Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų G. M. ir L. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-10-10 nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjo Kredito unija „Centro taupomoji kasa“ patikslintą pareiškimą dėl skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, suinteresuoti asmenys G. M., L. M. bei antstolis R. V..

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas Kredito unija „Centro taupomoji kasa“ kreipėsi į teismą su patikslintu pareiškimu ir prašė nustatyti, kad skolininkui G. M. priklauso pusė suinteresuoto asmens L. M. turto, t. y. buto su dalimi automobilių stovėjimo aikštelės R-4 (6784/10000 iš 33,77 kv. m, t. y. 22,91 kv. m), esančio adresu (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 126,19 kv. m, (unikalus numeris: (duomenys neskelbtini)), registruoto skolininko sutuoktinės L. M. vardu; piniginių lėšų 4 442,76 EUR/15 339,97 Lt sumai, esančių skolininko sutuoktinės L. M. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini); piniginių lėšų 7 586,59 EUR/26 194,99 Lt sumai, esančių skolininko sutuoktinės L. M. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) ; piniginių lėšų 1 942,90 EUR/6 708,43 Lt sumai, esančių sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) ; automobilio (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini) gamybos metai 1989 m., (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), registruotas skolininko G. M. vardu; dalis piniginių lėšų nuo L. M. gaunamų pajamų iš darbinės ar intelektinės veiklos ir/ar pensijos yra 10 procentų nuo LR Vyriausybės nustatytos MMA dalies ir 35 procentų nuo dalies, viršijančios LR Vyriausybės nustatytą MMA bei teismo nuožiūra nustatyti naudojimosi skolininkui priklausančia buto dalimi tvarką, priskiriant naudotis kiekvienam iš bendraturčių vienodu kambarių skaičiumi (po 3 lygiaverčius kambarius iš šešių esamų) ir automobilių parkavimo vietų skaičiumi, bendrojo naudojimo objektus (virtuvę, tualetą, koridorius ir kt.) paliekant naudotis bendrai.Nurodė, kad antstolis R. V. vykdo Vilniaus miesto 36 - ojo notaro biuro notarės J. D. 2014-08-19 išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 5527 dėl 102 649,34 EUR (360 000,00 Lt) skolos ir vykdomajame dokumente nurodytų palūkanų išieškojimo iš G. M. išieškotojo Kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ naudai. Pareiškėjas nurodė, jog antstolis R. V. nustatė, kad skolininkas G. M. turi turto, kuris jam priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise su sutuoktine L. M., t. y. butą su dalimi automobilių stovėjimo aikštelės R-4, esantį adresu (duomenys neskelbtini), registruotas skolininko sutuoktinės L. M. vardu; pinigines lėšas 4 442,76 EUR sumai, esančias skolininko sutuoktinės L. M. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) ; pinigines lėšas 1 942,90 EUR sumai, esančias sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) AB DNB banke bei automobilį (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini) gamybos metai 1989 m., registruotas skolininko G. M. vardu. Pareiškėjas nurodė, kad antstolis R. V. 2014-11-05 siūlymu dėl skolininko turto dalies nustatymo pasiūlė kreditoriui kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo.

