotas 29,91 kv. m., šiame kambaryje pareiškėjas buvo laikomas su dar 5 asmenimis ir jam teko 4,98 kv. m. Gyvenamosios patalpos Nr. 4 plotas 14,84 kv. m., šiame kambaryje buvo laikomi 3 asmenys (kartu su pareiškėju), ir vienam asmeniui teko 4,94 kv. m., taigi minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, o teisės aktai nereglamentuoja, kad iš bendro gyvenamųjų patalpų ploto turėtų būti atimtas baldų užimamas plotas.
Pareiškėjas nurodo, kad kamera Nr. 90, į kurią jis buvo patalpintas, neremontuota, atsilupę dažai, nuo sienų byrėjo tinkas, kameroje įsiveisęs grybelis, pelėsis, langai nesandarūs, tamsu. Iš atsakovės į bylą pateiktų Šiaulių visuomenės sveikatos centro ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktų matosi, kad kamera Nr. 90 buvo tikrinama 2016 m. liepos 15 d. (109-111 b. l.), patikrinimo metu ant sienų ir lubų paviršių kameroje nustatytas vizualiai matomas pelėsis (HN 134:2015 39 punkto pažeidimas), oro temperatūra ir santykinė drėgmė atitiko higienos normos reikalavimus. Iš Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymos apie 2015 metais atliktus remonto darbus (67-71 b. l.) matosi, kad 2015 metais kamera Nr. 90 nebuvo remontuojama. Nors higienos normos pažeidimas – pelėsis kameroje Nr. 90 nustatytas 2016 m., o pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2015 m. gegužės mėn., tačiau atsakovė nepateikė jokių duomenų, kad 2015 m. pelėsio kameroje nebuvo, todėl laikytina, kad šis pažeidimas buvo ir pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu. Atsakovė nepateikė duomenų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl kameros Nr. 90 būklės (atsilupę dažai, byrėjo tinkas, nesandarūs langai, tamsu), nors pagal įrodinėjimo naštos bylose dėl žalos atlyginimo taisyklę (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016 ir kt.) pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Atsižvelgdamas į minėtą teismų praktikoje nurodytą įrodinėjimo pareigos paskirstymą, teismas laiko, kad atsakovė nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kad jo laikymo kameroje buvo tamsu, atsilupę dažai, byrėjo tinkas, ir konstatuoja, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 90, pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015-11-01) 22 punkto, reglamentuojančio patalpų apšvietimą, 56 punkto, numatančio, kad ant sienų ir lubų neturi būti pelėsio, ir 62 punkto, reglamentuojančio, kad patalpų remontas turi būti atliekamas pagal poreikį, reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.
Pareiškėjas nurodė, kad kameroje Nr. 90 nebuvo tinkamai įrengtas sanitarinis mazgas - tualetas atviras, tupimas, neizoliuotas nuo kitų kameroje buvusių asmenų ir nuo kameroje esančios akutės, tvyrojo dvokas. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015-11-01) 21 punkte buvo numatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Iš sanitarinių mazgų kamerose lentelės matosi tik iš ko pagaminta sanitarinio mazgo atitvarinė konstrukcija ir jos aukštis, tačiau nesimato, ar sanitarinis mazgas visiškai izoliuotas nuo likusios kameros erdvės (61-62 b. l.). Teismų praktikoje unitazų neįrengimas tardymo izoliatoriaus kameroje (sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema, t. y. „tupimas“ tualetas) laikomas būtent HN 76:2010 21 punkto reikalavimų neatitikimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017). Šiuo atveju, atsižvelgiant į EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., LVAT 2016-11-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2865-624/2016 ir kt.), laikytina, kad pareiškėjas kameroje Nr. 90 buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimus, o įvertinus, kad pareiškėjo laikymo kamera buvo nedidelė, kameroje buvo laikomi ir 6 asmenys, o lovos paprastai būna sustatytos greta sanitarinio mazgo, pripažintina, kad dėl tokio sanitarinio mazgo atitvėrimo, kai jį nuo gyvenamosios patalpos skyrė tik pertvara ar užuolaida, galėjo būti pažeistas pareiškėjo privatumas, kameroje laikytis nemalonus kvapas, taigi pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodo, kad atvykęs į Šiaulių TI buvo patalpintas į karantino kameras, kuriose nelygios sienos, langai užtaisyti, į kameras nepateko natūrali šviesa, tamsu, nebuvo ventiliacijos, trūko oro, tualetas tupimas, atviras, tvyrojo dvokas ir drėgmė, pelėsis. Atsakovė atsiliepime pažymėjo, jog visi priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, be ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, o rėžiminiame korpuse esančiose paskirstymo kamerose Nr. 1 – 9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra ir švarinimas. Atsakovė į bylą pateikė Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, kuriuose užfiksuota Šiaulių TI laikino laikymo ir paskirstymo kamerų būklė. 