Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-12-15 · Civilinė byla Nr. 2S-1791-392/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-12-15
Bylos Nr.
2S-1791-392/2011
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-07482-2011-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Virginijus Kairevičius
Skolininkas
I. Z., V. Z.
Kategorijos
  • 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 129.19pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2S-1791-392/2011(Teisminio proceso Nr. 2-01-3-07482-2011-1)Procesinio sprendimo kategorija:122.3,122.4,129.19. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2011 m. gruodžio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininkų I. Z. ir V. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutarties civilinėje byloje dėl turto pardavimo iš varžytinių akto tvirtinimo.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Antstolis I. G. pateikė teismui prašymą patvirtinti 2011-03-15 turto pardavimo iš varžytinių aktą Nr. 0008/10/01531, kuriuo iš varžytinių parduotas skolininkams I. Z. ir V. Z. priklausantis nekilnojamasis turtas – (duomenys neskelbtini), pasiūlyta didžiausia kaina – 370 800 Lt. Nurodė, kad butus įkainavo pagal ekspertizės aktą, o skolininkų siūlomas pirkėjas į varžytines neatvyko.

Išieškotojo Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus atstovas nurodė, kad varžytinėse skolininkų turtas parduotas laikantis teisės aktų reikalavimų. Pirmose varžytinėse turtas parduodamas už 80 procentų nuo nustatytos turto rinkos kainos, todėl skolininkų pretenzijos dėl turto pardavimo kainos nepagrįsti.

Skolininkė I. Z. prieštaravo turto pardavimo iš varžytynių akto tvirtinimui, su turto įkainavimu nesutiko bei nurodė, kad nekilnojamasis turtas buvo parduotas už mažesnę kainą nei jo rinkos vertė.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. gegužės 30 d. nutartimi patvirtino 2011-03-15 turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 0008/10/01531. Teismas nurodė, kad skolininkai buvo informuoti apie ekspertų nustatytą turto rinkos vertę – 450 000 Lt bei apie tai, kad turtas bus parduodamas už 80 procentų nuo nustatytos turto rinkos vertės, tačiau prieštaravimų dėl ekspertizės išvados nepateikė. Teismas nustatė, kad antstolis parduodamas nekilnojamąjį turtą už 370 800 Lt, laikėsi proceso įstatyme nustatytų turto realizavimo tvarkai keliamų reikalavimų. Atmetė skolininkės I. Z. prieštaravimus, kad turtas parduotas už žemesnę nei rinkos kainą, kadangi turto kaina neatitinka jos pateiktos turto įvertinimo pažymos, kurioje parduodamas turtas įvertintas 490 000 Lt bei nurodė, kad antstolis, vykdydamas savo įstatymines pareigas ir siekdamas vykdymo proceso tikslų, visais atvejais turi įvertinti ekspertizės aktą kartu su kitais duomenimis apie turto rinkos kainą ir kilus abejonių dėl ekspertizės akto privalo pasinaudoti įstatymine teise skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę, nepriklausomai nuo to, ar vykdymo šalys pareiškė prieštaravimus dėl ekspertizės akto. Teismas pažymėjo, kad UAB „Ober-haus“ atlikta ekspertizė yra aiški ir konkreti, su paskaičiavimais, ją atliekant taikytas lyginamosios vertės metodas, butų kaina palyginta su kitų butų kaina mikrorajone. Tuo tarpu, skolininkų pateiktoje turto vertės nustatymo pažymoje nėra jokių paskaičiavimų, palyginimų, išaiškinimo, iš kur turto vertintojai sugebėjo nustatyti 497 000 Lt turto rinkos kainą ir laikė tokią lainą išgalvota. Pabrėžė, kad teismų praktikoje yra nustatyta, jog šalių kaip įrodymas pateikta turto vertintojų išvada, gauta ne CPK 682 straipsnio nustatyta tvarka negali būti ekspertizės aktu (CPK 177 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2006). Skolininkai, susipažinę su ekspertizės aktu, akto neskundė, neprašė skirti pakartotinę ar papildomą ekspertizę, todėl antstolis pagrįstai ir teisėtai varžytinių dieną 2011-03-15 patvarkymu atmetė prašymą dėl naujos ekspertizės skyrimo kadangi nebuvo jokių objektyvių prielaidų abejoti ekspertizės aktu. Skolininkų pateiktoje turto vertės nustatymo pažymoje nėra jokių paskaičiavimų, vertinimų kriterijų, tik nurodyta formulė ir kaina, nėra jokių konkrečių duomenų kainų palyginimui. Antstolis neturėjo jokio objektyvaus pagrindo stabdyti varžytines, skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę.