Suinteresuoti asmenys G. M. bei L. M. pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo patikslintą pareiškimą, kuriuo prašė teismo nustatyti, kad G. M. priklauso 1/5 buto su dalimi automobilių stovėjimo aikštelės R-4 (6784/10000 iš 33,77 kv. m, t.y. 22,91 kv. m), esančio adresu (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 126,19 kv. m, (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), registruoto L. M. vardu ; G. M. priklausanti turto dalis nuo L. M. gaunamų pajamų iš darbinės ir intelektinės veiklos ir/ar pensijos yra 6,66 procentų nuo LR Vyriausybės nustatytos MMA dalies ir 23,33 procentų nuo dalies, viršijančios LR Vyriausybės nustatytą MMA; G. M. priklauso ¼ dalis – 4 442,76 EUR piniginių lėšų, esančių L. M. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) AB SEB banke, 1 942,90 EUR piniginių lėšų, esančių sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) AB DNB banke, 7 586,59 EUR piniginių lėšų, esančių L. M. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini).Nurodė, kad ginčija turto dalių lygybės principą, t. y. nesutinka nustatyti, kad skolininkui G. M. priklauso nuosavybės teisė į ½ buto su dalimi automobilių stovėjimo aikštelės R-4, esančių adresu (duomenys neskelbtini), kadangi šis butas buvo statomas pasinaudojant 2006-06-29 LR Valstybės garantija nuomininkui, gyvenančiam savininkui grąžintame gyvenamajame name ar jo dalyje, be to, ši LR Valstybės garantija buvo suteikta penkiems asmenims, t. y. M. G. (L. M. motinai), L. M. (dukrai), G. M. (žentui), D. M. (anūkui) ir D. M. (anūkei), be to, LR Valstybės garantija buvo pervesta į suinteresuoto asmens L. M. asmeninę sąskaitą ir iš šių pinigų buvo pastatytas šis butas, be to, visi LR Valstybės garantijos turėtojai garantijos gavimo laikotarpiu buvo pilnamečiai asmenys, todėl visi garantijos turėtojai turi savo dalį nuosavybės, atsiradusios iš LR Valstybės garantijos ir atsižvelgiant į tai, jog visi penki garantijos turėtojai investavo į buto statybą po vienodą pinigų sumą, t. y. po 15 682,54 EUR (55 000,00 Lt) sumą, tai dabartinė buto vertė turi būti dalinama penkiems asmenims, todėl G. M. priklauso tik 1/5 buto ir 1/5 stovėjimo aikštelės ir tik į tokią turto dalį gali būti nukreiptas išieškojimas iš G. M., kadangi priešingu atveju būtų pažeisti garantijos turėtojų teisėti interesai. Suinteresuoti asmenys taip pat nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo prašymu nustatyti, jog skolininkui G. M. priklauso dalis piniginių lėšų nuo L. M. gaunamų pajamų iš darbinės ar intelektinės veiklos ir/ar pensijos yra 10 procentų nuo LR Vyriausybės nustatytos MMA dalies ir 35 procentų nuo dalies, viršijančios LR Vyriausybės nustatytą MMA, kadangi L. M. turi sergančią 83 metų amžiaus motiną M. G., kuri yra serganti ir gauna neterminuotą invalidumo pensiją, o L. M. yra vienintelis jos turimas vaikas, todėl L. M. padeda savo motinai bei iš savo dirbamų lėšų ją pilnai išlaiko, todėl teismas turėtų nukrypti nuo turto lygių dalių principo ir L. M. gaunamas pajamas dalinti į tris dalis. Suinteresuoti asmenys taip pat nesutiko ir su prašymu nustatyti, jog skolininkui G. M. priklauso nuosavybės teisė į ½ piniginių lėšų, esančių L. M. sąskaitose, kadangi jos pajamos visuomet buvo stabilios ir gerokai viršijo G. M. gaunamas pajamas, t. y. L. M. per 2012 metus buvo išmokėta 69 425,23 Lt suma, t. y. mėnesinis jos atlyginimas į rankas 2012 metais sudarė 5 785,44 Lt sumą, o G. M. per 2012 metus buvo išmokėta tik 10 961,01 Lt suma, kas sudaro 913,42 Lt sumai atlyginimą į rankas per mėnesį, tokiu būdu 2013 metais G. M. gavo dvylika kartų mažesnį atlyginimą, negu L. M., todėl sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės dalinimas perpus iš esmės prieštarautų teisingumo ir protingumo principams bei pažeistų L. M. teisėtus interesus, be to, atsižvelgiant į tai, jog L. M. turtinė padėtis yra gerokai geresnė, negu jos sutuoktinio G. M., tai L. M. turėtų priklausyti ¾ turto, o G. M. ¼ turto, esančio L. M. vardu atidarytose sąskaitose. Suinteresuoti asmenys nurodė, kad sutinka padalinti suinteresuotiems asmenims bendrąją jungtinę nuosavybę priklausantį automobilį (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini) gamybos metai 1989 m. lygiomis dalimis.

