- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-18
- Bylos Nr.
- eA-103-552/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02131-2014-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Stasys Gagys
- Pareiškėjas
- J. G.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai
- Kategorijos
- 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Stasio Gagio ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjos J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Pareiškėja J. G. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Valdyba) 2014 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2322 „Dėl metinių draudžiamųjų pajamų koeficientų apskaičiavimo“ (toliau – ir Sprendimas); įpareigoti Valdybos Vilniaus skyrių 2004–2013 metų metinius draudžiamųjų pajamų koeficientus mažinti proporcingai pervestoms valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokoms; kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 17 straipsnio 4 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijai, Pensijų sistemos reformos įstatymo 2 straipsnio 5 daliai, 6 straipsnio 1 daliai, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 17 straipsnio 1 dalies nuostatoms.
Pareiškėjos teigimu, Sprendimas neišsamus, nepavadintas sprendimu. Valdyba šiuo raštu pareiškėjos skundą tik persiuntė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai (toliau – ir Ministerija), taip pripažindama, kad yra problema dėl pažeistų pareiškėjos teisių, tačiau sprendimo, atstatančio jos teises, nepriėmė, nenurodė, kokiu būdu ir kada jos bus atstatytos. Pareiškėja vadovavosi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad Valdyba turėjo įpareigoti Valdybos Vilniaus skyrių metinius draudžiamųjų pajamų koeficientus nustatyti proporcingai pervestoms valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokoms, atsižvelgiant į pensijų kaupimui skirtą valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį. Pareiškėjos teigimu, nors Pensijų sistemos reformos įstatymas nustato proporcingą senatvės pensijų mažinimą, atsižvelgiant į pensijų kaupimui skirtą valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį, kaupiant pensijų įmokas pensijų kaupimo bendrovėje, mokama papildoma pensijos dalis mažinama neproporcingai pervestų įmokų sumai.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė administracinę bylą nutraukti.
Atsakovas vadovavosi Pensijų įstatymo 17 straipsnio 4 dalimi, nurodė, kad pareiškėjai senatvės pensijos amžius sukaks 2035 m. kovo 9 d., todėl darė išvadą, kad Valdybos Vilniaus skyriaus apskaičiuoti draudžiamųjų pajamų koeficientai jai nesukelia jokių teisinių pasekmių. Skiriant pareiškėjai senatvės pensiją, draudžiamųjų pajamų koeficientai bus skaičiuojami vadovaujantis tuo metu galiosiančiais teisės aktais, o teisines pasekmes jai sukels priimtas sprendimas dėl senatvės pensijos skyrimo, kurį pareiškėja galės skųsti tuo metu galiosiančių teisės aktų nustatyta tvarka.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėja 2004–2013 metais dalyvavo pensijų kaupime pagal Pensijų sistemos reformos įstatymą, kurio 6 straipsnyje nustatyta, kad tokiems asmenims senatvės pensijų dydis Pensijų įstatymo nustatyta tvarka proporcingai mažinamas. Asmenų, kurie nedalyvavo pensijų kaupime, metiniai draudžiamųjų pajamų koeficientai apskaičiuojami Pensijų įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, o kaupimo dalyvių metinių draudžiamųjų pajamų koeficientų apskaičiavimo tvarka nustatyta Pensijų įstatymo 17 straipsnio 4–5 dalyse. Pensijų įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apskaičiuojant kaupimo dalyviui senatvės pensijos dydį jo metinis draudžiamųjų pajamų koeficientas už kiekvienus dalyvavimo pensijų kaupime metus apskaičiuojamas metinį draudžiamųjų pajamų koeficientą, apskaičiuotą pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 17 straipsnio 1 dalį, dauginant iš dydžio c, apskaičiuojamo pagal formulę c = (tp – tk) / tp. Dydis c, iš kurio dauginamas asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas papildomai senatvės pensijos daliai apskaičiuoti, išreiškia matematiškai proporcingai sumažėjusias asmens lėšas, likusias papildomai senatvės pensijos daliai finansuoti po to, kai kaupimo