Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Viktoro Preikšo, Valdo Vitunsko,

asmens, kurio atžvilgiu taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, M. L. gynėjai advokatei Aušrai Veselovaitei,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kurio atžvilgiu taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, M. L. gynėjos advokatės Aušros Veselovaitės apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. rugsėjo 26 d. nutarties, kuria pripažinta, jog M. L. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 165 straipsnio 1 dalyje, būdamas nepakaltinamas ir skyrė priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis psichikos sveikatos centre pagal gyvenamąją vietą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. Skundžiama nutartimi pripažinta, jog M. L. neteisėtai slapta prieš savininko valią įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį namą, o būtent 2016-07-29 apie 2.00 val. vietovėje (duomenys neskelbtini), įsibrovė į svetimą aptvertą teritoriją, o paskui į privačiame žemės sklype esantį namą, kuriame tuo metu buvo namų gyventojas M. F..

2. Apeliaciniame skunde M. L. gynėja advokatė Aušra Veselovaitė teigia, jog Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartis neteisėta ir nepagrįsta, priimta pažeidžiant baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, todėl prašo ją panaikinti ir bylą nutraukti.

2.1. Skunde teigiama, jog nesant nukentėjusiojo skundo (Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 165 straipsnio 2 dalis, 167 straipsnis), baudžiamasis procesas turėjo būti nutrauktas. Pagal BK 165 straipsnio 1 dalį asmuo traukiamas atsakomybėn tik jeigu yra nukentėjusiojo skundas dėl to. Byloje nukentėjusiojo M. F. skundo nėra. Nesant nukentėjusiojo skundo, baudžiamasis procesas negalimas. Juo labiau, kad nukentėjusysis bylos nagrinėjime nedalyvavo ir pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad jokių pretenzijų kaltinamajam neturi, be to, žala turtui ar asmeniui nepadaryta, civilinis ieškinys nepareikštas.

2.2. Skunde taip pat nurodoma, jog buvo pažeistos baudžiamosios atsakomybės už užsienyje padarytus nusikaltimus sąlygos (BK 5 straipsnis, 8 straipsnis). BK 8 straipsnyje įtvirtinta abipusio veikos baudžiamumo sąlyga, kuri suponuoja tai, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn už veikas, padarytas užsienyje, tik jeigu ši veika užtraukia baudžiamąją atsakomybę tiek pagal Lietuvos, tiek ir pagal tos šalies, kurioje ji padaryta, baudžiamuosius įstatymus. Šiuo atveju veika buvo padaryta Lenkijos Respublikoje ir buvo kvalifikuota pagal Lenkijos Respublikos baudžiamojo kodekso 193 straipsnį, tačiau pirmosios instancijos teismas nedetalizavo ir neatskleidė abipusio baudžiamumo požymių pagal Lenkijos Respublikos baudžiamojo kodekso 193 straipsnį bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytus požymius. Teismas nesiaiškino, ar veika, atitinkanti Lenkijos Respublikos baudžiamojo kodekso 193 straipsnio požymius, analogiškai kriminalizuojama Lietuvoje ir, ar ši veika, atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 straipsnio 1 dalies subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius. Teismas, kvalifikuodamas M. L. veiksmus pagal atitinkamą BK straipsnį, turėjo vertinti ir BK 5 straipsnio sąlygų atitiktį.