Suinteresuotas asmuo antstolis R. V. pateikė teismui atsiliepimą, kuriuo pilnai sutiko su pareiškimu ir prašo teismo nustatyti, kad G. M. priklausanti turto dalis yra ½ dalis buto su dalimi automobilių stovėjimo aikštelės R-4 (6784/10000 iš 33,77 kv. m, t. y. 22,91 kv. m), esantys adresu (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 126,19 kv. m, (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ; 50 vienetų įmonės UAB „Magesta“, į. k. 123417267, vardinių paprastųjų akcijų; ½ automobilio (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini) gamybos metai 1989 m., (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ; ½ dalis piniginių lėšų, esančių L. M. bankų sąskaitose bei ½ dalis L. M. gaunamo darbo užmokesčio.Nurodė, kad vykdo vykdomąją bylą Nr. 0179/14/01168, kurios pagrindas yra Vilniaus miesto 36-ojo notaro biuro notarės J. D. 2014-08-19 išduotas vykdomasis įrašas Nr. 5527 dėl 104 263,21 EUR skolos ir vykdomajame dokumente numatytų palūkanų išieškojimo iš G. M. išieškotojo Kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ naudai. Suinteresuotas asmuo nurodė, jog atliekant vykdomuosius veiksmus jis nustatė, kad skolininkas G. M. turto, priklausančio asmenine nuosavybės teise, neturi, tačiau turi turto, kuris jam priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise su sutuoktine L. M., t. y. butą su dalimi automobilių stovėjimo aikštelės R-4 (6784/10000 iš 33,77 kv. m, t. y. 22,91 kv. m), esantį adresu (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 126,19 kv. m, (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), registruotą L. M. vardu ; 100 vnt. įmonės UAB „Magesta“, į. k. 123417267, vardinių paprastųjų akcijų, registruotų G. M. vardu ; automobilį (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini) gamybos metai 1989 m., (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), registruotą G. M. vardu; pinigines lėšas, esančias L. M. bankų sąskaitose Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje AB SEB banke, 4 442,76 EUR sumai (duomenys nurodyti vadovaujantis AB SEB banko 2016-07-05 pateikta informacija), sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje AB DNB banke, 9 581,43 EUR sumai (duomenys nurodyti vadovaujantis AB DNB banko 2016-07-04 pateikta informacija), sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje AB DNB banke, 765,60 EUR sumai (duomenys nurodyti vadovaujantis AB DNB banko 2016-07-04 pateikta informacija), sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje AB DNB banke, 1 942,90 EUR sumai (duomenys nurodyti vadovaujantis AB DNB banko 2016-07-04 pateikta informacija) ; L. M. gaunamas darbo užmokestis, gaunamas iš (duomenys neskelbtini), VSDFV duomenimis sudaro apie 2 519,00 EUR sumai per mėnesį.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-10-10 nutartimi nutarė pareiškimą tenkinti ir nustatyti, kad skolininkui G. M. priklauso šios turto, esančio bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, dalys: dalis jo sutuoktinės L. M. gaunamų pajamų iš darbinės ar intelektinės veiklos ir/ar pensijos yra 10 procentų nuo LR Vyriausybės nustatytos MMA dalies ir 35 procentų nuo dalies, viršijančios LR Vyriausybės nustatytą MMA; ½ jo sutuoktinės L. M. bankų sąskaitose esančių lėšų ; ½ dalis buto su dalimi automobilių stovėjimo aikštelės R-4, esantys adresu (duomenys neskelbtini); ½ automobilio (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini) registruotas G. M., vardu. Nustatė tokią naudojimosi butu tvarką: stovėjimo aikštelę R-4, virtuvę 17-2, koridorių 17-5, sanitarinius mazgus 17-4 ir 17-9 paliko bendram naudojimui ; kambarius 17-1, 17-3 ir 17-6 paliko naudotis L. M. ir kambarius 17-7 ir 17-8 paliko naudotis G. M..Teismas padarė išvadą, jog skolininko G. M. darbinės pajamos yra nedidelės, o skola yra didelė, todėl iš kito skolininko G. M. turimo turto pilnai išieškoti skolą kreditoriui nėra realios galimybės dėl nepakankamos turto vertės, tai šiuo atveju skolos išieškojimas turi būti nukreipiamas į jo dalį bendrojoje nuosavybėje. Teismas atmetė kaip nepagrįstus suinteresuotų asmenų argumentus dėl kitų suinteresuotų asmenų