Šalies argumentai

Skolininkai I. Z. ir V. Z. atskiruoju skundu prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutartį panaikinti. Nurodė, kad 2011-03-03 pareiškėjai padavė pirmosios instancijos teismui skundą dėl antstolio veiksmų, kuriuo skundė antstolio 2011-01-04 patvarkymą „Dėl ekspertizės turto vertei nustatyti išvadų“. Ginčijamu patvarkymu antstolis nustatė, kad pirminė pardavimo iš varžytinių kaina nustatoma remiantis 2010-12-15 UAB „Ober-haus“ atliktos turto vertinimo ekspertizės išvada. Remiantis minėta išvada, parduodamo iš varžytinių turto rinkos kaina nurodytai dienai turėjo būti 450 000 Lt. Todėl, pirminė pardavimo iš varžytinių kaina antstolio buvo nustatyta 360 000 Lt. Pareiškėjai, skųsdami antstolio veiksmus, pateikė kito turto vertintojo UAB „Butas tau“ ekspertizės išvadą, kuria remiantis buto rinkos vertė 2011-02-18 dienai buvo 497 000 Lt arba 47 000 Lt didesnė. Todėl buto vertė priverstiniam pardavimui iš varžytinių nustatyta per maža ir ji turėtų būti ne 360 000 Lt, o 397 600 Lt, t. y. 39 760 Lt didesnė, nei antstolio nustatyta pradinė turto pardavimo iš varžytynių kaina. Kadangi pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjų skundą dėl tokios teismo nutarties buvo pateiktas atskirasis skundas. Atsižvelgiant, į tai, kad byla jau perduota nagrinėti apeliacinei instancijai, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą sustabdyti bylą dėl varžytynių akto tvirtinimo, kol apeliacinės instancijos teismas išspręs atskiruoju skundu apskųstą teismo nutartį. Dėstydami savo argumentus apie parduoto nekilnojamojo turto kainą, pareiškėjai pažymėjo, kad turtas varžytinėse parduotas už 370 800 Lt, tuo tarpu remiantis jų eksperto išvadomis ir esant pirminei pardavimo iš varžytinių kainai – 397 600 Lt, butas turėjo būti parduotas 409 528 Lt, t. y. už 38 728 Lt didesnę sumą, kuri yra esminė pareiškėjams. Dėl tokių veiksmų nukentėjo ne tik jų, bet ir jų nepilnamečių vaikų interesai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tik UAB „Ober-haus“ pateiktu trimis mėnesiais senesniu turto įvertinimu, kuris tinkamai neatspindi rinkos tendencijų. Iš pareiškėjų pateikto UAB „Butas Tau“ 2011-06-01 paskaičiavimo yra akivaizdu, kad būsto rinkos vertė nesumažėjo, o turi tendenciją didėti. UAB „Ober-haus“ atliktas nekilnojamojo turto paskaičiavimas, nors ir atliktas CPK nustatyta tvarka, nėra niekuo pranašesnis už UAB „Butas Tau“ atliktą ekspertizę. Ir vienu, ir kitu atveju turto vertinimas atliktas kvalifikuotų turto vertinimo ekspertų, jų pateiktame turto vertinimo akte yra palyginamoji lentelė bei joje aiškiai apskaičiuota parduodamo turto vertė, todėl kilus ginčui dėl turto vertės, teismas turėjo pasiūlyti šalims arba pats paskirti pakartotinę turto vertinimo ekspertizę. Pažymėjo, kad tiek antstolis, vykdydamas turto pardavimą iš varžytynių, tiek pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, atsižvelgė tik į išieškotojo interesus, neatsižvelgdamas į skolininkų argumentus bei pateiktus rašytinius įrodymus.

