- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-28
- Bylos Nr.
- 1A-250-309/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-65263-2015-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Vidmantas Mylė
- Nukentėjusysis
- A. B.
- Kaltinamasis
- D. B.
- Advokatai
- Vida Povilaitienė
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės V. A. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Diržą, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta grąžinti teisėtam savininkui D. B..
D. B. kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumento paėmimas paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. B. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis 2015 m. lapkričio 27 d., apie 1.22 val., (duomenys neskelbtini), buitinio konflikto metu, ne mažiau kaip dešimt kartų sudavė diržu savo artimam šeimos nariui – tėvui A. B. į nugarą, tokiais veiksmais sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą.
Raseinių rajono apylinkės teismas, konstatavęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu D. B. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisino.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė V. A. prašo Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo pakeisti:
D. B. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir nuteisti jį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant nesilankyti (duomenys neskelbtini), ir būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.,
vadovaujantis BK 65 straipsniu, 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti sulaikyme išbūtą laiką nuo 2015 m. lapkričio 27 d. iki 2016 m. lapkričio 28 d.,
kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, dokumentų paėmimą, panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus,
vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuoti nusikaltimo įrankį – diržą, pavedant Šiaulių AVPK pareigūnams jį sunaikinti,
CD diską su pranešimo policijai įrašu palikti saugoti prie bylos.
Skunde nurodoma, kad, nors baudžiamojoje teisėje galioja nekaltumo prezumpcijos principas, tačiau kaltinamojo kaltės nepripažinimas ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu negali būti vertinamas kaip įrodymas, kad kaltinamasis nusikalstamos veikos nepadarė, nes tai – tik kaltinamojo pozicija. Byloje kaip įrodymų visuma turi būti vertinami tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai išvestiniai įrodymai.
Apeliantė atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis A. B. pirmą kartą buvo apklausiamas ne nusikaltimo padarymo dieną, o praėjus kelioms dienoms po nusikaltimo, t. y. jau būdamas blaivus ir realiai vertindamas situaciją, vadovaujantis BK 235 straipsniu būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. A. B. davė nuoseklius ir išsamius parodymus, nurodė, kad 2015 m. lapkričio 27 d. vakare jis namuose su draugu vartojo alkoholio. Draugui išėjus, jis užmigo hole. Pabudo naktį, nes išgirdo, kad tame pačiame hole D. kalbasi telefonu su savo mama, kuri buvo užsienyje. Jis pareikalavo, kad sūnus kalbėtų savo telefonu, tuomet sūnus įsižeidė ir išėjo į savo kambarį. Žmona jam sakė, kad jis sūnaus neįleidžia į namus ir sūnus dėl tos priežasties išdaužė rūsio lango stiklą. Tuo metu sugrįžo D. ir atsineštu savo kelnių diržu pradėjo jį mušti per nugarą, pataikė apie dešimt kartų. Jis diržą norėjo atimti, tačiau nepasiekė. Žmona pradėjo šaukti, kad skambins į policiją, tuomet sūnus išsigandęs nuėjo į savo kambarį ir užsibarikadavo. Manė, kad žmona iškvies policiją, nesulaukęs, pats paskambino į policiją ir pranešė. Atvažiavę policijos pareigūnai nustatė jam girtumą, o sūnui nenustatė, nes sūnus tai daryti atsisakė. Į medikus po sumušimo nesikreipė, nors nugarą ir skaudėjo. Policiją išsikvietė, nes galvojo, kad sūnus dar toliau smurtaus. Sūnus smurtauja ne pirmą kartą, bet jam atleido, nes jis yra jo sūnus, ir vis patikina, kad daugiau tėvo neskriaus. Žmona prašė nesiskųsti D. elgesiu, jam atleisti (34–36 b. l.). Vėliau apklaustas papildomai A. B. patvirtino prieš tai duotus parodymus, papildydamas, kad sūnus jo neatsiprašė (41–42 b. l.). Apklaustas dar kartą, A. B. vėlgi patvirtino savo pirminius parodymus, akistatoje su sūnumi dalyvauti atsisakė, paaiškindamas, kad nenori matyti sūnaus, nes šis jo atžvilgiu netinkamai pasielgė ir neatsiprašė (57–58 b. l.). Savo parodymus A. B. patvirtino ir parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu, nurodydamas vietas, kur jis gulėjo, kur buvo, kai sūnus jį mušė diržu, iš kur sūnus atsinešė diržą ir kitas aplinkybes, kurias nurodė tyrimo metu (45–54 b. l.). Nukentėjusiojo A. B. parodymus, duotus tyrimo metu, iš dalies patvirtino liudytojas R. J., nurodydamas, kad jie kartu su A. B. vartojo alkoholį, buvo atėjęs A. B. sūnus D., jis (R. J.) išėjo vėliau, iš A. B. sužinojo, kad sūnus išdaužė namų lango stiklą, jie buvo susiginčiję.