įtraukimo į šią civilinę bylą bei nuosavybės padalijimo ar atidalijimo ir kitiems asmenims ir laikė juos tik deklaratyvaus pobūdžio bei siekiu toliau vilkinti vykdymo proceso eigą, kadangi suinteresuotus asmenis G. M. bei L. M. atstovauja kvalifikuotas teisininkas, t. y. advokatas, be to, nuo pareiškimo teismui padavimo dienos (t. y. nuo 2014-11-18) iki nutarties priėmimo dienos teismui nebuvo pareikštas suinteresuotų asmenų G. M. bei L. M. ar kitų asmenų ieškinys teismui dėl nuosavybės padalijimo ar atidalijimo. Teismas taip pat padarė išvadą, jog sutuoktiniai nepilnamečių vaikų neturi, suinteresuoti asmenys nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jų sveikatos sutrikimus ar panašių ypatingų aplinkybių, todėl nukrypti nuo lygių dalių principo nėra jokio teisinio pagrindo ir suinteresuotų asmenų argumentus atmetė, kaip nepagrįstus bei neįrodytus. Teismas konstatavo, jog byloje esantys įrodymai patvirtina tą aplinkybę, kad suinteresuotų asmenų turimas kilnojamasis ir nekilnojamasis yra bendroji jungtinė sutuoktinių G. M. bei L. M. nuosavybė, kurioje skolininko ir jo sutuoktinės dalys yra lygios. Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjo reikalavimas dėl L. M. gaunamų pajamų iš darbinės veiklos yra pagrįstas, todėl jį tenkino, kadangi vertino, jog patenkinus tokį pareiškėjo reikalavimą, suinteresuotam asmeniui L. M., atsižvelgiant į jos gaunamo darbo užmokesčio dydį, lieka daugiau nei pakankamų pajamų jos pragyvenimui ir savo motinos M. G. materialiniam rėmimui. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog šioje civilinėje byloje nei pareiškėjas, nei suinteresuoti asmenys išsamiai nepasisakė dėl ginčo buto naudojimosi tvarkos nustatymo aplinkybių, be to, atsižvelgęs ir į tai, kad ginčo bute su suinteresuotais asmenimis gyvena ir 83 metų amžiaus suinteresuoto asmens L. M. motina M. G., nustatė tokią ginčo buto naudojimosi tvarka : stovėjimo aikštelę R-4, virtuvę 17-2, koridorių 17-5, sanitarinius mazgus 17-4 ir 17-9 paliko bendram naudojimui ; kambarius 17-1, 17-3 ir 17-6 paliko naudotis suinteresuotam asmeniui L. M., o kambarius 17-7 ir 17-8 paliko naudotis suinteresuotam asmeniui G. M..

Atskiruoju skundu suinteresuoti asmenys (apeliantai) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-10-10 nutartį ir nustatyti, kad G. M. priklauso 1/5 buto su dalimi automobilių stovėjimo aikštelės R-4, esantis (duomenys neskelbtini); turto dalis nuo L. M. gaunamų pajamų iš darbinės ar intelektinės veiklos ir/ar pensijos yra 6,66 proc. nuo Vyriausybės nustatytos MMA dalies ir 23,33 proc. nuo dalies, viršijančios Vyriausybės nustatytą MMA; ¼ piniginių lėšų, esančių sutuoktinės L. M. banko sąskaitose; ½ automobilio (duomenys neskelbtini) . Skundas grindžiamas šiais argumentas: G. M. nepriklauso nuosavybės teisė į ½ buto su dalimi automobilių stovėjimo aikštelės R-4, esančio (duomenys neskelbtini). G. M. priklauso tik 1/5 buto ir 1/5 stovėjimo aikštelės, nes butas buvo statomas pasinaudojant 2006-06-29 Valstybės garantija nuomininkui, gyvenančiam savininkui grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, kuri buvo suteiktas 5 asmenims. Teismo argumentas, jog ginčo butas suinteresuotiems asmenims priklauso bendrąja jungtine nuosavybe ir kitų įrodymų byloje nėra, yra nepagrįstas. Nors butas registruotas L. M. vardu, jis priklauso bendrąja nuosavybe visiems 5 valstybės garantijos turėtojams. Valstybės garantijos 5 dalyje nurodyta, kad valstybės garantijos turėtojams perleidus reikalavimo teisę, atsirandančią iš valstybės garantijos, valstybės garantija jo atžvilgiu pasibaigia. Taigi, kiekvienas jų turi savo dalį nuosavybės, atsiradusios iš valstybės garantijos. Vien ta aplinkybė, kad M. G., D. M. ir D. M. nėra pareiškę ieškinių dėl bendro turto atidalijimo, dar nepaneigia jų nuosavybės teisės šio buto atžvilgiu. Teismas nuo 2014 metų neįtraukė minėtų asmenų į bylą kaip suinteresuotų asmenų bei nepranešė jiems apie bylos nagrinėjimą. Remiantis CPK 667 straipsnio 1 dalimi antstolis nei pranešė, nei pasiūlė likusiems valstybės garantijos turėtojams apie galimybę numatytą CPK 667 straipsnio 1 dalyje, siekiant apginti