dalyvių kaupiamoji įmoka pervedama į asmens pasirinktą pensijų fondą – kuo didesnė papildomai pensijos daliai skirto tarifo dalis pervedama į pensijų fondą, tuo mažesnė asmens sumokėtos įmokos dalis lieka papildomai senatvės pensijos daliai finansuoti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė jos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Ministerija nurodė, kad pensijų kaupimo dalyviu asmuo tampa sudarydamas pensijų kaupimo sutartį su pensijų kaupimo bendrove, t. y. įgyvendindamas savo paties apsisprendimą ir vadovaudamasis sutarčių sudarymo laisvės principu. Todėl pareiškėjos teiginys, kad Pensijų įstatymo nustatyta pensijų kaupime dalyvavusių asmenų senatvės pensijos apskaičiavimo metodika pažeidžia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, nėra pagrįstas, kadangi lėšos, kurios asmens apsisprendimu buvo pervestos į jo pensijų sąskaitą ir dėl kurių sumažėja valstybinio socialinio draudimo sistemos įsipareigojimai asmens atžvilgiu, yra jo nuosavybė, kuria, sukakus senatvės pensijos amžiui, asmuo galės disponuoti įstatymų nustatyta tvarka, o pensijų kaupimo dalyviui mirus – šios asmens lėšos galės būti paveldėtos pagal įstatymą arba testamentą. Jei proporcingas pensijos mažinimas būtų taikomas taip, kaip jį supranta pareiškėja (t. y. vertinant dalimi nuo bendrojo valstybinei socialinio draudimo pensijai skirtojo tarifo), tuomet mažinimas dėl dalyvavimo pensijų kaupime turėtų būti taikomas visoms asmeniui skiriamoms pensijoms ir visai pensijai (ne vien papildomai jos daliai). Ministerija atkreipė dėmesį, kad pensijos mažėjimą skaičiuojant nuo viso pensijų tarifo, tokiam asmeniui tapus nedarbingu ar iš dalies darbingu, turėtų būti mažinama ir jam skiriama netekto darbingumo pensija, o tokiam asmeniui mirus – už jį skiriamų našlių ir našlaičių pensijų dydžiai, o tai iš esmės prieštarautų leidėjo keliamam tikslui.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 5 d. sprendimu netenkino pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas sistemiškai aiškino Pensijų įstatymo 17 straipsnį bei Pensijų sistemos reformos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir darė išvadą, kad asmenims, pasirinkusiems kaupti pensijos dalį pensijų kaupimo bendrovėje, proporcingai mažinamas valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų dydis, dėl tokio mažinimo šiems asmenims atitinkamai sumažėja ir metinis draudžiamųjų pajamų koeficientas, kurio apskaičiavimo tvarka nustatyta Pensijų įstatymo 17 straipsnio 4, 5 dalyse.
Teismas pažymėjo, kad Valdyba, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistoma gero administravimo principo imperatyvų. Įvertinęs Sprendimo turinį Pensijų bei Pensijų sistemos reformos įstatymuose įtvirtinto teisinio reguliavimo, byloje esančių rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų kontekste, teismas darė išvadą, kad išnagrinėjusi pareiškėjos 2014 m. vasario 10 d. skundą Valdyba teisėtai ir pagrįstai nurodė, jog apskaičiuoti pareiškėjos 2004–2013 metų draudžiamųjų pajamų koeficientus kitaip nei šiuo metu nustatyta Pensijų įstatymo 17 straipsnio 4–5 dalyse, nėra teisinio pagrindo. Taip pat Valdyba pagrįstai pareiškėjos skundą persiuntė Ministerijai, kuri pagal kompetenciją rengia ir teikia Vyriausybei teisės aktų projektus. Teismas konstatavo, kad Valdyba neturėjo pagrindo įpareigoti Vilniaus skyrių 2004–2013 metų metinius draudžiamųjų pajamų koeficientus mažinti proporcingai pervestoms draudimo įmokoms.
Teismas nepagrįstais laikė pareiškėjos teiginius, kad Sprendimas neišsamus, Valdyba šiuo raštu pareiškėjos skundą tik persiuntė Ministerijai, tačiau sprendimo, atstatančio pareiškėjos teises, nepriėmė, nenurodė, kokiu būdu ir kada bus atstatytos jos teisės. Teismas nurodė, jog, priimdama ginčijamą Sprendimą Nr. (6.5)I-2322, Valdyba nepažeidė Pensijų įstatymo 17 straipsnio 4, 5 dalyse, Pensijų sistemos reformos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo, gero administravimo principo, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti Sprendimą ir įpareigoti Valdybos Vilniaus skyrių 2004–2013 metų metinius draudžiamųjų pajamų koeficientus mažinti proporcingai pervestoms valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokoms.
