- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-08
- Bylos Nr.
- Ik-2432-629/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01591-2010-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Atsakovas
- Valstybinio turizmo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio turizmo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos
- Pareiškėjas
- R. J.
- Advokatai
- Ričardas Varnas
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio turizmo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. J. skundus atsakovams Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio turizmo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, dėl įsakymų panaikinimo, neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja R. J. skundais (b. l. 1-6; 29-32, I t.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinio turizmo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. balandžio 29 d. įsakymą Nr. P-32 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ bei Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 18 d. įsakymą Nr. P-43 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ ir priteisti jai po 20 000 Lt dydžio neturtinę žalą už kiekvieną neteisėtai ir nepagrįstai paskirtą tarnybinę nuobaudą.
Dėl Departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. P-32 paaiškino, kad 2010 m. balandžio 14 d. jai buvo įteiktas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą, kuriame, be kita ko, nurodyta, jog dėl savo pasisakymų žiniasklaidai (2010 m. balandžio 7 d. laikraštyje „Lietuvos rytas“ straipsnyje „Velykų atostogas sužlugdė agentūros bėdos“ ir 2010 m. balandžio 8 d. laikraštyje „Respublika“ straipsnyje „Egiptietiška svajonė nuskendo Vilniuje“) pareiškėja įtariama pažeidusi valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojų veiklos etikos principus, Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles, Departamento vidaus tvarkos taisykles. Pažymėjo, kad, iš pranešimo apie tarnybinį nusižengimą aprašomosios dalies nėra aišku kokias teisės aktų nuostatas ir kokiais savo tariamai neteisėtais veiksmais jas pažeidė. Nurodė, kad dėl abstrakčiai ir neaiškiai suformuluoto kaltinimo, dėl konkrečių nuostatų, kurias ji pažeidė, nenurodymo, pareiškėja negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisės į gynybą, negalėjo tinkamai parengti paaiškinimo, kadangi nežinojo, kokiais pažeidimais ji kaltinama.
Dėl pirmojo teiginio „Nemokumas – pirmas žingsnis į bankrotą, o visi bankrotai būna netikėti. Paprastai iki paskutinės akimirkos visi tikisi, kad pavyks padėtį ištaisyti, bet nepavyksta“, išspausdinto 2010 m. balandžio 7 d. „Lietuvos ryto“ straipsnyje „Velykų atostogas sužlugdė agentūros bėdos“, kuris, tarnybinio patikrinimo išvadą surašiusios komisijos nuomone, pažeidė Departamento direktoriaus 2006 m. kovo 28 d. įsakymą Nr. V-15, pagal kurį visi informaciniai pranešimai spaudai turi būti suderinti, pareiškėja nurodė, kad tyrimą atlikusi komisija neišsiaiškino, ar straipsnyje minimas teiginys yra pasakytas būtent pareiškėjos, ar jis nėra paimtas iš konteksto, ar užrašęs tariamai pareiškėjos nurodytą teiginį žurnalistas turi stenogramą ar bet kokį kitokia forma padarytą įrašą. Pabrėžė, kad pranešime apie tarnybinį nusižengimą nėra fiksuoti jokie teiginiai, kuriais pareiškėja tariamai įvykdė tarnybinį nusižengimą, neaišku kuo minėtas teiginys yra neteisėtas ir / ar nepagrįstas, be to, jis turi būti vertintinas kaip nuomonė, o ne faktas. Pažymėjo, kad nėra aišku kokiu aspektu kaip tarnybinis nusižengimas vertinamas minėtas teiginys, ar jo turinio ar paties paskleidimo fakto. Tyrimo išvadoje analizuojamas paminėto teiginio turinys, jo santykis su tikrove, tačiau nurodyta imperatyvi įsakymo norma, kuriai teiginio turinys neturi reikšmės, o svarbus pats informacinio pranešimo spaudoje suderinimo faktas. Nurodė, jog minėtas teiginys negali būti vertinamas kaip informacinis pranešimas spaudai, kuriam yra keliamas iš anksto parengtos oficialios institucijos pozicijos reikalavimas. Paaiškino, kad tai buvo pokalbis telefonu, kuris vertintinas kaip komentaras, o ne informacinis pranešimas spaudai. Pažymėjo, kad teisės aktai nedraudžia valstybės tarnautojams atsakinėti į žurnalistų klausimus, ypač tuomet, kai nėra viešųjų ryšių specialistų. Darė išvadą, kad minėtas teiginys negali būti vertinamas kaip kenkiantis ar menkinantis Departamento reputaciją ar pažeidžiantis teisės aktų reikalavimus.
Dėl antrojo teiginio „O ką Jūs siūlote - kad Turizmo departamentas turėtų pasiųsti visus savo darbuotojus apsupti tos parduotuvės ir saugoti jos turto. Kokiai valstybės institucijai yra patikėtos tokios funkcijos? Mano telefonas nurodytas tik tiems turistams, kurie norėtų susigrąžinti už keliones sumokėtus pinigus pagal jų draudimą, kokį turėjo“ pareiškėja nurodė, kad analogiškai kaip ir dėl pirmojo teiginio, jos atžvilgiu surašius pranešimą apie tarnybinį nusižengimą, apie tokį tariamai ištartą teiginį nurodyta nebuvo, tuo užkertant kelią tinkamai jos teisių gynybai. Pažymėjo, kad komisija ją pripažino pažeidus Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5 ir 6 punktus, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 2.1, 2.2, 5.2, 6.5, 9.1-9.5, 9.8 punktus, kurie visi yra bendro pobūdžio ir nustato valstybės tarnautojo elgesio modelį santykiuose su trečiaisiais asmenimis, kuomet atliekamas asmenų aptarnavimas, inspektavimas, administracinės procedūros. Tuo tarpu pareiškėja kaltinama sumenkinusi ir pakenkusi Departamento reputacijai. Pažymėjo, kad iš skundžiamo įsakymo ir iš tarnybinio tyrimo išvados nėra aišku, ar pareiškėjos tariamo nusižengimo kvalifikavimo požymis yra teiginio turinys ar pats jo paskleidimo faktas. Darė išvadą, kad tyrimą atlikusi komisija nesiekė objektyviai išsiaiškinti, ar iš tiesų tokie teiginiai buvo pasakyti, ar jie nėra paimti iš pokalbio konteksto, ar tiksliai cituojamos mintys. Dėl tos priežasties, pats atliktas tyrimas, pareiškėjos manymu, yra neobjektyvus ir šališkas. Nurodė, kad būtina nustatyti tarnautojo kaltę dėl tariamai jos padaryto pažeidimo, tačiau išvadoje surašyti tik deklaratyvūs teiginiai, nevertinti pareiškėjos argumentai ir paaiškinimai, nesiekta išsiaiškinti ką ir kam ji konkrečiai buvo nurodžiusi telefonu, neaišku kodėl komisijos nariu buvo paskirtas T. B., kuris taip pat bendravo su žiniasklaida ir buvo cituojamas tame pačiame straipsnyje, nebuvo aiškintasi kur tuo metu, kai jos ieškojo žurnalistai, buvo už viešuosius ryšius atsakinga specialistė ir pan. Paaiškino, kad minėtas straipsnis susijęs su kelionių organizatoriaus UAB „Novus Orbis“ pasiskelbimu nemokiu, kas Lietuvos turizmo praktikoje tapo neeiliniu įvykiu pagal nukentėjusių turistų skaičių ir galimą jų patirtų nuostolių dydį. Nurodė, kad Departamente problemoms spręsti buvo palikti du žmonės, viešųjų ryšių specialistės darbo vietoje nebuvo, siekiant išvengti žurnalistų antplūdžio, direktorės pavaduotojas J. R. buvo išvykęs į komandiruotę. Paaiškino, kad du žmonės dvi savaites nuo 8 iki 17 val. dirbo itin ekstremaliomis sąlygomis, tačiau negavo iš vartotojų nei vieno skundo ar pastabų dėl pareiškėjos netinkamų ar nepagrįstų veiksmų. Darė išvadą, kad teigti, kaip nurodyta tyrimo išvadoje, jog pareiškėja pažeidė žmogaus teises ar negerbė žmonių, nėra teisinio pagrindo. Dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėja nurodė, kad dėl nepagrįsto tarnybinės nuobaudos paskyrimo ji patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 20 000 Lt. Pažymėjo, kad dėl neteisėto drausminės nuobaudos paskyrimo, buvo sugriauta jos dvasinė pusiausvyra, kadangi ji buvo pažeminta, patyrė stresą, prarado pasitikėjimą savimi, patiria nestabilumo darbo santykiuose jausmą.
