Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas paprastajai grupei (b. l. 23, 36).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės PN administracija jį patalpino į 5-to būrio 5-tą gyvenamąją patalpą su nuteistaisiais, su kuriais jis nenorėjo būti; būdamas joje, jis bijojo dėl savo sveikatos ir gyvybės, toje patalpoje buvo girtaujama ir tarp nuteistųjų naudojamas fizinis smurtas, Marijampolės PN nevykdė kasdieninių patikrinimų, budintys pareigūnai retai užeidavo į 2-ą lokalinį sektorių, t. y. 9–21 val. laikotarpiu užeidavo kartą per dvi paras, 21–23.45 val. – kartą, ir netikrindavo, ar yra girtų, nereaguodavo į kvapą nuo girtų; jis bijodavo, nes girti nuteistieji kabinėdavosi, naudojo fizinį, psichologinį smurtą; atsakovės atstovas nesiėmė jokių veiksmų pažaboti alkoholizmą, smurtą (b. l. 2); pareiškėjas teigė supratęs, kad kyla pavojus jo sveikatai ir saugumui, nes koridoriuose girti asmenys kėlė konfliktines situacijas; teigė, kad atsakovės atstovas neužtikrino jo saugumo, jis jautė baimę; nurodė, kad koridoriuose nebuvo sumontuotos vaizdo stebėjimo kameros, jų įrengimą/neįrengimą siejo su tuo, kad nuteistieji vartojo savos gamybos alkoholinius gėrimus ir girti buvo agresyvūs, vartojo narkotines medžiagas (b. l. 4).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas, ir BVK) 114 straipsnis nustato, kad pataisos įstaigų ir jose laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą vykdo pataisos įstaigų pareigūnai. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 7 punktas nustato, kad su nuteistaisiais turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (nauja redakcija 2017 m. liepos 26 d. įsakymas Nr. V-325) (toliau – Instrukcija) 7.1–7.2 papunkčius, asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, priežiūrą sudaro, be kita ko, asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose, jų patikrinimai ir skaičiuotės.

Atsakovės atstovas rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ nurodė, kad pareiškėjas Marijampolės PN administracijai ginčo laikotarpiu nepateikė jokių skundų dėl fizinio, psichologinio ar kitokio smurto, patirto iš kitų nuteistųjų ar pareigūnų (b. l. 24). Atsakovės atstovas teismui pateikė Marijampolės PN Saugumo valdymo skyriaus specialisto 2019 m. kovo 19 d. pažymą, kurioje nurodyta, kad Marijampolės PN pagal direktoriaus patvirtintą dienotvarkę yra atliekami nuteistųjų skaičiavimai ir patikrinimai 3 kartus per parą. Pagal priežiūros paros žiniaraščius vykdomi gyvenamųjų patalpų apėjimai, patikrinimai 7–8 kartus per parą, įskaitant ir 5-tą būrį (t. y. pareiškėjo būrį). Pagal paros žiniaraščius atliekamos planinės ir neplaninės kratos (b. l. 17). Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių Marijampolės PN darbuotojo nurodytų duomenų teisingumu. Šie duomenys paneigia pareiškėjo teiginius, kad budintys pareigūnai retai užeidavo į pareiškėjo gyvenamąją patalpą ir netikrindavo būklės joje. Atsakovės atstovas pateikė Marijampolės PN direktoriaus 2015 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. 4/07-211 patvirtintą Vaizdo stebėjimo kamerų naudojimo tvarką, kurios 2.1 papunktis nustato, kad vaizdo stebėjimo kameros pataisos namuose įrengiamos taip, kad į stebėjimo lauką nepatektų didesnė nei būtinai reikalinga teritorija (patalpa, patalpos dalis) ar daugiau nei būtinai reikia asmenų; 2.2 papunktis nustato, kad griežtai draudžiama įdiegti vaizdo stebėjimo kameras patalpose, kurios yra skirtos darbuotojų ar nuteistųjų privačiam naudojimui (tualetai, dušai, persirengimo kambariai, rekreacinės zonos ir t. t.). Tokio vaizdo stebėjimo tikslas yra, be kita ko, pareigūnų, kitų asmenų ir nuteistųjų nusikaltimų, teisės ir drausmės pažeidimų išaiškinimas ir prevencija (tvarkos 1.6 papunktis) (b. l. 27–29). Paminėti duomenys paneigia pareiškėjo nurodytą aplinkybė, kad koridoriuose nebuvo sumontuotos vaizdo stebėjimo kameros. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendžia, kad atsakovės atstovas ėmėsi priemonių, skirtų nuteistųjų elgesio kontrolei jų buvimo vietose, ir nuteistųjų (įskaitant ir pareiškėją) saugumui užtikrinti.