2.3. Apeliantės vertinimu, teismas netinkami, pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, įvertino surinktus įrodymus, todėl nepagrįstai nustatė, jog M. L. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 165 straipsnio 1 dalyje. Apeliantės manymu, teismas, pažeisdamas BPK 395 straipsnio nuostatas, netyrė objektyvių veikos požymių, nesiaiškino veikos padarymo būdo ir kitų objektyvių aplinkybių, visiškai nevertino galimo suklydimo fakto ir to, kad nebuvo objektyviojo požymio – įsibrovimo į patalpas, nebuvo smurto, apgaulės, jokia žala nepadaryta bei nėra subjektyviosios pusės požymio – tiesioginės tyčios. Patenkant į gyvenamąsias patalpas joks pasipriešinimas nebuvo įveiktas, jėga nebuvo įsilaužta, jokia žala nepadaryta, nenustatyta jokių įsilaužimo pėdsakų – nei vartelių sklendė, nei būsto spyna nebuvo sugadinti, jokie daiktai nepavogti, nesugadinti. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, jog M. L. veikė tiesiogine tyčia, t. y. į svetimą būstą pateko suprasdamas ir žinodamas, jog tam nėra jokio pagrindo, bei norėjo tai daryti. M. L. suklydo, manydamas, jog elgiasi teisėtai, nes buvo įsitikinęs, jog patenka į viešbučio patalpas bei teritoriją. Tai, kad M. L. iš tiesų ieškojo nakvynės, patvirtina ir paties M. L. paaiškinimai bei byloje užfiksuoti objektyvūs duomenys. Tvoros stipinas išlūžo M. L. bandant pasišalinti, kai jis buvo išsigandęs garsiai šaukiančio savininko. Supratęs savo klaidą, M. L. buvo sutrikęs ir pasimetęs, todėl paliko ir savo krepšį su asmeniniais daiktais. Būsto savininkas nebuvo sužalotas, jo turtas nebuvo suniokotas. Priešingai, įvykio metu buvo sužalotas pats M. L.. Aplinkybę, kad M. L. veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios, patvirtina ir tai, kad dėl savo sveikatos būklės (paranoidinė šizofrenija) jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės bei juos valdyti įvykio metu, nesuvokė veikos pavojingumo ir jos galimo neteisėtumo. Tai patvirtino ir atlikta teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė, kurios išvadas teismo posėdyje patvirtino ir ekspertė L. A.. Šios aplinkybės kelia taip pat ir pagrįstų abejonių dėl duomenų, gautų atliekant ikiteisminį tyrimą Lenkijoje, patikimumo. Keliamas klausimas, ar galima vadovautis M. L. paaiškinimais, prisipažinimu, sutikimu sumokėti baudą, kai nustatyta, jog jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Be to, M. L., nemokantis nei lenkų nei rusų kalbų, apklaustas nedalyvaujant vertėjui. Nenustačius M. L. veiksmuose BK 165 straipsnio 1 dalyje numatytos uždraustos veikos požymiu, jo atžvilgiu skundžiama nutartis priimta nepagrįstai.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka asmens, kurio atžvilgiu taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, M. L. gynėja advokatė Aušra Veselovaitė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

4. Asmens, kurio atžvilgiu taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, M. L. gynėjos advokatės Aušros Veselovaitės apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6. Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 5 straipsnio, 8 straipsnio nuostatas ir padarė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų – netinkamai, t. y. pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, vertino įrodymus, nesiaiškino visų BPK 395 straipsnyje numatytų įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių ir todėl nepagrįstai nustatė, jog M. L. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 165 straipsnio 1 dalyje, bei skyrė jam priverčiamojo medicininio pobūdžio priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis psichikos sveikatos centre pagal gyvenamąją vietą. Tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi skundo argumentus ir išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šie skundo argumentai nepagrįsti, todėl turi būti atmesti.

7. Skunde teigiama, jog teismas pažeidė baudžiamosios atsakomybės už užsienyje padarytus nusikaltimus sąlygas – netinkamai taikė BK 8 straipsnio nuostatas, nes neatskleidė abipusio baudžiamumo sąlygų pagal Lenkijos Respublikos baudžiamojo kodekso 193 straipsnį bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytus požymius. Teisėjų kolegija su šiuo skundo argumentu nesutinka ir jį atmeta, nes tai prieštarauja byloje surinktai medžiagai.