Dėl Departamento 2010 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. P-43 paaiškino, kad 2010 m. balandžio 20 d. jai buvo įteiktas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą, kuriame, be kita ko, nurodyta, jog pasitarimo metu, pareiškėja pranešimu informavo atsakovo administraciją, jog kai kurie kelionių organizatoriai jau kurį laiką neturi galiojančio laidavimo draudimo. Pareiškėjos teigimu, ji yra kaltinama tuo, jog, pranešdama atsakovo administracijai apie esančias problemas, buvo pripažinta kalta dėl tokio informavimo. Nurodė, kad nors pareiškėjos atžvilgiu Pranešime nustatytas konkretus kaltinimas, surašant 2010 m. gegužės 11 d. tarnybinio patikrinimo išvadą nurodytas papildomas kaltinimas - tai, jog pareiškėja, vykdydama kontrolę, tinkamai neatliko savo pareigų, viršijo savo įgaliojimus kelionių organizatoriui UAB „Novaturas“ taikydama skirtingus reikalavimus laidavimo draudimo dydžiui. Darė išvadą, kad tokiais veiksmais atlikusi tyrimą komisija pažeidė pareiškėjos teisę į gynybą. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A2-473/2007, kurioje konstatuota, kad tarnybinė išvada turi būti surašoma ir tarnybinė nuobauda gali būti skiriama tik už tą tarnybinį nusižengimą, apie kurio padarymą nustatyta tvarka panešta nusižengimo padarymu įtariamam valstybės tarnautojui. Atkreipė dėmesį, kad 2010 m. gegužės 11 d. jai buvo įteiktas pranešimas apie naujai paaiškėjusias aplinkybes, kurio aprašomojoje dalyje nurodyta, jog tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija, atlikdama tyrimą dėl jos galimo pareigų neatlikimo dėl kelionių organizatorių, organizuojančių keliones į užsienį, prievolių įvykdymo tinkamos kontrolės nevykdymo, nustatė, kad UAB „Novaturas“ pateikti laidavimo draudimai laikotarpyje nuo 2009 m. balandžio 10 d. neatitiko Turizmo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2 punkto reikalavimų. Pareiškėjai neaišku, kokių pareigų ji neatliko. Atkreipė dėmesį, kad ta pati komisija Tyrimo išvados aprašomojoje dalyje konstatavo, jog kelionės organizatorius UAB ,,Novaturas“ privalomuoju prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimu buvo apsidraudęs. Pažymėjo, kad, jei ji ir būtų neatlikusi atitinkamų pareigų, pareiškėjos atžvilgiu turėjo būti surašytas Vyriausybės 2002 m. gegužės 25 d. nutarime Nr. 977 nustatytos formos Pranešimas apie tarnybinį nusižengimą, o ne laisvos formos ir neaiškios paskirties pranešimas apie naujai paaiškėjusias aplinkybes. Pareiškėjos teigimu, iš Tyrimo išvados matyti, jog tyrimas pradėtas dėl pareiškėjos tariamai neatliktų pareigų, kiek tai susiję su kelionių organizatorių turizmo veiklos vykdymu neturint privalomojo draudimo, o naujai paaiškėjusios aplinkybės apibūdinamos kaip pareigų viršijimas kelionių organizatoriui UAB „Novaturas“ taikant skirtingus reikalavimus laidavimo draudimo dydžiui. Darė išvadą, kad buvo ne tik netinkamai informuota apie jos tariamus pažeidimus, bet ir suklaidinta, nurodant tariamas naujai paaiškėjusias aplinkybes, pažeidžiant jos teisę į gynybą. Pareiškėjos manymu, kaltinimo ribos turi būti tokios, kokios suformuotos 2010 m. balandžio 20 d. pranešime apie tarnybinį nusižengimą.
Dėl nusižengimo, jog kai kurie kelionių organizatoriai, organizuojantys keliones į užsienį, neturi galiojančio laidavimo draudimo, paaiškino, kad 2010 m. balandžio 19 d. Departamente vykusio pasitarimo metu, kuriame dalyvavo N. K., J. R., G. I., T. B., V. V. ir pareiškėja, ji iškėlė problemą dėl įmonių - kelionių organizatorių, kurios veikia neturėdamos draudimo poliso ar pasibaigus jų galiojimo terminams. Nurodė, kad iki tol ši problema buvo sprendžiama tiesiogiai bendraujant su kelionių organizatoriais, primenant apie pareigą draustis ar tęsti draudimo polisus. Pažymėjo, kad Departamento vadovybės pozicija šiuo klausimu visuomet buvo tokia, jog negalima nedelsiant panaikinti kelionių organizatorių licencijų, nes tai suponuotų daug didesnių problemų kilimą – vartotojų sumokėtų už keliones pinigų negrąžinimą, turistų parvežimą iš užsienio ir pan. Teigė, kad buvo faktiškai vienintelė darbuotoja, kuri reguliariai šį klausimą keldavo, siūlydama ieškoti galimų problemos sprendimų būdų. Pareiškėjos nuomone, tik dėl tos priežasties, jog analizuojamu laikotarpiu nemokiu pasiskelbė kelionių organizatorius UAB „Novus Orbis“ bei siekiant imituoti atliekamą darbą, licencijos buvo panaikintos tyrimo išvadoje nurodytiems kelionių organizatoriams. Atkreipė dėmesį, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tarnybinės nuobaudos negali būti skiriamos, kuomet konkrečiame padalinyje yra didelis darbo krūvis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A6-822/2006). Paaiškino, kad Informacijos, analizės ir kontrolės skyriui tenka itin didelis darbo krūvis, ypač prieš turistinio sezono pradžią, kadangi didžiausiam skaičiui kelionių organizatorių ir kelionių agentūrų tokiu metu baigiasi pažymėjimų galiojimai, sulaukiama daugiau skundų, tenka dirbti ženkliai daugiau su teisės aktais dėl būsimų Turizmo įstatymo pakeitimų, įgyvendinant Paslaugų direktyvą. Būtent šiuo laikotarpiu apie nemokumą paskelbė kelionių organizatorius UAB „Novus orbis“, turistai masiškai kreipėsi į Departamentą. Pažymėjo, jog jokios paramos nesulaukė iš Departamento vadovybės bei kitų darbuotojų, padėjo tik praktikantai, tuo metu atlikę praktiką Departamente.
Dėl nusižengimo, kai viršijant įgaliojimus kelionių organizatoriui UAB „Novaturas“ taikyti skirtingi reikalavimai laidavimo draudimo dydžiui, nurodė, kad šis pažeidimas nebuvo suformuotas 2010 m. balandžio 20 d. pranešime apie tarnybinį nusižengimą, todėl neturėtų būti vertinamas. Sistemiškai vertino Turizmo įstatymo 7 straipsnio 2, 3 dalyse įtvirtintas nuostatas ir Kelionės organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756, 31 punktą, kuriame nustatyta, jog laidavimo draudimo sutartis sudaroma ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui. Darė išvadą, kad ji gali būti sudaroma ir trumpesniems laikotarpiams, pavyzdžiui vienam mėnesiui ar ketvirčiui, tačiau neviršijant vienerių metų. Kadangi draudimo sumą sudaro 5 procentai nuo kelionės organizatoriaus metinių įplaukų dydžio, skaičiuojant pagal praėjusius metus, tuo atveju, kai draudimo terminas yra lygus vieneriems metams, draudžiantis trumpesniam terminui, draudimo suma yra skaičiuojama proporcingai nuo draudimo laikotarpio. Paaiškino, kad UAB „Novaturas“ laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 11 d. iki 2009 m. gegužės 10 d. draudėsi mėnesiui, nuo 2009 m. gruodžio 13 d. iki 2010 m. kovo 13 d. draudėsi metų ketvirčiui, todėl proporcingai šiam laikotarpiui buvo skaičiuojama ir draudimo suma. Pabrėžė proporcingumo principo ir pareigos motyvuoti administracinius sprendimus principo svarbą ir nurodė, kad jai neaiškios ir nežinomos aplinkybės, kodėl proporcingas draudimas nėra galimas. Šiuo atveju sumažinus draudimo sumą proporcingai draudžiamam laikotarpiui, turistų teisės, priešingai nei teigiama tyrimo išvadoje, yra užtikrintos, kadangi išvežamų turistų skaičius ir galima draudimo išmoka per atitinkamą laikotarpį (vieną mėnesį, ketvirtį ir t. t.) taip pat proporcingai sumažėtų. Paaiškino, kad pagal draudimo sutartį apdraudžiama kiekviena kelionė, kuri įsigyjama tuo metu, kai galioja draudimo sutartis. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-620/2007 ir nurodė, kad apie tai, jog pareiškėjos tariamai įvykdytas nusižengimas yra šiurkštus, užsimenama tik rezoliucinėje dalyje, o motyvuojamojoje išvados dalyje apie šiurkštų pažeidimą nėra kalbama. Teigė, kad iš tyrimo išvados nėra aišku, kodėl pažeidimas traktuojamas kaip šiurkštus, kur jos veikoje tyrimą atlikęs subjektas įžvelgia elgesį, diskredituojantį valstybės tarnybą, žeminantį žmogaus orumą ar žmonių konstitucines teises. Pažymėjo, kad nėra įrodinėjamas nusižengimo valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo etikos principams būtinasis požymis – šiurkštumas, o be šių būtinųjų požymių analizės, be įrodyto santykio tarp paprasto ir šiurkštaus pažeidimo, asmens veikos kvalifikavimas, kaip šiurkštaus pažeidimo, teisiškai yra negalimas. Nurodė, kad, sprendžiant klausimą dėl tarnybinio nusižengimo fakto nustatymo, būtina nustatyti tarnautojo kaltę dėl tariamai padaryto nusižengimo. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. liepos 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A4-675/2004 ir paaiškino, kad tyrimo išvadoje surašyti tik deklaratyvūs teiginiai, absoliučiai nevertinti pareiškėjos argumentai ir paaiškinimai, nenurodytos priežastys, kodėl jos veiksmai kvalifikuoti kaip šiurkštūs pažeidimai, todėl paskirta tarnybinė nuobauda yra neteisėta ir nepagrįsta.