Kaip jau rašyta, pareiškėjas pataisos namų administracijai neteikė jokių skundų dėl netinkamo kitų nuteistųjų elgesio. Pareiškėjui nesiskundus Marijampolės PN administracijai dėl, jo teigimu, vykusio kitų nuteistųjų girtavimo, kabinėjimosi prie pareiškėjo, fizinio smurto, nėra pagrindo daryti išvadą, kad Marijampolės PN administracijai buvo žinoma apie tai, kad kiti nuteistieji netinkamai elgėsi su pareiškėju. Atitinkamai nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Marijampolės PN veiksmus dėl to, kad ši nesiėmė jokių priemonių užkirsti kelią tokiam kitų nuteistųjų elgesiui.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad Marijampolės PN administracija jį patalpino į 5-to būrio 5-tą gyvenamąją patalpą su nuteistaisiais, su kuriais jis nenorėjo būti (b. l. 2), teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymi, kad BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintos bendrosios nuteistųjų pareigos vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. BVK ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato nuteistųjų galimybės pasirinkti laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje lokalinį sektorių ir kitus paskirstymo įstaigos viduje segmentus (brigadą, būrį, gyvenamąją patalpą), nes tai prieštarautų BVK įtvirtintiems nuteistųjų izoliuoto laikymo ir režimo užtikrinimo tikslams (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2395-662/2018; 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1218-520/2018). Teismas sprendžia, kad pareiškėjui nesiskundus dėl netinkamo kitų nuteistųjų elgesio Marijampolės PN administracijai, ir nenurodžius svarbių priežasčių, dėl kurių jis neturėtų būti laikomas 5-toje gyvenamojoje patalpoje su kitais nuteistaisiais (pareiškėjas skunde teismui ir neteigė, kad jis prašė to pataisos namų administraciją, tik nurodė, kad jis nenorėjo būti su šiais nuteistaisiais), administracijai nebuvo jokio pagrindo nepaskirti ir nelaikyti pareiškėjo minėtoje gyvenamojoje patalpoje su šiais nuteistaisiais.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės PN administracija naudojo psichologinį smurtą, prievartą, įstaigos darbuotojai, budintys pareigūnai dirbtinai sukeldavo psichologinių nepatogumų; budintys pareigūnai nebuvo draugiški, buvo nemandagūs, kalbėdami su nuteistuoju vartojo necenzūrinius žodžius (b. l. 4).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 5-ta gyvenamoji patalpa buvo apie 40 kv. m ploto, joje gyveno 16–18 asmenų, tad vienam asmeniui tekdavo apie 1,8 kv. m ploto, neįskaitant baldų, kurie irgi užimdavo plotą (b. l. 2).

Tad pareiškėjas skundžiasi tuo, kad nebuvo užtikrinta minimalaus gyvenamojo ploto norma.

Atsakovės atstovo atsiliepime į skundą ir pareiškėjo skunde nurodyti duomenys apie 5-tos gyvenamosios patalpos plotą ir šioje patalpoje laikytų nuteistųjų skaičių nesutampa: atsakovės atstovas nurodė, kad šios patalpos plotas buvo 51,80 kv. m, joje gyveno ne daugiau kaip 16 nuteistųjų (b. l. 12), o pareiškėjas skunde teigė, kad šios patalpos plotas buvo apie 40 kv. m, joje gyveno 16–18 nuteistųjų (b. l. 2). Atsakovės atstovas duomenis apie pareiškėjo gyvenamąją patalpą pateikė atsiliepime (b. l. 11–12), prie atsiliepimo pridėjo priedus – 5-to būrio patalpų schemą (b. l. 20), Marijampolės PN Resocializacijos skyriaus viršininko 2019 m. kovo 27 d. pažymą (b. l. 16), kuriuose esantys duomenys apie 5-tos gyvenamosios patalpos plotą ir joje buvusių nuteistųjų skaičių atitinka atsiliepime į skundą nurodytus duomenis. Tuo tarpu pareiškėjas, nors ir teigė, kad 5-ta gyvenamoji patalpa buvo apie 40 kv. m ploto, joje gyveno 16–18 nuteistųjų (b. l. 2), tačiau nenurodė ir nepateikė jokių tai patvirtinančių konkrečių duomenų, kuriais remiantis teismas galėtų abejoti atsakovės atstovo atsiliepime, Marijampolės PN darbuotojo pažymoje ir patalpų schemoje nurodytais duomenimis. Todėl teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, vadovaujasi atsakovės atstovo, o ne pareiškėjo nurodytais duomenimis apie gyvenamosios patalpos plotą ir joje buvusių nuteistųjų skaičių.