Teismas nurodė, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją jis netiria teisės akto atitikties tos pačios galios teisės aktui ir kad tai yra pagrindas atsisakyti nagrinėti atitinkamą pareiškėjo prašymą (Konstitucinio Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimas). Teismas pažymėjo, kad Pensijų įstatymas, dėl kurio 17 straipsnio 4 dalies konstitucingumo pareiškėja teismo prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, ir Pensijų sistemos reformos įstatymas yra tos pačios galios teisės aktai, todėl pareiškėjos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pensijų įstatymo 17 straipsnio 4 dalies nuostata neprieštarauja Pensijų sistemos reformos įstatymo 2 straipsnio 5 daliai, 6 straipsnio 1 daliai bei Pensijų įstatymo 17 straipsnio 1 dalies nuostatoms, teismas atmetė kaip nepagrįstą.
Spręsdamas dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 17 straipsnio 4 dalies nuostatos atitikties Konstitucijai, teismas pažymėjo, kad pareiškėja šį savo prašymą iš esmės grindžia tuo, jog Pensijų įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje asmenims, pasirinkusiems kaupti pensijos dalį pensijų kaupimo bendrovėje, valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų dydis mažinamas neproporcingai, nes dėl tokio mažinimo šiems asmenims metinis draudžiamųjų pajamų koeficientas sumažėja daugiau nei tiems, kurie pensijos dalies pensijų kaupimo bendrovėje nekaupia. Teismas nurodė, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo, dėl kurio mažėja asmenims, pasirinkusiems kaupti pensijos dalį pensijų kaupimo bendrovėje, valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų dydis, negalima vertinti atsietai nuo kituose įstatymuose, inter alia Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatyme, įtvirtintų nuostatų, pagal kurias: įmokų tarifai – tai draudėjų, apdraustųjų, savarankiškai dirbančių ar valstybiniu savanoriškuoju socialiniu draudimu apsidraudusių asmenų mokamų įmokų dydžių matas atskiroms socialinio draudimo rūšims, nustatomas siekiant užtikrinti pakankamą finansavimą šių rūšių socialiniam draudimui vykdyti (2 str. 19 d.), šio fondo biudžeto pajamų pagrindą sudaro, be kita ko, draudėjų, apdraustųjų, savarankiškai dirbančių asmenų, asmenų, apsidraudusių valstybiniu savanoriškuoju socialiniu draudimu, įmokos (3 str. 1 d.), šio fondo biudžeto išlaidų pagrindą sudaro išlaidos atskiroms socialinio draudimo rūšims, tai yra: pensijų socialiniam draudimui, lėšos, pervedamos į pensijų fondus, ligos ir motinystės socialiniam draudimui, nedarbo socialiniam draudimui, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui (5 str. 1 d.). Taip pat vertinant Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, būtina atsižvelgti į tai, kad asmenims, kurie pasirinko kaupti pensijos dalį pensijų kaupimo bendrovėje, atitinkamai sumažėja įmokos į socialinio draudimo fondo biudžetą dydis, nors tokiems asmenims, kaip ir tiems, kurie pensijos dalies pensijų kaupimo bendrovėje nekaupia, visa apimtimi yra garantuojamos tokios išmokos iš socialinio draudimo fondo biudžeto kaip ligos ir motinystės socialinio draudimo, nedarbo socialinio draudimo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo, kurių dydis nėra mažinamas vien todėl, kad asmuo pasirinko kaupti pensijos dalį pensijų kaupimo bendrovėje.
Teismas, vertindamas Pensijų įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą kartu su teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje, 3 straipsnio 1 dalyje, 5 straipsnio 1 dalyje, ir atsižvelgdamas į oficialios Konstitucinio Teismo doktrinos nuostatas, neturėjo teisinio pagrindo abejoti, jog šioje nuostatoje, įstatymų leidėjas nepaisė teisingumo ar socialinės darnos reikalavimų. Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo abejoti, jog pareiškėjos ginčijama Pensijų įstatymo 17 straipsnio 4 dalis prieštarauja Konstitucijai, todėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkino.
III.