Teigė, kad dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo patyrė ir neturtinę žalą, kurią įvertino 20 000 Lt. Dėl neteisėto drausminės nuobaudos paskyrimo buvo sugriauta pareiškėjos dvasinė pusiausvyra, kadangi ji buvo pažeminta, patyrė stresą, prarado pasitikėjimą savimi, patiria nestabilumo darbo santykiuose jausmą, patyrė stiprių dvasinių išgyvenimų, sukrėtimų, buvo pažeminta prieš kitus darbuotojus, buvo sugadinta reputacija prieš kitus skyriaus darbuotojus, pareiškėjos pavaldinius.
II.
Atsakovas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos atsiliepimu į skundus (b. l. 46-55, I t.) prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Trečiuoju suinteresuotu asmeniu prašė įtraukti Lietuvos Respublikos ūkio ministeriją, nes ji yra Departamento asignavimų valdytoja.
Dėl Departamento 2010 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. P-32 panaikinimo pažymėjo, kad pranešime apie tarnybinį nusižengimą nurodoma, jog įtarimai pateikti dėl konkrečiuose laikraščiuose nurodytuose straipsniuose pateiktų komentarų, kurie pažeidė nurodytų teisės aktų reikalavimus. Teigė, kad 2010 m. balandžio 7 d. laikraštyje „Lietuvos rytas“ straipsnyje „Velykų atostogas sužlugdė agentūros bėdos“ yra tik vienas pacituotas R. J. teiginys, kuris išskirtas kabutėmis, todėl pareiškėjai pateikus pranešimą su nuoroda į šį straipsnį (kartu buvo pateiktos ir straipsnių kopijos), atsakovo manymu, jai turėjo būti akivaizdu ir aišku, kad šiame straipsnyje tik dėl šio vienintelio komentaro yra reiškiamas įtarimas. 2010 m. balandžio 8 d. laikraštyje „Respublika“ straipsnyje „Egiptietiška svajonė nuskendo Vilniuje“ pateiktas komentaras taip pat yra vienintelis teiginys, kuris akivaizdžiai nesiderina su valstybės tarnautojų veiklos etikos principais, Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis, Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos vidaus tvarkos taisyklėmis. Pažymėjo, kad pareiškėjai dėl viešų pasisakymų ne kartą buvo teiktos pastabos, o 2007 m. rugpjūčio 10 d. dėl pasisakymų jau buvo skirta tarnybinė nuobauda. Teigė, kad pareiškėjai, žinant kaip reikia atstovauti Departamentą ir kaip reikia bendrauti su asmenimis, kokio pobūdžio pasisakymų vengti, turėjo būti akivaizdu ir aišku, kad būtent toks pasisakymas yra tyrimo objektas.
Dėl R. J. pirmojo teiginio „Nemokumas – pirmas žingsnis į bankrotą. O visi bankrotai būna netikėti. Paprastai iki paskutinės akimirkos visi tikisi, kad pavyks padėtį ištaisyti, bet nepavyksta“ siūlymo vertinti jį kaip nuomonę, o ne konstatuotą oficialią informaciją, atsakovas nesutiko ir pabrėžė, kad R. J., komentuodama situaciją, ėjo valstybės tarnautojo pareigas ir atstovavo Departamentą, taip pat komentuodama nenurodė, kad tai yra tik jos asmeninė nuomonė, o ne oficiali Departamento informacija. Pažymėjo, kad paaiškinime pareiškėja taip pat nenurodė, kad tai buvo išsakyta tik jos asmeninė nuomonė. Pabrėžė, kad informacija turi būti pateikiama remiantis oficialiais duomenimis, o ne prielaidomis. Paaiškino, kad Departamentas neturi oficialių duomenų, ar visi bankrotai būna netikėti, kiek įmonių, atsidūrusių prie bankroto ribos, bankrutavo ir ar visos įmonės (100 procentų) atsidūrusių prie bankroto ar tapusios nemokiomis – bankrutuoja. Darė išvadą, kad valstybės tarnautojai reikėjo susilaikyti nuo šių teiginių, kurie gali iššaukti nepagrįstą visuomenės nepasitikėjimą veikiančiomis įmonėmis (kelionės organizatoriais).
Dėl antrojo teiginio „O ką jūs siūlote - kad Departamentas turėtų pasiųsti visus savo darbuotojus apsupti tos parduotuvės ir saugoti jos turto? Kokiai valstybės institucijai yra patikėtos tokios funkcijos? Mano telefonas nurodytas tik tiems turistams, kurie norėtų susigrąžinti už keliones sumokėtus pinigus pagal jų draudimą, kokį turėjo“, atsakovo nuomone, tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodomi teisės aktai ir argumentai dėl šio teiginio turinio, pažymėta, kokie reikalavimai taikomi bendraujant su asmenimis atstovaujant Departamentą.
Dėl Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. P-43 panaikinimo argumentų, nurodytų pareiškėjos skunde, atsakovas nesutiko ir pažymėjo, kad nemano, jog dėl įtarimų pareigų neatlikimu kelionės organizatoriaus „UAB Novaturas“ atžvilgiu turėjo būti atliekamas atskiras tyrimas. Teigė, kad visas tarnybinis patikrinimas yra tiesiogiai susijęs su visų kelionės organizatorių laidavimo draudimo kontrole ir R. J. pareigų atlikimu. Pabrėžė, kad, priešingai nei teigia pareiškėja, siekiant užtikrinti jos teisę į gynybą ir gauti paaiškinimą, jai buvo įteiktas kitas pranešimas bei nustatytas terminas pateikti paaiškinimą dėl tinkamo kontrolės funkcijų neatlikimo (nevykdymo) UAB „Novaturas“ atžvilgiu. Tarnybinio patikrinimo metu nustačius, kad UAB „Novaturas“ atžvilgiu, skirtingai nei kitų kelionių organizatorių atveju, tinkamos kontrolės nevykdymas yra tęstinis (nuo 2009 m. balandžio 11 d.), R. J. buvo įteiktas kitas pranešimas, atitinkantis visus turinio reikalavimus, taip siekiant gauti kuo išsamesnį R. J. paaiškinimą bei įvertinti, ar nėra galimų korupcijos pasireiškimo požymių. Atkreipė dėmesį, kad paaiškinime į pranešimą pareiškėja neturėjo pretenzijų dėl teisių į gynybą suvaržymo. Nurodė, kad R. J. neturi įgaliojimų skirtingai vertinti kelionių organizatorių vėlavimo vykdyti teisės aktus, kaip šiuo konkrečiu atveju, nustatyti skirtingus terminus pateikti teisės aktų nustatytos sumos galiojantį laidavimo draudimą. Teigė, kad turizmo sritį reglamentuojantys teisės aktai nenustato atskirų atvejų, kai galima reikalauti kitos nei teisės aktai reikalauja laidavimo draudimo sumos. Taip pat nėra numatyta išimčių, kada laidavimo draudimas gali būti nepateiktas ar pateiktas skirtingais terminais. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą dėl konstitucinio teisinės valstybės principo, konstitucinio visų asmenų lygybės principo taikymo. Pažymėjo, kad Turizmo įstatymo 7 straipsnio nuostatos, nustatančios privalomą laidavimo draudimą, kaip privalomą kelionės organizatoriaus veiklos sąlygą, įgyvendina 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų 7 straipsnį bei taip užtikrina vartotojų apsaugą ir tarptautinių įsipareigojimų įgyvendinimą. Nurodė, kad teisės aktai nenustato atvejų ar išimčių dėl Pažymėjimo išdavimo tvarkos 16.5 punkto netaikymo, todėl vadovaujantis šiuo punktu pareiškėja turėjo nedelsiant informuoti Departamento direktorių ir Departamento pavaduotoją apie pasibaigusius kelionių organizatorių laidavimo draudimus ir pateikti Departamento direktoriui įsakymo projektą dėl šių kelionių organizatorių pažymėjimų panaikinimo. Pažymėjo, kad pareiškėja nei raštu, nei žodžiu pasiūlymų dėl kelionės organizatorių laidavimo draudimų kontrolės stiprinimo, griežtinimo ar panašaus tobulinimo Departamento direktorei ir direktorės pavaduotojui iki šio tarnybinio patikrinimo neteikė.