Dalį ploto pareiškėjo gyvenamosiose patalpose užėmė baldai, tačiau Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų pataisos įstaigose atitikties teisės aktų reikalavimams (2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje A-2922-492/2016). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tik tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas, t. y. nustatomi neteisėti veiksmai (neveikimas), ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinamas asmeniui realiai tenkantis asmeninės erdvės plotas (2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017). Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus, ir atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl gyvenamojo ploto trūkumo gyvenamosiose patalpose.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovės atstovas neužtikrino, jog būtų pakankamai sanitarinių įrenginių sanitariniame mazge 100-tui nuteistųjų asmenų, buvo įrengti 3 unitazai ir 3 pisuarai, prausykloje buvo 1 praustuvė-lovys ir 7 vandens čiaupai (kranai), kur faktiškai galėjo nusiprausti tik 4 asmenys, nes nepakako vietos prieiti; 2-o lokalinio sektoriaus bendrabučio tipo patalpose buvo 3–7 būriai, iš viso apie 360 nuteistųjų, ir 4 sanitariniai mazgai, t. y. 12 unitazų ir 12 pisuarų; teigė, kad tai buvo tyčiojimasis iš nuteistųjų (b. l. 2–3).

Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu Marijampolės PN administracijai nepateikė jokių skundų (b. l. 24), taigi, pareiškėjas neteikė skundų ir dėl sanitarinių įrenginių trūkumo.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (toliau – Aprūpinimo normos) 7.4 papunktis numato, kad prausykla, tualetas aprūpinami praustuve (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), 7.6 papunktis numato, kad prausykla, tualetas aprūpinami klozetu (kuris gali būti ir tupiamas) arba pisuaru (tik vyrams) (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų). Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5.7 papunktis nustato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 6 punktas numato, kad kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti taisyklių 5.7 punkte nurodytą patalpą (sanitarinį ir higienos mazgą) kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, ši patalpa gali būti įrengiama dviem būriams. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 5-tame būryje (b. l. 11, 16). Atsakovės atstovas atsiliepime, rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ ir šio rašto priede – Marijampolės PN 1-ojo Resocializacijos vyriausiojo specialisto 2019 m. liepos 9 d. pažymoje pateikė duomenis, kad ginčo laikotarpiu sanitarinis mazgas buvo skirtas naudotis 5-to, 6-to ir 7-to būrių nuteistiesiems, šiame sanitariniame mazge buvo įrengti 7 vandens čiaupai (kranai) ir 1 praustuvė, 3 klozetai ir 3 pisuaras, ir minėtuose trijuose būriuose nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. iš viso buvo ne daugiau kaip 154 nuteistieji, o nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 21 d. – ne daugiau kaip 166 nuteistieji (b. l. 12, 23, 45). Teismas sprendžia, kad 7 vandens čiaupai ir 1 ilga praustuvė atitinka 7 praustuves, kadangi įrengta tiek prausimosi vietų nuteistiesiems ir nuteistieji galėtų jose nusiprausti. Iš schemos matyti, kad sanitarinis mazgas įrengtas atskirai nuo miegamųjų (b. l. 46). Iš nurodytų duomenų matyti, kad 5-tam, 6-tam ir 7-tam būriui, t. y. trims būriams, buvo įrengtas vienas sanitarinis mazgas, tad pareiškėjas tuo laikotarpiu, kai buvo 5-tame būryje, naudojosi sanitariniu mazgu kartu su kitais dviem būriais. Nustačius byloje minėtas faktines aplinkybes ir įvertinus teisinį reglamentavimą, pripažintina, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nevykdė Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 papunkčio reikalavimo įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam nuteistųjų būriui, arba, kaip numato 6 punktas, bent jau dviem būriams, jeigu yra išimtinių aplinkybių, kliudančių jį įrengti kiekvienam būriui, kadangi 5-tam, 6-tam ir 7-tam būriams buvo įrengtas vienas sanitarinis mazgas. Atsakovas ginčo laikotarpiu taip pat nevykdė Aprūpinimo normų 7.4, 7.6 papunkčių nuostatų reikalavimų, nes pareiškėjas 5-tame būryje kartu su kitais nuteistaisiais nebuvo aprūpintas tinkamu sanitariniu įrenginių kiekiu, kadangi 166 žmonėms (įskaitant pareiškėją) teko tik 7 praustuvės, 3 klozetai ir 3 pisuaras), tad 1 praustuvė teko 22 asmenims (iki 2017 m. gruodžio 31 d.) (154 / 7 = 22) arba 24 asmenims (nuo 2018 m. sausio 1 d.) (166 / 7 = 23,71 ? 