7.1. Pagal BK 8 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs užsienyje nusikaltimus, nustatytus, be kita ko, BK 5 straipsnyje, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, kai padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir už jos padarymą baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės ir Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Taigi būtina sąlyga Lietuvos baudžiamajai jurisdikcijai dėl Lietuvos Respublikos piliečių ir kitų nuolat Lietuvoje gyvenančių asmenų užsienyje padarytų nusikaltimų įgyvendinti yra abipusio veikos baudžiamumo sąlygos įvykdymas. Todėl kiekvienu atveju, kai baudžiamoji atsakomybė yra taikoma už užsienyje padarytą nusikaltimą, privalu išsiaiškinti BK 8 straipsnio taikymui reikšmingas aplinkybes. Bylos duomenys patvirtina, jog buvo išaiškintos visos BK 8 straipsnio taikymui reikšmingos aplinkybės. Iš bylos duomenų (pranešėjo M. F. apklausos protokolo) matyti, jog Lenkijoje buvo tiriamos šios galimai M. L. padarytos nusikalstamos veikos – pasikėsinimas pavogti turtą ir būsto neliečiamybės pažeidimas (b. l. 33). Iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017 m. gegužės 4 d. rašto matyti, jog Lenkijos prokuratūrai buvo pateikti duomenys apie Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 straipsnyje numatytą baudžiamąją atsakomybę dėl neteisėto asmens būsto neliečiamumo pažeidimo – nurodytas nusikalstamos veikos aprašymas bei numatytos bausmės (b. l. 70). Būtent po šio atsakymo Lenkijos prokuratūra kreipėsi į Lietuvos Respubliką su prašymu perimti Lietuvos Respublikos piliečio M. L. baudžiamąjį persekiojimą, nurodydama, jog asmuo įtariamas padaręs veiką, numatytą Lenkijos Respublikos baudžiamojo kodekso 193 straipsnyje, t. y. tuo, kad 2016 m. liepos 29 d. apie 2.00 val. (duomenys neskelbtini), įsibrovė į svetimą teritoriją, o paskui ir į svetimą namą privačiame žemė sklype (b. l. 11). Byloje taip pat yra Lenkijos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatų oficialaus teksto tinkamai patvirtintas vertimas į lietuvių kalbą, iš kurio matyti, kad pagal šio kodekso 193 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas įsibrauna į svetimą namą, būstą, buveinę, patalpą arba aptvertą teritoriją, arba nepaisydamas įgalioto asmens reikalavimo, nepalieka tos vietos. Už šią nusikalstamą veiką asmuo gali būti baudžiamas pinigine bauda, laisvės apribojimu arba laisvės atėmimu iki 1 metų (b. l. 72-75). Taigi, šiame Lenkijos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnyje numatyta nusikalstama veika savo požymiais atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamos veikos sudėtį, pagal kurią baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas neteisėtai slaptai ar atvirai, panaudodamas apgaulę ar smurtą arba kitokiu būdu prieš savininko valią įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant saugomą būsto teritoriją. Tad pagal šį straipsnį kyla atsakomybė už bet kokį neteisėtą patekimą į svetimą būstą ar kitą patalpą, o taip pat ir saugomą būto teritoriją. Įvertinus šiuos duomenis, darytina išvada, kad abipusio baudžiamumo sąlyga šioje byloje yra įvykdyta, todėl skundo argumentai dėl pažeistų BK 8 straipsnyje įtvirtintų baudžiamosios atsakomybės už užsienyje padarytas nusikalstamas veikas sąlygų atmetami kaip nepagrįsti.

8. Nepagrįstu teisėjų kolegija laiko ir skundo argumentą, jog M. L. atsakomybėn patrauktas nepagrįstai, nesant nukentėjusiojo skundo, nes pagal BK 165 straipsnio 1 dalį asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik jeigu yra nukentėjusiojo skundas. Toks argumentas prieštarauja byloje esantiems duomenims. Iš nukentėjusiojo apklausos protokolo (vertimo iš lenkų kalbos) matyti, jog yra įrašas apie tai, kad nukentėjusysis teikia prašymą dėl nusikaltėlio persekiojimo, 2016 m. liepos 29 d. įsilaužusio į būstą vietovėje (duomenys neskelbtini). Šio įrašo turinį nukentėjusysis patvirtino parašu (b. l. 35). Be to, iš apklausos protokolo matyti, jog tyrimas buvo atliekamas dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų – mėginimo pavogti turtą, būsto neliečiamybės pažeidimo (b. l. 33).

9. Skunde taip pat teigiama, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, numatytos BPK 20 straipsnyje, padaryti esminiai BPK 395 straipsnio pažeidimai, nes teismas nesiaiškino visų BPK 395 straipsnyje numatytų įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių ir todėl nepagrįstai nustatė, jog M. L. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 165 straipsnio 1 dalyje, bei skyrė jam priverčiamojo medicininio pobūdžio priemonę. Šiuos skundo argumentus teismas laiko nepagrįstais ir juos atmeta.

9.1. Pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo metu ir ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų vertinimas ir jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje. Įrodymus teismas privalo vertinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, tai yra juos vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė, kitų esminių BPK pažeidimų, kurie būtų galėję sukliudyti priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, taip pat nepadarė.

9.2. Baudžiamoji byla buvo nagrinėjama laikantis priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą reglamentuojančių nuostatų (BPK XXIX skyrius). BPK 395 straipsnis numato, jog tokiose bylose turi būti įrodinėjama: 1) 1) baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir kitos aplinkybės; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė tas asmuo; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobūdžio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo; 4) koks baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to; 5) įstatymo uždrausta veika padarytos žalos pobūdis ir dydis.

9.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas netinkamai nustatė BPK 395 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas aplinkybes, o būtent objektyviuosius ir subjektyviuosius veikos požymius. Ypatingai akcentuojama tai, jog byloje nėra M. L. kaltę pagrindžiančių duomenų. Apeliantės teigimu, surinkti ir ištirti duomenys nepatvirtina, jog M. L. veikė tiesiogine tyčia – suprato savo veiksmų pavojingumą ir norėjo taip veikti. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog tokio pobūdžio bylose ši aplinkybė neįrodinėjama ir nesudaro įrodinėjimo dalyko.