Pareiškėja J. G. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad skunde nurodė, jog Pensijų įstatymo 17 straipsnio 4 dalies nuostata prieštarauja ne tik nurodytų įstatymų nuostatoms, bet ir Konstitucijai, tačiau teismas to nevertino. Pareiškėja nurodo, kad asmenims skiriamos ir mokamos senatvės pensijos dydis, kai senatvės pensijų sistema grindžiama socialiniu draudimu, negali nepriklausyti ar menkai priklausyti nuo to, kiek laiko ir kokio dydžio įmokos buvo mokamos sudarant materialines šių pensijų mokėjimo prielaidas, todėl turi būti atkurtas teisingumas pareiškėjos pensijos skaičiavime, kad būtų vertinamos pensijų socialiniam draudimui pareiškėjos sumokėtos įmokos, mažinant jas proporcingai tik pervedamų lėšų į pensijų fondus dydžiu. Pareiškėja nurodo, kad teismo teiginys, jog valstybės įsipareigojimu mokėti tam tikro dydžio pensiją, kai mokėjimai grindžiami valstybiniu socialiniu draudimu, negalima atsieti nuo asmens indėlio sudarant materialines šios pensijos mokėjimo prielaidas, tokių įmokų mokėjimo laiko bei jų dydžiu, tik pabrėžia, kad skaičiuojant pareiškėjos pensiją turi būti vertinamas sumokėtos įmokos dydis. Pareiškėja nurodo, kad teismas neteisėtai taikė teisės aktus nurodydamas, kad sumažėja įmokų į socialinio draudimo fondo biudžetą dydis pensijų socialiniam draudimui, lėšos pervedamos į pensijų fondus, ligos ir motinystės socialiniam draudimui, nedarbo socialiniam draudimui, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui, nors pagal Pensijų sistemos reformos įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, kaupiamoji pensijų įmoka – šio įstatymo nustatyta valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalis. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad teikė skundą tik dėl santykių, kurie susiję su pensijų socialiniam draudimui nustatytu įmokų tarifu, pažymi, kad kiti socialinio draudimo tarifai nemažėja dėl dalyvavimo pensijų kaupime, todėl ir garantuojama visa apimtimi tokios išmokos iš socialinio draudimo fondo biudžeto kaip ligos ir motinystės socialinio draudimo, netekto darbingumo socialinio draudimo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo, kurių dydis nėra mažinamas vien todėl, kad asmuo pasirinko kaupti pensijos dalį pensijų kaupimo bendrovėje, kaip ir tiems, kurie pensijos dalies pensijų kaupimo bendrovėje nekaupia. Pareiškėja daro išvadą, kad teismas klaidingai konstatavo, jog atitinkamai sumažėja visų įmokų į socialinio draudimo fondo biudžetą dydis. Pareiškėja nurodo, kad nors Pensijų sistemos reformos įstatymas nustato proporcingą senatvės pensijų mažinimą, atsižvelgiant į pensijų kaupimui skirtą valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį, kaupiant pensijų įmokas pensijų kaupimo bendrovėje, Valdybos mokama papildoma pensijos dalis mažinama neproporcingai pervestų įmokų daliai. Pareiškėjos manymu, Pensijų įstatymo 17 straipsnio 4 punkte nustatyta metodika iškraipo proporcingumo principą. Pareiškėjos teigimu, nelogiška, kai formulėje / metodikoje iš pensijų socialiniam draudimui įmokos tarifo dalies, skirtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos papildomai daliai (9,3 proc.), turi būti atimama kaupiamosios pensijų įmokos tarifas, sumokėtas nuo visos pensijų socialiniam draudimui sumokėtos įmokos. Pareiškėja nurodo, kad ši įstatymo nuostata prieštarauja Konstitucijai bei Pensijų sistemos reformos įstatymui, kuriame pabrėžiamas proporcingumo principas bei nurodoma, kad kaupiamoji pensijų įmoka – nustatyta valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalis, o ne valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos tarifo dalis, skirta valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos papildomai daliai. Pareiškėja daro išvadą, kad jos metinio draudžiamųjų pajamų koeficientas neteisėtai ir nepagrįstai sumažintas pažeidžiant konstitucinį teisinės valstybės principą, proporcingumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir aiškumo, asmenų lygybės prieš įstatymą, socialinio solidarumo, teisėtumo principus. Pareiškėja siūlo teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 17 straipsnio 4 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijai.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Ministerija nurodo, kad pareiškėja, cituodama pirmosios instancijos teismo sprendimo ištraukas, šio sprendimo argumentų nenuginčija ir savo teiginių nepagrindžia. Nepriklausomai nuo pareiškėjos subjektyvių pozicijų ir lūkesčių vertinimo, jos nuomonė apie galiojančio teisinio reguliavimo menamus trūkumus nėra nustatytas faktas ir neįrodo jokių su pareiškėjos reikalavimais susijusių objektyvių aplinkybių. Ministerija atkreipia dėmesį, kad nuo 2009 m. draudimo įmokos tarifas valstybinei socialinio draudimo pensijai yra 26,3 proc., papildomai senatvės pensijos daliai – 9,3 proc. Ministerija pažymi, kad pensijų socialinio draudimo tarifas skirtas visoms pensijų rūšims finansuoti, t. y. nėra tvirtinamos atskiros tarifo dalys atskiroms pensijų rūšims. Įstatymuose įtvirtintas valstybinių socialinio draudimo pensijų mažinimo dėl dalyvavimo pensijų kaupime mechanizmas taikomas tik senatvės pensijos papildomai daliai: nei šios pensijos pagrindinė dalis, nei, pvz., netekto darbingumo pensija dėl dalyvavimo pensijų kaupime nemažėja.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Valdyba remiasi Pensijų įstatymo 6 straipsnio 1, 2, 4, 5 dalimis ir daro išvadą, kad asmens draudžiamosios pajamos įtraukiamos tik apskaičiuojant pensijos papildomą dalį. Valdyba nurodė, kad, laikant, jog 9,3 procento dydžio įmoka sudaro 100 procentų lėšų, skirtų senatvės pensijos papildomai daliai, 2 procentai valstybinio pensijų socialinio draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovei, yra 21,5 procento (100 proc. x 2 proc. : 9,3 proc.), todėl į pensijų fondą pervedama 21,5 procento papildomai pensijos daliai skirtų lėšų, o senatvės pensijos papildomai daliai lieka 78,5 procento lėšų. Valdyba remiasi Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2008 metų rodyklių patvirtinimo įstatymo 8, 9 straipsniais, nurodė, kad, laikant, jog 9,3 procento dydžio įmoka sudaro 100 procentų lėšų, skirtų senatvės pensijos papildomai daliai, į pensijų fondą pervedama 59 procentai papildomai pensijos daliai skirtų lėšų (100 proc. x 5,5 proc. : 9,3 proc.), o senatvės pensijos papildomai daliai lieka 41 procentas lėšų. Būtent šią proporciją tiksliai atspindi dydis c: kai asmuo kalendoriniais metais dalyvavo pensijų kaupime, pensijų kaupimo tarifui esant 2 procentų, apskaičiuotasis dydis c yra 0,78494623, o kai šis tarifas buvo 5,5 procento, dydis c atitinkamai buvo 0,40860215. Valdyba pažymėjo, kad valstybinio pensijų socialinio draudimo įmokos tarifas, tvirtinamas atitinkamų metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodyklių patvirtinimo įstatymu, skiriamas visoms pensijų rūšims finansuoti, t. y. atskiroms pensijų rūšims (senatvės, netekto darbingumo, našlių ir našlaičių) nėra tvirtinamos atskiros tarifo dalys. Valdyba pažymi, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 28 straipsnio 1 dalį yra viešojo administravimo įstaiga ir Valdybos veikla skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 1 d.). Pensijų įstatymas yra oficialiai paskelbtas ir galiojantis teisės aktas, todėl privalomas vykdyti visiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Valdybos manymu, teismas, įvertinęs Sprendimo turinį Pensijų įstatymo 17 straipsnio 4-5 dalyse, Pensijų sistemos reformos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo, byloje esančių rašytinių įrodymų, proceso šalių paaiškinimų kontekste, padarė teisingą išvadą, jog Valdyba teisėtai ir pagrįstai nurodė, kad apskaičiuoti pareiškėjos 2004-2013 metų draudžiamųjų pajamų koeficientus kitaip nei šiuo metu nustatyta Pensijų įstatymo 17 straipsnio 4-5 dalyse, nėra teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Administracinėje byloje kilęs ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta įpareigoti Valdybos Vilniaus skyrių perskaičiuoti pareiškėjos metinius draudžiamųjų pajamų koeficientus už 2004-2013 metus.
Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos reikalavimus, nurodęs, jog jam nekyla abejonių dėl esamo teisinio reguliavimo konstitucingumo, o galiojantys teisės aktai nenumato pareigos atsakovui elgtis pareiškėjos pageidaujamu būdu.
Apeliacinis skundas grindžiamas dviem pagrindiniais argumentais: teismas netinkamai išsprendė pareiškėjos prašymą kreiptis į Konstitucinį teismą; be to, teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reglamentuojančius draudžiamųjų pajamų koeficientų skaičiavimą.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta apimtimi, visu pirma konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai, susiję su nevisapusišku atsakymu į pareiškėjos prašymą kreiptis į Konstitucinį teismą, nėra pagrįsti.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi, Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.
Pareiškėja pirmosios instancijos teismo prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 17 straipsnio 4 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijai, Pensijų sistemos reformos įstatymo 2 straipsnio 5 daliai, 6 straipsnio 1 daliai, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 17 straipsnio 1 dalies nuostatoms.
Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad Konstitucinis teismas pagal Konstituciją netiria teisės akto atitikties tos pačios galios teisės aktui, tokio pobūdžio kreipimąsi būtų atsisakyta priimti, todėl šios pareiškėjos prašymo dalies pagrįstai netenkino.
Taip pat pirmosios instancijos teismas išsamiai analizavo ir aptarė galimas abejones dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 17 straipsnio 4 dalies nuostatos prieštaravimo Konstitucijai ir argumentavo, kodėl jam nekyla pagrįstų teisinių abejonių tokio teisinio reguliavimo konstitucingumu. Ta aplinkybė, kad teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje nėra nurodyti konkretūs Konstitucijos straipsniai, jame padarytų išvadų esmės nekeičia.
Apeliaciniame skunde suformuluotas prašymas kreiptis į Konstitucinį teismą grindžiamas tais pačiais motyvais, t. y. kad įstatymų leidėjas, priėmęs minėtą Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 17 straipsnio 4 dalies nuostatą, nepaisė konstitucinių teisinės valstybės, proporcingumo, asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir aiškumo, asmenų lygybės prieš įstatymus, socialinio solidarumo principų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas Pensijų sistemos reformos įstatymo 6 straipsnyje numatė asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, senatvės pensijų apskaičiavimui taikyti tiesioginio proporcingumo atvejį, t.y., kai mažėjant vienam dydžiui ( valstybinio socialinio draudimo įmokai), mažėja ir kitas ( valstybinės socialinės draudimo pensijos dydis). Detali tokių pensijų mažinimo tvarka įstatymų leidėjo palikta nustatyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme. Tačiau tiesioginis proporcingumas nereiškia, kad abu dydžiai turi sumažėti vienodai, jie turi mažėti proporcingai, o tokiai dydžių mažėjimo proporcijai gali būti taikomi proporcingumo koeficientai, kaip ir nagrinėjamu atveju, numatytu Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje ( dydis c). Būtent su šio dydžio apskaičiavimu nesutinka pareiškėja, teigdama, kad taip apskaičiuojant pensijos dydį, ji yra mažinama neproporcingai sumokėtai socialinio draudimo įmokai. Iš esmės pareiškėja mano, jog jos valstybinė socialinė draudimo įmoka ir pagal ją apskaičiuojamas metinis draudžiamųjų pajamų koeficientas turi sumažėti tik tokiu pačiu dydžiu, kokį sudaro įmokos dalis, skirta pensijų kaupimui, kitaip sakant, kad nebūtų taikomas joks proporcingumo koeficientas. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos manymu, tokia pareiškėjos pozicija nėra pakankamai pagrįsta teisiniais argumentais. Taip siūlydama taikyti tiesioginį proporcingumą, pareiškėja neatsižvelgia į kitas valstybinio socialinio draudimo rūšis, į draudėjo už ją mokamas įmokas bei kitus svarbius valstybinio socialinio draudimo sistemos elementus, jau aptartus pirmosios instancijos teismo sprendime.