24), 1 klozetas arba pisuaras teko 26 asmenims (iki 2017 m. gruodžio 31 d.) ((154 / 6 = 25,67 ? 26) arba 28 asmenims (166 / 6 = 27,67 ? 28). Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl per mažo sanitarinių įrenginių kiekio ir dėl to patiriamų nepatogumų, laikytini pagrįstais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti ginčo laikotarpiu atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą (CK 6.246 straipsnis).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad prausykloje esančiame duše buvo šaltas vanduo (b. l. 2).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 44 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Jos 18 punktas nustato, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas nustato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Aprūpinimo normų 7 punktas nenumato, kad bendrabučio tipo patalpų prausykla, tualetas turėtų būti aprūpinama dušo čiaupais (galvutėmis) – jais pagal Aprūpinimo normų 13.1 papunktį aprūpinama tik dušo patalpa.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad dušas bendrabučio tipo patalpų higienos mazge nėra privalomas, nuteistieji kartą per savaitę gali pasinaudoti dušu pagal patvirtintą grafiką (b. l. 12–13). Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui būtų teikęs skundus dėl netinkamų laikymo sąlygų Marijampolės pataisos namuose. Bylos duomenimis, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamentas (toliau – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) 2016 m. spalio 25 d., t. y. iki ginčo laikotarpio, patikrino, kaip laikomasi Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų Marijampolės pataisos namuose (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo aktas Nr. PA.4-432 (23.22.4.14.4.12) (b. l. 37–39)). Vėliau atliktų patikrinimų aktų byloje nėra, tačiau teismas šiuo aspektu pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovės atstovas tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Nacionalinis visuomenės sveikatos centras minėto patikrinimo metu Marijampolės pataisos namuose nustatė, kad karštas vanduo yra tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas, tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 18 punktą, nustatė, kad laisvės atėmimo vietoje laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 44 punktą, ir Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatė (b. l. 38–39). Pareiškėjas neginčija, kad jam buvo suteikta galimybė vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, kaip numatyta nurodytuose teisės aktuose. Aptartas teisinis reglamentavimas nustato pataisos namų administracijai pareigą tiekti karštą vandenį tik į dušo, o ne į prausyklos patalpas. Atsižvelgdamas į tai, kad teisinis reglamentavimas nenustato pataisos namų administracijai pareigos tiekti karštą vandenį į prausyklą, į patikrinimo akto duomenis, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Teismas atmeta kaip nepagrįstą šį pareiškėjo skundo argumentą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės PN neparūpino nuteistiesiems pakankamai džiovyklų ar atskirų patalpų džiovinimui, tad drabužius reikėjo džiovinti gyvenamojoje patalpoje, dėl to buvo drėgna ir nepakankamai šilta šaltuoju metų laiku (b. l. 2).

Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.9 papunktis nustato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiama patalpa – drabužių ir avalynės džiovykla (kiekvienam būriui). Higienos normos HN 134:2015 40 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Jos 25.1 papunktis nustato, kad laisvės atėmimo vietoje įrengtoje skalbykloje turi būti įrengta, be kita ko, džiovinimo patalpa arba lyginimo-džiovinimo patalpa (zona).

Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad Marijampolės PN gyvenamosios patalpos buvo įrengtos vadovaujantis minėtu Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.9 papunkčio reikalavimu (b. l. 13). Iš pareiškėjo nusiskundimo matyti, kad pareiškėjas neginčija to, kad džiovykla buvo, tačiau mano, kad džiovyklų buvo nepakankamas skaičius. Teismas pažymi, kad pagal Įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.9 papunktį atsakovės atstovas neturėjo pareigos įrengti daugiau nei vieną drabužių ir avalynės džiovykla. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenustato, kokiam nuteistųjų skaičiui naudotis ji turėtų būti įrengta. Atsakovės atstovas atsiliepime, be to, nurodė, kad nuteistieji (taigi, ir pareiškėjas) galėjo naudotis Marijampolės PN skalbyklos paslaugomis pagal patvirtintą grafiką, skalbiniai jiems buvo grąžinami išdžiovinti (b. l. 13). Šią atsakovės atstovo nurodytą aplinkybę patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos patikrinimo akto duomenys. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2016 m. spalio 25 d., t. y. iki ginčo laikotarpio, patikrinęs, kaip laikomasi Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų Marijampolės pataisos namuose, nustatė, kad skalbykloje yra atskira lyginimo/džiovinimo patalpa, tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 25.1 papunktį, ir Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatė (b. l. 37–39). Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja, koks turi būti minėtos džiovinimo arba džiovinimo/lyginimo patalpos plotas, nenustato reikalavimo įrengti daugiau nei vieną tokią patalpą, ir nenustato, kokiam nuteistųjų skaičiui ji turėtų būti įrengta. Pareiškėjas nenurodė, kad jis išvis negalėjo pasinaudoti džiovykla, nenurodė konkrečių atvejų, kada jis negalėjo pasidžiauti drabužių džiovykloje, kadangi ši buvo pilna. Tad atsižvelgiant į tai, kas buvo nurodyta, darytina išvada, kad pareiškėjas turėjo galimybę išsidžiovinti drabužius džiovykloje. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovės atstovas pažeidė aptartų teisės normų reikalavimus. Teismas atmeta kaip nepagrįstą šį pareiškėjo skundo argumentą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2-o lokalinio sektoriaus kiemelis buvo apie 380 kv. m ploto, užsiėmimų nebuvo daug, visi norintys į juos nepatekdavo, iš 360 nuteistųjų patekdavo tik 10 ar 15, ir jie valandai ištrūkdavo iš lokalinio sektoriaus; teigė, kad Marijampolės PN administracija visiškai nesirūpino nuteistųjų užsiėmimais (b. l. 3).

Teisinis reglamentavimas nenustato pasivaikščiojimo dydžio (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018). Pareiškėjas nesiskundžia tuo, kad dėl pasivaikščiojimo kiemo ploto jis neturėjo galimybės pasivaikščioti gryname ore kasdien 3 val., kaip numato BVK 73 straipsnio 1 punktas, 103 straipsnio 1 dalis, ir kad jo teisė pasivaikščioti buvo pažeidžiama. Pareiškėjas skundžiasi tuo, kad nebuvo vykdoma pakankamai užsiėmimų pasivaikščiojimo kieme, ir kad Marijampolės PN administracija visiškai nesirūpino nuteistųjų užsiėmimais. Pasivaikščiojimo kiemų įrengimą reglamentuoja Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skyrius. Šio skyriaus 20 punkte nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Tad ši nuostata nenustato imperatyvaus reikalavimo pasivaikščiojimo kieme sumontuoti kokius nors įrenginius užsiėmimams. Kiti teisės aktai tokių reikalavimų taip pat nenustato. Todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovės atstovas turėjo pareigą pasivaikščiojimo kieme sumontuoti kokius nors įrenginius užsiėmimams.