savo interesus, o teismas tuo tarpu neatkreipė dėmesio į tokius antstolio veiksmus.Teismo aiškinimas, kad suinteresuoti asmenys tik siekia vilkinti vykdymo proceso eigą yra nepagrįstas, nes suinteresuoti asmenys, gindami savo teises, daro viską, kas jiems numatyta įstatymu bei įgyvendina savo teisę į gynybą. Apeliantai negali nurodyti, kada M. G., D. M. ir D. M. gali pareikšti ieškinius dėl nuosavybės atidalijimo, nes tai yra aplinkybės nepriklausančios nuo jų valios. Nustatyta naudojimosi tvarka butu neteisinga, nes patalpa 17-1 yra ne atskiras kambarys, o patalpa reikalinga praėjimui į visus likusius buto kambarius, todėl turėtų būti priskirtina bendram naudojimui. Teismo nutartyje neaptartas ir M. G., kuri gyvena kartu su suinteresuotais asmenimis, gyvenamosios vietos klausimas. Teismo nutartyje taip pat neaptartas klausimas kaip G. M. areštavus visas jo sąskaitas, mokės komunalinius mokesčius už naudojimąsi buto nurodytomis dalimis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010 dėl nukrypimo nuo lygių dalių dėl išlaikymo vaikams turi būti taikomas ir kalbant apie senyvo amžiaus savo tėvų išlaikymą. Pagal CK 3.205 straipsnį L. M. pareiga rūpintis savo motina niekur nedingsta. L. M. motinos išlaikymas bei rūpinimasis ja turi būti pripažįstamas kita svarbia aplinkybe, leidžiančia nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. L. M. sudaryta lizingo sutartis dėl N. Q. įsigijimo apsunkina L. M. finansinę padėtį. Ši aplinkybė paneigia teismo argumentą, kad atsižvelgiant į L. M. gaunamo darbo užmokesčio dydį lieka daugiau nei pakankamai pajamų pragyvenimui. Todėl L. M. gaunamos pajamos turėtų būti dalinamos į tris dalis, vieną dalį pripažįstant kaip būtiną skirti motinos išlaikymui bei paramai ir lizingo sutarties įmokoms mokėti. Teismo nutartyje nėra kalbama apie G. M. uždirbamas pajamas. Šiuo metu jis dirba dviejose darbovietėse, kuriose gauna darbo užmokestį. Dalis G. M. gaunamų pajamų iš jo darbinės veiklos priklauso L. M. kaip jo sutuoktinei (CK 3.88 str.), todėl išieškojimas kreditoriaus naudai nukreiptas į visą G. M. uždirbamų pajamų dalį nepagrįstai suvaržytų L. M. teises. G. M. gaunamos pajamos taip pat turi būti padalintos lygiomis dalimis.Pinigų, esančių banko sąskaitose, didžiąją dalį sudaro L. M. lėšos, todėl sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės dalinimas perpus, siekiant patenkinti G. M. asmeninę prievolę kredito unijai, prieštarautų teisingumo ir protingumo principams bei pažeistų L. M. interesus.Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sutuoktinio pajamos yra reikšminga aplinkybė CK 3.123 straipsnio 1 dalies prasme. Atsižvelgiant į tai, kad L. M. turtinė padėtis yra geresnė nei jos sutuoktinio, nepagrįsta turtą dalinti lygiomis dalimis.

Pareiškėjas kredito unija Centro taupomoji kasa atsiliepimu į pateiktą atskirąjį skundą prašo atmesti atskirąjį skundą ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-10-10 nutartį nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Apeliantai nepateikė jokių įrodymų, galinčių įrodyti, kad turtas priklauso vienam iš sutuoktinių. Todėl remiantis viešo registro duomenimis turtas yra jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir gali būti dalinamas įstatymų nustatyta tvarka. Viešo registro duomenis laikomi teisingi ir išsamūs, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka.Teismui nebuvo pateikti jokie dokumentai, įrodantys, kad L. M. finansiškai padeda ir/ar išlaiko savo motiną M. G.. Taip pat nėra aišku, ar M. G. gauna tik invalidumo pensiją, ar turi ir kitų pajamų ar turto.Pareiškėjas nesutinka su suinteresuoto asmens argumentais, kad teismo nutartimi netinkamai nustatė, kad skolininkui G. M. priklauso nuosavybės teisė į ½ sutuoktinės L. M. bankų sąskaitose esančias lėšas. Remiantis CK 3.88 straipsniu preziumuojama, jog turtas yra sutuoktinių bendroji nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