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad valstybinio socialinio draudimo išmokų mokėjimas yra siejamas su dirbančių asmenų teise į įstatymo nustatytas išmokas, įskaitant senatvės pensiją. Šiai ir kitoms socialinėms teisėms įgyvendinti yra sukurtas Valstybinio socialinio draudimo fondas, grindžiamas ekonomiškai aktyvių (dirbančių) asmenų lėšomis, kurios sumokamos kaip privalomos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Valstybinės socialinio draudimo pensijos mokamos iš vieniems metams sudaromo Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, kuris yra valstybinio socialinio draudimo finansų pagrindas. Valstybinio socialinio draudimo įmokų dydį, draudimo stažą, išmokų dydžio nustatymo ir mokėjimo tvarką, kitas draudimo sąlygas nustato valstybė, kuri pagal Konstituciją privalo laiduoti piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. ir 2007 m. spalio 22 d. nutarimuose buvo nurodyta, kad įstatymu nustatant senatvės pensijų dydžius atsižvelgtina į tai, kokio dydžio įmokos buvo mokamos sudarant materialines šių pensijų mokėjimo prielaidas; į tai, kaip asmuo, būdamas darbingas ir ekonomiškai aktyvus, prisidėjo prie valstybinio socialinio draudimo lėšų kaupimo, nes tai turi turėti reikšmės jo paties valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dydžiui; asmuo, kuris įmokomis daugiau nei kiti prisidėjo prie valstybinio socialinio draudimo lėšų kaupimo, turi turėti apčiuopiamą naudą. Taigi valstybė turi teisę, laikydamasi Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, proporcingumo, asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir aiškumo, asmenų lygybės prieš įstatymus, socialinio solidarumo principų, numatyti, koks bus taikomas proporcingumo koeficientas, būsiantis naudingu asmenims, daugiau prisidėjusiems prie socialinio draudimo lėšų kaupimo.
Pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju kiekvienas asmuo, dalyvaujantis valstybinio socialinio draudimo sistemoje, turi laisvą valią apsispręsti, ar valstybės nustatytomis sąlygomis ( įskaitant ir proporcijas, kuriomis bus mažinamas tų metų, kai asmuo dalyvauja pensijų kaupime, draudžiamųjų pajamų koeficientai) dalyvauti pensijų kaupime pensijų fonduose, ar visiškai nedalyvauti, ar laikinai sustabdyti savo dalyvavimą. Ši kiekvieno asmens apsisprendimo išraiška ir tampa objektyviu skirtumu tarp asmenų, vėliau pretenduosiančių gauti valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją.
Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nėra laikytinas diskriminaciniu (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai).
Teisėjų kolegija nemato pagrindo manyti, kad bylai aktualus teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai, todėl pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą buvo pagrįstai netenkintas pirmosios instancijos teismo ir yra netenkinamas apeliacinės instancijos teismo.
Pasisakydama dėl skundžiamų Valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų ir Valdybos 2014 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. (6.5)I-2322 „Dėl metinių draudžiamųjų pajamų koeficientų apskaičiavimo“ esmės, teisėjų kolegija pažymi, kad šiame sprendime iš vienos pusės išreikšta viešojo administravimo institucijos valia neperskaičiuoti pareiškėjos 2004-2013 metų draudžiamųjų pajamų koeficientų, iš kitos pusės, apie pareiškėjos poziciją informuota Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, persiunčiant pareiškėjos skundą.
Teisėjų kolegijos nuomone, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba pareiškėjos skundą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai persiuntė pagrįstai, nes Valdyba nėra įstatymų iniciatyvos teisę turintis subjektas, todėl apie siūlymus pakeisti teisės aktus, veikdama pagal gero administravimo principą ir siekdama tobulinti esamus teisės aktus, privalėjo informuoti Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją.
Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nei Valdybos Vilniaus skyrius, nei Valdyba neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, nei numatyta Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 17 straipsnio 4 – 5 dalyse, todėl Valdyba teisėtai atsisakė įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti koeficientus. Papildomai pažymėtina, kad toks koeficientų perskaičiavimas neaišku ar iš viso sukeltų teisines pasekmes pareiškėjai, nes ji šiuo metu pagal amžių negali pretenduoti į valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją ir tik jai sulaukus amžiaus, būtino senatvės pensijai skirti, paaiškės, ar ginčo laikotarpio metinių draudžiamųjų pajamų koeficientų dydis faktiškai turės kokią nors reikšmę pareiškėjos senatvės pensijos dydžiui. Kitų pareiškėjai taikomų valstybinio socialinio draudimo rūšių draudžiamųjų pajamų koeficientų perskaičiavimas neįtakoja, todėl jos teisės nėra pažeidžiamos.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliaciniame skunde pateiktais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjos J. G. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.