Socialinė reabilitacija yra viena iš nuteistųjų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, pataisos priemonių (BVK 111 straipsnis). Jos metu, be kita ko, yra taikomos nuteistųjų pozityvaus užimtumo priemonės (BVK 137 straipsnio 4 dalis). Iš Marijampolės PN direktoriaus 2018 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 4/07-104 patvirtinto Nuteistųjų sportinių užsiėmimų, vykstančių sporto aikštyne, grafiko (b. l. 42–43) matyti, kad pareiškėjui 5-tame būryje nuo šio įsakymo įsigaliojimo pagal šį grafiką buvo skirtas laikas sportiniams užsiėmimams sporto aikštyne kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį po 2 val. Iš Marijampolės pataisos namų Socialinės reabilitacijos tarnybos vykdomų programų ir pozityvaus užimtumo priemonių vykdymo 2017 m. gegužės 17 d. grafiko Nr. 14/07-2383 (b. l. 44) matyti, kad Marijampolės pataisos namuose kiekvieną savaitės dieną yra numatytas įvairių programų ir pozityvaus užimtumo priemonių vykdymas nuteistiesiems, yra paskirti už tai atsakingi asmenys. Atsakovės atstovas rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ patvirtino, kad pareiškėjui buvo sudarytos visos sąlygos dalyvauti užsiėmimuose ir didelis norinčių asmenų skaičius neturėjo tam įtakos (b. l. 24). Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos dalyvauti užsiėmimuose. Atsakovės atstovas pateikė Marijampolės PN 2018 m. balandžio 12 d. pažymą Nr. 55/04-269 „Apie nuteistojo dalyvavimą pataisos programoje ar pozityvaus užimtumo priemonėje“, kurioje yra nurodyta, kad pareiškėjas 2017 m. balandžio 12 d., t. y. iki ginčo laikotarpio, užpildė nesutikimo dalyvauti programoje formą ir joje įrašė motyvą nedalyvauti – „todėl, kad nenoriu“, pareiškėjas 2018 m. I ketvirtį, t. y. ginčo laikotarpiu, buvo užsirašęs dalyvauti programoje „Elgesys – Pokalbis – Pasikeitimas“, nuo 2018 m. vasario 9 d. lankė keletą užsiėmimų, toliau programos nelankė (b. l. 47). Šie pažymos duomenys, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė dalyvauti minėtoje programoje, tačiau pareiškėjas savo noru joje nedalyvavo. Iš Marijampolės PN direktoriaus 2018 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 4/07-119 patvirtinto Bibliotekos ir skaityklos lankymo grafiko (b. l. 40–41) matyti, kad pareiškėjui 5-tame būryje nuo šio įsakymo įsigaliojimo buvo skirtas laikas pabūti bibliotekoje ir skaitykloje kiekvieną sekmadienį po 1,5 val. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovės atstovas visiškai nesirūpino pareiškėjo užsiėmimais ir pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė juose dalyvauti, kad užsiėmimų kiemelyje nebuvo daug. Todėl teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Teismas atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad patekti į darbą buvo gana sudėtinga; nurodė, kad jis, pasakęs viršininkui, kad nemoka padaryti to, ko iš jo reikalaujama, iš karto buvo nuimtas nuo darbo, ir atsakovės atstovas netarpininkavo, kad jis (pareiškėjas) būtų priimtas atgal į darbą (b. l. 3); tad jis negalėjo dirbti ir mokėti priteistų sumų pagal vykdomuosius raštus (b. l. 4).

Nagrinėjamu atveju, iš atsakovės atstovo paaiškinimų rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ (b. l. 24), valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Mūsų amatai“ Marijampolės filialo direktoriaus 2017 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr. 7/05-2-247 „Dėl nuteistųjų paskyrimo į darbą ir atleidimo iš pareigų“ (b. l. 48) ir 2018 m. sausio 15 d. įsakymo Nr. 7/05-2-9 „Dėl nuteistojo atleidimo iš pareigų“ (b. l. 49) kopijų nustatyta, kad VĮ „Mūsų amatai“ Marijampolės filialo direktoriaus įsakymu pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į darbą siuvėju mokiniu laikininku nuo 2017 m. lapkričio 20 d. (b. l. 48), ir buvo atleistas iš pareigų nuo 2018 m. sausio 15 d., šio atleidimo pagrindas – nesugebėjimas atlikti darbinių užduočių (b. l. 49). Pareiškėjas neteigia, kad jis buvo neteisėtai, nepagrįstai atleistas iš darbo minėtu įsakymu. Pareiškėjas skundžiasi tuo, kad atsakovės atstovas netarpininkavo, kad jis (pareiškėjas) po minėto atleidimo vėl būtų priimtas į darbą, todėl negalėjo dirbti ir sumokėti priteistų iš jo sumų. Pareiškėjas skunde nenurodė, kada jis kreipėsi į atsakovės atstovą su tokiu prašymu tarpininkauti, kad pareiškėjas būtų vėl priimtas į darbą, ir jokių konkrečių aplinkybių nenurodė. Atsakovės atstovas, teismo nutartimi įpareigotas pateikti teismui duomenis apie tai, ar buvo užtikrinta pareiškėjui galimybė dirbti, ar jis buvo atleistas iš darbo, ar kreipėsi norėdamas vėl dirbti, kaip buvo sprendžiami šie klausimai (b. l. 22), teismui paaiškino, kad nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas būtų prašęsis dirbti ir toliau (b. l. 23). Bylos medžiagoje tokių duomenų taip pat nėra. Tad bylos duomenys nepatvirtina pareiškėjo teiginio, kad atsakovės atstovas netarpininkavo, kad pareiškėjas būtų priimtas atgal į darbą. Teismas daro išvadą, kad minėtas pareiškėjo skundo argumentas yra nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laiptinėje buvo 2 priešgaisriniai čiaupai, nebuvo gaisrinių šlangų, antri laiptai ir nuteistųjų laiptinė buvo užrakinti, tad nelaimės atveju būtų sužalota sveikata ar prarasta gyvybė (b. l. 4).