Tvirtino, kad pareiškėja teisingai nurodė, jog kelionės organizatorių, kurių buvo pasibaigęs laidavimo draudimų galiojimas, pažymėjimai buvo panaikinti. Tačiau atkreipė dėmesį, kad jie buvo panaikinti Departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 28 įsakymu Nr. V-66 tik tada, kai R. J. tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyti šie pažeidimai bei apie šiuos pažeidimus buvo informuota Departamento vadovybė. Atsakovas sutiko, kad darbo krūvis nuo 2010 m. balandžio 6 d. padidėjo, tačiau nesutiko, kad jis padidėjo taip, jog būtų buvę negalima tinkamai atlikti pareigų. Pažymėjo, kad UAB Esperanto turizmo centro „Bonvoje“ ir UAB „Santika“ kelionės organizatorių laidavimo draudimų galiojimai pasibaigė dar iki padidėjusio darbo krūvio dėl UAB „Novus Orbis“ nemokumo, nes darbo krūvis padidėjo tik nuo 2010 m. balandžio 6 d. Teigė, kad Departamento vadovybė nebuvo informuota apie nevykdomą kelionės organizatorių kontrolę. Paaiškino, kad kelionės organizatorių kontrolė yra viena pagrindinių ir svarbiausių (prioritetinių) funkcijų, kurią vykdant užtikrinami tarptautiniai įsipareigojimai ir vartotojų (turistų) teisių apsauga.
Dėl nusižengimo, kai viršijant įgaliojimus kelionių organizatoriui UAB „Novaturas“ buvo taikomi skirtingi reikalavimai laidavimo draudimo dydžiui, nurodė, kad nei Turizmo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2 punkte, nei kituose teisės aktuose nenustatyta jokių išimčių, kad ši suma gali būti mažinama atsižvelgiant į laidavimo draudimo galiojimo laikotarpį ar kitus kriterijus. Nurodė, kad Turizmo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2 punkto normos yra imperatyvios ir turi būti taikomos visiems kelionių organizatoriams, organizuojantiems keliones į užsienį, vienodai. Pažymėjo, kad vienašalis R. J. sprendimas iš UAB „Novaturas“ priimti laidavimo draudimus žymiai mažesnei sumai nei reikalauja teisės aktai ir apie tai neinformavimas (slėpimas) nuo vadovybės ir pareigų nevykdymas siekiant užtikrinti laidavimo draudimo tinkamą kontrolę yra ne tik teisės aktų pažeidimas ir kompetencijos viršijimas, bet ir sunkus vartotojų teisių apsaugos pažeidimas. Pabrėžė, kad tarnybinio patikrinimo metu nustačius UAB „Novaturas“ laidavimo draudimo neatitikimą Departamentas pareikalavo iš UAB „Novaturas“ padidinti laidavimo draudimo sumą iki 5 procentų nuo kelionės organizatoriaus metinių įplaukų dydžio. UAB „Novaturas“ padidino laidavimo draudimo sumą, tuo pačiu patvirtindamas anksčiau turėto laidavimo draudimo sumos neatitikimą teisės aktams.
Kadangi pareiškėja neužtikrino UAB „Bonvoje“, UAB „Santika“, UAB „Kropai“, UAB „Merkurijaus turizmas“, UAB „101 Turas“, UAB „700LT“, UAB „Vilnius travel service“, UAB „Eurotravel LT“, VŠĮ „Gero laiko zona“, UAB „Minituras“, UAB „Eura“ kontrolės, pareiškėjai administracinė nuobauda – griežtas papeikimas – atsakovo manymu, buvo skirta pagrįstai. Teigė, kad R. J. reikalaujama atlyginti neturtinė žala yra nepagrįsta.
III.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, Departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. P-32 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ ir Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 18 d. įsakymą Nr. P-43 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ panaikino, kitas pareiškėjos skundų dalis atmetė. Priteisė pareiškėjos naudai 500 Lt bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo.
Teismas pažymėjo, kad, nors Valstybės tarnybos įstatyme ir Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintose Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nėra konkrečios normos, reglamentuojančios tyrimo eigą, tačiau teisės normų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą apie tokių reikalavimų tarnybiniam tyrimui įtvirtinimą (Valstybės tarnybos įstatymo 29–30 str., Taisyklių 3-10 p.). Atsižvelgęs į tai, kad įsakymas skirti nuobaudą gali būti skundžiamas teismui, o teismas, nagrinėdamas tokią bylą, privalo ištirti ir įvertinti ne tik valstybės tarnautojo, kuriam skirta ši nuobauda, veiką, bet ir darbdavio ir jo įgaliotų tirti pažeidimą asmenų veiksmus dėl teisės normų, reglamentuojančių nuobaudos skyrimo procedūrą, tinkamo taikymo, teismas darė išvadą, kad visi įstatymo nustatyti reikalavimai, į kuriuos darbdavys skirdamas nuobaudą privalo atsižvelgti, privalo būti įvykdyti administraciniame akte dėl nuobaudos skyrimo.
Nurodė Taisyklių 7 punktą, pažymėjo, kad šios teisės normos yra imperatyvios, jokių alternatyvų nenumato ir įstaigos vadovui bei tiriantiems nusižengimą asmenims - privalomos. Atkreipė dėmesį, kad 2010 m. balandžio 7 d. laikraštyje „Lietuvos rytas“ straipsnyje „Velykų atostogas sužlugdė agentūros bėdos“ yra pacituotas tik vienas R. J. pasisakymas, tuo tarpu 2010 m. balandžio 8 d. laikraštyje „Respublika“ straipsnyje „Egiptietiška svajonė nuskendo Vilniuje“ buvo cituojamas visas interviu su R. J.. Nurodė Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles, patvirtintas Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, Departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. V-41 patvirtintas Departamento vidaus tvarkos taisykles ir sutiko su pareiškėjos argumentais, kad iš pranešimo apie tarnybinį nusižengimą nėra aišku kokias konkrečiai teisės aktų nuostatas ir kokiais savo tariamai neteisėtais veiksmais pareiškėja pažeidė.
Nurodė Taisyklių 8 punktą, nustatė, kad pareiškėja paaiškinimą dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo pateikė 2010 m. balandžio 20 d., ir darė išvadą, kad rašytinis paaiškinimas buvo pateiktas Taisyklėse nurodytu terminu. Teismo vertinimu, paaiškinimas parašytas netinkamu tokio pobūdžio dokumentams stiliumi, tačiau šią aplinkybę vertino tik kaip charakterizuojančią pareiškėją.
Nurodė Taisyklių 10 punktą, nustatė, kad komisija 2010 m. balandžio 28 d. priėmė išvadą, kurioje nurodoma, jog komisija taip pat tyrė aplinkybes, kad pareiškėja, galbūt netinkamai reprezentuodama instituciją, pakenkė ir sumenkino Departamento reputaciją. Atkreipė dėmesį, jog tokios aplinkybės nebuvo nurodytos 2010 m. balandžio 14 d. pareiškėjai įteiktame pranešime apie tarnybinį nusižengimą.