Atsiliepimas

Išieškotojas Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius atsiliepimu į atskirajį skundą su atskiruoju skundu nesutiko ir prašė pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o skolininkų atskirąjį skundą atmesti. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju skolininkai antstoliui nepareiškė jokių prieštaravimų CPK 682 straipsnyje nustatyta tvarka, neprašė antstolio skirti papildomos ar pakartotinės ekspertizės. Priešingai, skolininkai nesuderinę nei su išieškotoju, nei su antstoliu savavališkai kreipėsi į kitus ekspertus – UAB „Butas Tau“ dėl turto vertės nustatymo. Tuo tarpu, gauta UAB „Butas Tau“ ekspertizės išvada nebuvo pateikta nei antstoliui, nei išieškotojui. Išieškotojas nurodo, kad tokiais savo veiksmais skolininkai nesilaikė CPK 682 str. nustatytos tvarkos dėl turto rinkos kainos nuginčijimo, o UAB „Butas Tau“ turto vertinimo ataskaita vertintina kritiškai, nes yra atlikta nesivadovaujant CPK 682 straipsnyje nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad antstolis, siekdamas nustatyti skolininkams priklausančio turto rinkos kainą, kreipėsi į nekilnojamojo turto bendrovę dėl turto įvertinimo. Skolininkų turtas buvo įvertintas 450 000 Lt. Skolininkai savo ruožtu nesilaikydami CPK 682 straipsnyje nustatytos tvarkos kreipėsi į nekilnojamojo turto agentūrą UAB „Butas Tau“, kuri nustatė 47 000 Lt didesnę turto rinkos vertę – 497 000 Lt, kuria, kaip nurodė skolininkai ir turėjo būti vadovaujamasi. Išieškotojas pažymėjo, kad ne bet koks nustatytos parduodamo turto rinkos kainos neatitikimas gali suponuoti antstolio veiksmų neteisėtumą. Nagrinėjamu atveju skirtumas tarp antstolio nustatytos skolininkams priklausančio turto rinkos kainos ir skolininkų atliktų ekspertų turto rinkos kainos yra 47 000 Lt, kas sudaro 9,5 %. Tuo tarpu, pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytinių aktą negaliojančiu yra tada, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei ir taip yra neproporcingai apribotos skolininko nuosavybės teisės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažinta, kad turto vertės įkainojimas beveik dvigubai mažesne kaina buvo pagrindas pripažinti antstolio veiksmus neteisėtais. Nagrinėjamoje situacijoje, net ir tuo atveju, jeigu būtų laikoma, jog skolininkų paskirtų nekilnojamojo turto ekspertų nustatyta rinkos kaina yra teisinga ir atitinka rinkoje esamas panašaus turto kainas, tai antstolio pavedimu turto vertintojų nustatyta turto rinkos kaina būtų mažesnė tik 9,5 %, kas vadovaujantis teisės aktais bei suformuota teismine praktika negalėtų būti laikomu esmingai mažesniu skirtumu. Taip pat, pažymėjo, jog skolininkų teiginys, kad netinkamos turto realizavimo kainos nustatymas pažeidžia nepilnamečių vaikų interesus yra nepagrįstas, nes bet kuriuo atveju, nustačius net ir didesnę kainą skolininkų turtas būtų realizuotas. Prašė skolininkų atskirąjį skundą kaip nepagrįstą atmesti. Taip pat, prašė priteisti iš skolininkų išieškotojo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Antstolis I. G. atsiliepimu į atskirąjį skundą su atskiruoju skundu nesutiko ir prašė jį kaip nepagrįstą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad areštuojant skolininkams priklausantį ir įkeistą nekilnojamąjį turtą, buvo nuspręsta atlikti ekspertizę turto vertei nustatyti. Atlikus ekspertizė buvo nustatyta 450 000 Lt vertinamųjų objektų kaina. Apie tokią nustatytą kainą bei galimybę ją ginčyti pareiškėjai buvo informuoti raštu, tačiau prieštaravimų dėl nustatytos kainos per nurodytą terminą nepateikė. Pažymėjo, kad ekspertizę atliko kvalifikacijos pažymėjimą turintis asmuo, todėl abejoti jos išvada nebuvo pagrindo. Be to, VĮ Registrų centre nurodyta areštuoto turto vidutinė rinkos vertė 2011-01-01 dienai sudarė 406 000 Lt. Taigi, Nekilnojamojo turto registre buvo nurodyta net mažesnė kaina, nei ekspertizės akte nustatė ekspertas, todėl antstolis neturėjo pagrindo abejoti, jog nustatyta kaina yra per maža ir neturėjo pagrindo skirti papildomą ekspertizę. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo nutartyje konstatuota, kad skolininkės pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje butas įvertintas 490 000 Lt, o tai reiškia, kad skirtumas tarp nustatytų kainų yra tik 8,16 proc., kuris nėra esminis. Be to, skolininkams buvo pranešta apie teisę surasti savo pirkėją, tačiau skolininkė, kuri pati dirba nekilnojamojo turto srityje, tokio pirkėjo nesurado.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad antstoliui I. G. 2010-06-30 pateiktas vykdomasis raštas (v. b. l. 2) su prašymu nukreipti išieškojimą į įkeistus daiktus. 2010-06-30 antstolio patvarkymu minėtas dokumentas priimtas vykdymui (v. b. l. 3). 2010-06-30 turto arešto aktu buvo pritaikytas įkeisto turto areštas (v. b. l. 28 – 31). 2010-08-10 antstolio patvarkymu buvo skirta ekspertizė turto vertei nustatyti (v. b. l. 32, 40). Apie šiuos antstolio veiksmus buvo informuoti skolininkai bei jiems buvo išaiškinta teisė, jog skolininkas gali iki varžytynių pradžios pasiūlyti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją ir kt. (v. b. l. 33). Antstolio 2011-01-04 patvarkymu dėl ekspertizės turto vertei nustatyti išvadų, kuris buvo įteiktas 2011-01-11, skolininkai informuoti apie ekspertų nustatytą turto rinkos vertę – 450 000 Lt, be to, skolininkams išaiškinta, kad turtas bus parduodamas už 80 procentų nuo nustatytos turto rinkos vertės (v. b. l. 48). Skolininkai prieštaravimų dėl ekspertizės išvados nepateikė. Apie būsimas varžytines suinteresuotiems asmenims pranešta CPK 706 str. tvarka (v. b. l. 84 – 88, 116), informuota vaiko teisių apsaugos tarnyba. Skolininkai Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui 2011-03-07 pateikė skundą dėl antstolio veiksmų, prašydami panaikinti 2011-01-04 antstolio patvarkymą dėl ekspertizės turto vertei nustatyti išvadų, pripažinti neteisėtais antstolio veiksmus – 2011-01-24 varžytynių pranešimą, kuriuo buvo nustatyta iš varžytynių parduodamo turto pradinė kaina – 360 000 Lt ir nustatyta varžytinių data – 2011-03-15 9.30 val bei prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – vykdymo veiksmų sustabdymą. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-03-07 nutartimi skolininkų skundą priimti atsisakė. Dėl šios teismo nutarties skolininkai pateikė atskirąjį skundą. Iš 2011-03-15 varžytynių protokolo Nr. 0008/10/02028 matyti, kad varžytinėse dalyvavo trys dalyviai, turto pradinė pardavimo kaina buvo 360 000 Lt, o parduodamą turtą įgijo UAB „Promano LIT“ už 370 800 Lt (v. b. l. 154 – 156). Be to, į varžytines buvo atvykusi ir skolininkė I. Z. (v. b. l. 154). Taip pat, byloje yra pateiktas 2010-12-15 UAB „Ober-haus“ nekilnojamojo daikto rinkos vertės nustatymo ekspertizės aktas, kuriame nurodyta, kad buto, (duomenys neskelbtini) bei buto (duomenys neskelbtini) rinkos vertė yra 450 000 Lt.Taip pat, į vykdomąją bylą yra pateikta 2011-02-19 UAB „Butas Tau“ nekilnojamojo turto vertės nustatymo pažyma, kurioje minėto turto vertė nurodyta – 497 000 Lt (v. b. l. 160 – 164). Be to, skolininkai pateikė UAB „Butas Tau“ 2011-06-02 nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą, kurioje minėto turto vertė nurodyta – 502 000 Lt.