Lietuvos Respublikos priešgaisrinės saugos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyti pagrindiniai reikalavimai įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, siekiant užtikrinti gaisrų prevenciją, 1 punkte nurodyta, kad rengiamose bei įgyvendinamose priešgaisrinės saugos priemonėse turi būti numatyti sprendimai, kurie užtikrintų saugų žmonių ir turto evakavimą gaisrų metu; 2 punkte nurodyta, kad įmonėse, įstaigose ir organizacijose, kuriose dirba arba nuolat būna daugiau kaip šimtas žmonių, turi būti parengti valstybės tarnautojų ir darbuotojų veiksmų kilus gaisrui planai, kad būtų užtikrintas žmonių saugumas gaisrų metu. Atsakovės atstovas teismui pateikė Marijampolės PN Ūkio skyriaus specialisto 2018 m. balandžio 10 d. pažymą, kurioje nurodyta, kad Marijampolės pataisos namų Priešgaisrinės saugos tarnyba vadovaujasi Lietuvos Respublikos priešgaisrinės saugos įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais ir kitų įstaigų įsakymais, nurodymais. Nurodyta, kad Marijampolės PN yra atnaujinamas darbuotojų veiksmų planas kilus gaisrui, paskirti atsakingi asmenys už priešgaisrinę saugą, patvirtintos priešgaisrinės saugos instrukcijos. Marijampolės PN yra atnaujinami visi pastatų patalpų evakavimo planai. Visuose koridoriuose ir laiptinėse yra iškabinti nurodomieji ženklai. Gaisro gesinimo priemonės (gesintuvai ir kitas gaisrinis inventorius) įkalinimo įstaigoje yra laikomos kontroliniuose postuose ir direktoriaus budinčiojo padėjėjo patalpoje. Gesintuvų patikra ir remontas yra atliekamas pagal nustatytą grafiką (b. l. 26). Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių Marijampolės PN darbuotojo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad pareiškėjo saugumu (dėl galimai kilsiančio gaisro pasekmių) buvo tinkamai pasirūpinta. Bylos duomenimis, pareiškėjas į Marijampolės PN administraciją, būrį prižiūrintį specialistą, Marijampolės PN psichologą dėl baimės, kad gali kilti gaisras, nesikreipė, ir neteikė jokių prašymų ar skundų (b. l. 24, 19). Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės yra pažeidžiamos. Be to, nors pareiškėjas skunde teismui ir teigė, kad jis bijo galimai kilsiančio gaisro pasekmių, tačiau nenurodė, kad ginčo laikotarpiu Marijampolės pataisos namuose buvo kilęs gaisras, kurio metu jo saugumui buvo kilusi grėsmė, nenurodė, kad jam buvo kilęs poreikis pasinaudoti tam tikromis priešgaisrinėmis priemonėmis, tačiau to padaryti jis negalėjo dėl minėtų priemonių buvimo ar nebuvimo. Taigi, pareiškėjas nepagrindė, kaip buvo pažeistos jo teisės dėl tam tikrų priemonių buvimo ar nebuvimo, ir kaip tai galėjo padaryti įtaką neturtinės žalos atsiradimui. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas sprendžia, nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės, ir atmeta šį pareiškėjo skundo argumentą kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad trūko virtuvėlių, elektrinių viryklių, nes 300 nuteistųjų buvo tik 3 virtuvėlės ir 3 elektrinės viryklės (b. l. 4).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad patalpose buvo parazitų, blakių, tarakonų, pelių, o atsakovės atstovas mažai reagavo į skundus dėl jų buvimo (b. l. 4).