Nurodė, kad Valstybės tarnybos įstatymas tiesiogiai nenustato apribojimų valstybės tarnautojo teisei laisvai reikšti savo mintis ir nuomonę, kuri nesutampa su aukštesnių pagal pavaldumą institucijų nuomone, tačiau jame įtvirtinti lojalumo, padorumo, pavyzdingumo principai galėtų riboti valstybės tarnautojo laisves – reikšti savo įsitikinimus ir kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, t. y. valstybės tarnautojas, reikšdamas savo įsitikinimus ir kritikuodamas valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, turi nepažeisti minėtų principų. Pažymėjo, kad pagal teisės normų reikalavimus turi būti atliktas išsamus tarnybinio nusižengimo tyrimas, o jo išvada – motyvuota, joje nepakanka tik formaliai įvardinti nusižengimą ir konstatuoti, kad jį padarė konkretus valstybės tarnautojas, būtina tokį nusižengimą pagrįsti įrodymais, nurodant jo padarymo aplinkybes ir priežastis, dėl nusižengimo atsiradusias pasekmes, tarnautojo kaltę ir kitas reikšmingas Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje ir Taisyklių 10 punkte nurodytas aplinkybes. Pabrėžė, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipnsio 12 punktą valstybės tarnautojo kaltė yra būtinas tarnybinio nusižengimo elementas. Pažymėjo, kad iš tarnybinio patikrinimo išvados turinio matyti, jog nusižengimo padarymo aplinkybės ir priežastys, nurodytos R. J. 2010 m. balandžio 20 d. paaiškinime nebuvo tirtos. Teismo vertinimu, nenustačius nusižengimo padarymo aplinkybių bei priežasčių, negalima nustatyti ir valstybės tarnautojo kaltės. Pažymėjo, kad tarnybinio tyrimo metu privaloma apibrėžti nusižengimų padarymo ir paaiškėjimo terminus, konstatuojant nusižengimo pobūdį (vienkartinis, tęstinis), nes terminų skirti nuobaudą pažeidimas daro nuobaudą neteisėta. Atkreipė dėmesį, kad tarnybinio patikrinimo išvados tik įžanginėje dalyje yra nurodoma galima pažeidimo padarymo data, tuo tarpu nei motyvuojančioje, nei rezoliucinėje dalyse nėra apibrėžiami nusižengimo padarymo ir paaiškėjimo terminai, nėra nurodomas nusižengimo pobūdis (vienkartinis, tęstinis). Teismo vertinimu, tarnybinio patikrinimo išvadoje pateiktas teiginys, kad „<...> parodė... tarnautojo nekompetenciją“ yra nekonkretus, o nurodoma padaryta žala – neįrodyta. Šių aplinkybių nenurodymas tarnybinio nusižengimo tyrimo akte, teismo nuomone, įrodo šio akto ydingumą, nes nėra aiškios kaltinimo dėl tarnybinio nusižengimo ribos ir apimtis, nusižengimo padarymo aplinkybės. Darė išvadą, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas iš esmės neatliktas, išvada nemotyvuota, nusižengimas nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, pareiškėjos kaltė dėl išvadoje konstatuotų nusižengimų neįrodyta, ir tarnybinė nuobauda – pastaba – paskirta neteisėtai ir nepagrįstai.
Konstatavo, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas dėl R. J. žodžiu pateiktos informacijos, jog kai kurie kelionių organizatoriai, organizuojantys keliones į užsienio valstybes, neturi galiojančio laidavimo draudimo, pradėtas Departamento direktorės pavedimu – įpareigojimu – pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą, ir tas įpareigojimas (komisijos sudarymas) buvo duotas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas gavus informaciją apie valstybės tarnautojo galimai padarytą tarnybinį nusižengimą. Nustatė, kad buvo laikytasi Taisyklių 7 punkto reikalavimų per 3 darbo dienas nuo komisijos tarnybiniam nusižengimui tirti sudarymo dienos surašyti pranešimą apie tarnybinį nusižengimą pagal šios tvarkos priedą, taip informuojant valstybės tarnautoją, įtariamą padarius tarnybinį nusižengimą, kad pradėtas šio tarnybinio nusižengimo tyrimas, ir kartu pateikti nurodytam valstybės tarnautojui turimą informaciją apie tarnybinį nusižengimą.
Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog 2010 m. balandžio 20 d. komisija, atlikdama tyrimą dėl pareiškėjos galimo pareigų neatlikimo dėl kelionių organizatorių, organizuojančių keliones į užsienį, prievolių įvykdymo tinkamos kontrolės nevykdymo, Departamento direktorės taip pat buvo įgaliota tirti aplinkybes dėl galimai pareiškėjos R. J. netinkamo pareigų atlikimo, nes UAB „Novaturas“ pateikti laidavimo draudimai laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 10 d. neatitiko Turizmo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2 punkto reikalavimų ir tokiais pareiškėjos veiksmais buvo padarytas tarnybinis nusižengimas. Pabrėžė, kad nei tarnybinį tyrimą atliekančiam vienasmeniškai už įstaigos personalo tvarkymą atsakingam asmeniui, nei kolegialiam organui – komisijai – nesuteikta teisė pradėti tyrimą savarankiškai, tam jie turi turėti oficialų įstaigos vadovo pavedimą – įpareigojimą – pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą, ir tas įpareigojimas (komisijos sudarymas) turi būti duodamas ne vėliau kaip per 3 dienas, gavus informaciją apie valstybės tarnautojo galimai padarytą tarnybinį nusižengimą. Teismo vertinimu, paaiškėjus aplinkybėms, kad kelionių organizatoriaus UAB „Novaturas“ pateikti laidavimo draudimai laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 10 d. neatitiko Turizmo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2 punkto reikalavimų ir galimai R. J. veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo požymių, 2010 m. balandžio 20 d. komisija tokią informaciją turėjo pateikti įstaigos vadovui, nes tik jam suteikta teisė nuspręsti ar pavesti jau sudarytai komisijai ar sudaryti naują komisiją dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo tyrimo pradėjimo. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2010 ir pažymėjo, kad 2010 m. balandžio 20 d. komisija, atlikusi tyrimą dėl tarnybinio nusižengimo, kurio nebuvo įgaliota tirti, 2010 m. gegužės 11 d. priėmė išvadą, kurioje išanalizavo pareiškėjos veikimą ar neveikimą dėl abiejų anksčiau nurodytų galimų tarnybinių nusižengimų, pastaruosius pripažino vienu tarnybiniu nusižengimu, kaltės formą išskaidė kiekvienai pažeidimo daliai atskirai, nurodė, kad vienas pažeidimas yra tęstinis ir truko nuo 2009 m. balandžio 11 d., o dėl kito padarymo laiko iš viso nepasisakė. Pabrėžė, kad iš 2010 m. gegužės 11 d. Tarnybinio patikrinimo išvados nėra aišku, kodėl komisija galimai du tarnybinius nusižengimus kvalifikavo kaip vieną, nors akivaizdu, kad buvo du savarankiški tyrimo objektai, galimų pažeidimų sudėtis taip pat skiriasi.
Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-391/2009 ir konstatavo, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas iš esmės atliktas netinkamai, nes tyrimą dėl vieno galimo tarnybinio nusižengimo atliko tam neįgaliotas subjektas, pastarojo priimta išvada nemotyvuota, kaip to reikalauja imperatyvios teisės normos, todėl tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – paskirta neteisėtai ir nepagrįstai.
Pažymėjo, jog pareiškėja nepateikė duomenų apie tai, kokia jos sveikatos būklė buvo iki tarnybinių nuobaudų paskyrimo, todėl negalėjo daryti išvados, kad nurodomas sveikatos pablogėjimas tiesiogiai susijęs su paskirtomis tarnybinėmis nuobaudomis.
Nurodė, kad pareiškėjos atstovo pateiktas pinigų priėmimo kvitas pagrindžia pareiškėjos turėtas bylinėjimosi išlaidas dėl dokumento surašymo ir atstovavimo, o nurodytą išlaidų dydį, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą bei specialių žinių reikalingumą, teismas vertino kaip pagrįstą.
IV.
Atsakovas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 120-125, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo panaikinti Departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 29 d. įsakymas Nr. P-32 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ ir Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. P-43 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ bei priteista pareiškėjos naudai iš atsakovo 500 Lt bylinėjimosi išlaidų, panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.