Antstolis R. V. atsiliepimu į pateiktą atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą iš dalies tenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-10-10 nutartį pakeisti, nustatant skolininko turto dalį į ½ skolininko sutuoktinės L. M. gaunamų pajamų iš darbinės, intelektinės ar kitos veiklos, nuo sutuoktinės gaunamų pajamų dalies, kuri viršija skolininko gaunamas darbo užmokesčio pajamas, dalyje dėl skolininko turto dalies nustatymo nekilnojamame turte ir lėšose, esančiose sutuoktinės banko sąskaitose palikti nepakeistą, dėl likusių atskirojo skundo argumentų spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Remiantis Nekilnojamojo turto registre pateiktais duomenimis, buto su dalimi automobilių stovėjimo aikštelės R-4 nuosavybės teisė įregistruota tik vienam asmeniui t.y. L. M.. Kitų skolininko atskirajame skunde nurodytų asmenų teisė į turtą nėra įregistruota.Mano, kad teismas, nustatinėdamas skolininko dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, gali atsižvelgti į abiejų sutuoktinių darbo užmokesčių sumą. Sodros duomenimis L. M. uždirba keturis kartus daugiau nei G. M., todėl skolininko dalis turi būti nustatyta į ½ dalį sutuoktinės gaunamų pajamų dalies, kuri viršija skolininko gaunamas pajamas iš darbo užmokesčio. Tačiau apeliantų argumentas, jog L. M. darbo užmokestis turi būti dalinamas į tris dalis yra nepagrįstas. Nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių, kad L. M. motinai reikalingas papildomas išlaikymas.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str. 2 ir 3 d., 338 str.).Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2016-10-10 nutartimi nutarė nustatyti skolininko dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, jog atskirasis skundas dėl 2016-10-10 nutarties yra iš esmės nepagrįstas dėl žemiau nurodytų motyvų.

Dėl skolininko dalies nustatymo bute ir automobilių stovėjimo aikštelėje

Apeliantai atskiruoju skundu nesutinka, jog teismas nustatė skolininko G. M. nuosavybės teisę į ½ buto su dalimi automobilių stovėjimo aikštelės, adresu (duomenys neskelbtini). Pasak apeliantų, skolininkui G. M. priklauso tik 1/5 buto ir 1/5 automobilių stovėjimo aikštelės, kadangi butas buvo statomas pasinaudojant 2006-06-29 Valstybės garantija nuomininkui, gyvenančiam savininkui grąžintame gyvenamajame name, kuri buvo suteikta 5 asmenims. Teismui nustačius skolininko dalį į ½ buto su automobilių stovėjimo aikštele, yra pažeidžiami kitų valstybės garantijos turėtojų teisėti interesai, pažeidžiamos jų nuosavybės teisės, nes tokiu atveju vyks išieškojimas iš jiems nuosavybės teise priklausančio turto.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant skolininko turto dalies, turimos bendrosios nuosavybės teise, nustatymo klausimus, pabrėžiama, kad vykdymo procese yra nustatoma areštuoto bendrosios jungtinės nuosavybės teise skolininkui priklausančio turto dalis ir nėra dalijamas sutuoktiniams priklausantis turtas (kai, vadovaujantis CK 3.118 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, turi būti padalytas tiek turto aktyvas (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialus ir nematerialus turtas), tiek ir pasyvas (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams). Nenustačius, kokia bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės dalis yra skolininko, negalima tiksliai apibrėžti sutuoktinio turto apimties ir jo vertės; dėl šios priežasties negali būti nukreiptas išieškojimas į skolininko dalį, kuri įeina į bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, kol nėra nustatyta jam priklausanti dalis, ar padalytas santuokoje įgytas turtas (CPK 667 str., CK 3.116 str.). CPK 667 straipsnis reglamentuoja skolininkui priklausančios dalies nustatymą bendrojoje jungtinėje nuosavybėje ir naudojimosi ja tvarką, taip pat naudojimosi ja tvarkos nustatymą bendrojoje dalinėje nuosavybėje, jei tokios tvarkos nėra nustatyta. CPK 667 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodoma, kad nustatydamas skolininko dalį teismas kartu nustato ir naudojimosi ja tvarką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-185/2016; 2014 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-246/2014 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).Teismas, vykdymo procese nustatydamas skolininko dalį, turimą bendrosios jungtinės nuosavybės teise, vadovaujasi