9.4. Priverčiamosios medicinos priemonės taikomos asmenims, kurie teismo pripažįstami nepakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (BPK 392 straipsnio 1 dalis). BK 17 straipsnis nustato, kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Nepakaltinamumą apibūdina du kriterijai – medicininis ir juridinis. Medicininio kriterijaus išraiška yra asmens psichikos sutrikimas, juridinis kriterijus reiškia tokį asmens psichikos sutrikimą, kuris atima jam sugebėjimą suvokti savo veiksmų esmę (intelektinis požymis) ir (ar) galėjimą juos valdyti (valinis požymis). Nustačius šiuos abu kriterijus atitinkančias aplinkybes, pripažįstama, kad asmens padarytoje pavojingoje baudžiamojo įstatymo uždraustoje veikoje nėra būtinojo subjektyviojo požymio – kaltės, todėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės ir bausmės paskyrimo jam klausimai nesprendžiami. Tokiais atvejais, kitaip nei sprendžiant baudžiamosios atsakomybės ir bausmės paskyrimo klausimus, nepakaltinamo asmens kaltės forma, rūšis BK 15, 16 straipsnių prasme nenustatoma ir negali būti nustatyta, tai kartu ir nėra baudžiamosios bylos dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo įrodinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-456/2009, 2K-385-222/2018).

10. Skunde taip pat teigiama, jog teismas nesiaiškino vienos iš priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pagrindą sudarančios aplinkybės – ar pagal padarytos veikos pavojingumą ir psichikos sutrikimo pobūdį asmuo yra pavojingas sau ir aplinkiniams, tačiau tokį grumentą teisėjų kolegija laiko nepagrįstu, nes byloje nustatytos faktinės aplinkybes leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad M. L. padaryta veika yra pavojinga, jis taip pat yra socialiai pavojingas, todėl byloje yra pagrindas taikyti priverčiamąsias medicinos priemones.

10.1. 2018 m. vasario 22 d. - kovo 08 d. Nr. (duomenys neskelbtini)2018 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad M. L. įstatymo uždraustos veikos padarymo metu ir šiuo momentu konstatuojamas lėtinis psichikos sutrikimas - Paranoidinė šizofrenija (F20.0). Įstatymo uždraustos veikos padarymo metu M. L. negalėjo bei šiuo metu negali suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti, todėl teikti objektyvių parodymų apie įvykį ikiteisminiame tyrime ir teisme negalėtų. Jam rekomenduojamos priverčiamosios medicinos priemonės - ambulatorinis stebėjimas pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis (b. l. 117-119). Teismo psichiatrė ekspertė L. A. teismo posėdžio metu patvirtino savo pateiktą išvadą. Būtent šių duomenų visumos pagrindu konstatuota, jog M. L. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė būdamas nepakaltinamas.

10.2. Kaip jau aptarta anksčiau, M. L. neteisėtai įsibrovė į svetimą, visiškai jam nepažįstamų asmenų namų, valdą bei namus tamsiu paros metu, vidury nakties, sėdėjo tamsoje, kol šeimininkas neuždegė šviesos, o, uždegus šviesą, elgėsi pavojingai, buvo neadekvatus, susigrūmė su šeimininku, po to pabėgo. M. L. tuo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, t. y. negebėjo adekvačiai vertinti situacijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog M. L. yra socialiai pavojingas, todėl teismas pagrįstai sprendė, jog būtina taikyti priverčiamąsias medicinines priemones ir, atsižvelgiant į tai, kad į asmens sveikatą nebuvo pasikėsinta, pavojus kilo ir buvo pažeista tik asmens nuosavybės neliečiamybė, žala minimali, civilinis ieškinys nepareikštas, o taip pat įvertinus tai, kad anksčiau panašių atvejų nefiksuota, teismas pagrįstai parinko švelniausią savo suvaržymais priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis psichikos sveikatos centre pagal gyvenamąją vietą. Ši priverčiamoji medicinos priemonė, kolegijos vertinimu, atitinka padarytos veikos ir ją padariusio asmens pavojingumą, todėl ją keisti ar panaikinti ir atiduoti M. L. artimųjų priežiūrai nėra pagrindo.

10.3. Atsakant į skundo argumentą, jog pritaikius priverčiamąsias medicinos priemones asmuo nepagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes minėtos medicinos priemonės yra kartu ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Tai nėra bausmė, jomis nesiekiama nubausti. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint asmens elgesį. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Pagerėjus psichikos sveikatos būklei, šios priemonės taikymas gali būti panaikinamas.

11. Apibendrinant konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, tinkamai taikė baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų nuostatas, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama galioti, apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 3 punktu,

nutaria:

baudžiamuoju įstatymu uždraustą veiką padariusio asmens M. L. gynėjos advokatės Aušros Veselovaitės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.