Tvirtina, kad komisija tyrė ir savo išvadoje pasisakė dėl R. J. paaiškinime nurodytų aplinkybių, kurios buvo susijusios su atliekamu tyrimu. Atkreipia dėmesį, kad teismas neįvertino, jog R. J. dėl iš esmės tokio paties tarnybinio nusižengimo jau buvo bausta ir nors nuobauda buvo negaliojanti, tačiau reikšminga tuo, kad buvo skirta dėl R. J. neetiškų pasisakymų. Pažymi, kad pareiškėjos tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo išvadose buvo nurodytos rekomendacijos tobulinti bendravimo ir bendradarbiavimo asmenines savybes. Teigia, kad teisės aktai nenustato, kurioje išvados dalyje turi būti nurodytos vienos ar kitos faktinės aplinkybės. Pažymi, kad tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo data yra motyvuotos išvados surašymo data. Paaiškina, kad išvadoje aiškiai įvardijami R. J. veiksmai, nurodoma, kaip R. J. tuo metu buvusioje situacijoje privalėjo elgtis. Daro išvadą, kad tarnautojo veiksmai, nesiderinantys su teisės aktų nustatytais reikalavimais, rodo tokio valstybės tarnautojo nekompetenciją. Mano, kad teismas nevertino, jog R. J. pasisakymai žiniasklaidoje padarė Departamentui didelę žalą. Pažymi, kad ne kiekvienas tarnybinės nuobaudos skyrimo taisyklių pažeidimas gali būti laikomas esminiu ir leidžiančiu paskirtą tarnybinę nuobaudą besąlygiškai pripažinti neteisėta, todėl daro išvadą, kad teismas netinkamai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio nuostatas dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkos. Paaiškina, kad tyrimas dėl tarnybinio pažeidimo R. J. atžvilgiu buvo pradėtas Departamento direktorės 2010 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. P-29 sudarius tarnybinio pažeidimo tyrimo komisiją. Mano, kad iš šio įsakymo teksto formulavimo yra akivaizdu, kad sudarytai tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijai buvo pavesta ištirti kaip pareiškėja vykdo kontrolės funkcijas ne kelių konkrečiai įvardintų kelionių organizatorių, o visų kelionių organizatorių atžvilgiu. Teigia, kad komisijos įgaliojimai nebuvo apriboti konkrečių laidavimo draudimo liudijimų patikrinimu, o apėmė visų pareiškėjos žinioje buvusių laidavimo draudimo liudijimų patikrinimą. Atkreipia dėmesį, kad tokią komisijos kompetenciją patvirtina ir R. J. 2010 m. balandžio 20 d. įteiktas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą, kadangi jame nurodytas prašymas R. J. pateikti paaiškinimą dėl netinkamai vykdomos prievolių įvykdymo užtikrinimo kontrolės neapsiribojo jos veiksmais tik kelių konkrečių kelionių organizatorių atžvilgiu. Pažymi, kad naujai paaiškėjusios aplinkybės taip pat buvo susijusios su išimtinai R. J. pareigų vykdymu (užtikrinimų kontrole), todėl šios tyrimo komisijos kompetencija apėmė ir naujai paaiškėjusių aplinkybių tyrimą. Pabrėžia, kad teisės aktai įpareigoja institucijos vadovą pradėti tirti galimai padarytus tarnybinius nusižengimus apie juos gavus žinių. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti, ar komisijos veiksmai nustačius pareiškėjos galimai padarytą tarnybinį nusižengimą dėl UAB „Novaturas“ prievolių įvykdymo laidavimo draudimo galėjo iš esmės suvaržyti pareiškėjos subjektines teises ir nelemti neobjektyvų aplinkybių įvertinimą ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Mano, kad pareiškėjos subjektinės teisės nebuvo suvaržytos. Teigia, kad išvadoje yra aiškūs pareiškėjai inkriminuojamų nusižengimų padarymo ir paaiškėjimo terminai, argumentuotai aptartas R. J. kaltės klausimas. Pažymi, jog nors teismas darė išvadą, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjai paskirta už du atskirus tarnybinius nusižengimus, skundžiamame sprendime plačiai pasisakyta tik dėl vieno iš dviejų nusižengimų. Daro išvadą, jog teismas neįvertino, kad 2010 m. gegužės 18 d. įsakymu tarnybinė nuobauda pareiškėjai paskirta ir dėl kontrolės nevykdymo apskritai. Mano, kad šis tarnybinis nusižengimas buvo pagrindinis, dėl jo buvo sudaryta komisija, kuri išvadoje nurodė visas reikšmingas šio tarnybinio nusižengimo aplinkybes, visus nusižengimo sudėties elementus, įvertino pareiškėjos paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, dėl jų motyvuotai pasisakė.
Atsiliepimas
Pareiškėja R. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 134-140) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Taip pat pateikė prašymą priteisti patirtas išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Pažymi, kad atsakovas nevertino jos paaiškinime nurodytų aplinkybių, susijusių su UAB „Novus Orbis“ paskelbimu apie nemokumą nuo 2010 m. balandžio 6 d., padidėjusiu jos vadovaujamo skyriaus darbo krūviu. Nurodo, kad komisijos 2010 m. balandžio 28 d. išvadoje minimi reikalavimai bendravimui su žiniasklaida nėra nustatyti, nurodytas Departamento direktoriaus 2006 m. kovo 28 d. įsakymas Nr. V-15 „Dėl informacinių pranešimų spaudai rengimo tvarkos“, pareiškėjos nuomone, šioje situacijoje negali būti taikomas. Teigia, kad nurodomi jos galimai pažeisti teisės aktai yra bendro pobūdžio, nustato valstybės tarnautojo elgesio modelį santykiuose su trečiaisiais asmenimis, kai atliekamas asmenų aptarnavimas, inspektavimas, administracinės procedūros. Pažymi, kad išvadoje nenurodomas nei vienas teisės aktas, nustatantis bendravimo su žurnalistais Departamente ar kitoje valstybės institucijoje tvarką, nurodantis, kaip pareiškėja turėjo elgtis konkrečioje situacijoje bendraudama su žurnalistais. Mano, kad išvadoje tėra pateikta komisijos nuomonė, kuri negali būti pagrindas skirti tarnybinę nuobaudą. Pažymi, kad iš Departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. P-32, taip pat komisijos 2010 m. balandžio 28 d. išvados nėra aišku, ar jos tariamo nusižengimo kvalifikavimo požymis yra teiginio turinys, ar pats jo paskleidimo faktas. Nurodo, kad komisija nesiekė objektyviai išsiaiškinti, ar iš tiesų teiginiai buvo pasakyti, ar jie nėra paimti iš pokalbio konteksto, ar tiksliai cituojamos mintys, ar būtent pareiškėja bendravo su žurnalistu. Pažymi, kad Departamentui padaryta žala nėra įrodyta. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-675/2004 ir pažymi, kad komisija, surašydama 2010 m. balandžio 28 d. išvadą, neapklausė viešųjų ryšių specialistų, ekspertų, neatliko tyrimų, kurie leistų nustatyti visuomenės pasitikėjimo Departamentu lygį ir pokytį po straipsnių su tariamai jos teiginiais išspausdinimo, neatliko jokių kitų veiksmų, kurie leistų komisijai objektyviai ir nešališkai nustatyti, ar dėl tariamai pareiškėjos pasakytų teiginių Departamentui kilo ar galėjo kilti neigiami padariniai. Daro išvadą, kad komisija buvo šališka ir turėjo išankstinę neigiamą nuomonę apie pareiškėją. Pažymi, kad atsakovas turėjo prašyti teismo, kad liudytoja V. A. būtų apklausta kaip specialistė ar kad teismas paskirtų jai atlikti ekspertizę. Mano, kad Departamento direktorės 2010 m. balandžio 20 d. įsakyme Nr. P-29 nurodytas teiginys, dėl kurio buvo pradėtas galimo tarnybinio nusižengimo tyrimas ir kuris pakartotas 2010 m. balandžio 20 d. pranešime apie tarnybinį pranešimą, nėra tapatus 2010 m. gegužės 11 d. pranešime apie naujai paaiškėjusias aplinkybes nurodytam komisijos teiginiui ir jo neapima. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-391/2009 ir pažymi, kad apeliaciniame skunde nenurodoma teismų praktika, kuria atsakovas vadovaujasi darydamas išvadas, kad ne bet koks imperatyvių įstatymų ir kitų teisės aktų normų, reglamentuojančių tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūrą, pažeidimas yra pagrindas nuobaudą pripažinti neteisėta ir panaikinti įsakymą. Pažymi, kad teismas pasisakė dėl abiejų galimų tarnybinių nusižengimų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2010 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. P-32 (b. l. 33, I t.), kuriuo pareiškėja pripažinta padariusi tarnybinį nusižengimą ir jai paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, bei 2010 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. P-43 (b. l. 7, I t.), kuriuo pareiškėja pripažinta padariusi šiurkštų tarnybinį nusižengimą ir jai paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl Departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. P-32
Departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. P-32 R. J. pripažinta padariusi tarnybinį nusižengimą ir jai paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba. Priimant šį įsakymą atsižvelgta į Departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. P-26 sudarytos komisijos atlikto tyrimo motyvuotą išvadą (b. l. 34-38, I t.). Šioje išvadoje nustatyta, kad R. J. pasisakymas laikraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistui pateiktas remiantis prielaida, konstatuota, kad R. J., pateikdama laikraščiui „Respublika“ neišsamią, netikslią informaciją ir ją teikdama, nesivadovavo teisės aktais. Nurodyta, kad R. J. tinkamas pareigų neatlikimas pasireiškė būtinos informacijos asmenims nesuteikimu kaip reikia asmenims elgtis ar kur kreiptis esant aplinkybėms, nurodytoms laikraštyje „Respublika“. Nustatyta, kad R. J. tinkamas pareigų neatlikimas pasireiškė ir veikimu į asmens nurodytą problemą atsakant sarkazmo forma pateiktu, užgauliu, nepagarbą asmeniui, visuomenei bei institucijai rodančiu klausimu. Konstatuota, kad R. J., eidama valstybės tarnautojo pareigas, savo veiksmais parodė Departamento valstybės tarnautojo nekompetenciją, padarė žalą valstybės tarnybos autoritetui, kompromitavo ir sumenkino pasitikėjimą Departamentu, sumenkino visuomenės pasitikėjimą viešuoju administravimu ir valstybės tarnautojais.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nurodė teisės aktus, reglamentuojančius pranešimo apie tarnybinį nusižengimą surašymą ir pateikimą valstybės tarnautojui. 2010 m. balandžio 14 d. pranešimu apie tarnybinį nusižengimą R. J. buvo informuota apie įtarimus padarius tarnybinį nusižengimą – savo pasisakymais žiniasklaidai 2010 m. balandžio 7 d. laikraštyje „Lietuvos rytas“ straipsnyje „Velykų atostogas sužlugdė agentūros bėdos“ ir 2010 m. balandžio 8 d. laikraštyje „Respublika“ straipsnyje „Egiptietiška svajonė nuskendo Vilniuje“ pažeidusi valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojų veiklos etikos principus, Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles, Departamento vidaus tvarkos taisykles.