CK trečiosios knygos normomis (CK 3.117 straipsnio 1 dalis, CK 3.123 straipsnio 1 dalis, CK 4.92 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 3.117 straipsnį preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, o nuo šio principo galima nukrypti tik šio kodekso numatytais atvejais. Taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl nukrypimo nuo bendro turto lygių dalių principo, neužtenka tik konstatuoti, esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių toks nukrypimas yra galimas, bet reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra tikslingas, apsaugantis tam tikrus įstatymo saugomus interesus. Nukrypimas nuo lygių dalių principo galimas tik esant įstatyme nustatytam kriterijui ir teismo pripažintoms svarbioms aplinkybėms bei nustačius realų tokio nukrypimo poreikį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-246/2014; 2012 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2012).Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į kasacinio teismo praktiką ir įstatymo normas, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nutartimi. Apeliantų atskirajame skunde nurodyti argumentai, jog butas su automobilių stovėjimo aikštelės vieta priklauso ne dviem, o penkiems asmenims, nagrinėjamoje byloje neturi teisinės reikšmės, kadangi byloje sprendžiamas klausimas dėl skolininko dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje pagal esamus duomenis apie nuosavybės teisių registravimą į ginčui aktualų turtą. CPK 667 straipsnio normą vertinant kitaip būtų nepagrįstai išplečiamos šio straipsnio ribos. Pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nustatė, kad butas su dalimi automobilių stovėjimo aikštelės R-4, adresu (duomenys neskelbtini) įregistruotas VĮ Registrų centre L. M. vardu nuo 2006-04-26 ir įgytas santuokos metu. Pagal CK 4.262 straipsnio nuostatas, įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingai ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog butas sutuoktiniams priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis ir pagrįstai skolininkui G. M. nustatė dalį šiame turte. Suinteresuoti asmenys, siekdami nustatyti, jog butas su dalimi automobilių stovėjimo aikštelės R-4, adresu (duomenys neskelbtini), priklauso jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise, turi teisę kreiptis į teismą ginčo teisenos tvarka ir ginčyti VĮ Registrų centro duomenis dėl nuosavybės teisių į nurodytą turtą.Apeliantai taip pat nesutinka su teismo nustatyta buto naudojimosi tvarka, teigdamas, kad L. M. priskirtas kambarys turi būti priskiriamas bendram naudojimui, be to nutartyje nebuvo aptartas L. M. motinos M. G. gyvenamosios vietos nustatymas.Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantų skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus, nes jie yra deklaratyvaus pobūdžio ir neparemti jokiais pagrįstais įrodymais. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantai savo siūlomos butu naudojimosi tvarkos pirmosios instancijos teisme nepateikė. Be to, apeliantai, skųsdami pirmosios instancijos teismo nutartį, skunde taip pat nepateikė jokių siūlymų dėl kitokios naudojimosi tvarkos nustatymo. Pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo spręsti M. G. gyvenamosios vietos nustatymo klausimo, tačiau, spręsdamas klausimą dėl buto naudojimosi tvarkos, įvertino aplinkybę, jog kartu su L. M. gyvena motina M. G..Apeliantai taip pat nurodo, jog teismas neaptarė klausimo, kaip G. M. mokės komunalinius mokesčius už naudojimąsi buto dalimis, areštavus visas jo sąskaitas. Teismas šiuo apeliantės argumentus laiko nepagrįstais ir neturinčiais teisinės įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui ir teisėtumui. Atkreiptinas dėmesys, jog G. M. nustatyta ½ buto dalis, taigi akivaizdu, jog jam priklauso mokėti ½ komunalinių mokesčių dalies. Apeliantų retorinis klausimas, kaip G. M. mokės komunalinius mokesčius areštavus visas jo sąskaitas, nėra teismo kompetencijoje, tačiau pažymėtina, jog antstolis gali nustatyti konkrečią sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota atitinkamoms operacijoms (CPK 145 str. 6 d.).