Nagrinėjamoje byloje skolininkai ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria pirmosios instancijos teismas patvirtino turto pardavimo iš varžytynių aktą.

Skolininkui, nevykdančiam savo įsipareigojimų, gali būti taikomos turtinio poveikio priemonės ir skola išieškoma priverstinai. Viena iš tokių priemonių yra turto pardavimas iš varžytynių. Varžytynėse skolininko turtas priverstinai realizuojamas (parduodamas), o iš lėšų, gautų už parduotą turtą, atsiskaitoma su kreditoriumi (kreditoriais). Turto pardavimas iš varžytynių yra skolininko nuosavybės teisių ribojimas, kuris turi būti atliekamas atsižvelgiant į privalomus reikalavimus. Priverstinį turto pardavimą organizuoja ir vykdo antstolis. Įstatymai antstolį įpareigoja savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti vykdymo proceso šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Viena iš būtinųjų ir esminių daikto priverstinio pardavimo iš varžytynių sąlygų yra kaina. Kadangi turtą parduoda ne daikto savininkas, bet specialiai tam įstatymo įgaliotas asmuo – antstolis, o pirkėjas ir turto savininkas neturi galimybės tartis dėl parduodamo daikto kainos, tai tinkamas iš varžytynių parduodamo turto kainos nustatymas įgyja ypač svarbią reikšmę. Pažymėtina, jog areštuoto turto pardavimo iš varžytynių tinkamos kainos nustatymas kasacinio teismo praktikoje yra akcentuojamas kaip esminė varžytynių teisėtumo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2009 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2009; 2006 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2006; ir kt.). Taigi, turto įkainojimo paskirtis – nustatyti turto vertę, kurios pagrindu nusprendžiama, kokia varžytynėse parduodamo turto pradinė kaina yra optimaliausia ir ji nebūtinai lygi turto pardavimo kainai.

Skolininkai atskirąjį skundą grindžia tuo argumentu, jog buvo nustatyta per maža pradinė nekilnojamojo turto pardavimo iš varžytinių kaina bei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė skolininkų pateiktą turto vertinimo pažymą, kurioje iš varžytynių parduodamo nekilnojamojo turto kaina yra didesnė. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais skolininkų argumentais nesutinka ir juos vertina kritiškai.

Lietuvos Respublikos CPK 681 straipsnyje nustatytose areštuoto skolininko turto įkainojimo taisyklėse reikalaujama, kad skolininko turtas būtų įkainotas rinkos kaina, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą bei arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones apie turto vertę. Be to, jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Būtent šiuo atveju, areštuoto turto vertė nebuvo nustatyta, todėl antstolis, vadovaudamasis CPK 682 straipsnio 1 dalimi 2010-06-30 priėmė patvarkymą skirti ekspertizę areštuoto skolininko turto vertei nustatyti. Apie šiuos antstolio veiksmus buvo informuoti skolininkai bei jiems buvo išaiškinta teisė, jog skolininkas gali iki varžytynių pradžios pasiūlyti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją (v. b. l. 33). Iš byloje esančio 2010-12-15 UAB „Ober-haus“ nekilnojamojo daikto rinkos vertės nustatymo ekspertizės akto matyti, kad buto (duomenys neskelbtini) bei buto (duomenys neskelbtini) rinkos vertė yra 450 000 Lt. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėto nekilnojamojo turto vertės nustatymas yra atliktas kvalifikuotų turto vertinimo specialistų. Minėta įmonė yra viena iš nekilnojamojo turto paslaugų srities lyderių Baltijos šalyse, turinti savo atstovybes Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje bei Lenkijoje. Bendrovės 35 biuruose dirba daugiau nei 350 nekilnojamojo turto specialistų, o įmonių grupės metinė apyvarta sudaro apie 126 mln EUR (www.ober-haus.lt). Todėl, akivaizdu, kad minėto turto vertinimas buvo atliktas gilias profesines žinias turinčių nekilnojamojo turto rinkos profesionalų. Iš minėto ekspertizės akto matyti, kad jis yra išsamus – jame nurodyta įstatyminė bazė, reglamentuojanti turto vertinimą, prielaidos turto vertei nustatyti, vertinamojo turto detalus aprašymas, išsamiai aptarta vertinimo metodika, be to matyti, kad naudotas lyginamasis metodas – palyginant panašius tame pačiame mikrorajone esančius nekilnojamojo turto objektus ir nurodant išsamius duomenis apie juos, taip pat ekspertizės akte yra išsamios vertinamojo objekto fotonuotraukos bei visa VĮ Registrų centro Nekilnojamjo turto registre apie vertinamąjį nekilnojamojo turto objektą kaupiama medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad turto vertė nustatoma remiantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 str. numatytais metodais, tarp jų – lyginamosios vertės metodu, kurio esmė yra palyginimas, t. y. turto rinkos vertė nustatoma palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo skirtumus. Kaip matyti iš pateikto ekspertizės akto minėtas metodas ir buvo naudojamas nustatant nekilnojamojo turto kainą, todėl teigti, kad turto kaina nustatyta nepagrįstai, nėra pagrindo. Taip pat, skolininkai antstolio 2011-01-04 patvarkymu dėl ekspertizės turto vertei nustatyti išvadų, kuris jiems įteiktas 2011-01-11, buvo informuoti apie ekspertų nustatyta turto rinkos vertę – 450 000 Lt bei informuoti apie galimybę susipažinti su ekspertizės aktais bei reikšti prieštaravimus dėl ekspertizės išvados (v. b. l. 48). Tačiau, kaip matyti iš vykdomojoje byloje esančios medžiagos, skolininkai jokių prieštaravimų dėl ekspertizės išvadų nereiškė (CPK 682 str. 2 d.). Tik prieš pat nekilnojamojo turto pardavimą iš varžytynių, t. y. 2011-03-15, skolininkai antstoliui pateikė UAB „Butas Tau“ 2011-02-19 turto vertės nustatymo pažymą (v. b. l. 160 – 164). Tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, skolininkų pateiktoje turto vertės nustatymo pažymoje nėra jokių detalių paskaičiavimų, nekilnojamojo turto objekto palyginimo su kitais panašiais nekilnojamojo turto objektais bei detalaus paaiškinimo, iš kur turto vertintojai nustatė 497 000 Lt vertinamo turto rinkos kainą. Be to, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, tokia turto vertintojų išvada, gauta ne CPK 682 straipsnio nustatyta tvarka negali būti laikoma ekspertizės aktu (CPK 177 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2006).