Apygardos administracinis teismas, vertindamas šį pranešimą apie tarnybinį nusižengimą, konstatavo, kad iš jo turinio nėra aišku, kokias konkrečiai teisės aktų nuostatas ir kokiais savo tariamai neteisėtais veiksmais pareiškėja pažeidė. Teisėjų kolegija sutinka, kad šis pranešimas apie tarnybinį nusižengimą, nenurodant konkrečių teisės nuostatų, taip pat konkrečių laikraštyje „Respublika“ išspausdinto interviu pareiškėjos teiginių, pernelyg išplečia pareiškėjai pateikto įtarimo ribas. Tačiau šiuo atveju būtina įvertinti, ar tokio pobūdžio pranešimas apie tarnybinį nusižengimą suvaržė pareiškėjos teises, taip pat ar nulėmė atlikto tyrimo esminį ydingumą.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja pateikė rašytinį paaiškinimą dėl įtariamo nusižengimo (b. l. 40-41, I t.). R. J. pirmosios instancijos teismo posėdyje pripažino žinanti, kad visa viešai skelbiama informacija turi būti suderinta su Departamento vadovybe (b. l. 169, I t.). Be to, apygardos administracinio teismo posėdyje sutiko, kad 2010 m. balandžio 7 d. „Lietuvos ryte“ buvo paskelbti jos žodžiai, jie buvo panašiai pasakyti, tik galbūt švelnesniu stiliumi, nurodė neprisimenanti, ar atsakymą žurnalistui pateikė sarkastišku kontrklausimu (b. l. 170, I t.). Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas pranešimo apie tarnybinį nusižengimą ydingumą ir naikindamas skundžiamą įsakymą bei juo paskirtą tarnybinę nuobaudą, nevertino pareiškėjos suvokimo apie tai, kokį nusižengimą ji yra padariusi, ar ne visai detalus pranešimas apie tarnybinį nusižengimą suvaržė pareiškėjos teises, lėmė neobjektyvų nusižengimo ištyrimą. Atkreiptinas dėmesys, kad R. J. 2008 m. gruodžio 15 d., 2009 m. gruodžio 9 d. tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo išvadose (b. l. 66-67, 68-69 I t.) pareiškėjai rekomenduota ugdyti bendravimo asmenines savybes. Pažymėtina, kad Departamento direktoriaus 2007 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. P-40 (b. l. 47, I t.) R. J. paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, už šios valstybės tarnautojos pasisakymą, padariusį neigiamą įtaką Departamento vardui visuomenės akyse bei sumažinusį pasitikėjimą šia institucija, sumenkinusį visuomenės pasitikėjimą šia institucija, viešuoju administravimu ir valstybės tarnautojais. Taigi, kaip teisingai atkreipė dėmesį atsakovas, pareiškėjai ne pirmą kartą kilo problemų dėl jos pasisakymų žiniasklaidai, todėl ji turėjo žinoti valstybės tarnautojo bendravimo su žurnalistais, nepažeidžiant teisės nuostatų, pobūdį. Pirmosios instancijos teismas, naikindamas skundžiamą įsakymą, į šias aplinkybes nepagrįstai neatsižvelgė.
Apygardos administracinis teismas atkreipė dėmesį, jog pranešime apie tarnybinį nusižengimą nebuvo nurodyta 2010 m. balandžio 28 d. išvadoje konstatuota aplinkybė, kad pareiškėja, galbūt netinkamai reprezentuodama instituciją, pakenkė ir sumenkino Departamento reputaciją. Pažymėtina, kad šis išvadoje nurodytas teiginys nebuvo savarankiškas kaltinimas pareiškėjai, o tik tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nustatytas galimas padarinys dėl pareiškėjos galimai padaryto tarnybinio nusižengimo, apie kurį R. J. buvo informuota pranešimu ir dėl kurio pateikė paaiškinimą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pacitavo minėtoje išvadoje komisijos pateiktus argumentus ir sutiko, kad Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinti lojalumo, padorumo, pavyzdingumo principai galėtų riboti valstybės tarnautojo laisves reikšti savo įsitikinimus, kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjos galimai padaryto tarnybinio nusižengimo konstatavo, kad nebuvo nustatytos nusižengimo padarymo aplinkybės ir priežastys. Kaip matyti iš pareiškėjos paaiškinimo dėl pranešimo apie tarnybinį nusižengimą (b. l. 40-41, I t), jame pateikti paaiškinimai ne tik dėl tarnybinio nusižengimo, dėl kurio jai buvo pareikšti įtarimai. Todėl tarnybinį nusižengimą tyrusi komisija ir neturėjo analizuoti visų pareiškėjos paaiškinimų, kurie nėra reikšmingi ir iš esmės svarbūs tiriant konkretų tarnybinį nusižengimą. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad komisija netyrė pažeidimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, nenurodė, kokios konkrečios aplinkybės ir priežastys nebuvo tirtos, kokią tai turėjo įtaką tarnybinio nusižengimo kvalifikavimui, nevertino, ar toks galimas nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių netyrimas yra esminis, t. y. pagrįstas pagrindas konstatuoti paskirtos tarnybinės nuobaudos neteisėtumą ir ją panaikinti.
Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad minėtoje išvadoje nebuvo nurodyti nusižengimo padarymo ir paaiškėjimo terminai. Tačiau kartu pažymėta, kad išvados įžanginėje dalyje nurodoma pažeidimo padarymo data. Be to, galimų nusižengimų pobūdis – laikraščiuose išspausdintuose straipsniuose publikuojami atitinkami pareiškėjos teiginiai, rodo ir pažeidimų padarymo laiką. Pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kad pažeidimo padarymo datos nenurodymas išvados motyvuojamojoje dalyje pažeidė pareiškėjos teises, sukėlė pagrįstų abejonių dėl nusižengimo pobūdžio ar terminų skirti tarnybinei nuobaudai pažeidimo.
Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, apygardos administracinis teismas išskyrė vieną išvados teiginį iš viso dokumento ir konstatavo, kad jis yra nekonkretus. Pirmosios instancijos teismas taip pat tik nurodė, kad išvadoje konstatuota padaryta žala nėra įrodyta. Taigi, vien nurodydamas šias aplinkybes, teismas nemotyvuotai priėjo išvadą, kad nėra aiškios kaltinimo dėl tarnybinio nusižengimo ribos ir apimtis, nusižengimo padarymo aplinkybės, išvada nemotyvuota, nusižengimas nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, pareiškėjos kaltė neįrodyta.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo įsakymą ir juo pareiškėjai paskirtą tarnybinę nuobaudą – pastabą – panaikino nepagrįstai. Ši apygardos administracinio teismo sprendimo dalis naikintina ir byla grąžintina Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Dėl Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. P-43
Departamento direktorius 2010 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. P-43 R. J. pripažino padariusia šiurkštų tarnybinį nusižengimą ir paskyrė tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą. Priimant šį įsakymą buvo atsižvelgta į Departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. P-29 sudarytos komisijos atlikto tyrimo motyvuotą 2010 m. gegužės 11 d. išvadą (b. l. 8-16). Šioje išvadoje konstatuota, kad R. J. tinkamai neatliko vienuolikos išvardintų kelionių organizatorių prievolių vykdymo užtikrinimo kontrolės, taip pažeisdama turistų teisę turėti nenutrūkstamas pakankamas Turizmo įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatytas finansines garantijas ir sukeldama grėsmę tinkamam turistų įmokėtų pinigų grąžinimui įvykus kelionių organizatorių nemokumui ar bankrotui, neužtikrino tarptautinių įsipareigojimų vykdymo. Taip pat konstatuota, kad R. J., vykdydama kontrolę, tinkamai neatliko savo pareigų, viršijo savo įgaliojimus kelionių organizatoriui UAB „Novaturas“, taikydama skirtingus reikalavimus laidavimo draudimo dydžiui.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl minėto įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, tinkamai atkreipė dėmesį į Informacijos analizės ir kontrolės skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 4, 7.5 punktus, pagal kuriuos minėto skyriaus vedėjas organizuoja skyriaus darbą, vykdant atitinkamas funkcijas, taip pat vykdo kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo kontrolę. Apygardos administracinis teismas taip pat teisingai konstatavo, kad tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra nėra vien formalus veiksmas, apsiribojantis tik tarnautojo veiklos ar neveikimo konstatavimu, tinkamai nurodė teisės aktus, reglamentuojančius tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos sudarymą.