Be to, prokurorė atkreipia dėmesį, kad liudytojas A. J. nurodė, jog gavus pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje ir nuvykus į įvykio vietą, A. B. pasakojo, kad sūnus girtavo su draugais ūkiniame pastate, išdaužė rūsio langą ir įėjęs į namus diržu jį (A. B.) sumušė. Tėvas apibūdino diržą kaip standartinį, odinį ar dirbtinės odos. Įėjus į D. B. kambarį, jis miegojo, o diržas gulėjo šalia lovos ant grindų. Nukentėjusysis diržą atpažino, todėl abejonių dėl diržo nekilo. Tėvas nurodė, kad sūnus mušė jį diržu, rodė paraudimus. Jis paraudimus matė, tai nebuvo kraujosruvos, jie galėjo atsirasti nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis – suduodant per rūbus diržu. Jam nekilo abejonių dėl įvykio aplinkybių. Apeliantės vertinimu, šie liudytojo A. J. parodymai patvirtina nukentėjusiojo A. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Be to, nukentėjusiojo ir liudytojo A. J. parodymus patvirtina ir liudytojo, policijos pareigūno M. S. parodymai, kad nuvykus į įvykio vietą nukentėjusysis papasakojo, kad neįleistas į namus sūnus išdaužė langą, trenkė jam diržu į nugarą, daugiau į kairįjį šoną, jam parodžius tą vietą, matėsi paraudimas. Nukentėjusysis jiems parodė diržą, sakė, kad jam buvo sukeltas fizinis smurtas. Tai jie užfiksavo dokumentuose. Iš esmės tokias pat aplinkybes nurodė ir policijos pareigūnas A. U.. Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad A. B. gyvenamoji vieta yra adresu: (duomenys neskelbtini), ten rastas išdaužtas langas ir diržas (4–13 b. l.).
Šalies argumentai
Skunde taip pat pažymima, kad, nors teismas nuosprendyje nurodė, jog nukentėjusiojo A. B. parodymai vertintini kritiškai, tačiau nenurodė motyvų, kodėl juos taip vertina. Apeliantės teigimu, teismas, nurodydamas, kad iš pranešimo BPC matyti, jog A. B. tik nurodė, kad sūnus išdaužė lango stiklą, o paklausus, ar prieš jį smurtavo, tai paneigė, nevertino to, kad A. B. jau pirmos apklausos metu nurodė, kad žmona prašė nesiskųsti sūnaus elgesiu, jam atleisti. Užbaigus ikiteisminį tyrimą, buvo gautas A. B. pasirašytas, tačiau ne jo paties, o jo sutuoktinės surašytas prašymas nutraukti tyrimą, nes jis, neva dėl neblaivumo, galėjo anksčiau nurodytas aplinkybes įsivaizduoti, todėl prašo nesiremti jo parodymais – ankstesnius parodymus davė apimtas emocijų, sūnus prieš jį jokių tyčinių smurtinių veiksmų neatliko (177–178 b. l.). Taigi neatmetama, kad A. B. parodymus galėjo pakeisti įtakojamas sutuoktinės.