Taip pat, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad nustatęs, jog turtas iš varžytynių yra parduotas už mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, kainą, ir spręsdamas dėl CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo buvimo, teismas turi atsižvelgti į kainų skirtumo dydį, įvertinti pažeidimo esmingumą, gautos už turtą sumos proporcingumą to turto rinkos vertei. Koks konkrečiai kainų skirtumo dydis laikytinas teikiančiu pagrindą konstatuoti CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimą ir pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu, nėra vienareikšmiškai reglamentuota, tai – vertinamasis kriterijus. Spręstina, kad pagrindas konstatuoti CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimą ir pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu yra tada, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei ir taip yra neproporcingai apribotos skolininko nuosavybės teisės. Tai, ar kaina yra „esmingai mažesnė“, taip pat kitos pirmiau nurodytos reikšmingos aplinkybės turėtų būti nustatoma įvertinus konkrečios bylos duomenis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažinta, kad turto vertės įkainojimas beveik dvigubai mažesne kaina buvo pagrindas pripažinti antstolio veiksmus neteisėtais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Siccum“ v. antstolis L. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. G., V. G. v. antstolė R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nors apeliantai ir teigia, kad nekilnojamasis turtas buvo parduotas esmingai jiems mažesne kaina, tačiau to nepatvirtina byloje esantys duomenys. Net ir nepripažinus apeliantų pateiktos 2011-02-19 UAB „Butas Tau“ turto vertinimo pažymos kaip atitinkamo ekspertizės akto, apeliacinės instancijos teismas pasisako, kad tarp antstolio patvarkymu atliktos ekspertizės metu nustatytos vertinamo nekilnojamojo turto kainos – 450 000 Lt bei apeliantų pateiktos turto vertinimo pažymoje nurodytos kainos – 497 000 Lt yra tik 9,5 procentų skirtumas, o tokio dydžio kainųy skirtumas, atsižvelgiant į teisės aktus bei formuojamą teisminę praktiką, negali būti pripažintas iš esmės mažesne kaina. Įstatymas numato, kad pirmosiose varžytynėse parduodamo turto nustatoma kaina sudaro 80 procentų, o antrosiose varžytynėse – 60 procentų CPK 681 straipsnyje nustatyta tvarka nustatytos turto kainos (CPK 718 str., 722 str. 1 d.). Taigi, antstolis, laikydamasis teisės aktų nustatytų reikalavimų, pagrįstai nustatė pradinę parduodamo nekilnojamojo turto kainą – 360 000 Lt. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad nekilnojamasis turtas buvo parduotas didesne nei pradinė pardavimo kaina, t. y. už 370 800 Lt (v. b. l. 153 – 156). Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad varžytynėse parduotas nekilnojamasis turtas nėra parduotas iš esmės mažesne kaina, todėl antstolio veiksmai dėl turto vertės įkainojimo negali būti pripažinti neteisėtais.