Žemesnės instancijos teismas
2010 m. balandžio 20 d. pranešime apie tarnybinį nusižengimą (b. l. 18, I t.) nurodyta, kad R. J. įtariama padariusi tarnybinį nusižengimą dėl to, kad kai kurie kelionių organizatoriai, organizuojantys keliones į užsienį, jau kurį laiką neturi galiojančio laidavimo draudimo, ir yra įtariama pažeidusi Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 107 patvirtintų Informacijos, analizės ir kontrolės skyriaus nuostatų 4, 5, 6.2, 6.5, 13, 13.1, 13.2 punktus, Departamento direktoriaus 2009 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. V-5 patvirtinto Informacijos, analizės ir kontrolės skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 7.1, 7.5, 7.17 punktus, Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytą pavyzdingumo principą, 15 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose nustatytas pareigas. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad šio tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo pradėtas nepažeidžiant Taisyklių.
2010 m. gegužės 11 d. pranešimu apie naujai paaiškėjusias aplinkybes (b. l. 19, I t.) R. J. buvo informuota apie tai, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija nustatė, jog UAB „Novaturas“ pateikti laidavimo draudimai laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 10 d. neatitiko Turizmo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2 punkto reikalavimų. Pirmosios instancijos teismo nuomone, 2010 m. balandžio 20 d. sudaryta komisija nebuvo įgaliota tirti aplinkybes dėl galimai pareiškėjos netinkamo pareigų atlikimo, pasireiškusio tuo, kad UAB „Novaturas“ pateikti laidavimo draudimai laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 10 d. neatitiko Turizmo įstatymo atitinkamų nuostatų. Apygardos administracinio teismo nuomone, komisija paaiškėjus naujai informacijai turėjo kreiptis į įstaigos vadovą, nes tik jam suteikta teisė nuspręsti ar pavesti jau sudarytai komisijai, ar sudaryti naują komisiją dėl galimai padaryto nusižengimo tyrimo pradėjimo. Pažymėtina, kad apygardos administracinio teismo nurodomame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime nebuvo sprendžiamas klausimas dėl nekompetentingo subjekto atlikto tarnybinio nusižengimo tyrimo ir dėl to paskirtos tarnybinės nuobaudos neteisėtumo. Priešingai administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tokiais atvejais būtina vadovautis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pagal kurį skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-46/2011). Būtinumą vadovautis nurodyta ABTĮ nuostata patvirtina ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse formuojama praktika: kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A14–736/2004, aiškindama tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarką, vienų tarnybinės nuobaudos skyrimo taisyklių pažeidimą įstatymų leidėjas besąlygiškai sieja su paskirtosios nuobaudos neteisėtumu, prie šių normų priskirtini Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnyje nustatyti tarnybinių nuobaudų skyrimo terminai bei draudimas skirti daugiau negu vieną nuobaudą už tą patį tarnybinį pažeidimą. Kitų tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkos pažeidimų įtaka paskirtos nuobaudos teisėtumui turi būti vertinama pagal bendrąsias taisykles, įtvirtintas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte - administracinis aktas turi būti panaikintas, jeigu jis neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A14-416/2005 suformuluotą taisyklę, ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas. Taigi šiuo atveju esminis vertinimo kriterijus yra tai, ar dėl pažeidimo nebuvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių vertinimas ir tai galėjo lemti nepagrįsto sprendimo priėmimą. Siekiant atsakyti į šį klausimą, manytina, turėtų būti vertinamos visos faktinės bylos aplinkybės, inter alia visa procedūros eiga (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-46/2011).
Pirmosios instancijos teismas neargumentavo, kodėl atmestinas atsakovo argumentas, kad sudarytai komisijai buvo pavesta ištirti, kaip pareiškėja vykdo kontrolės funkcijas visų kelionių organizatorių atžvilgiu, kodėl komisijos tirti galimai R. J. padaryti pažeidimai nėra susiję su naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis dėl UAB „Novaturas“ pateiktų laidavimo draudimų neatitikimo teisės normoms. Taip pat nepagrindė, kaip tos pačios komisijos atliktas galimo tarnybinio nusižengimo paaiškėjus naujoms aplinkybėms tyrimas iš esmės suvaržė pareiškėjos subjektines teises, lėmė neobjektyvų aplinkybių vertinimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų netekusi galimybės realizuoti savo teisę dalyvauti tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūroje: teikti paaiškinimus, apskųsti procedūros rezultatus. Pažymėtina, kad pareiškėja dėl abiejų pranešimų pateikė paaiškinimus (b. l. 20-21, 22-23, I t.). Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėja pažymėjo, kad jos vadovaujamam skyriui priklausė funkcija užtikrinti, kad turizmo bendrovės turėtų draudimą, sutiko, kad atsakomybė už skyriaus vykdomas funkcijas priklausė jai (b. l. 172, I t.).
Pastebėtina, kad pareiškėjos paaiškinimą dėl 2010 m. gegužės 11 d. pranešimo apie naujai paaiškėjusias aplinkybes buvo nurodyta pateikti iki 2010 m. gegužės 17 d. Šią dieną pareiškėja paaiškinimą pateikė. Atkreiptinas dėmesys, kad 2010 m. gegužės 11 d. tarnybinio patikrinimo išvada buvo priimta atsižvelgus į pareiškėjos 2010 m. gegužės 17 d. paaiškinimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių (šios išvados 4 lapas). Be to, tai, kad neteisingai nurodyta minėtos išvados priėmimo data (turėjo būti 2010 m. gegužės 18 d.) ir į pareiškėjos 2010 m. gegužės 17 d. paaiškinimą priimant šią išvadą buvo atsižvelgta, patvirtino atsakovų atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 75, 77, II t.).
Apygardos administracinio teismo manymu, komisija galimai du tarnybinius nusižengimus kvalifikavo kaip vieną, tačiau tokios išvados nemotyvavo, neanalizavo, kokią įtaką tokia aplinkybė turi pareiškėjos teisėms, jai paskirtos nuobaudos pagrįstumui. Pažymėtina, kad teismas darė išvadą, jog tarnybinė nuobauda paskirta neteisėtai, išanalizavęs tik vieną tarnybinio nusižengimo (UAB „Novaturas“ atžvilgiu) dalį, o dėl kitos dalies išvadoje fiksuojamų pareiškėjos pažeidimų, dėl kurių, apygardos administracinio teismo nuomone, komisija buvo tinkamai įgaliota atlikti tyrimą, nepasisakė, jų pagrįstumo netyrė. Darytina išvada, kad ir dėl šios priežasties paskirta tarnybinė nuobauda buvo panaikinta nepagrįstai.
Dėl šio tarnybinio nusižengimo surašyta tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada (b. l. 8-16, I t.), teisėjų kolegijos vertinimu, yra išsami – išdėstytos nustatytos aplinkybės, išvardinti kelionių organizatoriai, kurie vykdė veiklą, neturėdami privalomų prievolių įvykdymo užtikrinimų, jų laidavimo draudimo liudijimų galiojimo datos, paskaičiavimai dėl UAB „Novaturas“ laidavimo draudimo sumos neatitikimo teisės normoms. Taip pat analizuotos pareiškėjos paaiškinimuose nurodytos aplinkybės, aiškūs pareiškėjos įtariamų nusižengimų padarymo ir paaiškėjimo terminai, vertinta pareiškėjos kaltės forma, tarnybinio nusižengimo padariniai. Tai atitinka teismų praktikoje formuojamus reikalavimus tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A502-1386/2008, Nr. A556-27/2010).
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo įsakymą ir juo pareiškėjai paskirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą – panaikino nepagrįstai. Ši apygardos administracinio teismo sprendimo dalis naikintina ir byla grąžintina Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria panaikinti skundžiami atsakovo įsakymai, naikintinas ir apygardos administracinio teismo sprendimas priteisti pareiškėjos naudai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas bei atmesti pareiškėjos skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Šie klausimai pakartotinai spręstini pirmosios instancijos teisme iš naujo nagrinėjant administracinę bylą.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas panaikino pareiškėjos skundžiamus įsakymus neištyręs visų reikšmingų aplinkybių, nepakankamai įvertinęs, ar atsakovo galimai padaryti procedūriniai pažeidimai yra tokie esminiai, kad sudaro absoliutų pagrindą pripažinti paskirtas nuobaudas neteisėtomis, todėl apygardos administracinio teismo sprendimas naikintinas, o administracinė byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Atsakovo Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.