Pasak apeliantės, teismas nevertino ir to, kad A. B. nurodė, jog sūnus smurtauja ne pirmą kartą. Atkreipia dėmesį, kad iš D. B. teistumo pažymos matyti, jog jis (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės D. B. ir nukentėjusiajam A. B. susitaikius, o tai rodo, kad D. B. ir anksčiau yra smurtavęs tėvo atžvilgiu, taigi A. B. tikrai turėjo realų pagrindą bijoti sūnaus, o sūnus tikrai galėjo smurtauti tėvo atžvilgiu.
Šalies argumentai
Prokurorė taip pat nurodo, kad nepagrįsti teismo motyvai, jog kaltinamajam D. B. nebuvo sudaryta galimybė užduoti nukentėjusiajam klausimus ir tokiu būdu galimai buvo pažeidžiami Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio l ir 3 dalių reikalavimai. Pažymi, kad teisme nukentėjusysis dalyvavo, nors ir atsisakė duoti parodymus, tačiau nei kaltinamasis D. B., nei jo gynėja neišreiškė noro užduoti nukentėjusiajam klausimus.
Atkreipia dėmesį ir į tai, kad iš apžiūros protokolo matyti, jog tyrėja apžiūrėjo juodą diržą, apsiūtą rudais siūlais, o nurodė, kad apžiūros metu paimtas rudas diržas. Tačiau iš nuotraukų matyti, kad apžiūrėtas, kaip ir nurodyta, juodas diržas su rudais kraštais, tik rašant protokolą buvo padarytas rašymo apsirikimas. Nors teismas nurodė, kad jam kilo abejonių dėl diržo priklausomybės, tačiau matyti, kad tai teismo nesuklaidino – teismas nesprendžiu diržą grąžino savininkui D. B., t. y. dėl tyrėjos padaryto rašymo apsirikimo, diržo, kaip įrodymo, vertė nesumažėjo.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis, išteisintasis ir jo gynėja prašė prokuroro skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės V. A. apeliacinis skundas atmetamas.
BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, o šio straipsnio 4 dalyje – kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.
BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė ir tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui.
Pažymima, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), ir nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-283-746/2015, Nr. 2K-496-746/2015).
Taip pat pažymima, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį.
Iš išteisintojo D. B. parodymų matyti, kad jis ir ikiteisminio tyrimo metu, ir apklausiamas teisiamajame posėdyje nuosekliai teigė, jog 2015 m. lapkričio 27 d. naktį prieš savo tėvą A. B. nesmurtavo, nors su tėvu konfliktavo, tačiau jo nemušė (1 t., 77–78 b. l.; 2 t., 16–17 b. l.). Nors nukentėjusysis A. B., kaip teisingai nurodyta prokurorės apeliaciniame skunde, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2015 m. lapkričio 30 d. teigė, kad 2015 m. lapkričio 27 d. naktį sūnus D. B. sudavė jam diržu apie 10 kartų į nugarą (1 t., 34–36), o kitų apklausų metu nurodė tvirtinantis minėtus parodymus (1 t., 41–42, 57–58 b. l.), iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 45–54 b. l.), tačiau 2016 m. vasario 1 d. prašyme tyrėjai nukentėjusysis A. B. nurodė, kad sūnus D. B. prieš jį smurto nenaudojo, tai, kad sūnus jį mušė, jis galėjo įsivaizduoti ir teigti duodamas parodymus, juo labiau, kad jis parodymus davė apimtas emocijų (1 t., 177–178 b. l.). Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis A. B. atsisakė duoti parodymus ir nurodė, kad tai, kas parašyta prašyme tyrėjai, yra tiesa, paaiškino, kad jis, pabudintas iš miego dūžtančio lango stiklo garso, pasimetęs iškvietė policijos pareigūnus (2 t., 17 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakydamas į jam pateiktus klausimus, nukentėjusysis A. B. vėlgi tvirtino, kad 2015 m. lapkričio 27 d., apie 1.22 val., sūnus prieš jį smurto nenaudojo, policijos pareigūnams nurodyti, kad sūnus jį mušė, galėjo iš pykčio. Paaiškino, kad raudona dėmė ant jo nugaros galėjo atsirasti nuo nugulėjimo, nes jis gulėjo lovoje, ir pažymėjo, jog byloje nėra įrodymų, kad jis galėjo būti sumuštas.
Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą byloje surinktų duomenų, pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad remtis nukentėjusiojo A. B. parodymais, kurie, akivaizdu, yra nenuoseklūs, nėra pagrindo, o kitų įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų D. B. kaltę padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, byloje nėra. Nors netiesioginiai įrodymai, t. y. policijos pareigūnų A. J., M. S., A. U., A. M. parodymai (2 t., 17–18, 39–41 b. l.) patvirtina, kad A. B. jiems nurodė, jog sūnus D. B. jį sumušė diržu, tačiau atkreipiamas dėmesys, kad A. B. ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog sūnus jam sudavė diržu apie 10 smūgių, o policijos pareigūnas A. J. nurodė matęs A. B. nugaroje paraudimus (1 t., 157–158 b. l.), tačiau paraudimų kiekio nedetalizavo, liudytojai, policijos pareigūnai M. S. ir A. U. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad A. B. ant nugaros paraudimas buvo vienoje vietoje (1 t., 162–164, 167–169 b. l.), o teisiamajame posėdyje nurodė, kad A. B. parodžius nugarą, matėsi paraudimas, raudona dėmė (2 t., 40–42 b. l.). Iš policijos pareigūno M. S. tarnybinio pranešimo dėl smurto artimoje aplinkoje fakto matyti, kad jame užfiksuota viena kraujosruva A. B. nugaros srityje (1 t., 14–16 b. l.). Taigi nukentėjusiojo A. B. parodymai ir iš karto pagal gautą iškvietimą į pastarojo namus atvykusių policijos pareigūnų parodymai dėl A. B. sužalojimų nesutampa. Be to, bylos duomenimis, nei minėti liudytojai, nei jokie kiti asmenys įvykio nematė, jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusysis būtų buvęs sūnaus sumuštas diržu, byloje nėra. Pastebėtina ir tai, kad paskambinęs bendrajam pagalbos centrui A. B. nurodė tik tai, kad jo sūnus D. B. išdaužė rūsio langus, o kad sūnus jį būtų sumušęs, nenurodė, į jam pateiktus klausimus atsakė, kad greitoji medicinos pagalba jam nereikalinga, jis nesužeistas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas nukentėjusiojo parodymus vertino kritiškai dėl to, jog pastarojo parodymai nebuvo nuoseklūs – ikiteisminio tyrimo metu surašytame prašyme A. B. jau teigė, kad sūnus prieš jį smurto nenaudojo, tai, kad sūnus jį mušė, jis galėjo įsivaizduoti, o teisiamajame posėdyje patvirtino, kad tai, kas parašyta prašyme tyrėjai, yra tiesa, o netiesioginių bylos įrodymų kiti objektyvūs bylos duomenys nepatvirtina, taigi neteisi apeliantė teigdama, kad teismas nemotyvavo, kodėl nukentėjusiojo A. B. parodymus vertina kritiškai. Tai, kad nukentėjusysis A. B. parodymus galėjo pakeisti įtakojamas sutuoktinės, tėra tik prielaida, kurios taip pat nepatvirtina jokie bylos duomenys, todėl šis skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad D. B. Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės D. B. ir nukentėjusiajam A. B. susitaikius, pastarojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą taipogi nepatvirtina.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas teisingai nustatė, jog D. B. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymių, ir jam pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, jog D. B. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o apkaltinamasis nuosprendis, kaip jau minėta, prielaidomis negali būti grindžiamas – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti prokurorės apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės V. A. apeliacinį skundą.