Apeliantai atskirąjį skundą taip pat grindžia tuo argumentu, jog jie 2011-03-07 pateikė skundą dėl antstolio veiksmų, prašydami panaikinti 2011-01-04 antstolio patvarkymą dėl ekspertizės turto vertei nustatyti išvadų, pripažinti neteisėtais antstolio veiksmus – 2011-01-24 varžytynių pranešimą, kuriuo buvo nustatyta iš varžytynių parduodamo turto pradinė kaina – 360 000 Lt ir nustatyta varžytinių data – 2011-03-15 9.30 val bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones – vykdymo veiksmų sustabdymą, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl turto pardavimo iš varžytynių akto tvirtinimo turėjo pareigą sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėtas minėtas apeliantų skundas. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantų argumentais nesutinka ir juos vertina kritiškai.

Iš bylų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenų matyti, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme 2011-03-07 buvo gautas skolininkų skundas dėl antstolio veiksmų bei prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – vykdymo veiksmų sustabdymo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-03-07 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-607-235/2011 minėtą skolininkų skundą priimti atsisakė. Skolininkai dėl minėtos teismo nutarties pateikė atskirąjį skundą. Vilniaus apygardos teismo 2011-10-28 nutartimi skolininkų atskirasis skundas buvo atmestas, o pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista. Apeliantai klaidingai teigia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas turto pardavimo iš varžytynių akto patvirtinimo klausimą, turėjo pareigą sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol apeliacinės instancijos teismas išnagrinės apeliantų atskirąjį skundą, pateiktą dėl antstolio veiksmų, kurį pirmosios instancijos teismas priimti atsisakė. CPK 510 straipsnio 3 dalis numato, kad skundo dėl antstolio veiksmų padavimas pačių vykdymo veiksmų nesustabdo, tačiau teismas, jeigu pripažįsta tai esant reikalinga, vykdymo veiksmus turi teisę sustabdyti rašytinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad vykdymo veiksmai vykdomojoje byloje Nr. 0008/10/01531 nebuvo sustabdyti, o apeliantų paduotas skundas dėl antstolio veiksmų pats savaime nesudaro pagrindo stabdyti bylos dėl varžytynių akto tvirtinimo nagrinėjimą. Tuo labiau, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-03-07 nutartimi skolininkų skundą dėl antstolio veiksmų buvo atsisakyta priimti.

Kiti apeliantų atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl dėl jų atskirai apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Išieškotojo atstovas taip pat prašo priteisti 1 285,63 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurios susijusios su atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimu bei pridėjo tokias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato (padėjėjo) darbo bei laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“. Pagal Rekomendacijų 8.15. p. už atskirąjį skundą ar kitą dokumentą, kuriame rašytinio proceso metu pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 0,5 MMA, t. y. 400 Lt (800 Lt x 0,5). Taigi, maksimali ieškovui priteistina bylinėjimosi išlaidų suma šioje byloje sudaro 400 Lt. Teismas, atkreipia dėmesį į tai, kad išieškotojo atstovas nuo pat teisminio proceso pradžios dalyvavo rengiant procesinius dokumentus, todėl jam nereikėjo vėl iš naujo susipažinti su bylos medžiaga, apeliantų teikiamame atskirajame skunde nebuvo keliamos itin sudėtingos teisinės problemos, dėl kurių išieškotojo atstovo sąnaudos galėjo žymiai išaugti, todėl atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą bei į nustatytus rekomenduojamus priteisti bylinėjimosi išlaidų dydžius, išieškotojo atstovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme mažintinos iki 400 Lt (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 98 str. 2 d.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė vykdymo procesą reglamentuojančias procesinės teisės normas, apeliantų atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutartį, todėl atskirasis skundas atmestinas, o nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 p., teismas

nutarė:

I. Z. ir V. Z. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš I. Z. (duomenys neskelbtini) ir V. Z. (duomenys neskelbtini) po 200 litų bylinėjimosi išlaidų Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui (j. a. k. 112025592).

Teisėjas Virginijus Kairevičius