2015 m. rugpjūčio 24 d. patikrinimo metu užfiksuota, kad dirbtinis apšvietimas paskirstymo kamerose nustatytas nuo 3 iki 4 lx, kai turi būti 200 lx (HN 76:2010 22 punkto pažeidimas), tualetai neatitverti (HN 76:2010 21 punkto pažeidimas) (95-98 b. l.). 2015 m. rugsėjo 23 d. patikrinimo metu nustatyta, kad laikino sulaikymo kamerose ir koridoriuje jautėsi stiprus amoniako kvapas (pažeidžiamas HN 76:2010 57 punktas), kamerose akivaizdžios netvarkos nenustatyta (99-101 b. l.). Taigi atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjas, atvykęs į Šiaulių TI, buvo patalpintas į laikino laikymo ir karantino kameras, kurios neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015-11-01) 21 punkto, reglamentuojančio sanitarinio mazgo įrengimą, 22 punkto, reglamentuojančio patalpų apšvietimą, ir 57 punkto, reglamentuojančio sanitarinių techninių įrenginių priežiūrą, reikalavimus. Be to, laikytina, kad šiose kamerose buvo pažeistas ir pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl asmens apžiūros atvykstant ir išvykstant į / iš Šiaulių TI, nurodo, kad teko nusirengti ir laukti šaltoje patalpoje, o daiktus sudėti į nešvarias dėžes. Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir jose laikomų asmenų priežiūros (tame tarpe ir atliekamų kratų) vykdymo tvarką nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtinta „Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija“ (toliau – Instrukcija). Instrukcijos 151-157 punktuose nurodyta, kad suimtojo arba nuteistojo krata - tai jo drabužių, avalynės, turimų daiktų ir kūno apieškojimas siekiant patikrinti, ar jis neturi draudžiamų turėti daiktų. Suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visuminę (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant), suimtiesiems ir nuteistiesiems visuminė krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Iš byloje esančių Šiaulių visuomenės sveikatos centro ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktų matosi, kad kratos patalpos ir jose esantys įrenginiai buvo tikrinami 2015 m. rugpjūčio 24 d. patikrinimo metu, patikrinimo akte užfiksuota, kad kratos atlikimo patalpoje sudėtos vonelės daiktams sudėti išplautos (95-98 b. l.). Pareiškėjas į Šiaulių TI atvyko 2015-05-18 ir 2015-05-21, o 2015-05-26 buvo perkeltas į ūkio brigadą, taigi jo krata galėjo būti atliekama tik du kartus, be to, pareiškėjas nenurodo, ką atsakovas pažeidė, atlikdamas kratą, kuo jam pasireiškė neturtinė žala dėl kratos atlikimo, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykus į Šiaulių TI jo krata buvo atliekama pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką ir dėl to pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI buvo pilna tarakonų ir blakių, o administracija nevykdė jokios deratizacijos, dezinsekcijos, dezinfekcijos. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius jų buvimo pėdsakus, jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Lietuvos Higienos normos HN 76:2010 60 punktas nustatė analogiškus reikalavimus. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją) įstaiga organizuoja esant poreikiui. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. spalio 6 d. patikrinimo metu nustatė, kad profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (deratizaciją, dezinsekciją, dezinfekciją) atlieka darbuotoja, turinti atestacijos, kvalifikacijos pažymėjimus (102-108 b. l.). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas 2016 m. liepos 15 d. ir 2016 m. lapkričio 24 d. patikrinimų metu nustatė, kad nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų stebėjimą ir naikinimą vykdo šiai veiklai licencijuota įmonė UAB „Profilaktinė dezinfekcija“, sveikatos priežiūros tarnyba registruoja laikomų asmenų nusiskundimus dėl kenkėjų, vedamas kenkėjų stebėjimo, darbų atlikimo žurnalas (109-111, 112-116 b. l.). Taigi byloje esantys duomenys paneigia pareiškėjo teiginius, kad įstaigos administracija nesiėmė priemonių parazitų naikinimui, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl papildomos deratizacijos ar dezinsekcijos jo laikymo patalpose atlikimo kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, kad papildoma deratizacija ir dezinsekcija jo prašymu nebuvo atlikta, todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neveikimą.
Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI ūkio būryje buvo įrengti tik du uždari tualetai, norint atlikti gamtinius reikalaus reikėdavo laukti eilėje, tik du dušai, todėl galimybės išsimaudyti po darbo nebuvo, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo apie 3 m pločio ir 15 m ilgio, gyvenamasis kambarys buvo įrengtas virš garažų, iš kurių sklisdavo triukšmas, pro langą sklido netoli įrengtos lentpjūvės garsas ir pjuvenų dalelės, todėl nebuvo įmanoma atidaryti langų ir išvėdinti kambarį.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-176, ūkio darbus atliekančių nuteistųjų bendrabučių įrengimo nereglamentuoja. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos 2011 m. kovo 3 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu V-82, numato, kad pataisos namuose nuteistųjų gyvenamuosiuose korpusuose įrengiami ir nuteistųjų gyvenamieji kambariai bei sanitariniai ir higienos mazgai (kiekvienam būriui). Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktas numato, jog tam, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, pasivaikščiojimo kiemų plotas nereglamentuotas.
Taigi teisės aktai nereglamentuoja, kiek sanitarinių ir higienos mazgų turi būti įrengta ūkio darbus atliekančių nuteistųjų bendrabučiuose, taip pat nereglamentuoja atskirų pasivaikščiojimo kiemų įrengimo ir jų dydžio, o pareiškėjo teiginiai dėl gyvenamųjų kambarių įrengimo virš garažų, dėl triukšmo iš jų ir lentpjūvės, dėl pjuvenų dalelių niekuo nepagrįsti ir neįrodyti. Atsakovė į bylą pateikė pareiškėjo rašytų skundų kopijas, iš kurių matosi, kad pareiškėjas į Šiaulių TI direktorių su skundais kreipėsi keletą kratų, tačiau nei viename iš jų nenurodė tų aplinkybių, dėl kurių skundžiasi teismui (72-90 b. l.). Be to, pareiškėjas nenurodo, kuo jam pasireiškė neturtinė žala, todėl šie pareiškėjo skundo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjo laikymas kameroje, neatitinkančioje higienos normos reikalavimų (8 dienos), tam tikrą laikotarpį (2 dienas) pažeidžiant reikalavimus minimaliam kameros plotui, kiti nustatyti pažeidimai (sanitarinių mazgų netinkamas įrengimas gyvenamojoje kameroje, paskirstymo kamerų neatitikimas higienos normos reikalavimams, privatumo pažeidimas, naudojantis sanitariniais mazgais paskirstymo kamerose) sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus; kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą – 14 100 Eur. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pareiškėjas kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kamerų būklės ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, nesiskundė (72-90 b. l.), jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2017-12-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2928-261/2017, 2017-12-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1954-415/2017, 2018-01-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3262-442/2017, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-482-552/2018 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 150 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 str. 1 d., teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo L. B. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui L. B. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 150,00 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusio teismo Šiaulių rūmus.