Dėl skolininko dalies nustatymo sutuoktinės gaunamose pajamose

Apeliantai atskirajame skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai nustatė, jog skolininko G. M. turto dalis L. M. gaunamose pajamose iš darbinės ar intelektinės veiklos ir/ar pensijos yra 10 proc. nuo Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos ir dalies ir 35 proc. nuo dalies, viršijančios Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą. Apeliantų teigimu yra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo, nes L. M. rūpinasi savo 83 metų motina, turi lizingo sutartį dėl automobilio N. Q. įgijimo ir nustatyti, jog iš L. M. gaunamų pajamų, neviršijančių Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos turi būti išskaityta 6,66 proc., o iš dalies, viršijančios minimalią mėnesinę algą išskaityta 23,33 proc.CK 3.123 straipsnio 1 dalis numato, kad atsižvelgdamas į vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. Tokia nuostata taikytina ir sprendžiant skolininko turto dalies bendroje jungtinėje nuosavybėje, nukreipiant išieškojimą į tam tikrą turto dalį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuojamoje teismų praktikoje yra išaiškinęs, kad taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies normas, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaikų interesus; vadinasi, turi būti pakankamai aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 10 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2006; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2009).Pagal CPK 12, 178 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Šiose proceso teisės normose nustatyta bendroji įrodinėjimo naštos (lot. – onus probandi) paskirstymo taisyklė. Nagrinėjamu atveju apeliantai apsiriboja tik savo paaiškinimais, jog L. M. išlaiko savo motiną, tačiau nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes ar aplinkybes, kokia apimtimi yra rūpinamasi motina. Taigi apeliantų nurodytos aplinkybės, susijusios su L. M. motinos rūpinimusi, pačios savaime nesudaro pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo. Aplinkybė, jog L. M. turi finansinių įsipareigojimų pagal lizingo sutartį taip pat nėra pakankamas pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo, kadangi vieno kreditoriaus interesai negali būti vertinami labiau už kito. Be to, Lizingo sutartis sudaryta 2016-03-07, t.y. apeliantams žinant tiek apie G. M. prievolę kredito unijai „Centrinė taupomoji kasa“, tiek ir apie jo pareiškimą dėl skolininko dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, todėl L. M. turėjo galimybę įvertinti savo finansines galimybes prisiimant įsipareigojimus Lizingo sutarties pagrindu.Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios paneigtų CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpciją, todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad G. M. asmeninės nuosavybės teise priklauso ½ dalis sutuoktinės L. M. gaunamose pajamose. Apeliantų teigimu, skolininko G. M. pajamos turi būti taip pat dalinamos lygiomis dalimis, nustatant, kad L. M. turto dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje sudaro ½ dalį G. M. gaunamų pajamų.CPK 312 straipsnyje numatyta, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantai nekėlė tapataus klausimos pirmosios instancijos teisme ir teismas dėl šio jų prašymo nepasisakė, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo spręsti apeliantų prašymo dėl L. M. turto dalies nustatymo G. M. gaunamose pajamose.

Dėl skolininko dalies nustatymo sutuoktinės bankų sąskaitose esančiose piniginėse lėšose

Atskiruoju skundu apeliantai nesutinka, jog teismas nustatė skolininko G. M. dalį į ½ dalies L. M. piniginės lėšas, esančias bankų sąskaitose. Nurodo, jog G. M. gauna žymiai mažesnes pajamas nei jo sutuoktinė, todėl akivaizdu, jog didžiąją dalį pinigų, esančių bankų sąskaitose sudaro L. M. lėšos. Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės dalinimas perpus siekiant patenkinti G. M. asmeninę prievolę išieškotojui, prieštarauja teisingumo ir protingumo principas bei pažeidžia L. M. interesus, todėl turi būti nukrypstama nuo lygių dalių principo ir nustatoma, jog L. M. priklauso ¾ piniginių lėšų, esančių bankų sąskaitose, o G. M. ¼.CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, gauta tikslinė materialinė parama, skirta tik vienam sutuoktiniui, ir kita). Akivaizdu, kad sutuoktiniai sudarydami santuoką siekia bendrumo tiek tarpusavio santykiuose, tiek turtiniuose santykiuose. Nagrinėjamu atveju, teismas nesutinka su apeliante, jog skirtingas uždirbamų pajamų dydis turėtų būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo. Iš bylos duomenų matyti, jog L. M. nuo (duomenys neskelbtini) iki šiol nėra pakeitusi darbovietės, G. M. iki šiol dirba dviejose darbovietėse. VĮ Registrų centro duomenis G. M. nuo 1997-03-28 iki bankroto bylos iškėlimo (2016-06-26) buvo UAB „Magesta“ akcininku, taip pat laikotarpiais nuo 1997-03-28 iki 2003-06-09 ir nuo 2014-10-07 iki 2015-10-13 buvo šios įmonės direktoriumi (CPK 179 str. 3 d.). Iš išdėstytų aplinkybių matyti G. M. realūs ir sistemingi veiksmai, siekiant prisidėti prie bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sukūrimo. Byloje nėra aplinkybių, jog L. M. tokie sutuoktinio G. M. veiksmai būtų nepriimtini, todėl teismo vertinimu remtis aplinkybe, jog dėl L. M. didesnio gaunamo darbo užmokesčio yra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principų, yra neteisinga ir nesąžininga. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog G. M. priklauso ½ piniginių lėšų, esačių L. M. bankų sąskaitose.Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.